Kas:paminklas lietuvių literatūros klasikei J.Žemaitei
Kur: Vilniaus Gedimino prospekte
Autorius: skulptorius P.Aleksadnravičius
Kada:1970m pagal 1950'ųjų eskizą
Jei kas paprašytų parodyti vienu vaizdiniu, kas yra tarybų valdžia , kokia meninė ideograma viešoje erdvėje ją pilnutinai išreiškia, nuvesčiau prie Žemaitės paminklo.
Tarybiškesnio už jį Vilniuje, mano nuomone, nėra.Jį išsprogdinčiau kaip didžiausią gėdą. Leninų ir revoliucionierių galvos, komjaunuoliai Grūto parke - tai vis svetimos ideologijos ženklai, lyg svetimkūniai, kurie nei kažkokią įtaką darė, nei nuskriaudė. Žalio tilto kareivėliai - jau artefaktas, privalomas išlikti, pasaulio turistų masalas nr1. Kaip dar parodysime pasauliui - kas? kokios militaristinės kultūros atstovai okupavo šalį ir kodėl neįstengėme jiems priešintis?! Tie, kas nori juos nukelti, -norėtų išsibalinti savo raudoną destrukcinę praeitį, be jokios abejonės. Į svetimkūnį, į jėga įgrūstą svetimą vaduką, kolektyvinė sąmonė, kultūra reaguoja kaip į inkliūzą, kaip į dilgėlę, kurią kažkada išravėsi, kai ateis parankus laikas. Žemaitės išravėti ranka nekils, nes sava, tautos šviesa, nors jos "message" atvykėliams, turistams, garbiems svečiams , atrandantiems Vilniaus grožį, yra: baisingai negraži, rūsti, belytė,bekrūtė kaimo boba.
Anksčiau to nepastebėdavau, nors užaugau greta, prie Brodo.Į pompastiškai atidengtus paminklus dauguma reagavo, kaip į valdžios padlaižūnišką įsiteikinėjimą Maskvai bronziniais balvonais. Z.Angariečio kaladėlinis paminklas buvo kinematografiškai ryškiai apšviestas. Prie jo prostamento čiuožinėdamos vaizdavomės ledo šokėjomis, nutviekstomis jupiterių šviesų. Beje, būtent prie jo, pasimatyme ant suoliuko draugas menininkas suabejojo, ar pakankamai figūriškas mano biustas, ar nereikėtų kažkaip jo padidinti. Žinoma, kai prieš akis boluoja piramidžių sunkiasvoriai kampuoti marmuro blokai, kyla žmoniškas poreikis gyvos, maksimaliai suapvalintos atsvaros - aštriems kampams. .
Žemaitės stovylos parkelis skendėdavo tamsoje, ten paauglės rūkydavome atsipalaidavusios, mat prospektu praeinantys tėvai ir mokytojai mūsų veidų neįžvelgdavo. Taip reiškėsi laisvamanės rašytojos dvasia, pagarbi kiekvieno laisvam pasirinkimui. Architektų Nasvyčių talentas irgi gelbėjo klasikės modernaus įvaizdžio moterišką reputaciją .Pikta suakmenėjusi moteriškė buvo per didoką atstumą patraukta nuo žmonių, tarsi bėgo, slėpėsi nuo klaidingo vyžotosios būrės įvaizdžio.
 |
| P. Aleksandravičius."Stovinti", 1959 |
 |
| P. Aleksandravičius |
Suprantama, kodėl šokolado "Alionka" stiliaus eskizas praėjo partinę cenzūrą 50-ais, rezistencijos paskutiniame etape. Bet kodėl jį patvirtino 70-ais, kai hipiai pakankamai laisvai bitlinėjo brodu (gediminke)? Štai čia ir atsiskleidžia tarybinio meno kūrybinė virtuvė. Tvirtino paminklus kremliui paklusnūs partiniai bonzos, žemiausios kilmės, neturėję žalio supratimo, kaip turi atrodyti eiliuojanti bajoraitė Julija Beniuševičiūtė- Žymantienė. Kad liemenėlę po apsmukusia Aleksandravičiaus sermėga ji tikrai neužmirštų užsisegti ir pavargusios nuo bulvių skutimo motkos poza nesistebeilytų tuščiai į vieną tašką. Juk tik tokias pusamžes moteris savo gyvenime matė griežtą KGB atranką praėję entuziastingi partinių mokyklų absolventai, intelekto nesužaloti komjaunuoliai, kilę iš žemiausių patriarchatinio kaimo kultūros sluoksnių. . Žavuolės inteligentės , su baltom atlasinėm pirštinaitėm, iš Varšuvos parsiųstom smetonskom skrybėlaitėmis ir batisto nosinaitėmis arba spėjo pabėgti į vakarus , arba su pirma ištremtųjų partija buvo be eilės pakištos po Sibiro jūrų ledu. .
 |
| A. Kunčiaus nuotr.1988. Lenino (Gedimino) prospektas |
Žemaitė ginasi pati - jos parkelyje tapybiškai išsikeroja medžiai, ten - ypatinga džiugi aura, jei užsimerki ir nematai paniekinamai nuskaptuotos tarybinės bronzines bobos prieš akis.
 |
| Arkadijus Zraževskis " Žemaitės skveras Vilniuje" |
CITATA iš OFICIOZO:
1970 m. spalio 10 d. Vilniuje, dabar rašytojos vardu
vadinamame skvere (Naujamiesčio seniūnija) Žemaitei pastatytas paminklas
(skulpt. Petras Aleksandravičius, archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai).
Paminklas sukurtas pagal 1950 m. sukurtą nedidelę skulptūrą, kuri buvo
kelis kartus padidinta. Autorius daugiau apibendrino plastines formas, suteikė
figūrai didesnio monumentalumo. Paminklas sudarytas iš bronzinės apvaliosios (3
m) dalies ir žemo (0,70 m) granito blokų postamento. Skulptūra vaizduoja
Žemaitę, sėdinčią su knyga ant kelių. Skulptūra realistinė, monumentali, uždaro
silueto, apibendrintų formų. Stambią apatinę figūros dalį pagyvina drabužių
klosčių ritmas. Veide perteiktas taurus vidinis susikaupimas. Postamento
rytinėje sienoje iškaltas įrašas“ „Žemaitė“ [1, 5, p. 348; 6].
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą