2012 m. kovo 23 d., penktadienis

pop-op--ork'est'rrrr'aššššš

G.Rinkevičiaus orkestras
Kas: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras
Kur: Kongresų rūmai
                                    


Ilgokai svarsčiau, ar rašyti šia tema, ar liesti neliečiamą stabą? Nūdienoje kas ką nori, tas tą daro muzikoje ir su muzika. Kiekvienai kornfleikų dėžutei atsiras savas pirkėjas. Kad tik kas tą dėžutę apskritai pirktų, konkuruotų su akropolio bifšteksais . Koks kieno - ir mano tame tarpe -  reikalas, ko į dėžutę  paskubomis prikrėsta ir kokias pasekmes jos turinys turės valgytojams- klausytojams ????  Geriausiu atveju, po koncerto, tą patį vakarą kur nors išviduriuos. Blogiausiu - patys, reguliariai užkandžiaudami G.Rinkevičiaus stachanoviškai gaminamais  popkornais,  nepastebimai pavirs jais. Kuo minti - tuo patampi.  Ar tai mano bėda? Negi neturiu pasirinkimo? Yra puikus, aukščiausios prabos,  Lietuvos nacionalinis orkestras. Dar aukštesnės - Kamerinis.  Yra neįtikėtinai sparčiai tobulėjantis  R.Šervenikas,  įstengia sumoderuoti-suvaldyti   net Kongresų rūmų pop- bandos razdrajų,  yra auksinis aksomas - J.Domarkas, yra virpantis kamertonas - G.Gelgaudas - jie laiko lygį.Net  M.Pitrėnas bent jau netrukdo orkestrantams, plevena korektiškai atskiroje  įvaizdžio erdvėje.

G. R.orkestras  yra užlipęs ant aukšto aukšto garbaus pjedestalo su užrašu: VALSTYBINIS. Valstybei esu dar vis neabejinga.Jos idėja dar dega ugnimi reikšmingose, tauriausiose kūno dalyse.Patinka  reprezentuoti pažįstamiems užsieniečiams Vilnių ir Lietuvą, jaučiu begalinį malonumą vėl ir vėl  aukštos kultūros siužetais krikštyti  svetimšalius svečius  į Vilniaus -  Meno Mekos - tikėjimą .O Milošas juo  užnuodijo negrįžtamai. Dar prisimenu, dar matau likučius išskirtinės, reikliausios pasaulyje publikos: ji  ovacijomis muzikos salėse keldavo lubas po  S.Richterio Bacho ir tuščiomis kėdėmis paneigdavo  pakartotiną  klavišinio klišo peliuko A.Masiuko vizitą - bandymą įsiteikti garsių artistų išlepintus gurmanams.    
 dirigentas Gintaras Rinkevičius
Nic Cave "Conductor"




Tautinio orumo ir garbės reikalas - ginti pavyzdines Vilniaus muzikines tradicijas. Lai nusivažiavęs orkestras atsisako laurų "valstybinis". Gi patys puikiai  išsilaiko, rodo pavyzdį daugiavaikėms šeimoms, kaip galima  su žemiausia kokybe gyventi pasiturimai -  pagal pasaulio  klasikinės muzikos žvaigždės standartus. Štai atvažiuoja  Filia Kirkorovas ir surenka  tūkstantinius liaudies rūmus. Tuose rūmuose  lai koncertuoja saviškei  prijaukintai, medijos reklamos užzombintai   pop-publikai ir   "pjerai ir malvinos " su kukurūzėjančiu repertuaru.



Yra gi  smarkuolė milijonierė Vanesa Mej. Tačiau Japonų vyriausybė  kažkodėl jos neremia, instrumentų neišperka, apdovanojimais neapipila, iškilmių  salės miesto  viduryje nedovanoja. Ją remia  ir vadybina mamytė. G Rinkevičių, toks koks jis dabar yra, iki kokio komercinio lygio nusirito, lai remia ir vadybina  fanai verslininkai, žmonos, orkestrantų giminės, partijos, kurių  alaus furšetams verslusis maestro nuomoja  muzikos šventovę,  žurnalistės, kurios už nemokamus pakvietimus iš nukvakusio gaidžio padarys romantišką  albatrosą. Please, atskirkite valstybinį prestižą nuo makdonaldso!!! 


Net  prie Stalino klasikai į liaudį buvo paduodami  su Doom'o  elitine serviruote, geriausiame atlikime . Negi mūsų valstybė tiek nusipigino, kad klasikinio reprezentacinio orkestro  vardu leidžia dangstytis šoumenams, kurių tikslas ne kultūra, o pelnas bet kokiomis priemonėmis ????

Šalies, miesto veidas -  gyva kultūra, jos įvairialypės apraiškos. Nuo  buitinės (tualetų švara, troleibusų kontrolierių  ir vairuotojų  rmandaugumas) iki elitinės -  valstybinių orkestrų  lygio,  pagarbintų dirigentų vertybių ir principų. Vis daugėja  renginių turistų  - jie neraginami, atskrenda pasiklausyti "Gaidos" festivalio  premjerų, pažiūrėti  E.Nekrošiaus spektaklių.  Prieš juos irgi  gėda. Esu prisiekusi "Gaidos" fanė. Per 2011-ųjų atidarymą patyriau foninę- emocinę-vertybinę-fiziologinę   traumą .Rinkevičiukai ne grojo, jie mojavo smičiais  kaip  įtūžę  pakrikę ORKAI kardais , griaudėjo trenksmais  į subtilų klausos aparatą, užmiršę misijas - perteikti kompozitoriaus kūrinį, galbūt jį interpretuoti. Jiems sekėsi  įgrūsti kaip Gariūnuose, satanistiniu ibelhauptaitišku stiliumi, prekę, pritrėkšti klausytoją muzika. Energetine kalba - jie prievartavo publiką, o ne dovanojo muziką. Dirigavo latvis, žavusis Martins Ozolinš. Deja, ne jo galioms per vieną vakarą paruošti puikius orkestrantus, iki išsekimo nualintus "galopinio tempo" ir popsinio repertuaro. Taip - dominuojančiai, ekstatiškai, napoleoniškai, it per tarybinius  karinius paradus, -  jau mažai kur grojama. 

Art: Tony Matelli

Perskaičiau, kad orkestras  ketina įrašyti visą G.Malerį.O siaube.... Skubu įdėti trupinį gero skambesio, diriguoto  H. fon Karajano. Kol lietuvių maestro "skubotu trankiu  komerciniu pusfabrikačiu" neįamžino savo  talento nuopolio.  Iš duobės niekada nevėlu išlipti ir liautis  sportuoti ant dirigento pakylos bei diriguoti  lyg p kultūristui visu kūnu. Dar nevėlu pradėti rimtai dirbti su  puikiu orkestru,  perlipti nuo kiekybės kuino ant kokybės Pegaso, prileisti prie jo jaunus dirigentus, formuoti  solidesnį repertuarą, liautis pataikauti nuvorišams su storomis piniginėmis. Arba perleisti gerą orkestrą tiems, kas su juo dirbs, kurs jo  veidą ir atstatys muzikinę reputaciją, o ne vien  išnaudos.       







2012 m. kovo 13 d., antradienis

Tarybinė marti

 
Kas:paminklas lietuvių literatūros klasikei J.Žemaitei
Kur: Vilniaus Gedimino prospekte
Autorius: skulptorius P.Aleksadnravičius
Kada:1970m pagal 1950'ųjų eskizą

Jei kas  paprašytų parodyti vienu vaizdiniu, kas yra tarybų valdžia , kokia meninė ideograma viešoje erdvėje ją  pilnutinai išreiškia, nuvesčiau prie Žemaitės paminklo.
Tarybiškesnio už jį Vilniuje, mano nuomone, nėra.Jį išsprogdinčiau kaip didžiausią gėdą. Leninų  ir revoliucionierių  galvos,  komjaunuoliai  Grūto parke - tai  vis svetimos ideologijos  ženklai, lyg svetimkūniai, kurie nei kažkokią įtaką darė, nei nuskriaudė. Žalio tilto kareivėliai - jau  artefaktas, privalomas išlikti, pasaulio turistų masalas nr1. Kaip dar parodysime pasauliui - kas? kokios militaristinės kultūros atstovai  okupavo šalį ir kodėl neįstengėme jiems priešintis?! Tie, kas nori juos nukelti,  -norėtų išsibalinti savo raudoną destrukcinę praeitį, be jokios abejonės. Į svetimkūnį, į jėga įgrūstą  svetimą vaduką, kolektyvinė sąmonė, kultūra  reaguoja kaip į inkliūzą, kaip į dilgėlę, kurią kažkada išravėsi, kai ateis parankus laikas. Žemaitės išravėti ranka nekils, nes sava, tautos šviesa, nors jos "message" atvykėliams, turistams, garbiems svečiams , atrandantiems Vilniaus grožį, yra: baisingai negraži, rūsti, belytė,bekrūtė kaimo boba. 

