Kovo 11-tos liturgija

Kas: Lietuvos kamerinio orkestro,  solistų K.Blaumanės (violončelė) ir  I.Kramarevo (trimitas), dirigento R.Ševreniko koncertas  kovo 11-tos garbei 

Kur:  Nac.filharmonija
Autoriai:  J.Haidnas (1732) Onutė Narbutaitė (1956), Džonas Tavener'as (1944, UK)  
Vertinimai: 10 iš 10

 

Džonas Tavener'as

Kristinė Blaumanė 

Į Filharmoniją nuėjau ištroškusi geros gyvos  muzikos, be išankstinių lūkesčių.Apytuštė salė, rinktiniai  išmanieji klausytojai, tuščia valdžios kėdžių eilutė bylojo, kad ažiotažo nebus. Įprastas  neužpildytos salės vaizdas pastaraisiais metais, kai vidutiniokai neturi lėšų, o mąslus  jaunimas, nepopsinės muzikos gerbėjai -ramsto filharmonijų pasienius vakarų didmiesčiuose (geriausiu atveju) arba klausosi Haidno per ausinukus nurinkinėdami stalus pabuose.  
Iš pranešėjos teksto supratau, kad patekau į koncertą, skirtą kovo 11-ajaii. Net programėlėje tai nebuvo nužymėta, o pop-portaluose įvykis buvo nužymėtas kaip orų prognozė "Orkestro koncertas" :)))  Smagu, pasitvirtino  mano prognozės , jog Lietuvą  slapčia, be reklamos, nušviesins geriausių  užsienio muzikų ir kompozitorių pristatymai. Tik prasidėjus  programai su  nuostaba susivokiau, koks prasmingas, nepriklausomas, šventiškas koncerto sudarytojų sumanymas. Jų dėka gavau dovaną - galimybę surefleksuoti,  dar giliau įsisąmoninti Nepriklausomybės atkūrimo  istorinius įvykius, jų ryšį su nūdienos laisvės trupiniais 


Pirmoje dalyje grojo J.Haidno simfoniją nr 64 A-dur. "Tempora mutantur"( Laikai keičiasi).    


http://classic-online.ru/ru/production/4884
 Ją iliustruoti tiktų  T.A.Hofmanas: 'Haidno kūriniuose vyrauja vaikiškai džiugios sielos apraiškos, jo simfonijos veda mus į  plačiuosius žaliuosius gojus, į linksmą , margą laimingų žmonių minią ... Gyvenimas - kupinas meilės, kupinas palaimos ir amžinos jaunystės, lyg dar iki  pirmosios nuodėmės, nei kančios, nei gedulo - vien tik saldžiai- elegiškas atsivėrimas  mylimam atvaizdui, kuris  sklando tolumoje, rausvuose  vasaros  gaisuose, nei priartėdamas, nei išnykdamas." 

R. Požerskio nuotr.

 Lygiai tokie pat  - haidniški-  buvom atgavę 1990-ais laisvę: viltingi, pakylėti, džiugiai nerimastingi, apspangę nuo netikėtai  išnykusių užtvarų ir nukritusių apynasrių. Susikibę už rankų prieš TV ekramus lingavom į taktą su signatarais-apaštalais Sporto rūmuose. Jaučiausi bajorė, nes tarp jų mačiau  šviesos nutviekstą tetą, pakėlusią sąjūdį Nidoje.

A.Sabaliausko nuotr.

Jurgaičio nuotr.

 Pasiuvau namie trispalvę, ją brolis plaikstė  mitinguose, kuriuose iki užkimimo  prarėkiau balsą :"Laisvė, Lietuva, Landsbergis" . Profesorius - jis buvo herojus  nr1, įprasmino  lietuvių  vis dar neišverktą, neišdegintą meno žaizdruose,  20 a. tautos  holokaustą-genocidą- okupaciją , jos išprievartavimą , po kurio ji sunkiai sunkiai atgauna savivertę. Šios dienos jo  išmintingas, įžvalgus vertinimas dėl  Neringos  ir Deimantės, dėl  Marijos ir  mažametės Magdalietės   patvirtino - ne, ne veltui  jį nešėm ant rankų, kaip karį išvaduotoją.
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/vytautas-landsbergis-apie-drasiaus-kedzio-dukra-teisetvarkos-tankas-pervaziuos-mergaite-56-202596#axzz1okei0AvZ

 Hyperemocionali Haidno  simfonija- pavasariško svaigulio pliūpsniais priminė: Laikai 1990-ais esmingai  keitėsi. Taip svaigiai žaibiškai, jog niekas nesvarstė, kur einam ir ko siekiam.Mes išsiveržėm į laisvę. Dirbau Ministrų Taryboje,  pagal  privalomą  paskyrą, praėjau pro pirmojo čekuolinio  gėbistinio skyriaus filtrus vietoj draugės su antiokupacine, nuogai disidentiška pavarde Kviklytė. Br. Kviklio"Mūsų Lietuvos" autoriaus provaikaitei  valstybinė karjera okupacijoje buvo uždaryta. Ryškiai pamenu dieną, kai chozrasčioto (tarybinės ūkiskaitos) bastione papūtė  laisvės vėjai. Kaip ilgiausiu koridoriumi , vedančiu į  aukščiausios valdžios priestatą , bėgo kone sprinto žingsniu petis į petį susiglaudę A.Brazauskas ir V.Landsbergis.Pranašingas, simboliškas duetas. Skilusios pusiau ir  vis  labiau  eižėjančios tautos poliariniai flagmanai. To, plačiapečio statybininko, raudonoji kariauna, deja, laimėjo...

........

Po Haidno  primaveros programoje sekė  Onutės Narbutaitės "Melodija Alyvų sode" styginių oktetui ir trimitui.
Kompozitorė apie kūrinį:" Pavadinime slypi aliuzija į paskutinę Kristaus maldą Alyvų kalne. Muzikos atsiradimą lydėjo įvairūs tekstai. Tarp jų - Naujasis testamentas ir R.M. Rilkės eilėraštis "Alyvų sodas"<..>Ši gana asketiška muzika ... - tai bandymas dainuoti, ir tiek  Gal kilęs iš desperacijos, bet vilties žingsnis."   


Tarp medžių visas pilkas kopė jis į kalvą,
paskendęs pilkumoj alyvų dulkinų,
ir panarino dulkių pilną galvą
į karštas  dulkes degančių delnų..


Galiausiai tai. Jau paskutinis mirksnis.
Turėsiu eit - dabar, kai apanku.
Kodėl tu nori iš manęs išgirsti, - 
esi tu, jei tavęs nebetenku . 


Neberandu tavęs. Nesi tu manyje,
nei kituose. Nei šitame akmenyje
nėra tavęs. Aš vienas kelyje.


Aš vienišas likau, žmonių suėmęs gėlą, -
ją per tave sumažinti norėjau.
Tavęs gi nebėra. Bevardė gėda.
 
Sakys vėliau,kad angelas atėjo.


Kodėl gi angelas? Ak, tai naktis
atėjo medžių lapais iškilniai,
per sapną sujudėjo mokiniai.
Kodėl gi angelas? Ak,  tai naktis.


Nebuvo ta naktis nepaprasta-
jų praslenka šimtai nepastebėtų.  
Miegojo šunes, vėso akmenys greta.
Ak, laukė  ji,  liūdna ir prislėgta,
kol vėlei rytas ją pakeis iš lėto.


Nelanko angelai tokių meldėjų,
ir neateina didžios naktys pranašysčių.
Prapuolantiems dar niekas nepadėjo, 
nusigręžia tėvai atsižadėje, 
ir išgena juos motinos iš įsčių. 


 R.M. Rilkė "Alyvų sodas"

O.Narbutaitė - vienas iš kelių dešimčių Vilniaus angelų. Kai ją pamatau filharmoje  -  lengvą it paukščio plunksną, porcelianiniu  trapaus vaiko veidu, nubraukiu ašarą.Ji - Vilniaus miesto genijaus viena iš įgaliotinių. Jos kūriniai kabiną kažką labai giliai,ištraukia brangenybes iš proamžių glūdumų,  lyg nuplėšia atminties užraktus ir išslaisvina tai, ką maniausi amžiams pamiršusi . Jos Alyvų Sodas sugėlė iki skausmo. Taip, taip, būtent taip išgyvenau tą, pomintinginį laikotarpį  su  gomuryje įstrigusiu karčiu klausimu: "Kam????  Kam visa tai? Už ką kovojome? ".

Šalome ir badavome su 2  mažyliais Fabų daugiabutyje per blokadą, be  karšto vandens, kibire non-stop virė merlinės palos su dvokiančiu ūkiniu muilu. Naktį, vaikams sumigus, plaudavau kalną indų, įsijungusi A.Mamontovo Naktinius pašnekesius (ak, kad jis žinotų, kiek pusbadžių jaunų mamų laikė tuomet  tvirtai už rankos...),  pasistačiusi Rilkės eiles  greta prie krano, kaliau mintinai, kad neišprotėčiau nuo nepakeliamo juodos  buities krūvio, nuo begalinių eilių prie duonos ir celiuliozinių dešrelių, nuo Sekundės banko ir Kepenio fondo aukų raudų į petį , nuo šoko, matant, kaip tuos -   sparnuotus  atgimimo apaštalus - nustumia į šoną plėšrūs vanagai , lovių ir lovų knisėjai, dabartinis  lambordžininis blizgusis  "elitas" .

Nepakeliamuose nepriklausomybės laikų išbandymuose (kaimo su lašiniais niekada neturėjau...) atsivėrė dangaus vartai. Rimtai išpažįstu, be metaforų. Įtikėjimas trenkė kaip žaibas, parklupdė nuolankią ant kelių,   pasikrištijau nepriklausoma, be verslios  sijonuotojo rankos patepimo. Laisvės viltį gaivinau per tikėjimą,visai taip, kaip pas Rilkę.Kai ir vėl pečiai palūždavo,o rankos bejėgiškai nusvirdavo,  mintyse sarkastiškai neigdavau: Kodėl tu nori iš manęs išgirsti/-  esi tu, jei tavęs nebetenku ." Net žaisdavau slėpynių: "Nagi,  kaip nors įrodyk, kad esi." Rūkydavau nusiplūkusi balkone  ir ... atpažinti  žaibai vėl plieskė vaivorykšte virš horizontų. Aš ir dabar tikiu. Skirtingai nuo pasisamdžiusio Snoro pinigams  bedievio S.Parulskio.

Slogios laisvės atgavimo pagirios mano atmintyje sumišo su malda, padėjusia nepalūžti.Narbutaitės kūrinys tarytum  aną 92-93-ųjų  manąjį Alyvų kalną įgarsino. Fantastiškas  I. Kramarevo trimito garsas sklido iš tyrų,iš užkulisių,  scenoje atlikėjo nebuvo, jis išniro sulig paskutiniu akordu. Visai kaip rusų šešėlinis dirigavimas. Kol .kamavomės dvejonėse , gramdėm vergų grandines, rusai pionieriškai mus užtrimitavo medijomis - balsais, trioškėmis ir elenkenių  kramtoškėmis . O vylėmės alyvose , kad esame vedami  iš aukščiau...
 
 Šeštadienio gyvąją liturgiją vainikavo sakralioji  sero Dž. Tavenero "The Protecting Veil."(1988) .
"
Nepaprastai originalus britas, atsivertęs į pravoslavybę, dar jį mažai žinau, negaliu reikšti nuomonės.  Bet nemelavo pareiškęs dėl "The protecting Veil" : "norėjau nutapyti ikoną ne dažais, o muzikos garsais, ne teptuku, o violončelės giesme..."  Jo kūrinyje, skirtame gailestingajai Marijai pašlovinti, varpų aidais pynėsi  rusų šventyklų  katarsinės, apvalančios dermės, keltų  dainų  ir Glinkos arijų sutartinės.Džonas aukojo šiuo kūriniu mišias  ne tik už  pirmųjų krikščionių laikų  graikus, kuriuos Marija savo dangiška skraiste išgelbėjo 910-aisiais Konstantinopolyje nuo saracėnų okupacijos. Jo " Skraistė" skambėjo lyg nuoširdžiausia malda už  pseudodemokratijos himerų užburtą  Europą, neišmanančią,  kieno užtarimo prašyti , kaip gintis nuo atslenkančios musulmonų  ordų grėsmės. Prisiminiau abrazdėlius su švenčiausiaja Pana. Juos lygiai kaip saracėnų puolami graikai kėlė it skydus virš galvos  Seimo gynėjų minia, susispietusi į  glaudų  Laisvės gynimo žiedą.
Kas, kas mus  visus apgins??? To klausė Taveneras graudžiai tyra čelės giesme, mėginančia  gėriu ir darna įveikti, užgožti  kakofonijos destrukcinius intarpus . Latvė K. Blaumanė, ryškaus talento žvaigždė, iš tų naujųjų kogortos, švytinti ir ori, it saulė scenoje, ji  irgi meldėsi, palenkusi žemai galvą, ištirpusi  su  aksominio, altinio skambesio instrumentu plačiausiame turkio spalvos sijone - lyg Marijos skraistėje-vizijoje.

JI groja Londono filharmonijos orkestre,koncertmeisterė, latvių pažiba. Mūsų pažibos irgi  spindi ir visomis laisvės spalvomis žiburiuoja Vakarų scenose, universitetuose. Jie - mūsų viltis, kovo 11-os atgimimo apsauginės skraistės. Jie sugrįš ir keis kriminalinius klounus prie ėdžių, jie išskalbs savo protu ir šviesiais siekiais supurvintas nepriklausomybės vėliavas, jie išmieš politikos ir žiniasklaidos mėšlinas arklides, įveiks raudonąjį marą ir žaliąnuodį čaplikinio liberalizmo nuomarį. Kad tik serams tavenerams pakaktų kantrybės ir tikėjimo, kad mums reikalinga Laisvė. Juk:
     
Prapuolantiems dar niekas nepadėjo, 
nusigręžia tėvai atsižadėje, 
ir išgena juos motinos iš įsčių.....