2012 m. balandžio 14 d., šeštadienis

Velykos Londone'2012 (I) : Maleris, Byčkovas ir Barbakanas

Kas: G.Malerio simfonija nr3,  Barbican koncertų salėje
Žvaigždės: dir. Semionas Byčkovas (WDR simfoninio meno vadovas,  žymus operų  dirigentas), mecosopranas Kristiana Stotijn (Vokietija), Tiffino berniukų choras
Vertinimas: 10 iš 10.  

http://www.tiffinboyschoir.com/welcome.php

Religinės šventės mūsyse vis smarkiau tampa slogiu, įkyriai prikliu masinės psichozės ritualu. Per visas infoskyles laša, teka, kapsi,  triūbija, gaudžia,  nuodija smegenis vienodo ritmo,vienodų žodžių  giedonė . Kaip tarybiniais laikais buvo : Leninas ir partija - vieningi per amžius .Įvairiomis jų vienybės pozomis spaudoje per radiją, per gatvės ruporus orgazmavo, ausyse spengė : vieningi, vieningi, nemiegok, nepamiršk, raudona raudona, tavo smegenys irgi raudonos:)))   Taip dabar ta pačia intonacija Lietuvoje,  kaip per Gango maudynių festivalius,  smaugia iš visų mediataškų galų ir sms'ų  bolero užstrigusi plokštelė   : Kristus prisikėlė, kiaušinius rideno: ak, marguuuuuučiai, ak kiškuuuuuučiai, vatikan vatikan, kan-kan-kan-kan.  Kas per daug, tas nesveika. Jauki, žalia paprotinė  šeimyninė šventė  yra iki koktumo išzyziama, sulėkštinama, devalvuojama medialyriniu gelžbetoniniu stiliumi Neabejotina žala, kai  LT iinfoerdvė  VISAI SAVAITEI  verčiama Vievio paukštyno-Kristaus kančios - Klimkos klejonių patetika. Atakuojantis  mass-medijos  folk-vudu-performansas, prismaugia:))      

Nutariau išbaninti Vatikaną  bent per Velykas. Kad nepermuštų pavasarinio natūralaus pakilimo, kurį kūnas ir dvasia kaip natūralų  ugningą Dangaus  krikštą kasmet gauna per Pavasario Lygę. Stengiuosi, kiek pavyksta,  evakuotis nuo visuotinų katalikiškai-kiaušininių  bažnytinių  haliucinacijų  kur nors į dieviškos gamtos ar nesusiegzaltavusių miestų oazes.  Iki 7 metų tradicijas gražu perduoti, įskiepyti vaikams. Kai 21 a.  suaugusieji  santūrius, prasmingus  tikėjimo ritualus verčia visuotina viduramžių ekstaze, šv, Vito  šokiais, formalių žodžių pilkais cunamiais - neee, nepasirašau . Vaikai - užaugo,  į valstybinį etatą nepretenduosiu, katalikų prievaizdo indulgencijos, kaip anksčiau 1-o skyrio palaiminimo, tikiuosi,  neprireiks.


Drožiau nuo margučių psichoisterijos šįsyk  į Londoną. Tradicijų neišdaviau. Išsiviriau kiaušinių, išmarginau akių pieštuku ir  lūpdažiu tautinius ornamentus, sudaužėm  su dukra Kensingtono soduose prie Dianos memorialinės vaikų aikštelės ir sulesinom gulbėms. Manau, Kristus neprieštarautų. Diana vaikų saugumui nuveikė ne ką mažiau ,nei jis krikščionių išgelbėjimui.

Londono kultūros erdvių užkariavimą pradėjau nuo Barbakano (Barbican)  - jo naujausios gynybinės tvirtovės šturmo, muzikos ir teatro gigantomaniško fabriko. Išorė pasirodė  gan grėsminga, vidaus interjerai irgi mažai kuo skyrėsi nuo Olandų laidotuvių  biuro mirtinai šaltų menių labirintų. Įkvėpė Oranžerija, gaiva ir ramybe alsuojanti žalia oazė, kultūros multi-centro epicentre.     
Gardens room.  Barbican oranžerija 




G.Malerio3-iąją  priskirti prie simfonijos žanro kebloka. Veikiau tai 6 poemos, it 6-ios stacijos, vedančios į Gamtos ir Jausmų  pašlovinimą. Kompozitorius  neatsargiai, per  nuoširdžiai  pradžioje jas buvo užvadinęs ne pagal visuomenės standartus, tarsi  atskleidė  asmenines dvasines ištakas, pirmapradžius ryšius su gamta  :
1. Panas prabudo, Vasara ateina.
2. Apie ką man pasakoja gėlės  lankoje.

