pop-op--ork'est'rrrr'aššššš

G.Rinkevičiaus orkestras

Kas: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras
Kur: Kongresų rūmai
                                    


Ilgokai svarsčiau, ar rašyti šia tema, ar liesti neliečiamą stabą? Nūdienoje kas ką nori, tas tą daro muzikoje ir su muzika. Kiekvienai kornfleikų dėžutei atsiras savas pirkėjas. Kad tik kas tą dėžutę apskritai pirktų, konkuruotų su akropolio bifšteksais . Koks kieno - ir mano tame tarpe -  reikalas, ko į dėžutę  paskubomis prikrėsta ir kokias pasekmes jos turinys turės valgytojams- klausytojams ????  Geriausiu atveju, po koncerto, tą patį vakarą kur nors išviduriuos. Blogiausiu - patys, reguliariai užkandžiaudami G.Rinkevičiaus stachanoviškai gaminamais  popkornais,  nepastebimai pavirs jais. Kuo minti - tuo patampi.  Ar tai mano bėda? Negi neturiu pasirinkimo? Yra puikus, aukščiausios prabos,  Lietuvos nacionalinis orkestras. Dar aukštesnės - Kamerinis.  Yra neįtikėtinai sparčiai tobulėjantis  R.Šervenikas,  įstengia sumoderuoti-suvaldyti   net Kongresų rūmų pop- bandos razdrajų,  yra auksinis aksomas - J.Domarkas, yra virpantis kamertonas - G.Gelgaudas - jie laiko lygį.Net  M.Pitrėnas bent jau netrukdo orkestrantams, plevena korektiškai atskiroje  įvaizdžio erdvėje.

G. R.orkestras  yra užlipęs ant aukšto aukšto garbaus pjedestalo su užrašu: VALSTYBINIS. Valstybei esu dar vis neabejinga.Jos idėja dar dega ugnimi reikšmingose, tauriausiose kūno dalyse.Patinka  reprezentuoti pažįstamiems užsieniečiams Vilnių ir Lietuvą, jaučiu begalinį malonumą vėl ir vėl  aukštos kultūros siužetais krikštyti  svetimšalius svečius  į Vilniaus -  Meno Mekos - tikėjimą .O Milošas juo  užnuodijo negrįžtamai. Dar prisimenu, dar matau likučius išskirtinės, reikliausios pasaulyje publikos: ji  ovacijomis muzikos salėse keldavo lubas po  S.Richterio Bacho ir tuščiomis kėdėmis paneigdavo  pakartotiną  klavišinio klišo peliuko A.Masiuko vizitą - bandymą įsiteikti garsių artistų išlepintus gurmanams.    

 dirigentas Gintaras Rinkevičius

Nic Cave "Conductor"

Tautinio orumo ir garbės reikalas - ginti pavyzdines Vilniaus muzikines tradicijas. Lai nusivažiavęs orkestras atsisako laurų "valstybinis". Gi patys puikiai  išsilaiko, rodo pavyzdį daugiavaikėms šeimoms, kaip galima  su žemiausia kokybe gyventi pasiturimai -  pagal pasaulio  klasikinės muzikos žvaigždės standartus. Štai atvažiuoja  Filia Kirkorovas ir surenka  tūkstantinius liaudies rūmus. Tuose rūmuose  lai koncertuoja saviškei  prijaukintai, medijos reklamos užzombintai   pop-publikai ir   "pjerai ir malvinos " su kukurūzėjančiu repertuaru.



Yra gi  smarkuolė milijonierė Vanesa Mej. Tačiau Japonų vyriausybė  kažkodėl jos neremia, instrumentų neišperka, apdovanojimais neapipila, iškilmių  salės miesto  viduryje nedovanoja. Ją remia  ir vadybina mamytė. G Rinkevičių, toks koks jis dabar yra, iki kokio komercinio lygio nusirito, lai remia ir vadybina  fanai verslininkai, žmonos, orkestrantų giminės, partijos, kurių  alaus furšetams verslusis maestro nuomoja  muzikos šventovę,  žurnalistės, kurios už nemokamus pakvietimus iš nukvakusio gaidžio padarys romantišką  albatrosą. Please, atskirkite valstybinį prestižą nuo makdonaldso!!! 


Net  prie Stalino klasikai į liaudį buvo paduodami  su Doom'o  elitine serviruote, geriausiame atlikime . Negi mūsų valstybė tiek nusipigino, kad klasikinio reprezentacinio orkestro  vardu leidžia dangstytis šoumenams, kurių tikslas ne kultūra, o pelnas bet kokiomis priemonėmis ????

Šalies, miesto veidas -  gyva kultūra, jos įvairialypės apraiškos. Nuo  buitinės (tualetų švara, troleibusų kontrolierių  ir vairuotojų  rmandaugumas) iki elitinės -  valstybinių orkestrų  lygio,  pagarbintų dirigentų vertybių ir principų. Vis daugėja  renginių turistų  - jie neraginami, atskrenda pasiklausyti "Gaidos" festivalio  premjerų, pažiūrėti  E.Nekrošiaus spektaklių.  Prieš juos irgi  gėda. Esu prisiekusi "Gaidos" fanė. Per 2011-ųjų atidarymą patyriau foninę- emocinę-vertybinę-fiziologinę   traumą .Rinkevičiukai ne grojo, jie mojavo smičiais  kaip  įtūžę  pakrikę ORKAI kardais , griaudėjo trenksmais  į subtilų klausos aparatą, užmiršę misijas - perteikti kompozitoriaus kūrinį, galbūt jį interpretuoti. Jiems sekėsi  įgrūsti kaip Gariūnuose, satanistiniu ibelhauptaitišku stiliumi, prekę, pritrėkšti klausytoją muzika. Energetine kalba - jie prievartavo publiką, o ne dovanojo muziką. Dirigavo latvis, žavusis Martins Ozolinš. Deja, ne jo galioms per vieną vakarą paruošti puikius orkestrantus, iki išsekimo nualintus "galopinio tempo" ir popsinio repertuaro. Taip - dominuojančiai, ekstatiškai, napoleoniškai, it per tarybinius  karinius paradus, -  jau mažai kur grojama. 

Art: Tony Matelli

Perskaičiau, kad orkestras  ketina įrašyti visą G.Malerį.O siaube.... Skubu įdėti trupinį gero skambesio, diriguoto  H. fon Karajano. Kol lietuvių maestro "skubotu trankiu  komerciniu pusfabrikačiu" neįamžino savo  talento nuopolio.  Iš duobės niekada nevėlu išlipti ir liautis  sportuoti ant dirigento pakylos bei diriguoti  lyg p kultūristui visu kūnu. Dar nevėlu pradėti rimtai dirbti su  puikiu orkestru,  perlipti nuo kiekybės kuino ant kokybės Pegaso, prileisti prie jo jaunus dirigentus, formuoti  solidesnį repertuarą, liautis pataikauti nuvorišams su storomis piniginėmis. Arba perleisti gerą orkestrą tiems, kas su juo dirbs, kurs jo  veidą ir atstatys muzikinę reputaciją, o ne vien  išnaudos.