Anksčiau  to nepastebėdavau, nors užaugau greta, prie Brodo.Į pompastiškai atidengtus paminklus  dauguma reagavo, kaip į valdžios padlaižūnišką įsiteikinėjimą Maskvai bronziniais balvonais. Z.Angariečio kaladėlinis  paminklas buvo kinematografiškai  ryškiai apšviestas. Prie jo prostamento  čiuožinėdamos vaizdavomės ledo šokėjomis, nutviekstomis jupiterių šviesų. Beje, būtent  prie jo, pasimatyme  ant suoliuko draugas menininkas suabejojo, ar pakankamai figūriškas mano biustas, ar nereikėtų kažkaip jo padidinti. Žinoma, kai prieš akis boluoja piramidžių sunkiasvoriai kampuoti marmuro blokai, kyla žmoniškas poreikis  gyvos, maksimaliai suapvalintos  atsvaros - aštriems kampams. .

 Žemaitės stovylos  parkelis skendėdavo tamsoje, ten  paauglės rūkydavome atsipalaidavusios, mat prospektu praeinantys tėvai ir mokytojai mūsų veidų neįžvelgdavo. Taip reiškėsi laisvamanės rašytojos dvasia, pagarbi kiekvieno laisvam pasirinkimui. Architektų Nasvyčių talentas irgi  gelbėjo klasikės modernaus įvaizdžio moterišką reputaciją .Pikta suakmenėjusi moteriškė buvo per didoką atstumą patraukta nuo žmonių, tarsi bėgo, slėpėsi nuo klaidingo vyžotosios būrės įvaizdžio.

P. Aleksandravičius."Stovinti", 1959
P. Aleksandravičius
 Gal  P.Aleksandravičius tik tokias, asesksualias gebėjo vaizduoti moteris?. Nagi, ne!Štai kokias gyvas, gražias ir menines nimfas jis piešė 1959'ais, net būdamas tarybinis profesorius. Vadinasi,  likokūrybiškai  gyvas ir prie tarybų. Bet  kodėl  taip negrabiai išniekino Žemaitę??????? Kodėl pavertė "kampuoto veido diedu su skara"  literatę šviesuolę, kuri skraidė į Ameriką, rengė moterų  suvažiavimus, redagavo Vilniuje "Lietuvos žinias", tankiai lankėsi koncertuose , gyveno aktyvų pasaulietinį gyvenimą. Vis mėginau įsivaizduoti prieškario Vilniaus elitinį susiėjimą, balių ir į jį atlapnojusią rūsčią publicistę. Ji rengėsi tautiškai iš principo,  iš patriotizmo, bet  buvo GRAŽI, išsilavinusi, inteligentiška, jautri, nepriklausomo proto, atvira moderniam menui.
Kyla įtarimų, kad skulptorius 50'ais tiesiog paklusniai vykdė  Maskvos kultūrinių emisarų nurodymus. Jie   taip matė mažos užkariautos tautos iškiliąsias  rašytojas ir tik tokioms - skarotoms liaudies bušmėnėms - leido būti .Atpažįstama rusų arogancija. Kažkada skaudžiai  pliekė per tautinį orumą Maskvos univere vieši komsorgų pažeminimai :" как застраховаться, если представители  отстающих окраин нашего великого края испортят показатели?" . Matyt, pakišo  dailės profesoriui  nuotraukėlę su "atsilikusio krašto atstove' , jis pavyzdingai ir nukopijavo, išpildė paklusniai, kvislingiškai  įsakymą . Dvasine, etine  kalba - išdavė, apjuodino šviesuolę.

Suprantama, kodėl  šokolado "Alionka" stiliaus eskizas praėjo partinę cenzūrą 50-ais, rezistencijos paskutiniame etape. Bet kodėl jį patvirtino 70-ais, kai hipiai  pakankamai laisvai bitlinėjo brodu (gediminke)? Štai čia ir atsiskleidžia tarybinio meno kūrybinė virtuvė. Tvirtino paminklus kremliui  paklusnūs partiniai bonzos, žemiausios kilmės, neturėję žalio supratimo, kaip turi atrodyti  eiliuojanti bajoraitė Julija   Beniuševičiūtė- Žymantienė. Kad liemenėlę  po apsmukusia  Aleksandravičiaus sermėga  ji tikrai neužmirštų užsisegti ir pavargusios nuo bulvių skutimo motkos poza  nesistebeilytų tuščiai į vieną tašką. Juk tik tokias pusamžes moteris savo gyvenime matė griežtą KGB atranką praėję  entuziastingi partinių mokyklų absolventai, intelekto nesužaloti komjaunuoliai, kilę iš  žemiausių patriarchatinio kaimo kultūros sluoksnių.  . Žavuolės inteligentės ,  su baltom  atlasinėm pirštinaitėm, iš Varšuvos parsiųstom  smetonskom skrybėlaitėmis  ir batisto nosinaitėmis  arba spėjo pabėgti į vakarus , arba su pirma ištremtųjų  partija buvo  be eilės pakištos po Sibiro jūrų ledu.    .

A. Kunčiaus nuotr.1988. Lenino (Gedimino) prospektas

 Žemaitė  ginasi pati -  jos parkelyje tapybiškai išsikeroja medžiai, ten - ypatinga džiugi aura, jei užsimerki ir nematai paniekinamai nuskaptuotos  tarybinės bronzines bobos  prieš akis.

Arkadijus Zraževskis " Žemaitės skveras Vilniuje"
 

CITATA iš OFICIOZO:  
 
1970 m. spalio 10 d. Vilniuje, dabar rašytojos vardu vadinamame skvere (Naujamiesčio seniūnija) Žemaitei pastatytas paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius, archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai). Paminklas sukurtas pagal 1950 m. sukurtą nedidelę skulptūrą, kuri buvo kelis kartus padidinta. Autorius daugiau apibendrino plastines formas, suteikė figūrai didesnio monumentalumo. Paminklas sudarytas iš bronzinės apvaliosios (3 m) dalies ir žemo (0,70 m) granito blokų postamento. Skulptūra vaizduoja Žemaitę, sėdinčią su knyga ant kelių. Skulptūra realistinė, monumentali, uždaro silueto, apibendrintų formų. Stambią apatinę figūros dalį pagyvina drabužių klosčių ritmas. Veide perteiktas taurus vidinis susikaupimas. Postamento rytinėje sienoje iškaltas įrašas“ „Žemaitė“ [1, 5, p. 348; 6].




2012 m. kovo 11 d., sekmadienis

Kovo 11-tos liturgija

Kas: Lietuvos kamerinio orkestro,  solistų K.Blaumanės (violončelė) ir  I.Kramarevo (trimitas), dirigento R.Ševreniko koncertas  kovo 11-tos garbei 

Kur:  Nac.filharmonija
Autoriai:  J.Haidnas (1732) Onutė Narbutaitė (1956), Džonas Tavener'as (1944, UK)  
Vertinimai: 10 iš 10
 
Džonas Tavener'as


Kristinė Blaumanė 
Į Filharmoniją nuėjau ištroškusi geros gyvos  muzikos, be išankstinių lūkesčių.Apytuštė salė, rinktiniai  išmanieji klausytojai, tuščia valdžios kėdžių eilutė bylojo, kad ažiotažo nebus. Įprastas  neužpildytos salės vaizdas pastaraisiais metais, kai vidutiniokai neturi lėšų, o mąslus  jaunimas, nepopsinės muzikos gerbėjai -ramsto filharmonijų pasienius vakarų didmiesčiuose (geriausiu atveju) arba klausosi Haidno per ausinukus nurinkinėdami stalus pabuose.  
Iš pranešėjos teksto supratau, kad patekau į koncertą, skirtą kovo 11-ajaii. Net programėlėje tai nebuvo nužymėta, o pop-portaluose įvykis buvo nužymėtas kaip orų prognozė "Orkestro koncertas" :)))  Smagu, pasitvirtino  mano prognozės , jog Lietuvą  slapčia, be reklamos, nušviesins geriausių  užsienio muzikų ir kompozitorių pristatymai. Tik prasidėjus  programai su  nuostaba susivokiau, koks prasmingas, nepriklausomas, šventiškas koncerto sudarytojų sumanymas. Jų dėka gavau dovaną - galimybę surefleksuoti,  dar giliau įsisąmoninti Nepriklausomybės atkūrimo  istorinius įvykius, jų ryšį su nūdienos laisvės trupiniais 


Pirmoje dalyje grojo J.Haidno simfoniją nr 64 A-dur. "Tempora mutantur"( Laikai keičiasi).    


http://classic-online.ru/ru/production/4884
 Ją iliustruoti tiktų  T.A.Hofmanas: 'Haidno kūriniuose vyrauja vaikiškai džiugios sielos apraiškos, jo simfonijos veda mus į  plačiuosius žaliuosius gojus, į linksmą , margą laimingų žmonių minią ... Gyvenimas - kupinas meilės, kupinas palaimos ir amžinos jaunystės, lyg dar iki  pirmosios nuodėmės, nei kančios, nei gedulo - vien tik saldžiai- elegiškas atsivėrimas  mylimam atvaizdui, kuris  sklando tolumoje, rausvuose  vasaros  gaisuose, nei priartėdamas, nei išnykdamas." 

R. Požerskio nuotr.

 Lygiai tokie pat  - haidniški-  buvom atgavę 1990-ais laisvę: viltingi, pakylėti, džiugiai nerimastingi, apspangę nuo netikėtai  išnykusių užtvarų ir nukritusių apynasrių. Susikibę už rankų prieš TV ekramus lingavom į taktą su signatarais-apaštalais Sporto rūmuose. Jaučiausi bajorė, nes tarp jų mačiau  šviesos nutviekstą tetą, pakėlusią sąjūdį Nidoje.
A.Sabaliausko nuotr.
Jurgaičio nuotr.
 Pasiuvau namie trispalvę, ją brolis plaikstė  mitinguose, kuriuose iki užkimimo  prarėkiau balsą :"Laisvė, Lietuva, Landsbergis" . Profesorius - jis buvo herojus  nr1, įprasmino  lietuvių  vis dar neišverktą, neišdegintą meno žaizdruose,  20 a. tautos  holokaustą-genocidą- okupaciją , jos išprievartavimą , po kurio ji sunkiai sunkiai atgauna savivertę. Šios dienos jo  išmintingas, įžvalgus vertinimas dėl  Neringos  ir Deimantės, dėl  Marijos ir  mažametės Magdalietės   patvirtino - ne, ne veltui  jį nešėm ant rankų, kaip karį išvaduotoją.
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/vytautas-landsbergis-apie-drasiaus-kedzio-dukra-teisetvarkos-tankas-pervaziuos-mergaite-56-202596#axzz1okei0AvZ


 Hyperemocionali Haidno  simfonija- pavasariško svaigulio pliūpsniais priminė: Laikai 1990-ais esmingai  keitėsi. Taip svaigiai žaibiškai, jog niekas nesvarstė, kur einam ir ko siekiam.Mes išsiveržėm į laisvę. Dirbau Ministrų Taryboje,  pagal  privalomą  paskyrą, praėjau pro pirmojo čekuolinio  gėbistinio skyriaus filtrus vietoj draugės su antiokupacine, nuogai disidentiška pavarde Kviklytė. Br. Kviklio"Mūsų Lietuvos" autoriaus provaikaitei  valstybinė karjera okupacijoje buvo uždaryta. Ryškiai pamenu dieną, kai chozrasčioto (tarybinės ūkiskaitos) bastione papūtė  laisvės vėjai. Kaip ilgiausiu koridoriumi , vedančiu į  aukščiausios valdžios priestatą , bėgo kone sprinto žingsniu petis į petį susiglaudę A.Brazauskas ir V.Landsbergis.Pranašingas, simboliškas duetas. Skilusios pusiau ir  vis  labiau  eižėjančios tautos poliariniai flagmanai. To, plačiapečio statybininko, raudonoji kariauna, deja, laimėjo...

........

Po Haidno  primaveros programoje sekė  Onutės Narbutaitės "Melodija Alyvų sode" styginių oktetui ir trimitui.
Kompozitorė apie kūrinį:" Pavadinime slypi aliuzija į paskutinę Kristaus maldą Alyvų kalne. Muzikos atsiradimą lydėjo įvairūs tekstai. Tarp jų - Naujasis testamentas ir R.M. Rilkės eilėraštis "Alyvų sodas"<..>Ši gana asketiška muzika ... - tai bandymas dainuoti, ir tiek  Gal kilęs iš desperacijos, bet vilties žingsnis."   


Tarp medžių visas pilkas kopė jis į kalvą,
paskendęs pilkumoj alyvų dulkinų,
ir panarino dulkių pilną galvą
į karštas  dulkes degančių delnų..


Galiausiai tai. Jau paskutinis mirksnis.
Turėsiu eit - dabar, kai apanku.
Kodėl tu nori iš manęs išgirsti, - 
esi tu, jei tavęs nebetenku . 


Neberandu tavęs. Nesi tu manyje,
nei kituose. Nei šitame akmenyje
nėra tavęs. Aš vienas kelyje.


Aš vienišas likau, žmonių suėmęs gėlą, -
ją per tave sumažinti norėjau.
Tavęs gi nebėra. Bevardė gėda.
 
Sakys vėliau,kad angelas atėjo.


Kodėl gi angelas? Ak, tai naktis
atėjo medžių lapais iškilniai,
per sapną sujudėjo mokiniai.
Kodėl gi angelas? Ak,  tai naktis.


Nebuvo ta naktis nepaprasta-
jų praslenka šimtai nepastebėtų.  
Miegojo šunes, vėso akmenys greta.
Ak, laukė  ji,  liūdna ir prislėgta,
kol vėlei rytas ją pakeis iš lėto.


Nelanko angelai tokių meldėjų,
ir neateina didžios naktys pranašysčių.
Prapuolantiems dar niekas nepadėjo, 
nusigręžia tėvai atsižadėje, 
ir išgena juos motinos iš įsčių. 


 R.M. Rilkė "Alyvų sodas"

O.Narbutaitė - vienas iš kelių dešimčių Vilniaus angelų. Kai ją pamatau filharmoje  -  lengvą it paukščio plunksną, porcelianiniu  trapaus vaiko veidu, nubraukiu ašarą.Ji - Vilniaus miesto genijaus viena iš įgaliotinių. Jos kūriniai kabiną kažką labai giliai,ištraukia brangenybes iš proamžių glūdumų,  lyg nuplėšia atminties užraktus ir išslaisvina tai, ką maniausi amžiams pamiršusi . Jos Alyvų Sodas sugėlė iki skausmo. Taip, taip, būtent taip išgyvenau tą, pomintinginį laikotarpį  su  gomuryje įstrigusiu karčiu klausimu: "Kam????  Kam visa tai? Už ką kovojome? ".

Šalome ir badavome su 2  mažyliais Fabų daugiabutyje per blokadą, be  karšto vandens, kibire non-stop virė merlinės palos su dvokiančiu ūkiniu muilu. Naktį, vaikams sumigus, plaudavau kalną indų, įsijungusi A.Mamontovo Naktinius pašnekesius (ak, kad jis žinotų, kiek pusbadžių jaunų mamų laikė tuomet  tvirtai už rankos...),  pasistačiusi Rilkės eiles  greta prie krano, kaliau mintinai, kad neišprotėčiau nuo nepakeliamo juodos  buities krūvio, nuo begalinių eilių prie duonos ir celiuliozinių dešrelių, nuo Sekundės banko ir Kepenio fondo aukų raudų į petį , nuo šoko, matant, kaip tuos -   sparnuotus  atgimimo apaštalus - nustumia į šoną plėšrūs vanagai , lovių ir lovų knisėjai, dabartinis  lambordžininis blizgusis  "elitas" .

Nepakeliamuose nepriklausomybės laikų išbandymuose (kaimo su lašiniais niekada neturėjau...) atsivėrė dangaus vartai. Rimtai išpažįstu, be metaforų. Įtikėjimas trenkė kaip žaibas, parklupdė nuolankią ant kelių,   pasikrištijau nepriklausoma, be verslios  sijonuotojo rankos patepimo. Laisvės viltį gaivinau per tikėjimą,visai taip, kaip pas Rilkę.Kai ir vėl pečiai palūždavo,o rankos bejėgiškai nusvirdavo,  mintyse sarkastiškai neigdavau: Kodėl tu nori iš manęs išgirsti/-  esi tu, jei tavęs nebetenku ." Net žaisdavau slėpynių: "Nagi,  kaip nors įrodyk, kad esi." Rūkydavau nusiplūkusi balkone  ir ... atpažinti  žaibai vėl plieskė vaivorykšte virš horizontų. Aš ir dabar tikiu. Skirtingai nuo pasisamdžiusio Snoro pinigams  bedievio S.Parulskio.

Slogios laisvės atgavimo pagirios mano atmintyje sumišo su malda, padėjusia nepalūžti.Narbutaitės kūrinys tarytum  aną 92-93-ųjų  manąjį Alyvų kalną įgarsino. Fantastiškas  I. Kramarevo trimito garsas sklido iš tyrų,iš užkulisių,  scenoje atlikėjo nebuvo, jis išniro sulig paskutiniu akordu. Visai kaip rusų šešėlinis dirigavimas. Kol .kamavomės dvejonėse , gramdėm vergų grandines, rusai pionieriškai mus užtrimitavo medijomis - balsais, trioškėmis ir elenkenių  kramtoškėmis . O vylėmės alyvose , kad esame vedami  iš aukščiau...
 
 Šeštadienio gyvąją liturgiją vainikavo sakralioji  sero Dž. Tavenero "The Protecting Veil."(1988) .
"
Nepaprastai originalus britas, atsivertęs į pravoslavybę, dar jį mažai žinau, negaliu reikšti nuomonės.  Bet nemelavo pareiškęs dėl "The protecting Veil" : "norėjau nutapyti ikoną ne dažais, o muzikos garsais, ne teptuku, o violončelės giesme..."  Jo kūrinyje, skirtame gailestingajai Marijai pašlovinti, varpų aidais pynėsi  rusų šventyklų  katarsinės, apvalančios dermės, keltų  dainų  ir Glinkos arijų sutartinės.Džonas aukojo šiuo kūriniu mišias  ne tik už  pirmųjų krikščionių laikų  graikus, kuriuos Marija savo dangiška skraiste išgelbėjo 910-aisiais Konstantinopolyje nuo saracėnų okupacijos. Jo " Skraistė" skambėjo lyg nuoširdžiausia malda už  pseudodemokratijos himerų užburtą  Europą, neišmanančią,  kieno užtarimo prašyti , kaip gintis nuo atslenkančios musulmonų  ordų grėsmės. Prisiminiau abrazdėlius su švenčiausiaja Pana. Juos lygiai kaip saracėnų puolami graikai kėlė it skydus virš galvos  Seimo gynėjų minia, susispietusi į  glaudų  Laisvės gynimo žiedą.
Kas, kas mus  visus apgins??? To klausė Taveneras graudžiai tyra čelės giesme, mėginančia  gėriu ir darna įveikti, užgožti  kakofonijos destrukcinius intarpus . Latvė K. Blaumanė, ryškaus talento žvaigždė, iš tų naujųjų kogortos, švytinti ir ori, it saulė scenoje, ji  irgi meldėsi, palenkusi žemai galvą, ištirpusi  su  aksominio, altinio skambesio instrumentu plačiausiame turkio spalvos sijone - lyg Marijos skraistėje-vizijoje.

JI groja Londono filharmonijos orkestre,koncertmeisterė, latvių pažiba. Mūsų pažibos irgi  spindi ir visomis laisvės spalvomis žiburiuoja Vakarų scenose, universitetuose. Jie - mūsų viltis, kovo 11-os atgimimo apsauginės skraistės. Jie sugrįš ir keis kriminalinius klounus prie ėdžių, jie išskalbs savo protu ir šviesiais siekiais supurvintas nepriklausomybės vėliavas, jie išmieš politikos ir žiniasklaidos mėšlinas arklides, įveiks raudonąjį marą ir žaliąnuodį čaplikinio liberalizmo nuomarį. Kad tik serams tavenerams pakaktų kantrybės ir tikėjimo, kad mums reikalinga Laisvė. Juk:
     
Prapuolantiems dar niekas nepadėjo, 
nusigręžia tėvai atsižadėje, 
ir išgena juos motinos iš įsčių..... 










2012 m. kovo 3 d., šeštadienis

Vienuolis, kuris pardavė Auksinę Šventyklą

Kas: spektaklis "Auksinė šventykla"
Kur: OKT , Vilnius, 2012/03/03
Autorius: K.Marčiulynas,.Bo-Haeng 
Aprašas: K.Marčiulyno, budistų ex-vienuolio, nevykęs benefisas, prisirankiojus be ryšio ištraukų iš  J.Misimos romano
Vertinimai - 1 iš 10.


Robinas Šarma 
"Vienuolis,  kuris pardavė Ferari" buvo tobulas komercinis projektas. Knygos su kompaktiškai išguldytomis  įvairių religijų  šventraščių auksinėmis mintimis. Intriguojantis vienuolio įvaizdis. Po knygų sekė verslo seminarai, už kuriuos Kauno Urmo  bazės žymūnės mokėjo po 5 tūkst. litų . Robinas Šarma ir jo komanda prasuko žavų global-biznelį su tobula rinkodara.
Žymiai smagiau  ir parankiau  pudrinti smegenis turtingiems buratinams, nei  realiai daryti didįjį  verslą, kurti  -žmonėms darbo vietas, imtis už juos atsakomybės, sukti iki pamišimo galvą  ir skaičiuoti balansus.

Kęstutis Marčiulynas




K.Marčiulynas  irgi užtikrintai žygiuoja  sėkmingomis R.Šarmos pėdomis. Nutręšia teatrofilus. Tikėjausi bent jau pastangų diskutuoti su J.Misimos idėjomis  Susidūriau su gryna komercija, lūzeriu scenoje  ir  nepriekaištinga rinkodara. Vienuolio BOHaeng'o mirtinai įtaigus brendas triumfavo - pagavo  įvaizdžio tinkluosna  pilną salę suėjusių pažiūrėti, kaip dega šventykla arba bent jau Tytuvėnų bažnyčia video projekcijose. Skrendant  į  rytietiškai smilkalinį brendą tikimasi  mažų mažiausiai  taikios budisto ar narsios samurajaus povyzos, inspiruojančio kardo valdymo. Randi šiltą dėdžių  taukuotu veidu, lyg išėjusį iš geros turkiškos pirties ar alubario....Likau išdurta jo pavyzdinės  reklaminės kampanijos  su   apgaulingais reporterių intervais, mistifikuojančiais vienuolių pašaukimą. Kaip žuvytė užkibau ant sudegintos šventyklos fakto masalo.

Foje  "parduoto ferario" sėkmės technologijas tęsė  parduodamos autorinės knygelės su  viršeliais - tapačiOs dulksvai bordo spalvOs, kaip ir TSKP (Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos) suvažiavimų ataskaitos ar Lenino raštai.  Scenoje - budistų  gongas. Ir -  daugiau nei valanda prasto aktoriaus maivymosi.  Išmaniuoju naršiau pilną "vaidinimo" laiką, mat atsikelti ir išeiti nebuvo galimybės : OKT salės dešiniasėdžiams išsiveržti į laisvę nepalikta jokių šansų.Gi nelipsi "vienuoliui" ant podiumo per galvą. Aktorius  tebuvo  nuoširdus vienoje vietoje,kur perkreiptu Judo išdaviko veidu išrėkė citatą, ištrauktą iš J.Misimos konteksto ir smarkiai iškreiptą :" ne, nieko šventa nėra!!!!!!!".  Desperatiškame dangaus išdavikų riksme  jis buvo savimi, o vienuolį suvaidino pusaklei visuomenei.Ok, puiku grįžti suradus paprastus  šventus dalykus ten, kur gimei. Tačiau kam jais spekuliuoti????????

Įrodė, jog nuo savęs nepabėgsi niekur, net ir Korėjos vienuolynų meditacijų tyloje. Kad Dievas pašaukia išrinktuosius atsiskyrėlius. Kad aukštesnė sąmonė nebyli  ir nepakanti tiems, kas  viso labo paklusniai imituoja  proamžių dvasinių praktikų išorinę mimikriją.Vimdanti scena, kur  vietoj  pagarbos samurajaus kardui  K.Marčiulynas imituoja  nevykusį charakiri  su  buka fotelio  koja. Analogas -  rodyti japonams, kaip V.Kudirka leidžia pornožurnalą "Varpa '" . Koks  vienuolio dvasingumas, jei net nesuvokta samurajų kodekso dvasinė esmė????? Religijos kvaišalų cunamiams  Lietuvoje reikia  priešintis, bet tikrai  ne pigiausiais turgaus įrankiais. 
Ketinau sulig recenzija  prisipažinti meilėje Misimai, jo "Aukso Šventyklai". Ši knyga jau pusmetį guli garbingiausioje vietoje - lovos viršugalvyje, kad galėčiau nemigose vėl ir vėl medituoti į jo mintis . Tačiau  paskutiniojo ir ... pirmojo XXI a.  japonų samurajaus kūrybą ir dvasios žygdarbį  gretinti su Boingu - nepadoru . Vilnius mistinėmis priemonėmis   jau sugretino  aktorių K Marčiulyną už mane - su Kaziuko Muge ir Eurovizijos finalu.
 Ačiū mielam ponui Kęstučiui,  jog, benaršydama  web-filmotekas jo uždarbiavimo metu,  radau, iš kur parsisiųsti M.Antonionio "Zabriski Point", šiąnakt  reanimuosiuosi menu.


Budisto vienuolio malda  Harmonijos parke, Hainanio saloje, Kinijoje. Alinančiame karštyje, 8 valandas, kiek ten buvau,  jis kėlėsi  ir gulėsi visu ūgiu  ant betono plytų  iš paskutiniųjų jėgų,  išsekintas uolios  maldos. Jo dvasios žygio nepamiršiu... dangus priklauso jam ir kažkiek tiems, už kuriuos jis meldėsi