3. Apie ką man pasakoja žvėrys miške
4. Apie ką man pasakoja žmogus.
5. Apie ką man pasakoja angelai
6. Apie ką man pasakoja meilė      

Net pasaulietinėje 19a. Vienoje, pasirodo, egzistavo tam tikros komercinės dogmos ir muzikinių pavadinimų kanonai. Malerio ekohumanizmas  prilygo  tuomet eretiko pareiškimams? Ar austrų konservatoriai kritikai buvo įvarę jam  tokį kompleksą, jog  genijus nesiryžo eilinį sykį apsijuokti  įsileisdamas į kūrybos slaptąjį kambarį, į - universalios esperanto, t.y. bendrinės gamtos kalbos - erdves?

Orchidėjų introdukcija prieš G. Malerio 3-iąją 
Gėlės  - orchidėjos- man  balandžio 1-ą  papasakojo, kokios kilnios jų misijos - nuraminti, įkvėpti grožiui ir muzikai Konservatorijos studentus,dėstytojus, kompozitorius, atlikėjus, koncertų lankytojus. Barbakano oranžerijos augalų terapija ir turininga ramybė - įstabios, pakerėjo. Jokių prižiūrėtojų ir  laistymo žarnų voratinklių- vaikštai sau viena rojuje, iš kurio būsi kaip mat išvaryta, jei pamėginsi nuskinti užsimezgusi bananą ir žiedą - dievai per vaizdo kameras pastebės :)))
    Jautrios  ausys  labiausiai geidžia tylos  miesto triukšmo kakofonijoje. Augalų prabudimo galios,  tekantys  kamienais ir kūnais gamtiniai syvai - ir yra tikrasis, ne menamas, ne dirbtinai pririštas prie kilnojamos datos, Žemės, žmogaus  prisikėlimas.   

  Papasakojo man ir Mendelsono  baublys, sutiktas pagarbioje vietoje pakeliui.

Cit: 500 year old beech tree which fell in the forest of Burnham Beeches Buckinghamshire in 1990. Burnham Beeches was purchased by the Corporation of London on behalf of the nation in 1880. The forest was the favourite haunt of the composer Felix Mendelssohn Bartholdy (1808-1847) during his visits to the area, he used to sit under this tree.
Presented by the Barbican Horticultural Society and unveiled in 1993 this tree now stands on the Barbican Highwalk near the Barbican tube station.

Papasakojo, kaip britai gerbia  ir saugo genijus inspiravusius daiktus, buvinius. Mes Šarnelės lapuotį ,  ant kurio  įsilipęs medituodavo ir atsiverdavo vizijų pasauliamsV. Mačernis, nukirtome net nenukriošusį į, tik todėl, kad trukdė naujai išartiems dirvonams. 
    
Apie ką man pasakojo žvėrys miške? Hm... kedofilų-pedofilų žvėriškas, kruvinas pjautynes  norėjau tąkart  amžiams pamiršti, iš gūdaus neapykantos ir keršto miško pasprukau  į nekonfliktinę zoną bent trumpam.

Paukščiai oranžerijoje papasakojo, kad vienintelė jų svajonė - ištrūkti į laisvę. Ji kažkiek prislopsta, kai pro šalį praeina dvikojis su aukštesnės vibracijos mintimis. Nuo piktų ar ėdrių dvikojų padarų minčių  Londono Konservatorijos sparnuotiems kaimynams nėra kur pasprukti, iščirškia jas susinervinę tarpusavyje, ištranko galvas į narvo grotas. Nutyla, kai salėje vyksta  LSO koncertas:sutūpę vorele  ant šakos, - klauso jo  įdėmiai, bando vėliau atkartoti raiškesnes, nuoširdžias  melodijas. Išprotautos , minimalistinės, per jėgą sukonstruotos kompozicijos paukščius gąsdina. Na lyg vietoj lietaus imtų lyti  taburetėmis iš  M.Naimano virtuvės.    

Žmonės - koncerto klausytojai -  papasakojo  galingomis ovacijomis ir skanduotėmis "bravo" (30 min trukmės)  , kokį didelį įspūdį paliko kūrinys, atliktas nepriekaištingai, nugludintas iki atskiros natos, vertas gyvo studijinio įrašo. Iš kairės sėdėjo du amerikiečiai  vulgarūs pensininkai su  nutryptais kedais, iš dešinės - išblyškęs anglas studentas su gurgiančiu iš taupymo pilvu, priešais -  jaunų ispanų architektų kompanija. Dar žemiau - kinų  verslininkų delegacija. Visus mus suvienijo ir prikėlė dvasioje ne Kristaus himera, o Malerio genijus, rafinuotai  perteiktas  maestro S. Byčkovo talento.
Barbicane žmonės kalbėjo itin tolerantiškai ir harmoningai - taip, kaip seniai nekalbama Vilniuje, kaip  turėtų kalbėti-veikti kultūros sodininkai  ir pribuvėjai visur, vardan pažangesnio,šviesesnio rytojaus. G. Malerį,  austrų fašistų oficialų vympelą, dirigavo žydas-kosmopolitas. Tame pačiame pastate buvo atvirai, plakatiškai išreklamuotas artėjantis Palestinos dokumentinių filmų festivalis. Po vienu stogu, sinchroniškai, kultūros skirtumų  vienybėje, be donskio pykčių ir kategoriškų   istorinių (nu)vertinimų sugyveno, kultūros kalba susikalbėjo istoriniai-ideologiniai priešininkai. Peace in great palace.   

Angelai irgi papasakojo, emaliuotu vaizdiniu išmintingai  atsakė į kertinius mano 2012- būties  ir idėjinių ieškojimų klausimus 2-ejais  elementariaiis  puodeliais, prilygintais meninėms brangioms dovanoms. . Lygiai su tokiais turistaudavome, ūkinėse prekėse jie būdavo pigiausi. Užtat nedegindavo rankų įsipylus ugninės, ant laužo plikytos arbatos. Tokius veždavomės pagal instrukciją į  vasaros pionierių stovyklas. Barbakano artšope lygiai toks pats  puodelis  su Falcon etikete kainavo  jau 30 svarų.   
 
Meilė man ne pasakoja, jau nebereikia žodžių. Esu jos budinti  bežadė įgaliotinė:)) Ji  mane  šildo, apšviečia, nutvieskia,perpildo, rodo, veda, daro aklą ir kurčią viskam ,kame irgi  nėra  Meilės -  didžiausios vertybės ir dovanos, efemeriško žemiško stebuklo, iš kurio žaizdrų ir akinamos šviesos gimsta ir auga  visa, kas įkūnija kuriantįjį Visatos pradą. Na kažkaip panašiai atrodau, kai vidinė meilė surezonuoja su išorinės meilės: aktais

 Neanalizuosiu  viešai kūrinio intepretacijos, pasilieku įspūdžius siauram artimųjų ratui ir sau - kaip atminties dopingą, kaip  aukščiausią  atlikėjų kartelę, kuria matuosiu kitus orkestrus, kitus dirigentus.G. Malerio 3-ioji simfonija , kurioje  nėra  griežtos struktūros, nėra aiškios formos,  nėra net apčiuopiamos minties, veikia  kaip  gydomasis nektaras. Kaip panacėja šiuolaikinio pasaulio technologijų  užpresinguotai sielai. Atgaivina emocijas,  užšalusias dirbtinų šypsenų ar nepakeliamų reikalavimų smagračiuose. Ištirpdo užstrigusius nemalonius, gniuždančius  prisiminimus. Užaštrina pojūčius, iškreiptus nesurefleksuotų, galbūt net svetimų  minčių. Išgrynina jausmus, kuriuos kasdien mėginame slėpti net nuo savęs ir kurie, išduoti bei  neišgyventi, nuskandina giliai atminties užkaboriuose, keršija melancholijomis ir sarkomomis.

G. Malerio 3-ią duočiau klausyti kaip privalomą psichotraumas patyrusiems vaikams, pojūčius praradusiems karjeristams, nemigos iškankintiems stresuojantiems darboholikams, bejausmėms mamoms. Visiems, kas prarado ryšį su savo siela, kas užmiršo, kaip verkiama , kaip raudama, kaip kvatojamasi, kaip krykštaujama - kaip natūraliai reiškiamos žmogiškos emocijos. Užgniaužtos ir paneigtos - jos nukerta gyvybiškai reikalingus ryšius su gamta,   įklampina ligų ir praeities spąstų akivaruose.





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą