Lohengrinas ir kilnumas

Kas: R.Vagnerio opera "Lohengrinas"
Kur: VAOBT, Vilnius, R.Wagnerio savaitė
Kada: 2013/04/27
Vertinimai:  
rež.Andrejs Žagars (Latvija) - 6 iš 10
scenografija: Reinis Suhanovs - 4 iš 10

Lohengrinas: Ferdinand von Bothmer (Vokietija) , vokalas -10 iš 10,  vaidyba - 10 iš 10
Karalius : Tadas Girininkas, vokalas 10/10, vaidyba - 10/10
Elza fon Brabant: Miina-Liisa Varela (Suomija) , vokalas 10/10, vaidyba 10/10
Ortrūda: Inesa  Linaburgytė , vokalas 2 iš 10,vaidyba - minusinė 

Art: Carlos Schwabe

Atlikėjų ansamblis buvo parinktas kaip geriausiuose kino kastinguose. M.Varela ir F.von Botmeris - Elza ir Lohengrinas  derėjo ir balsais, ir išoriniais duomenimis,chrestomatiniais vokiškais  tipažais.Sėdint 4 eilėje  ašaros  nesustodamos liejosi upeliais, taip buvo gražu ir jausminga. Atliepė R.Vagnerio lyrinį, tą archainį vokišką  herojišką sentimentalumą, atpažįstamą Helderlino poezijoje ar Fasbinderio kine. Solistų vaidmenys, jų jausmų išraiškos, scenoje išgyventa tragišika  meilės istorija pavergė  Grožiu.


Personažai buvo psichologiškai motyvuoti, suprasti ir  suprantami. Už aktorinio lengvumo jautėsi didžiulis režisūrinis darbas.A.Žagarsas siekė katarsio( jo mintys apie katarsį įdomiausioje programėlėje). Tačiau pasiekė daugiau,nei tą senąjį  tradicinį emocinį pliūpsnį, aprašytą Aristotelio. Išgrynintas siužeto lakoniškumas, meninių vaizdinių stilingumas, šviesožaismė, vaidmenų įtaiga, neįtikėtinai dermingas, susidainavęs ansamblis  ir dieviška Vagnerio muzika dovanojo estetinę palaimą, nušviesino pajautas ir pasaulėjautą , atplėšė nuo slogios kasdienybės, pakylėjo link Graalio skaistumų.  

Art : Carlos Schwabe

R.Vagnerio kertinė KILNUMO, paveldėtos garbės  idėja tapo režisūrinių sprendimų pagrindu. Librete, ypač Lohenrgino arijose, pabrėžiama, kilties , garbingos giminės tąsos, pagarbos genčiai ir genams svarba. Pastatyme tai atskleista per didingų tūrių, skirtingų aukščių  ir universalių prasmių scenografiją. Besistiebiantys aukštybėsna sienojai primena naujos architektūros bažnyčią (prisiminiau Šventosios didingą baltą  šventnamio laivą ). Jos  baltutėlis altorius, nušviestas akinama dangiška šviesa, atveda išgelbėtoją Lohengriną. Ties altoriaus arka nušvinta susižiedavę jaunavedžiai. Nuo prakilnaus altoriaus, virš kurio plazda balta balandė -  videoprojekcinė Šventoji dvasia -, nužengia dingęs Elzos brolis.

 Sienojų požemiuose, tamsoje  - kaip kontrastas scenos baltosioms aukštoms  aikštelėms  - išsirango Ortrūdos klasta , grūdinasi jos vyro hercogo Frydricho fon Telramundo kilnioji garbėtroška. Išsirango - per didelis komplimentas Inesos Linaburgytės Ortrūdai. Dainininkė atstovavo tą naftalininę, spiegiančią , kampuotų pozuotojų operą , iš kurios tyčiojasi net klasikos mėgėjai. Vulgarus, pretenzingas manieringumas, atstumiantis  formos ištižimas. Operos pastatymas itin stilingas. Romantizuota, idealizuota militari gotika. Visi atlikėjai  išlaikė  vieningą stilių ir vokalinėse partijose..

Rež.A.Žagars

 Vienintelė I. Linaburgytė iš jo iškrito, žiūrėjosi ir klausėsi it rašalo dėmė ant krakmolytos bendro vaizdinio staltiesės.Vartaliojosi  negrabiai vietoj grafinių išraiškingų rakursų. Atsistodavo nuo grindų pasiramstydama kaip senučiukė, klibinkščiavo ant aukštakulnių klupdama  lyg pirmąsyk juos avėdama. Žiaurus suskydusios primadonos  fiaskas.   
Solistės  vokalas, skambėjęs R.Vagnerio jubiliejinėje savaitėje, - žemiau kritikos.Man buvo gėda, kad jai  buvo negėda kliurkintis ir zvambti , teliuskuojant balsą kažkur ties pagurkliu,  nepataikyti į toną. Finale nuo jos užsidengiau programėle ir užsikimšau ausis, kad kiču negadintų puikaus bendro įspūdžio.Jos atsainumas suardė nuostabų kvartetą. Ji prie jų net nesistengė derintis. Gaila, neturiu operos atlikėjai nė vieno gero žodžio. R. Vagnerio pastabose yra pabrėžta, kad būtent Ortrūda yra jo mistifikuoto mito pagrindinė veikėja. Būtent jos valdžios troškimas sukuria siužetą. Be jos suregztų niekšybių Brabanto našlaičiai nebūtų išskirti, baltasis riteris neatplauktų  ant gulbės  sesei į pagalbą .I.Linaburgytės padrikai  įkūnyta Ortrūda  į R.Vagnerio herojišką libretą užklydo veikiau  iš čigonų romansų ar iš Verdžio operų masuotės.

M.Varelos Elza sugrąžino į Brolių Grimų pasakas, prie vokiečių tautosakos lopšio, iš kurio keldino savo herojus ir R.Vagneris. Gulbės - vokiškos santuokos archaiškiausias archetipas.Geroji  sesė  Grytutė, ištraukusi brolį iš raganos nagų. Sentimentali blondinė Eva Braun,nuolankiai  įtikėjusi fiureriu iki paskutinės nuodų taurės.

M. Varela  ( 30 m) debiutavo Suomijos nacionalinėje operoje užpernai. Jos atlikimas, mano galva,  ypač ryškiai žymi jau naująją , meninę operą, kurioje sopranas nėra vien  apnuogintas , triūbijantis superdivos solo. M. Varela suvaidino, įkūnijo geraširdę, mylinčią Elzą ne prasčiau už  Vivjena Ly  kino hite "Vaterlo tiltas."  Jos tyras dramatinis vagneriškas  sopranas išreiškė įvairialypę jausmų skalę , kūrė R.Vagnerio numylėtos ištikimos skaistuolės  charakterį.Nė užuominos į spaudimą , balso įtampas, prakaituojantį vokalo moderavimą, sprangias pastangas iššauti iš krūtinės garsų farsų salves (nekenčiu tokios operos, svajoju, kai ji numirs.) M.Varelos sopranas - itin malonios, natūraliai gamtinės  faktūros,  lygus, giluminis, skambus, plačiakraštis, virpina pajautas kaip neformalaus kunigo laikomos mišios.Operos naujokės laukia šlovinga ateitis. Vilniaus Lohengrine jos talentas suspindo ypač ryškiai.

Lohengrinas pagal A.Žagarsą atskubėjo gelbėti vilniškę Elzę ne raitas ant gulbės, o nusileido kaip desantininkas aviatorius  su baltu parašiutu-gulbės sparnu.Pradžioje žiūrovai  iš nuostabos  kikeno, pernelyg netikėtas režisūrinis sprendimas. Prisiminiau legendinį Rieškutėnų mokyklos muziejų, kuriame saugoma parašiuto skiautė iš II-ojo pasaulinio laikų. Muziejaus siela V.Lapėnienė pasakojo, kad iš vokiečio desantininko parašiuto per karą Švenčionių nuotakos pasisiūdino batisto suknelių, muziejui liko tik skiautė :))))


Niekada nepriėmiau Lohengrino žiaurumo, paliekant mylinčią  Elzę  todėl, kad ji išdrįso juo suabejoti, sulaužyti KKK  (kinder -kuchen-kirchen) tabu, panūdo paklausti - kas jis? R. Vagneris, kaip menininkas, įžvelgė naujos epochos niekuo neįsipareigojusių  vyrų tipažą. Jie atsiranda baltučiai kaip gulbės plunksnos, prijaukina, prižada Monblano snieguotas viršukalnes, bet palieka duris atviras dezertyruoti kada panorėję, vos tik pamilusi sužadėtinė pažeis jų susigalvotas žaidimo taisykles.

.3-io veiksmo 2-oji scena, jaunavedžių miegamajame buvo surežisuota kaip šiuolaikinės poros skyrybų dramatiškas priešaušris . " Pasakyk - kas tu?", - maldauja Elzė. Taip kas minutę susijaudinusios  maldauja milijonai moterų  pasaulio miegamuosiuose ir prieškambariuose  : "Pasakyk, kada turėsi darbo? Ar mes sutiksim Kalėdas kartu?Pasakyk, kiek laukti, kol mesi gerti/čatintis su blondinėm/trintis baruose?ar padėsi išlaikyti vaikus studentus? Kas tu - kodėl tyli????? Ar nepaliksi, ar galiu pasitkėti? "    Kuo stipresni mylimųjų merginų priekaištai , tuo greičiau pas naujų laikų lohengrinus niežti padai, tuo sparčiau iriasi link jų baltosios ilgakaklės ilgakojės kelionių gulbės, tuo arogantiškiau ex-gelbėtojai beria priekaištus ir kaltina žmonas ar sugyventines, kad klausinėja to, kas jiems  nemalonu, ko jie galbūt patys nenori žinoti, nes pažliugs  jų" baltojo princo" aureolė. Sprukti reikia kuo greičiau, kol dar kažkas tiki , kad jis - Dievų pasiuntinys. 


Laikmečio sichnronizmas, atsekant pavasarinės Lohengrino premjeros Vilniaus operoje ir visuomenės aktualijas, bedė į Neringos Venckienės medžioklę su įsislaptinusiais varovais. Elzė lygiai taip pat blaškėsi scenoje su dingusio brolio nuotrauka, spraudžiama į kampą valdžios  karininkų ir nubukintos  minios. Beje, smerkiančią  minią A.Žagarsas pavaizdavo groteskiškai, į pirmas choro eiles išstatė užzombintos liaudies  bavariško stiliaus karikatūras.

Naujų laikų nuoširdus menininkas visada atspindi, įžvelgia tos vietos, kurioje kuria, laiko dvasią, vedančią į Ateities rytojų..A.Žagarso statytoje operoje įžvelgiama karinga dabartinės LT valdžios dvasia,ji  išreiškiama 2-ojo pasaulinio kontekstu, karinėmis uniformomis. Sapnuose apie ateitį prie būsimos karinės komendanto valandosVilniuje (po 2026 m.) jau ėmė šmėžuoti A.Kubilius su karinio fasono frenču. Latvių režsierius prajautė  ir  mūsų moterų  beteisę desperaciją, raudas, belaukiant ar ieškant po pasaulį pabirusių sūnų ir brolių.

Viltis, kad pakrikusioje ekonomokoje gali kažką pakeisti

"vienas šlubas vokietis su lazda ", tebūnie aviatorius su parašiutu,  palaidojo ciniškas žiaurus  A.Merkel pareiškimas , jog "multikultūrinio dialogo idėja  Europoje žlugo." Kaip po tokių fašistės pareiškimų gyventi vaikams, gimusiems mišriose šeimose? Pasistatyti dujų kameras?

Vokiečiai, pasirodo, dar gali čia atskristi su baltas  gulbių pažadais. Pasirodo, jų  energetinės korporacijos aktyviai domisi galimybe  laidoti itin kenksmingas atominių atliekas žemės ertmėse, likusiose po skalūnų dujų gavybos. Pasirodo, Vokietijoje Žalieji lipa atomininkams ant kulnų. Užtat nuolaidžių  mazuronių ir kirkilų suteneriaujamose  valstybinėse žemės valdose galima daryti bet kokį atominį kriminalą. Prižadės Elzei- Lietuvai baltą laimę ir... paliks ją nabagę. Iš Vakarų emigracijų grįžę jaunieji kunigaikštytės broliai ras tik išniekintą žemę ir apgautą lengvatikių chorą .Niūrus scenarijus? Betgi labai realistiškas, vagneriškas.

A,Žagarsas pastatė ne operą, o išskirtinį dramatinį teatrališką spektaklį. Vaidmenų psichologizmas nušlifuotas iki blakstienų virptelėjimo, mizanscenų kompozicijos išbraižytos iki žingsnelio, erdvės  net perdėm architektūriškai subalansuotos. Aktualus poreikis- sugrįžti prie klasikos versmės, restauruoti Lohengrino muzikinį kanoną be išsidiribinėjimų ir iškraipymų. Tačiau pats  režisūrinis konceptas -  vidutiniškas, be originalios ir vientisos autorinės vizijos,be meninių novacijų. Glumino daugybė įsiėdusių štampų,  susijusių su karo vaizdavimu, vokiečiais fašistais . Prie bavariškų linijinių  choro šokių  su šilkinėm palaidinėm  tetrūko Miuncheno aludės  dešrelių su alum ir kopūstais. Betgi opera apie kilnumą. Dešrelės, matyt,  buvo  paslėptos Rafailo  Karpio pilve. Jis groteskiškai vaidino vieną iš Vokietijos Karaliaus patarėjų. Ir, kaip visada, puikiai atliko savo partiją:)))).