Scanorama'2013: britkios beprotnamio kronikos

Kas: biografinė drama "Kamilė Klodel"
Rež:  Briuno Diumontas (Bruno Dumont), Prancūzija 
Kada: 2013/11/16
http://www.scanorama.lt/lt/filmas/kamil%C4%97-klodel-1915
Vertinimai: į kitus.B.Diumonto filmus- tik kominė, niekada nežiūrėsiu.

Aprašas: 2015 m, MOnteverdžio vienuolių prieglauda psichiniams.Joje kamuojasi  skulptorė, grafiikė Kamilė Klodel, Ogiusto Rodeno mylimoji ir Mūza. 3  nykios paros iš jos šizofrenijos ir  tragiškos izoliacijos.

rež. B. Dumont

Art: C.Claudel

Šįryt apie 7 val, kai  dauguma daugiabučio gyventojų dar miega po darbo savaitės,pažadino įkyrus kaimyno grąžtas. Ir vėl, tas pats per tą patį.. Kiek gyvenam, nuolat, tankiai periodiškai  kažką neurotiškai kala, gręžia, kai kiti miega ar ilsisi. KOdėl taip daro? Gi galima darbuotis dieną, vasarą, netrikdant aplinkinių gyvenimo palaimų. Nežinau.Gal  tai vampyrizmo forma, provokuojant susierzinimo energijų išmetimą? Gal šventumo įrodymas ir tuo pačiu kaltės primetimas pasauliui: va, kokie jūs miegaliai, tinginiaujat, o reikia keltis ir kalti, keltis ir gręžti  vinių skyles, įprasminti šeimynines vertybes:))))

Foto: Kamilė KLodel

Prancūzų  kino art-atskalūnas Briuno  Diumontas lygiai taip pat  įkyriai, fanatiškai manjakiškai gręžė  žiūrovų akis ir smegenis psichinių ligonių šlykščiomis persikreipusiomis marmūzėmis, jų išpuvusiomis burnomis ir beprotnamio kasdienybės monotonija. Pauzėse tarp kraupių stambių planų pakišdavo panoraminių turistinių Alpių vaizdų. Manau, ne dėl kontrasto, o kaip masalą: įspūdingi gamtos vaizdai nufilmuoti neprilygstamai (koks apšvietimas!). Jais grožėjausi. Užtat  į prikliai kišamas boschiškų bepročių "snukius"  užsimerkdavau. Kai filme jų realijos ėmė kartotis Bolero  ritmu, bene trečiu  apsisukimu - skaniai primigau ant kaimyno peties.. Nepabėgome iš  paranojinio marazmo, nes laukėme drauge  su heroje, kada gi atvažiuos jos brolis Polis ir ištars reikšmingą monologą apie menininkų pasirinkimų aukas - sielos pakrikimus.  

Filmas -neįprasto žanro. Be fabulos, t.y. be dinamino siužeto. Vaidybinė istorinė rekonstrukcija. Šaltai,  kone dokumentaliai.,su atgrasia NEJAUTRA, net su  sanitariniu pasidygėjimu herojams fiksuojamos vienuolių prieglaudos buities realijos, šizofreniška paliegusios menininkės pasaulėjauta. Kenčia vargšelė nelaisvėje, ieško paguodos maldoje, vis užsidega viltimi, kad brolis ją atsiims, parveš namo, vis puola į neviltį ir  desperatškai rauda. Rauda ir rauda, naikindama žiūrovo atjautą  svetimam skausmui. Juk  vienodi atsikartojimai bukina emocijas, tik muzikoje jie - motyvuoti.  Režisierius įvairiausiomis manipuliacijomis mėgina įtraukti žiūrovą į  liguistos sąmonės labirintus, verčia įsijausti į šizoidinės menininkės pasaulėvoką. Jei žinotum, kad tai sveiko žmogaus prievartinis  įkalinimas, - jaudintų egzistencinis  asmenybės ir visuomenės konfliktas. Sielos ligonės anamnezė, rodoma stambiu planu,  sukelia ametimo reakcijas ir pasibjaurėjimą režisieriaus destrukcija..H.K.Anderseno Sniego Karalienės  stiklo šukė  akivaizdžiai užjuodino jo žvilgsnį. Dėl to istorinės asmenybės nepavyko atskeisti  gilesniu kampu. B. Diumontas ją dar stipriau įvyniojo į masinių stereotipų polietileną.

Kadras iš filmo

 Stereotipinis brendas , kurio faktinį istorinį  pagrindą iškreipė feministės : "demono O. Rodeno kūrybiškai ištręšta mylimoji, neeilinio talento skulptorė K.Klodel 30 metų praleido psichiatrinėje prieglaudoje. mylimasis jos nevedė, neva pasisavino ir kūrinius. Pakrikus psichinei sveikatai, šeima ją įkišo suviskam į prieglaudą, lankė dusyk metuose"

Į filmą ėjau tikėdamasi, jog kūrėjai  atvers naujų , įdomių, gilesnių puslapių tragiškoje menininkės biografijoje . Priešingai, režisierius dar  riebiau užlakavo nuzulintus  prancūzų meno legendos štampus. Dar nuožmiau apkaltino šeimą  savanaudiškai atsikračius trapia menininke. Dar rūsčiau užjuodino brolio Polio Klodelio poelgius, apkaltino jį nemeile, neva demaskavo jo  teocentrinės literatūros dviveidiškumą.

Art: F. Goya. Capriccio nr 55

 Realiame gyvenime  jos  mylimas tėvas buvo miręs.Mamai pačiai reikėjo priežiūros.Brolis buvo žymus, aukšto rango diplomatas, gyveno užsienyje, keitė nuolat su misijomis šalis, niekaip negalėjo slaugyti ligotos sesers, pavojingos aplinkai dėl haliucinacijų ir agresijos priepuolių. Galingas  savistovis O.Rodeno genijus iš principo negalėjo pavogti merginos  talento. Tereikia atidžiau pastudijuoti jo mylimos mokinės ir meilužės kūrybą iki jo. Priešingai, Kamilė pasidavė Rodeno neabejotinoms meninėms įtakoms, sudegė jo kūrybos ugnikalnyje kaip maža žiežirba, palūžo atstumta. " Lipdau Tave ir tik Tave. Lipdau kaip tobuliausią moterį. Tu - viskas ką turiu, ."  - štai liudijimas, kiek daug ji jam reiškė, kiek stipriai įtakojo jo geriausius kūrinius. Niekinga ir nekinematografiška - prikalti kaltinimais Klodel artimus  vyrus atbuline data  prie išdavysčių kryžiaus dėl 20 a pradžios Prancūzijos soc. rūpybos žiaurumų.

Su Mūzomis ir Mūzinais taip jau dažnai nutinka .Genijų  kūrybinių galių pakylėti nušvinta jų aukštybėse. Neretai susireikšmina, įsivaizduoja esantys aukščiau tų, kuriuos įkvėpė. Palikti - draskosi pykčiuose,  nepakelia kritimo į meno vidutiniokų kastą, rusena įsivaizdavimais, kad jų dėka genijai išgarsėjo, perėmė šlovės karūną. Taip įsivaizduoju Kamilos dramatinį silpnos asmenybės sugniužimą.Galima daryti prielaidas, jog prasilenkus su Rodenu jos talento sparnai nebūtų palūžę, ji taptų ne ką mažiau  žymia skulptore su savo  stipriu vardu.Tačiau, jei  nebūtų judviejų kūrybinio dueto,  kažin, ar Klodel vardas pasiliktų istorijoje kaip  Dzeuso sumedžiotos nimfos mitas, kaip patriarchalinės visuomenės sužlugdyto moters talento  amžinas simbolis..   

Art: F. Goya. Capriccio nr72

Be istorinių, filme apstu ir režisūrinių štampų, kilusių iš režisieriaus krikščioniškos pasaulėžiūros. Jis mėgina atsikratyti krikščioniškos mitologijos filmais, jais kovoja su  nepajudinama bažnyčia savo viduje.  Šiame, naujausiame prancūzų non-komformisto  darbe  irgi: vieni smerkiami,  demonizuojami (Polis, Rodenas), kiti -  apraudami  kaip kankiniai. Vienžo, ieškoma  it pamoksle kaltųjų. Pvz: skulptorės lipimas į Golgotą su  priegaludos bepročių palyda. Suprask,  kiekvienas menininkas  neša kryžių, lipa  į Golgotą. Jėzusmarija, originalu kaip A.Kuzmickaitės drugelių patentai:))) Teologiniai  skambūs literatai - veidmainiai. Polis skelbia meilę Dievui, o pats kurčias sesers  gyvai meilei ir maldoms. Nagi, beveik viduramžių misterijos juodas melodramatizmas. Vienuolės - apgavikės, falšyvos: jei Dievas būtų širdyje, jos atjaustų skuptorės kančias, jos neūdytų. Režisieriaus sekliame sumanyme daug tokių naivių religijos demaskavimo metaforų. Tuščia bedvasė koplyčia ir aleliujos parodijos brukamos prikišamai, kaip protesto plakatai.

Žiuljetos Binoš vaidmuo - vienas stipriausių jos biografijoje. It kvapą gniaužiantis  monospektaklis, jaudinamas  įsikūnijimas  į neviltyje nurimusią, artimųjų išduotą  Kamilę . Iškirpus bedančių bepročių fizionomijas, galima būtų mėgautis vien aktorės  graudulingais monologais, meniškais stambiais planais,  liūdesiais ir nušvitimo šypsenomis, savirefleksijų ramybe,  staiga paplūdusių ašarų tvanais. Jos spindulingas, gilus vaidmuo  menininkės tragišką likimą  atskleidė giliau , nei režisieriaus iškrypėliška versija,  preparuojanti  personažų ir žiūrovų jausmus versija. Falšas atsirasdavo, kai iš aktorės lūpų pabirdavo šizo kliedesiai.

Art: H. Bosch

 Snobiškas, blankias  režisieriaus pretenzijas  į moters ir - pirmučiausia- menininkės sielos pažinimą  liudijo  visiškas dailės neišmanymas. Didieji talentai nemargina laiškų vinječių romantiniais gėlių raštais. Juolab -  aštraus braižo, pagauli natūrai  grafikė. B.Diumontas  akivaizdžiai neišmano, nemyli dailės. Filmas -  antagonistiškas kitam Scanoramos biokui  - "Renuaras. Paskutinė meilė". Abu nukelia veiksmą  į 1915 metus.   Žilis Bordo subtiliai, su didžiule meile ir įsijautimu,  impresionistiškai  įamžino epizodą  iš  žymaus DAILININKO biografijos,  perteikė  Renuaro žėrintį, šviesomėgį,gyvastingą braižą  švytinčia kino stilistika. B.Diumontas įamžino  PSICHINIŲ PRIEGLAUDOS nelaimingos pacientės slogias godas baisūnių grimasų fone. Apie menininkę  buvo rašoma lydimuose titruose ir tuščiažodžiaujama  brolio Polio monologuose. Šaižioje beprotnamio  kino drobėje menininkės portretas  nenusitapė, mat buvo  nustelbtas psichiatrinių  fiziologinių išsidarkymų.           

    .