2013 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Scanorama'2013:ar myli stipriau už dauną?

Kas: egzistencinė komedija "Detektyvas Daunas"
Rež:  Bård Breien, NOrvegija, 2013
Kada: 2013/11/14

Aprašas: mielas,  nepriekaištingo išsiauklėjimo, inteligentiškas,  pašauktasis( beveik genialus)  seklys Robertas turi  vieną  fizinį trūkumą. Jis - daunas, t.y. įsigalėjusiu tradiciniu požiūriu  yra protiškai atsilikęs. Pirmoji  atskleista byla ir neįtikėtiniai sėkmingas, nepriklausomas gyvenimas įrodo, kad Cirko epochoje į tikslą  ir  finansinę laisvę išveda ne intelekto perteklius, o visagalė Meilė. Robertas labai mylėjo tėvą, iš dideliausios sūniškos  meilės  pavyzdingai pasirūpino jo ir kitų gerų žmonių gerove. 
http://www.scanorama.lt/lt/filmas/detektyvas-daunas
Filmo režisierius su pagr. aktoriumi Svein Andre Hofso Mindre .

Filmas - absoliutus gėris . Praėjus savaitei  po peržiūros, komiški  Roberto  nuotykiai, jo kūdikio žvilgsnis ir atlapos replikos šildo, sugrąžina šypseną,kelia vidinio juoko bangas susidūrus su rimtaveidžiais moralistais ar finansiniais kurmiais. Detektyvo Dauno firminis,  profesionaliai "žudantis" klausimas : "Ar tu myli... ją, jį, juos, šitą, kitą ar aną va?" neklystamai veikia   ir realioje, ne kino, tikrovėje kaip naujausias technologinis indikatorius. It pažangiausias  testas žaibiškai leidžia  susiorientuoti aplinkybėse, ką jos žada : ar verta prasidėti, įsijungti į veiksmą, susijungti į porą, tikėtis bendro gražaus rezultato?
Kadras iš filmo

 Štai netyčia pasitaikęs paveikslų rėmintojas nemyli parduodamų rėmų, nežino, nei iš ko jie padaryti, nei kuo padengti, nei koks stiklas tinka. Vadinasi,  ir man jo rėmai neprilips. Štai pažįstama mama beprotiškai myli dukrą, vadinasi, jai negailėsiu dalinti laiko ir paaiškinimų, ką mergaitei  lavinti. Paaiškinimai  per meilę bus  teisingai suprasti, teisingai įgyvendinti  ir  - jų šeimoje atsiras daugiau gėrio ir laimės. Štai garsus teatro  režisierius  interviu  pareiškia, kad nemyli žiūrovo, kad žiūrovas jam nereikalingas, kad jis daro meną dėl meno. Nemyli manęs??????? Vadinasi, -  ir jo spektaklis nepatiks, nejaudins, nėra čia ko gaišti laiką tuščiai nesąmonei. Manregis,  viskas , kas  nemeilė - yra  klišas nesusipratimas, nesąmonė, neverta net nusišnypštimo.      
Jei Robertas imtųsi tirti Rygoje  sugriuvusio PC tragediją,  pirmiausia užduotų kertinį klausimą Maximos direktoriui: ar tu mylėjai savo kasininkes? užduotų klausimą statybininkams-projektuotojams: ar stipriai mylėjote savo amatą ir tą  smėlio tvartą, kurį greitomis surentėte? Atsakymai nurodytų,kieno bedugnėje kišenėje ieškoti užprogramuoto nemeile nusikaltimo ištakų.

Art: R. Sližys. Kūdikio grupė

Žvelgiant iš daunų taško pasaulio tvarka yra veidmainiška,  prisitaikėliška , dėl to -  absurdiška. Šią mintį  iliustruoja komiška scena. Susenusi mis, ex-gražuolė, prabunda lovoje, kurioje  išvakarėse vaidino aistrą Robertui, trokšdama  iš jo  išvilioti lagaminėlį su milijonais. Virš jos nustebę - angelai,  sutrikusios  intelektinės raidos jaunuoliai, vadinami  daunais. KOkia ji atgrasi, parsidavusi ir  godulio vidujai supūdyta  geruolių, naivuolių fone. Beveik  kaip Šalaševičiūtė vaikų teisėse.NOrs pagal esamus visuomenės standartus daunai laikomi luošiais, vertais pasigailėjimo , o gudri turtuolė, apgaudinėjanti daunus,  - prasisiekusi, nes turi maksimalų materialų komfortą,turtą, aukštą padėtį ir - svarbiausia - daug pinigų:)))

Po filmo vieningai su gretimu žiūrovu nusprendėme, kad  lietuviai nepagaus kampo, nesijuoks, net gali pasibaisėti, kad režisierius tyčiojasi iš neįgaliųjų. Suprantama, kol tradicionalistų  smegeninėse žmonės yra sugraduoti pagal protą ir  fizinius  normatyvus, kol jie sustatyti pakopomis ant visuomenės hierarchijos lentynėlių,  tol daunams skirtas - psichinių ligonių  izoliacinis segmentas.. Segmentas  su  griežta intrukcija, kad nevalia jų  laikyti žmonėmis,  bendrauti  ant lygiųjų .. KOl  dauguma leips, graudensis dėl  panevežiečio A. Aleksandravičiaus fotomenų, kur vaikai su psichikos sutrikimais yra pačiu grubiausiu būdu, kaip nebylūs bevaliai daiktai, panaudoti VIP'ų ir paties autoriaus komercinei reklamai,  tol B. Brejeno filmas  tokio antihumanistinio  meno gerbėjus žeis ir piktins. Bet kokia  nekriminalizuotų žmonių tarpusavio atskirtis - yra blogis.
Art: R. Sližys

Juk sugretinti kadre širdingą  sielos žmogutį , turintį kūno ydą, su sveiku šaunuoliu - žemina.Pašalinių gailestis ir užuojauta, kai jos neprašai, o džiaugiesi gyvenimu toks, koks gimei, - yra rafinuota paniekos forma. Kaip B. Diumonto siaubūnėmis šaržuotos beprotės "Kamiloje Klodel". Naujas kinas - atskleisti jų  patrauklų žmogišką veidą, parodyti iš vidaus jų gyvensenos grožį,so ne gotiškai bjaurėtis.   
   
 Mano galva, daunai turi būti laikomi lygiaverčiais pagal teises žmonėmis, visapusiškai adaptuotais savarankiškam gyvenimui.B.Brijeno  mintis -   šiuolaikinis norminis individas jau turi ko mokytis iš daunų - meilės, stiprių jausmų,  šeimyniško pieraišumo, grynų  atvirų emocijų reiškimo. Juk
nuslopintos,  kontroliuojamos emocijos - tiesus kelias į depresijas ir vėžius.

Mintys į šoną: Požiūrį  į daunus kažkada esmingai pakeitė, nušvietė  Sankt Peterburgo astrologas. fizikos mokslų daktaras S.Šestopalovas, Jelenos Rerich mokinys, daug bendravęs su Rerichų pora, gyvenęs jų namuose. Anot Rerichų vizijinės vedų kosmogonijos,  daunai -tai jaunos sielos, kaip pereinamoji pakopa nuo gyvūnų prie žmonių, neturi žmogiškos gyvenimiškos patirties inkarnacijose. JIe gimsta, kaip  palaimos dovana aukšto sąmoningumo geraširdžių porose. Tik tokie žmonės  geba juos pralavinti kasdieniuose įgūdžiuose,  būti apsauga nuo žmogiško žiaurumo.

Režisūrinis sumanymas - dar universalesnis, nei daunų  humanizavimas. Pragmatikų,  liguistų turto kaupikų ir valdytojų, IQ fetišistų ir karjeros darytojų pasaulį  ima valdyti, užkariauja - JONELIS KVAILELIS , na tas trečiasis brolis  su pačiuožusiu stogu. Neišmanusis planktonas. Gramatiškai pažeidžiamas, neišsilavinęs, be diplomų, neapsiskaitęs, Donskio antipodas, nekonvencialus, neprognozuojamas, išoriškai tragikomiškas, vidujai - įstabiai dvasingas, įžvalgus, širdingas  gerietis. Durnius, apsėstas svajonės būti... žymiu detektyvu, kosmonautu, elito ponu, garsiu dailininku, gal net Prezidentu  ( o ką - Obama ne iš  panašių kvailių luomo?).

Neįtikėtina, nelogiška,net labai keista, bet  naujame pasaulyje   būtent tokiems kvailiams labiausiai  sekasi . Mat jų mąstymas - originalus, vadinasi ir idėjos - nestandartinės, darbo metodai - išjausti ir individaulūs, dėl ko greičiau duoda  rezultatą su mažiausiom sąnaudom.
Aktorius Svein Andre Hofso su mylimają, drauge
 Šerloko Holmso metodas buvo - deduktyvinis. Roberto - emocinis. Jis įsijaučia į dingusio sportininko gyvenimą, net apsirengia jo drabužiais, TRANSPERSONALIZUOJASI, dėl ko nesunkiai aptinka dingusiojo pėdsakus. Kiek rimtų profų su akademiniais metodais yra pajėgūs transpersonalizuotis? arba per meilę tiriamam dalykui suvokti jo esmę, o ne sukalkuliuoti statistinius  išorinius parametrus?

Stoju be išlygų  Roberto pusėn, kai intelekto sužaloti "profesionalai" siūlo į  mūsų kaimo labdaros renginius kviestis profesionalius aktorius. Na kurioje kūno dalyje slepiasi jų intelektas, kai tvirtina, jog nepažįstami žmonės  už pinigus gali vaikams suteikti  šventėje daugiau  laimės nei meno vadovai, kurių meilė vaikams ir atskleidžia, kas juos labiausiai nudžiugins?

Norvegų režisierius užtikrintai, su puikiu humoru,sprogdina visuomenės sutartines , DIRBTINES DOGMAS.Jo ankstesniame darbe "Negatyvaus mąstymo menas" meistriškai išpreparuotas socialinės rūpybos etinis falšas, nuo ratukinių neįgaliųjų sielos žaizdų yra nuplėšiami tarnybinės paguodos kenksmingi (nes formalūs)  kompresai . "Detektyvo Dauno" idėja irgi pakankamai revoliucinga, kaip šmaikštus dūris pinigų godulio apsėstoms "normalioms" visuomenėms.     

Mintys į šoną:Užpernai Jungtinėje Karalystėje išvadavo iš aklavietės daunų ekksursija. Važiavau traukiniu iš Bafo  į Londoną, pas draugę. Su išankstiniu bilietu, ausinuku ir nepamenu kokio kubiečio romanu Inostrankėje. Atsiribojusi puikaus romano erdvėje nepastebėjau ( nežinojau!nebuvau įspėta!) persėdimo. Vietoj Padingtono stoties išlipau ... Sauthemptone, mieste, iš kurio išplaukė Titanikas. Sutrikusi, iš užrašų mėginau suvokti, kur gi esu? Vienintelis pastebėjo, kad esu "in trouble",-  rimtuolis daunas.Jis sustojo, atsilikęs nuo grupės kitų ekskursantų ir įdėmiai stebėjo,kaip aiškinu draugei mobiliuoju, jog tikrai tikrai esu Padingtone, nes biliete jis parašytas, ir kontrolierius  kompostavo bilietą paskutinėje stotelėje. Draugė Londone  šaukė: kur tu, nematau???! Nepažįstamas daunas be žodžių suprato, kad pasimečiau ir man reikia pagalbos. Nubėgo paskui grupės vadovę ir atitempė ją už rankovės. Ši išsiaiškino klaidą, atsivedė  samarietę stoties  policininkę, ši padėkojo daunui už rūpestį , apkabino mane ir įsodino, susitarusi su kito traukinio kontrolieriais, be bilieto į Londono traukinį,vis kartojo: ar viskuo esu patenkinta? ar man gerai? Įprastinį  tautinį kontrastą -  Londone patyriau lietuvio  intelektualo,  "normalo",  draugės vyro patyčią: " pati, matyt, esi daunė, kad jie sava laiko..." Matyt...:))))))






2013 m. lapkričio 22 d., penktadienis

Kaimo studija'9: undinės gyvena po Merkio tiltu

Art: Ralph Cahoon
Tema: Undinė
Art: Eda
Kada: 2013/11/21

Undinės neseniai užsiprašė Viktorija.Įtariau, ji mane nuskanavo iki vaikystės slapčiausių kambarių. H.K. Anderseno Undinėlė - mylimiausia pasaka. Gyvenimas parodė - ir DNR užšifruotas asmeninis mitas. Ilgainiui biografinės spiralės išėjo už vieno princo ribų. Renkuosi  susižavėjusi  žmogų, nepaisant lyties, tautybės  ir kilmės - ar tiek gražus ir socialiai narsus, nesavanaudis, kad gelbėčiau iš  būsimų pražūčių, išplukdyčiau į gyvenimą.. Truputuką egoistiškai sumaniau pažvelgti į vaikų  veidrodį, juk undinės kažkiek atspindės ir mano vidinių jūrų, jausmų,  žolynus.

Rengdamasi pamokai prisigeneravau minčių apie undinę, kaip moters simbolį.Gal mergaitės išreikš per ją savo moteriškumą?  Nagi  per daug išsilavinusio suaugusiojo smegenys - pelėsiniai. Vaikai yra vaikai, ir jokie moteriškumai, žydrumai ir kitokie genderizmo ideologų šakumai jiems nerūpi, nesuprantami ir nepageidaujami. Undinė - tai  vaikų pasakos herojė su savo ryškia istorija, mitu.      


Ant slenksčio  apspito berniukai iš mokyklinio autobuso. Išpūtę akis, springdami žiežirbavo įspūdžiais iš cirko vaidinimo, ką tik stebėto Vilniuje. Ten buvo magiška moteris kuri apsipylė ugnimis ir nesudegė. Durstėsi peiliais ir nepasipjovė. Gulėsi ant kardų ir nepersismeigė. Vaikščiojo pelių ašmenimis, stiklo šukėmis ir neįsibrėžė. Akrobatai šokinėjo per ugninius žiedus, ore skraidė žmonės-paukščiai. Ak, kaip jiems užpavydėjau ir užsinorėjau  su čiulpinuku rankoje į cirką, į vaikystės stebuklų šalį.

Jareko ugnine moteris iš cirko
Jarekui undinė - per mergaitiška. Paprašiau, kad  piešiniu pasidalintų įspūdžiais iš cirko. Cha-cha, jei kas šiandien  pagautų undinę, irgi  zombiai mauduoliai ( Dž. Džarmušo-O.Renuaro  terminas)  temptų  pramogai į cirką, į TV cirko dėžę, į privatų baseiną ar į laboratoriją didesniam finansavimui gauti.

Nesigavo nuslopinti liūdesio. Šalčininkuose šiandien laidojo artimiausią  sodybos kaimyną Stanislovą, arčiausiai gyvenusį  vyrą, kuris buvo pasirengęs su šautuvu  kad ir naktį atskubėti į pagalbą. Daug mums padėjo įsikuriant, geras, supratingas buvo šeimininkas.Mūsų pilies valdovas, Neptūnas ( pagerdavo daug ugininio vandens). Žiūrėjau į lango lijundrą ir dalinausi su vaikais atsisveikinimo graudžiomis nuotaikomis. Diana: "O kodėl tu ne laidotuvėse, važiuok, palydėk." Jums , gyviems, reikia švenčių ir cirko labiau, nei mirusiems. Mintimis  palydėsiu       
           
Art: Diana
Vaikai išrausė visą biblioteką, bet undinės atvaizdo nerado. Tačiau išmoko kaip ieškoti  knygų pagal autorius, susipažinome su  pasakoriaus pavarde -A_N_D_E_R S_E_N_A_S.  Paeskizavau pavyzdį.Undinė išsiskiria iš kitų žvynuota žuvies uodega ir ilgais banguotais plaukais. Pasakiškai graži, užburia  grožiu ir dainomis.Ją visi įsimyli. Nupieškite gražiausią undinę,  į kurią pažiūrėjus, širdis  spurdėtų iš meilės. " O koks prizas????" - choru išdainavo. Prizo nebus, padovanojau kiekvienam platesnio spektro  personalinę akvarelės dėžutę ( radau pigių - Naujamiesčio loftuose).

Eda sunerimo: "Kažką juk turime gauti?Parašyk  dešimtukus".  Esu nepaperkama , griežčiausia vertintoja, nežinau, kieno piešiniai galėtų įtikti. Turi laaaabai pasistengti, kad gautų  iš manęs dešimtuką.  
Balsiai , vardan didaktikos, pasamprotavau: "Na ir kas tau iš to 10-ko? Jį valgysi? juo pasipuoši  į mokyklą? jis tave mylės?". Agata, bendramintė,  pritarė: " niekada netapau dėl pažymio, tik dėl savęs , kad man pačiai patiktų." Reziumavome: dailininkas pats sau rašosi pažymius. Kitų vertinimai  jam neturi rūpėti, nes  taps  šuo - los dėl kaulo. Egzaminatoriai juk nežino, ko jis nepadarė, kiek dar galėjo. Pažymiai ir medaliai jo neaugina, tik veda į puikybę. 
  
Art: Agata
Piešė ir  įdėmiai klausėsi mano pasakojimo apie nelaimingą Undinėlės meilę, kaip ji paliko tėvo karaliaus rūmus , bežadė su geliančiom kojom  sekiojo paskui  mylimą žmogų.Paraginau susirasti knygą ir perskaityti.  Likau nesuprasta: " Tu ką????? Juk filmas yra !". Užginčijau: "skaitydami patys susikursite spalvotą filmą vaizduotėje. Tai žymiai įdomiau, nei gauti iš ekrano  svetimo žmogaus sukurtą pasakos paveikslėlį."

Sekdama pasaką gavau progą pamąstyti, kad šiuolaikinė moteris turi mokėti būti undine. Jos pasiaukojama meilė įkvepia, sergsti vyrų herojų  žygius, undiniškos dainos užliūliuoja vyrų adrenalininį karingumą, nėroviškos nuojautos atpažįsta vyro Likimą..


Agatos piešinyje švietė saulė. Nustebau: "kaip gali šviesti saulė po vandeniu?" . Autorė tylėjo. Žiūrovai spėliojo - gal čia toks šviesos stulpas, pasinėrus giliau matosi. Mūsų tarpe atsirado menotyrininkių konkurenčių. Eda: "JI iki pusės išnirusi virš vandens,  mėlynumas už nugaros - ne jūra, o krioklio vanduo krenta,  saulė ore  puikiai matosi.". Agatai palengvėjo: "Na bent viena suprato, ką norėjau  pavaizduoti. Tai krioklys, kaip gi jūs nematote."  Gavau vaikų pamokėlę - žiūrėti atidžiau, neskubėti užduoti kvailų klausimų, kurie kuriantį vaiką glumina, atitolina nuo mokytojo, verčia užsisklęsti. Menininkai, net mažieji, trokšta būti suprasti, kad kas taikliais žodžiais įvardytų jų sumanymus . 

Art: Ralph Cohoon



Tikrų undinių  dažytos kasos
Į pabaigą atplaukė  į kambarį  gyvos undinės. Dvynių baltos kasos buvo nudažytos mėlynai ir žaliai. Jų vyresnė sesė, būsima kirpėja išbandė nuplaunamus dažus. Kur važiuosim? Nagi - ieškoti undinių! Kur jos galėtų slėptis? Jarekas: "Turgelių prūde?". Choras: "Prūde rūmų nebūna". Gal Merkyje?  Konsensusas: po Merkio tiltu!   
  
Art: Ralph Cohoon
Tiltas - 2 lentos ir turėklai. Dar vienas vaikų nebylus niuksas -   ar dera mokytojai su aukštakulniais sliuogti per slidžias lentas? MOkytojo batai turi būti tokie, kad neklibinkščiuodama pereitum ir ugnį ir vandenį Turėjau pasirinkimą: stebėti, kaip jie mojuoja  nuo kito kranto arba rizikuoti.. Pravertė orientacinio įgūdžiai  Kitapus aptikom šaltinį, sužinojom, kad šaltinio vanduo - gydo, sveikas, tyras ir gėlas, iš po akmenų. Penktą valandą jau beveik sutemo, undinių sraunioje upėje nesimatė. Priskynėm joms  pakrantės gėlyčių - ir paleidom pasroviui, kad pasidabintų plaukus.          

Ieškom undinių Merkyje


Dar privažiavom mūrinį koplytstulpį  vidury laukų. Be užrašo nesupratom, kokia pasakų  gipsinė dažyta lėlė, kuris iš begalinio šventųjų luomo  mojuoja viršuje rankomis po kryžium ? Jarekas nelipo iš automobilio, matyt,  bijojo tamsos.

Grįžtant  Eda ėmė inkšti, ašaroti : nenorim namo, pasivažinėjam dar kur nors? Ne, tamsoje niekur nevažiuosiu, mėgstu dienos šviesą, nesu naktinėtoja, dėl jų nesaugu, gi vilkai ir banditai  išeina į medžioklę. Užteko jų cypimo prie Vilkiškių dvaro. "Necypsime, prižadame!" Netikiu:))) Suvaldė  visureigio keleivių maldas  mažiausioji, Valerija  su mėlynais plaukais: " Nutilkite, tamsoje nesimato duobių,  nepastebėsite, įkrisite ir susižalosite, o Saulę pasodins  į kalėjimą. Be jos  neišmoksime piešti."   Autoritetas nepriklauso nuo amžiaus:))) Kaulytojai pritilo, o Eda  vis kombinavo: "grįžtam į biblioteką ir dar  ką nors tapom  arba visi kartu pasėdim, ką nors pažaidžiam".  Kokie nemieli jiems turi būti namai, kad taip žeminasi, prašo buvimo kartu išmaldos. 


Art: Norman Rockwell
 Mažieji draugai  akivaizdžiai nenorėjo grįžti namo, išsiskirti.  Dar paprašė apsukti ratą aplink "sovchozo" fermos griuvėsius. Neskubėjo lipti, apdalino oro bučinukais.  Išrūkdama iš kaimelio pasijaučiau undinė, kuriai  galbūt teks dėl meilės jiems atsisakyti  polėkio laisvės, lipti į krantą, ir eiti sunkiai  nesupratingų dvikojų  socialiais takais, parūpinant  patalpas dažnesnėms pamokoms ir vasaros centrams.  Vakare 15 min portale susipažinau su Eriko Bėronto,   pretendento į NMA vadovus, nuotrauka. Juk nusibaigsiu rašinėdama, kaulydama, bet iš tokio tipo  kaimo princų ir princesių  neformaliam ugdymui negausim nė trintuko.





2013 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

Scanorama'2013: britkios beprotnamio kronikos

Kas: biografinė drama "Kamilė Klodel"
Rež:  Briuno Diumontas (Bruno Dumont), Prancūzija 
Kada: 2013/11/16
http://www.scanorama.lt/lt/filmas/kamil%C4%97-klodel-1915
Vertinimai: į kitus.B.Diumonto filmus- tik kominė, niekada nežiūrėsiu.

Aprašas: 2015 m, MOnteverdžio vienuolių prieglauda psichiniams.Joje kamuojasi  skulptorė, grafiikė Kamilė Klodel, Ogiusto Rodeno mylimoji ir Mūza. 3  nykios paros iš jos šizofrenijos ir  tragiškos izoliacijos.

rež. B. Dumont

Art: C.Claudel
Šįryt apie 7 val, kai  dauguma daugiabučio gyventojų dar miega po darbo savaitės,pažadino įkyrus kaimyno grąžtas. Ir vėl, tas pats per tą patį.. Kiek gyvenam, nuolat, tankiai periodiškai  kažką neurotiškai kala, gręžia, kai kiti miega ar ilsisi. KOdėl taip daro? Gi galima darbuotis dieną, vasarą, netrikdant aplinkinių gyvenimo palaimų. Nežinau.Gal  tai vampyrizmo forma, provokuojant susierzinimo energijų išmetimą? Gal šventumo įrodymas ir tuo pačiu kaltės primetimas pasauliui: va, kokie jūs miegaliai, tinginiaujat, o reikia keltis ir kalti, keltis ir gręžti  vinių skyles, įprasminti šeimynines vertybes:))))

Foto: Kamilė KLodel
Prancūzų  kino art-atskalūnas Briuno  Diumontas lygiai taip pat  įkyriai, fanatiškai manjakiškai gręžė  žiūrovų akis ir smegenis psichinių ligonių šlykščiomis persikreipusiomis marmūzėmis, jų išpuvusiomis burnomis ir beprotnamio kasdienybės monotonija. Pauzėse tarp kraupių stambių planų pakišdavo panoraminių turistinių Alpių vaizdų. Manau, ne dėl kontrasto, o kaip masalą: įspūdingi gamtos vaizdai nufilmuoti neprilygstamai (koks apšvietimas!). Jais grožėjausi. Užtat  į prikliai kišamas boschiškų bepročių "snukius"  užsimerkdavau. Kai filme jų realijos ėmė kartotis Bolero  ritmu, bene trečiu  apsisukimu - skaniai primigau ant kaimyno peties.. Nepabėgome iš  paranojinio marazmo, nes laukėme drauge  su heroje, kada gi atvažiuos jos brolis Polis ir ištars reikšmingą monologą apie menininkų pasirinkimų aukas - sielos pakrikimus.  

Filmas -neįprasto žanro. Be fabulos, t.y. be dinamino siužeto. Vaidybinė istorinė rekonstrukcija. Šaltai,  kone dokumentaliai.,su atgrasia NEJAUTRA, net su  sanitariniu pasidygėjimu herojams fiksuojamos vienuolių prieglaudos buities realijos, šizofreniška paliegusios menininkės pasaulėjauta. Kenčia vargšelė nelaisvėje, ieško paguodos maldoje, vis užsidega viltimi, kad brolis ją atsiims, parveš namo, vis puola į neviltį ir  desperatškai rauda. Rauda ir rauda, naikindama žiūrovo atjautą  svetimam skausmui. Juk  vienodi atsikartojimai bukina emocijas, tik muzikoje jie - motyvuoti.  Režisierius įvairiausiomis manipuliacijomis mėgina įtraukti žiūrovą į  liguistos sąmonės labirintus, verčia įsijausti į šizoidinės menininkės pasaulėvoką. Jei žinotum, kad tai sveiko žmogaus prievartinis  įkalinimas, - jaudintų egzistencinis  asmenybės ir visuomenės konfliktas. Sielos ligonės anamnezė, rodoma stambiu planu,  sukelia ametimo reakcijas ir pasibjaurėjimą režisieriaus destrukcija..H.K.Anderseno Sniego Karalienės  stiklo šukė  akivaizdžiai užjuodino jo žvilgsnį. Dėl to istorinės asmenybės nepavyko atskeisti  gilesniu kampu. B. Diumontas ją dar stipriau įvyniojo į masinių stereotipų polietileną.
Kadras iš filmo

 Stereotipinis brendas , kurio faktinį istorinį  pagrindą iškreipė feministės : "demono O. Rodeno kūrybiškai ištręšta mylimoji, neeilinio talento skulptorė K.Klodel 30 metų praleido psichiatrinėje prieglaudoje. mylimasis jos nevedė, neva pasisavino ir kūrinius. Pakrikus psichinei sveikatai, šeima ją įkišo suviskam į prieglaudą, lankė dusyk metuose"

Į filmą ėjau tikėdamasi, jog kūrėjai  atvers naujų , įdomių, gilesnių puslapių tragiškoje menininkės biografijoje . Priešingai, režisierius dar  riebiau užlakavo nuzulintus  prancūzų meno legendos štampus. Dar nuožmiau apkaltino šeimą  savanaudiškai atsikračius trapia menininke. Dar rūsčiau užjuodino brolio Polio Klodelio poelgius, apkaltino jį nemeile, neva demaskavo jo  teocentrinės literatūros dviveidiškumą.

Art: F. Goya. Capriccio nr 55
 Realiame gyvenime  jos  mylimas tėvas buvo miręs.Mamai pačiai reikėjo priežiūros.Brolis buvo žymus, aukšto rango diplomatas, gyveno užsienyje, keitė nuolat su misijomis šalis, niekaip negalėjo slaugyti ligotos sesers, pavojingos aplinkai dėl haliucinacijų ir agresijos priepuolių. Galingas  savistovis O.Rodeno genijus iš principo negalėjo pavogti merginos  talento. Tereikia atidžiau pastudijuoti jo mylimos mokinės ir meilužės kūrybą iki jo. Priešingai, Kamilė pasidavė Rodeno neabejotinoms meninėms įtakoms, sudegė jo kūrybos ugnikalnyje kaip maža žiežirba, palūžo atstumta. " Lipdau Tave ir tik Tave. Lipdau kaip tobuliausią moterį. Tu - viskas ką turiu, ."  - štai liudijimas, kiek daug ji jam reiškė, kiek stipriai įtakojo jo geriausius kūrinius. Niekinga ir nekinematografiška - prikalti kaltinimais Klodel artimus  vyrus atbuline data  prie išdavysčių kryžiaus dėl 20 a pradžios Prancūzijos soc. rūpybos žiaurumų.


Su Mūzomis ir Mūzinais taip jau dažnai nutinka .Genijų  kūrybinių galių pakylėti nušvinta jų aukštybėse. Neretai susireikšmina, įsivaizduoja esantys aukščiau tų, kuriuos įkvėpė. Palikti - draskosi pykčiuose,  nepakelia kritimo į meno vidutiniokų kastą, rusena įsivaizdavimais, kad jų dėka genijai išgarsėjo, perėmė šlovės karūną. Taip įsivaizduoju Kamilos dramatinį silpnos asmenybės sugniužimą.Galima daryti prielaidas, jog prasilenkus su Rodenu jos talento sparnai nebūtų palūžę, ji taptų ne ką mažiau  žymia skulptore su savo  stipriu vardu.Tačiau, jei  nebūtų judviejų kūrybinio dueto,  kažin, ar Klodel vardas pasiliktų istorijoje kaip  Dzeuso sumedžiotos nimfos mitas, kaip patriarchalinės visuomenės sužlugdyto moters talento  amžinas simbolis..   

Art: F. Goya. Capriccio nr72
Be istorinių, filme apstu ir režisūrinių štampų, kilusių iš režisieriaus krikščioniškos pasaulėžiūros. Jis mėgina atsikratyti krikščioniškos mitologijos filmais, jais kovoja su  nepajudinama bažnyčia savo viduje.  Šiame, naujausiame prancūzų non-komformisto  darbe  irgi: vieni smerkiami,  demonizuojami (Polis, Rodenas), kiti -  apraudami  kaip kankiniai. Vienžo, ieškoma  it pamoksle kaltųjų. Pvz: skulptorės lipimas į Golgotą su  priegaludos bepročių palyda. Suprask,  kiekvienas menininkas  neša kryžių, lipa  į Golgotą. Jėzusmarija, originalu kaip A.Kuzmickaitės drugelių patentai:))) Teologiniai  skambūs literatai - veidmainiai. Polis skelbia meilę Dievui, o pats kurčias sesers  gyvai meilei ir maldoms. Nagi, beveik viduramžių misterijos juodas melodramatizmas. Vienuolės - apgavikės, falšyvos: jei Dievas būtų širdyje, jos atjaustų skuptorės kančias, jos neūdytų. Režisieriaus sekliame sumanyme daug tokių naivių religijos demaskavimo metaforų. Tuščia bedvasė koplyčia ir aleliujos parodijos brukamos prikišamai, kaip protesto plakatai.

Žiuljetos Binoš vaidmuo - vienas stipriausių jos biografijoje. It kvapą gniaužiantis  monospektaklis, jaudinamas  įsikūnijimas  į neviltyje nurimusią, artimųjų išduotą  Kamilę . Iškirpus bedančių bepročių fizionomijas, galima būtų mėgautis vien aktorės  graudulingais monologais, meniškais stambiais planais,  liūdesiais ir nušvitimo šypsenomis, savirefleksijų ramybe,  staiga paplūdusių ašarų tvanais. Jos spindulingas, gilus vaidmuo  menininkės tragišką likimą  atskleidė giliau , nei režisieriaus iškrypėliška versija,  preparuojanti  personažų ir žiūrovų jausmus versija. Falšas atsirasdavo, kai iš aktorės lūpų pabirdavo šizo kliedesiai.

Art: H. Bosch
 Snobiškas, blankias  režisieriaus pretenzijas  į moters ir - pirmučiausia- menininkės sielos pažinimą  liudijo  visiškas dailės neišmanymas. Didieji talentai nemargina laiškų vinječių romantiniais gėlių raštais. Juolab -  aštraus braižo, pagauli natūrai  grafikė. B.Diumontas  akivaizdžiai neišmano, nemyli dailės. Filmas -  antagonistiškas kitam Scanoramos biokui  - "Renuaras. Paskutinė meilė". Abu nukelia veiksmą  į 1915 metus.   Žilis Bordo subtiliai, su didžiule meile ir įsijautimu,  impresionistiškai  įamžino epizodą  iš  žymaus DAILININKO biografijos,  perteikė  Renuaro žėrintį, šviesomėgį,gyvastingą braižą  švytinčia kino stilistika. B.Diumontas įamžino  PSICHINIŲ PRIEGLAUDOS nelaimingos pacientės slogias godas baisūnių grimasų fone. Apie menininkę  buvo rašoma lydimuose titruose ir tuščiažodžiaujama  brolio Polio monologuose. Šaižioje beprotnamio  kino drobėje menininkės portretas  nenusitapė, mat buvo  nustelbtas psichiatrinių  fiziologinių išsidarkymų.           

    .      
    




2013 m. lapkričio 15 d., penktadienis

Scanorama'2013: danų pažangos chuliganai

Kas: istorinė komedija  "Kaifas, seksas ir mokesčiai"
Režisierius:Christoffer Boe
Kada: 2013/11/13
http://www.scanorama.lt/lt/filmas/kaifas-seksas-ir-mokes%C4%8Diai

Aprašas žmogiška kalba :  biografinė istorija apie du patrakusius bičus, oro linijų magnatą  ir jo advokatą, kurie  iškilo genialaus apsukrumo ir dar genialesnio įvaizdžiio dėka. Iškilo, pralobo ir pabandė pakeisti Danijos santvarką į savivaldos anarchiją be mokesčių.

Art: Josh Agle - Shag
Aprašas  VU KOmunikacijos  fakulteto (dek. A.Vaišnys) absolvento formatu: Dar nepriviliotas  reklamos davėjas dar be barzdos ir jo įmitęs, praplikęs, raišuojantis asocialus partneris, atstovaujantis  solidžią teisininkų įmonę,  sudaro antivalstybinę grupuotę. Tas, kuris be barzdos, atsiaugina barzdą pagal stilisto Z rekomendacijas.Toliau barzdos savininkas  atstovaus įvaizdžio namus Kondomavičius&Žolienė&Koksas. Pasak teisėsaugos pareigūnų, jis praturtėja  nelegaliu būdu vengdamas mokesčių. Be to, nežinia kodėl reguliariai rengia  masines lytines orgijas elito dūzgėse ir   spaudos konferencijose. Nežinia kodėl už juos balsuoja milijonai patvorinių, nežinia kodėl besivadinančių laisvos šalies piliečiais. Po bylos iškėlimo prasižengusiam  teisininkui jo draugas nusiskuta barzdą ir  matomai nutraukia sutartį su elito dizaineriais (bus papildyta dizainerių ir STT komentarais) .       


Real: Simon Spies


...
Šauni komedija rudens darganai praskaidrinti.Tikrais faktais paremta groteskinė biografija skatina pamąstyti apie  nestandartines frykų asmenybes, kurios daro istoriją, apie nežabotos laisvės priemonių įvairovę ir apie nevaržomo liberalizmo pasekmes. Šiuo atveju vienas laisvūnas, stodamas į  vienišiaus pasipriešinimo kovą prieš valstybės kontrolę, atsiduria belangėje ( oho, buvo  1970-ųjų pradžioje Danijoje spaudos laisvė -  įkalinto disidento mintis spausdino šalies dienraščiai pirmuosiuose puslapiuose). JO  patrakęs draugas bilionierius, išdavęs  jaunystės  antisisteminius idealus, galų gale degraduoja į brutalų besotį pleibojų  magnatą, kuris be sąžinės skrupulų  perka-parduoda šventenybes. .

Art : Josh Agle
Ir pas mus analoginės poros liūdnai baigė. Stašaitis irgi deklaravo ne mažiau radikalesnes idėjas. Padeklaravo ir sėdo... Mat valstybė, kaip bežiūrėsi, yra stipresnis priešininkas: turi kariuomenę, kalėjimus ir psichiatrus. Radikalesnių idėjų deklaravimas leistas filosofams, kurie niekam nekenkia ir nieko neįtakoja, nes jų kalbą mažai kas supranta,Jie pilsto reguliariai padailintų  samprotavimų vandenį ir už tai komjaunuoliška medija jiems pariša prie sisteminių sargių grandinės medalį - žalią  kastruotų titanų torsą:)))       
Art: Josh Agle
 .     
Liūdni mokesčių maištininkų finalai parodo, kokias  taktines klaidas padarė  socialiniai, ekonominiai ir vertybiniai  provokatoriai  kovoje už  paprasto žmogaus laisves, už išsilaisvinimą iš visaapimančios valstybės kontrolės. Klaidos - paradoksalu - įrodo, kad kova už  asmens laisvę yra neišvengiama  naujos istorijos būtinybė. Tai kova už socialinį, dvasinį  ozoną -  už jaunimo juoku ( o ne jų vergišku prakaitu ar pamaldžiomis baimėmis)  ir kūrybine dvasia trykštančius  viltingus  žalius miestus, už gyvą valdžią, o ne  marionetines personas, pozuojančias su papuoštom bobutėm prieš papirktas  kameras.  Ar gali dabar atsirasti Simonas Spaisas ir Mogenas Glistrupas, kurie sudrebintų kiaurai perpuvusio valstybingumo pastolius? Nebent pogrindyje. Globalūs socialiniai tinklai bet kokį  panašių svinguojančių radikalų  džiazą paverstų retušuotais, cenzūruotais  pilkų pelių cypsėjimais  monitorių ekranuose. Nors.. panašaus kalibro Brensonas leidžia sau viską ir dar gyvas dar , kaip Ž. Depardjė nepasiprašė  priglaudžiamas į rusų ofšorinę zoną.         

Real: Simon Spies
Kaip greitai laisvą 60-70-ųjų bitnikų dvasią valstybių aparatai supakavo ir  globaliai išpardavė ir toliau sėkmingai  išparduoda jau užzombintiems vartotojams . Vietoj hipsterių nuogalių paplūdimių, kur išsirengdavo žmonės dėl protesto prieš  viešų erdvių  unifikuotą   formalizmą, straksi vulgari belytė šou industrijos auka- višta Mia Cyrus. JI jaučiasi mesiju, "laisvės ikona" kimarindama prieš paauglius.Apsinuogina ne iš idėjino protesto ar dėl visuotinės  meilės kulto, o iš išskaičiavimo- dėl reitingų bei kapitalų. Viso labo pusšimtis metų - o  stichiška Sekso revoliucija, išlaisvinanti iš  sąlyginio, formalizuoto elgesio dogmų,  virto  nykiu  suvadybinto sceninio sekso konvejeriu.
 
Tam tikra prasme filmas  ne vien  apie Danijos unikalių asmenybių beprotškus fokusus, mulkinant visuomenę ir ją provokuojant neužmigti pelno kalimo monotonijoje.  Spalvingoje, stilizuotoje istorijoje bendrinama  patirtis visų, kurie mėgino keisti griozdišką, antihumanišką, atgyvenusį, mirštantį valstybės karkasą eidami į aljansus su valdžios klikomis arba joms atvirai priešindamiesi. Filmo kūrėjai parodė:  tai neįmanoma. Sistemas, uždedančias apynasrius  paprasto žmogaus laisvėms  gyventi oriai , be nuožmios priespaudos,  griauna tik insaideriai. Tokie, kaip Snoudenas.   




2013 m. lapkričio 8 d., penktadienis

Kaimo studija' 8: matomos ir nematomos formos

Kada: 2013/11/07
Tema: paprasti, baziniai  gyvūnų šablonai

Išvakarėse žiūrėjau olandų  režisierės Paulos van der Ust filmą "Mėnulio šviesa" (2002).Aktualėjanti tema, kaip ekstremaliose sąlygose susikalbėti. Kino istorijoje olandų mergaitė bandė išgelbėti afganų berniuką, sužeistą narkotikų pervežėją . Apie save jie pasipasakojo mimansu, per kūno vaidybą. Daug strioko patyriau dėl kalbinių barjerų kažkada kinų kaimų užeigėlėse. Kinų kalbiniai centrai  yra kitose smegenų zonose,nei vakariečių. Jie iš žvilgsnių, pirštų kalbos niekaip nesuprato, ką norim valgyti.Žodynėlį, deja, pasiėmiau ne to dialekto. Rodyti vis tas pačias vištas, šmirinėjančias po stalais - įgriso  vis ta pati vištiena, kaip ir ryžiai - į kuriuos baksnodavom kinų valgytojų lėkštėse. Kaip tada būtų pravertusi piešinėlių kalba.

Pamokos pradžioje aptarėme, kur mažiesiems dailininkams gali prireikti aiškintis  greitais grafiniais piešinėliais, savadarbėmis ideogramomis. Stovyklose,kai norės susidraugauti su kitataučiais. O stovyklų ateity bus visokių - poilsio, sporto,vasaros uždarbių, muzikos festivalių, pabėgėlių, koncentracijos. Pasiklydus dideliame mieste irgi pareigūnams piešiniais lengva paaiškinti, ką matei pro nakvynės langus ir iš kur atvykai. Juk stresas dažnai atima amą, kalbos dovaną, o ranka puikiai paaiškina, jei nesurakinta.

Piešėme pieštukais, keliais linijiniais judesiais Vėžlį, Tigrą ir Karvę. Sunkiausiai sekėsi gyvūnėliams sugalvoti vardus, kad įsiasmenintų, nebūtų klonai. Tigras Dominykas. Karvė Barbi ir karvė Sara.Vėžlė Saulaa (mokytojos garbei). Agatos mažas tigriukas užėmė pusę lapo, pasiūliau likusioje sukurti apie jį eilėraštį. Nagi ir sukūrė, vienu įkvėpimu, be Rašytojų sąjungos stipendijos kaulijimo:))) Jie net nesidrovėjo skaityti savos kūrybos eilėraščių garsiai, mat patyčių dvasia mūsų pamokose išsklaidoma  nuo pirmų atomų. Tai - mokytojos, ir tik mokytojos pareiga fiksuoti momentą, kai vaiko nuoširdumas atsimuša į bendraamžių grupės paniekos juoką. Atpažinus patyčios užuomazgas - ją privalu akimoju išsklaidyti, paversti visos grupės kūrybine energija. Pvz::" Cha cha, o Aurelijos karvė pametė dvi kojas." Ne, tiesiog kitos poros kojų nesimato, ji taip stovi, kad kitos - nematomos. Besijuokianti panelė suklūsta, susimąsto ir suabejoja, ar jos keturkojė karvė tokia jau nepriekaištinga :)))

 Agatos eilės:

"Tygry ty lubisc wszystkich
Tygrys ty begasz bardzo silno
Tygrys tiebie wszyscy kochają
I ty zostasz ladnym tygrysiem" 

(vertimas: Tigre, tu myli visus/ Tigre, tu bėgioji labai smarkiai/Tigre, tave visi myli/Ir tu tapsi nuostabiu tigru.)

Dianos eilės apie tigrą Dominiką (rašyba palikta be taisymų):
"Tygar ti jast arandživij į bistrij į krasivij ja ciebe uvažaja."
(vertimas: Tigre tu esi oranžinis ir greitas ir gražus aš tave gerbiu.) 

Edos eilės apie karvę Belą:
"Ty karowa krasiwaja ty danajisz malako ty mukajisz jak princesa"
(vertimas: Tu karve graži tu duodi pieną tu myki kaip princesė)

Jei pasipiktinčiau  it "nusipelnusioji oficiozinė -odiozinė pedagogė" dėl netaisyklingos rašybos ir  imčiau taisyti iškart klaidas,  mergaitės neišdrįstu ateityje kurti ir išsakyti tokių  žavių minčių. Mokytojas turėtų tylomis fiksuoti mokinių klaidas ir iškart sumąstyti būsimas pratybas, kuriose vaikai išmoks parašyti jau teisingai. Kritikuoti galima tik save, kad neišmokiau,  o ne vaiką, kad nemoka.


Karvė Bela mykia kaip princesė

 Aurelija pavėlavo, įžygiavo išdidi, nes tapė mamai paveikslą gimtadienio proga.Šaunu, pirmąsyk teptuką paėmė į rankas prieš metus mūsų studijoje , ir jau paveikslus dovanoja!

Grupė MOcha Girls
Laukdamos, kol ji pabaigs, mergaitės šoko Gangnam style, Mocha Girls grupės šokius. Namuose peržiūrėjau Mocha's, wau wau... Pradinukių žvaigždės? Globalios pedofilijos aštuonkojo čiuptuvai apraizgė ir mūsų mažo gero kaimelio vaikų sielas. Ką galėjau jiems priešpastatyti? Prisiminiau folkloro ansamblio repertuarą.  Bitučių polkos  su mokytoja už parankės mergaitėms patiko labiau nei porno rangymaisi, nukopijuoti iš mochų. Tačiau  kare dėl vaikų vertybių ką gali pamokėlės dukart per menėsį  prieš kasdienes kompines porno šou atakas?  Ogi beveik nieko.

 
Pasirodo, jos dusyk buvo nužygiavusios būriu pas mane, į sodybą, bet nerado. Priekaištavo: "Tavęs ten nebuvo! Nei trečiadienį, nei ketvirtadienį ". Norėčiau būti, tačiau .. kaip suvesti materialiai, ūkiškai mano galimybes su jų poreikiais? Tautų multikultūrinio  dialogo lėšas, skirtas ES programose,  įsisavina popierinėmis  konferencijomis senės socdemės su  egiptietiško sekso gigante aušrina-marina priešakyje. O bevaikė  mėlynoji šalies vadovė šiuolaikinių vaikų  neatidėliotinus kultūrinius poreikius suvokia per pensijinio amžiaus patarėjų  prizmę.JIe sufleruoja suinteresuoti savo ir kolegų prozaikų  makulatūros kaupimu (V. Jasukaitytė),  suburia  kaimo bibliotekose senimą, ne jaunimą, ne šalies ateitį. O reikėtų tiek mažai: mažos apšildomos  valstybinės patalpėlės jaunimo klubui ir kelių savanorių.


Teigiamas  pavyzdys - kaimynystėje, Mikniškėse ( 8km). Rusas,atsargos karininkas Vladimiras su Sorbonos absolvente žmona turi  pavydėtiną  vaikų laisvalaikio centrą. Maskva skyrė jiems lėšų pastatyti  ir puikiai įrengti  modernų namą, kuriame jie ir gyvena, ir kasdien užsiima su apylinkių asocialiais vaikais, juos kultūrina. Turi net amatų dirbtuves, kur berniukai gauna meistrystės pradmenis, pamoko jų girtuokliaujančius tėvus,perima iš  Vladimiro ir sportinio gyvenimo įgūdžius. Mūsų kaimo vaikinukai  teturi  vieną skersinį, kažkoks gerietis tarp liepų įtaisė. Išsirikiuoja po pamokų eilėje, kad ant jo prisitrauktų.
Karvė GinDarė man buvo gražiausia, bet niekas jos neišrinko 



Demokratinė rinkimų sistema, renkant  geriausią piešinį nepasiteisino. Už mano akiai gražiausius niekas nebalsavo. Kaip  ir Eurovizijoje balsavo už drauges, seses, kyšius. Mažosios dvynės susireikšmino, kad dičkės kaulija jų balsų, atidavė balsus Agatai už tai, kad ši  pažadėjo pasupti  ant supynių. Na beveik mūsų rinkimų  ir FB "laikų" modelis, reitinguojantis ne geriausią, o tą dieną  emociškai paklausiausią.

Važiavome į apleistą Vilkiškių dvarą. Eda ten lankė "nuliovkę", parengiamąją klasę. Mama atsiėmė, nes  dvarelyje esą apsigyveno dvasios.Hm,iš kur sužinojo, kad jos ten yra? "Kaip gi nesupranti???! Juška ir orlaidė pačios atsidarydavo." Su  Indigo vaikais tenka rimtai kalbėtis visais, ir anapusiniais  klausimais.Prarasčiau pasitikėjimą, jei  tradicinių akademikų įpročiu pasityčiočiau: cha cha cha, nėra jokių dvasių, mokslu tikėkite, ne dvasiomis. Žinoma, aklas, fanatiškas  įtikėjimas  bet kuo - Kristum, Alachu ar mokslo atradimais - padeda įveikti archaines primityvias baimes, nepastebėti grėsmingų tikrovės reiškinių, įkvepia aukštai iškelta galva  drąsiai prisiartinti  patamsiuose prie medinio  dvarelio su dvasiomis, stūgsančio it siaubo filmuose.
Apleistas, griūvantis Vilkiškių dvaras, kurį valdžia galėtų prikelti kultūriniam  gyvenimui, apvalyti nuo vaiduoklių 


Art: Howard Pyle. From "The Travels of the souls" 
Art: Howard Pyle
Mūsų komandos  pažangos variklis - žinojimai ir realybės tyrinėjimas. Pasidalinau savo žinojimais, kad apleistus namus renkasi savižudžiai, nedagyvenę jiems skirto laiko, savavališkai atėmę Dievo duotą gyvybę. Kad jiems irgi reikia namų pastogės. Kad dvasios bijo ugnies ir šviesos. Turėjau su savimi žibintuvėlį, įdaviau mažiausiai į rankas, kad nebijotų. Vis vien, praskridus šikšnosparniui,jos spiegdamos : "Dvasios, ten dvasios!"pasileido link mašinos. Nesustabdė drąsinimai: mokytoja gi jus apgins, turim ugnies, priešrūkinius žibintus.  Liaudies prietarų baimės -  mergaitiškų isterikų pavidale.


Viena  Valerija tiktų į vaiduoklių medžiotojas, mat šaltais nervais, nešdama žiebtuvėlį, naršė  tolimos šviesos spinduliu po dvarelio frizus.Mašinoje visos šešios baikščiai  dalinosi mamų patirtimis, kaip apsisaugoti nuo dvasių, esą druska - geriausias priešnuodis. Klausė: "Dvasios visai sudega ugnyje, ar kaip?" Ne, ugnis jas atbaido, kaip nematomus drugelius. Jei namuose gyvena žmonės, gaminasi ant ugnies maistą, jei ten dega karšta jų širdžių meilė,  tai ir mirusios dvasios į gyvų namus neužklysta. Na kaip galima laikytis griežto, išankstinio pamokos plano? Pradėjom nuo aiškių paprastų šabloninių  formų, o baigėm nematomo pasaulio kontūrais.