Kur: VAOBT, Vilnius, R.Wagnerio savaitė
Kada: 2013/04/27
Vertinimai:
rež.Andrejs Žagars (Latvija) - 6 iš 10
scenografija: Reinis Suhanovs - 4 iš 10
Lohengrinas: Ferdinand von Bothmer (Vokietija) , vokalas -10 iš 10, vaidyba - 10 iš 10
Karalius : Tadas Girininkas, vokalas 10/10, vaidyba - 10/10
Elza fon Brabant: Miina-Liisa Varela (Suomija) , vokalas 10/10, vaidyba 10/10
Ortrūda: Inesa Linaburgytė , vokalas 2 iš 10,vaidyba - minusinė
Art: Carlos Schwabe |
Personažai buvo psichologiškai motyvuoti, suprasti ir suprantami. Už aktorinio lengvumo jautėsi didžiulis režisūrinis darbas.A.Žagarsas siekė katarsio( jo mintys apie katarsį įdomiausioje programėlėje). Tačiau pasiekė daugiau,nei tą senąjį tradicinį emocinį pliūpsnį, aprašytą Aristotelio. Išgrynintas siužeto lakoniškumas, meninių vaizdinių stilingumas, šviesožaismė, vaidmenų įtaiga, neįtikėtinai dermingas, susidainavęs ansamblis ir dieviška Vagnerio muzika dovanojo estetinę palaimą, nušviesino pajautas ir pasaulėjautą , atplėšė nuo slogios kasdienybės, pakylėjo link Graalio skaistumų.
Art : Carlos Schwabe |
Sienojų požemiuose, tamsoje - kaip kontrastas scenos baltosioms aukštoms aikštelėms - išsirango Ortrūdos klasta , grūdinasi jos vyro hercogo Frydricho fon Telramundo kilnioji garbėtroška. Išsirango - per didelis komplimentas Inesos Linaburgytės Ortrūdai. Dainininkė atstovavo tą naftalininę, spiegiančią , kampuotų pozuotojų operą , iš kurios tyčiojasi net klasikos mėgėjai. Vulgarus, pretenzingas manieringumas, atstumiantis formos ištižimas. Operos pastatymas itin stilingas. Romantizuota, idealizuota militari gotika. Visi atlikėjai išlaikė vieningą stilių ir vokalinėse partijose..
Rež.A.Žagars |
Solistės vokalas, skambėjęs R.Vagnerio jubiliejinėje savaitėje, - žemiau kritikos.Man buvo gėda, kad jai buvo negėda kliurkintis ir zvambti , teliuskuojant balsą kažkur ties pagurkliu, nepataikyti į toną. Finale nuo jos užsidengiau programėle ir užsikimšau ausis, kad kiču negadintų puikaus bendro įspūdžio.Jos atsainumas suardė nuostabų kvartetą. Ji prie jų net nesistengė derintis. Gaila, neturiu operos atlikėjai nė vieno gero žodžio. R. Vagnerio pastabose yra pabrėžta, kad būtent Ortrūda yra jo mistifikuoto mito pagrindinė veikėja. Būtent jos valdžios troškimas sukuria siužetą. Be jos suregztų niekšybių Brabanto našlaičiai nebūtų išskirti, baltasis riteris neatplauktų ant gulbės sesei į pagalbą .I.Linaburgytės padrikai įkūnyta Ortrūda į R.Vagnerio herojišką libretą užklydo veikiau iš čigonų romansų ar iš Verdžio operų masuotės.
M.Varelos Elza sugrąžino į Brolių Grimų pasakas, prie vokiečių tautosakos lopšio, iš kurio keldino savo herojus ir R.Vagneris. Gulbės - vokiškos santuokos archaiškiausias archetipas.Geroji sesė Grytutė, ištraukusi brolį iš raganos nagų. Sentimentali blondinė Eva Braun,nuolankiai įtikėjusi fiureriu iki paskutinės nuodų taurės.
M. Varela ( 30 m) debiutavo Suomijos nacionalinėje operoje užpernai. Jos atlikimas, mano galva, ypač ryškiai žymi jau naująją , meninę operą, kurioje sopranas nėra vien apnuogintas , triūbijantis superdivos solo. M. Varela suvaidino, įkūnijo geraširdę, mylinčią Elzą ne prasčiau už Vivjena Ly kino hite "Vaterlo tiltas." Jos tyras dramatinis vagneriškas sopranas išreiškė įvairialypę jausmų skalę , kūrė R.Vagnerio numylėtos ištikimos skaistuolės charakterį.Nė užuominos į spaudimą , balso įtampas, prakaituojantį vokalo moderavimą, sprangias pastangas iššauti iš krūtinės garsų farsų salves (nekenčiu tokios operos, svajoju, kai ji numirs.) M.Varelos sopranas - itin malonios, natūraliai gamtinės faktūros, lygus, giluminis, skambus, plačiakraštis, virpina pajautas kaip neformalaus kunigo laikomos mišios.Operos naujokės laukia šlovinga ateitis. Vilniaus Lohengrine jos talentas suspindo ypač ryškiai.
Lohengrinas pagal A.Žagarsą atskubėjo gelbėti vilniškę Elzę ne raitas ant gulbės, o nusileido kaip desantininkas aviatorius su baltu parašiutu-gulbės sparnu.Pradžioje žiūrovai iš nuostabos kikeno, pernelyg netikėtas režisūrinis sprendimas. Prisiminiau legendinį Rieškutėnų mokyklos muziejų, kuriame saugoma parašiuto skiautė iš II-ojo pasaulinio laikų. Muziejaus siela V.Lapėnienė pasakojo, kad iš vokiečio desantininko parašiuto per karą Švenčionių nuotakos pasisiūdino batisto suknelių, muziejui liko tik skiautė :))))
Niekada nepriėmiau Lohengrino žiaurumo, paliekant mylinčią Elzę todėl, kad ji išdrįso juo suabejoti, sulaužyti KKK (kinder -kuchen-kirchen) tabu, panūdo paklausti - kas jis? R. Vagneris, kaip menininkas, įžvelgė naujos epochos niekuo neįsipareigojusių vyrų tipažą. Jie atsiranda baltučiai kaip gulbės plunksnos, prijaukina, prižada Monblano snieguotas viršukalnes, bet palieka duris atviras dezertyruoti kada panorėję, vos tik pamilusi sužadėtinė pažeis jų susigalvotas žaidimo taisykles.
.3-io veiksmo 2-oji scena, jaunavedžių miegamajame buvo surežisuota kaip šiuolaikinės poros skyrybų dramatiškas priešaušris . " Pasakyk - kas tu?", - maldauja Elzė. Taip kas minutę susijaudinusios maldauja milijonai moterų pasaulio miegamuosiuose ir prieškambariuose : "Pasakyk, kada turėsi darbo? Ar mes sutiksim Kalėdas kartu?Pasakyk, kiek laukti, kol mesi gerti/čatintis su blondinėm/trintis baruose?ar padėsi išlaikyti vaikus studentus? Kas tu - kodėl tyli????? Ar nepaliksi, ar galiu pasitkėti? " Kuo stipresni mylimųjų merginų priekaištai , tuo greičiau pas naujų laikų lohengrinus niežti padai, tuo sparčiau iriasi link jų baltosios ilgakaklės ilgakojės kelionių gulbės, tuo arogantiškiau ex-gelbėtojai beria priekaištus ir kaltina žmonas ar sugyventines, kad klausinėja to, kas jiems nemalonu, ko jie galbūt patys nenori žinoti, nes pažliugs jų" baltojo princo" aureolė. Sprukti reikia kuo greičiau, kol dar kažkas tiki , kad jis - Dievų pasiuntinys.
Laikmečio sichnronizmas, atsekant pavasarinės Lohengrino premjeros Vilniaus operoje ir visuomenės aktualijas, bedė į Neringos Venckienės medžioklę su įsislaptinusiais varovais. Elzė lygiai taip pat blaškėsi scenoje su dingusio brolio nuotrauka, spraudžiama į kampą valdžios karininkų ir nubukintos minios. Beje, smerkiančią minią A.Žagarsas pavaizdavo groteskiškai, į pirmas choro eiles išstatė užzombintos liaudies bavariško stiliaus karikatūras.
Naujų laikų nuoširdus menininkas visada atspindi, įžvelgia tos vietos, kurioje kuria, laiko dvasią, vedančią į Ateities rytojų..A.Žagarso statytoje operoje įžvelgiama karinga dabartinės LT valdžios dvasia,ji išreiškiama 2-ojo pasaulinio kontekstu, karinėmis uniformomis. Sapnuose apie ateitį prie būsimos karinės komendanto valandosVilniuje (po 2026 m.) jau ėmė šmėžuoti A.Kubilius su karinio fasono frenču. Latvių režsierius prajautė ir mūsų moterų beteisę desperaciją, raudas, belaukiant ar ieškant po pasaulį pabirusių sūnų ir brolių.
Viltis, kad pakrikusioje ekonomokoje gali kažką pakeisti
"vienas šlubas vokietis su lazda ", tebūnie aviatorius su parašiutu, palaidojo ciniškas žiaurus A.Merkel pareiškimas , jog "multikultūrinio dialogo idėja Europoje žlugo." Kaip po tokių fašistės pareiškimų gyventi vaikams, gimusiems mišriose šeimose? Pasistatyti dujų kameras?
Vokiečiai, pasirodo, dar gali čia atskristi su baltas gulbių pažadais. Pasirodo, jų energetinės korporacijos aktyviai domisi galimybe laidoti itin kenksmingas atominių atliekas žemės ertmėse, likusiose po skalūnų dujų gavybos. Pasirodo, Vokietijoje Žalieji lipa atomininkams ant kulnų. Užtat nuolaidžių mazuronių ir kirkilų suteneriaujamose valstybinėse žemės valdose galima daryti bet kokį atominį kriminalą. Prižadės Elzei- Lietuvai baltą laimę ir... paliks ją nabagę. Iš Vakarų emigracijų grįžę jaunieji kunigaikštytės broliai ras tik išniekintą žemę ir apgautą lengvatikių chorą .Niūrus scenarijus? Betgi labai realistiškas, vagneriškas.
A,Žagarsas pastatė ne operą, o išskirtinį dramatinį teatrališką spektaklį. Vaidmenų psichologizmas nušlifuotas iki blakstienų virptelėjimo, mizanscenų kompozicijos išbraižytos iki žingsnelio, erdvės net perdėm architektūriškai subalansuotos. Aktualus poreikis- sugrįžti prie klasikos versmės, restauruoti Lohengrino muzikinį kanoną be išsidiribinėjimų ir iškraipymų. Tačiau pats režisūrinis konceptas - vidutiniškas, be originalios ir vientisos autorinės vizijos,be meninių novacijų. Glumino daugybė įsiėdusių štampų, susijusių su karo vaizdavimu, vokiečiais fašistais . Prie bavariškų linijinių choro šokių su šilkinėm palaidinėm tetrūko Miuncheno aludės dešrelių su alum ir kopūstais. Betgi opera apie kilnumą. Dešrelės, matyt, buvo paslėptos Rafailo Karpio pilve. Jis groteskiškai vaidino vieną iš Vokietijos Karaliaus patarėjų. Ir, kaip visada, puikiai atliko savo partiją:)))).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą