Kas: G.Malerio simfonija nr3, Barbican koncertų salėje
Žvaigždės: dir. Semionas Byčkovas (WDR simfoninio meno vadovas, žymus operų dirigentas), mecosopranas Kristiana Stotijn (Vokietija), Tiffino berniukų choras
Vertinimas: 10 iš 10.
http://www.tiffinboyschoir.com/welcome.php
Religinės šventės mūsyse vis smarkiau tampa slogiu, įkyriai prikliu masinės psichozės ritualu. Per visas infoskyles laša, teka, kapsi, triūbija, gaudžia, nuodija smegenis vienodo ritmo,vienodų žodžių giedonė . Kaip tarybiniais laikais buvo : Leninas ir partija - vieningi per amžius .Įvairiomis jų vienybės pozomis spaudoje per radiją, per gatvės ruporus orgazmavo, ausyse spengė : vieningi, vieningi, nemiegok, nepamiršk, raudona raudona, tavo smegenys irgi raudonos:))) Taip dabar ta pačia intonacija Lietuvoje, kaip per Gango maudynių festivalius, smaugia iš visų mediataškų galų ir sms'ų bolero užstrigusi plokštelė : Kristus prisikėlė, kiaušinius rideno: ak, marguuuuuučiai, ak kiškuuuuuučiai, vatikan vatikan, kan-kan-kan-kan. Kas per daug, tas nesveika. Jauki, žalia paprotinė šeimyninė šventė yra iki koktumo išzyziama, sulėkštinama, devalvuojama medialyriniu gelžbetoniniu stiliumi Neabejotina žala, kai LT iinfoerdvė VISAI SAVAITEI verčiama Vievio paukštyno-Kristaus kančios - Klimkos klejonių patetika. Atakuojantis mass-medijos folk-vudu-performansas, prismaugia:))
Nutariau išbaninti Vatikaną bent per Velykas. Kad nepermuštų pavasarinio natūralaus pakilimo, kurį kūnas ir dvasia kaip natūralų ugningą Dangaus krikštą kasmet gauna per Pavasario Lygę. Stengiuosi, kiek pavyksta, evakuotis nuo visuotinų katalikiškai-kiaušininių bažnytinių haliucinacijų kur nors į dieviškos gamtos ar nesusiegzaltavusių miestų oazes. Iki 7 metų tradicijas gražu perduoti, įskiepyti vaikams. Kai 21 a. suaugusieji santūrius, prasmingus tikėjimo ritualus verčia visuotina viduramžių ekstaze, šv, Vito šokiais, formalių žodžių pilkais cunamiais - neee, nepasirašau . Vaikai - užaugo, į valstybinį etatą nepretenduosiu, katalikų prievaizdo indulgencijos, kaip anksčiau 1-o skyrio palaiminimo, tikiuosi, neprireiks.
Drožiau nuo margučių psichoisterijos šįsyk į Londoną. Tradicijų neišdaviau. Išsiviriau kiaušinių, išmarginau akių pieštuku ir lūpdažiu tautinius ornamentus, sudaužėm su dukra Kensingtono soduose prie Dianos memorialinės vaikų aikštelės ir sulesinom gulbėms. Manau, Kristus neprieštarautų. Diana vaikų saugumui nuveikė ne ką mažiau ,nei jis krikščionių išgelbėjimui.
Londono kultūros erdvių užkariavimą pradėjau nuo Barbakano (Barbican) - jo naujausios gynybinės tvirtovės šturmo, muzikos ir teatro gigantomaniško fabriko. Išorė pasirodė gan grėsminga, vidaus interjerai irgi mažai kuo skyrėsi nuo Olandų laidotuvių biuro mirtinai šaltų menių labirintų. Įkvėpė Oranžerija, gaiva ir ramybe alsuojanti žalia oazė, kultūros multi-centro epicentre.
G.Malerio3-iąją priskirti prie simfonijos žanro kebloka. Veikiau tai 6 poemos, it 6-ios stacijos, vedančios į Gamtos ir Jausmų pašlovinimą. Kompozitorius neatsargiai, per nuoširdžiai pradžioje jas buvo užvadinęs ne pagal visuomenės standartus, tarsi atskleidė asmenines dvasines ištakas, pirmapradžius ryšius su gamta :
1. Panas prabudo, Vasara ateina.
2. Apie ką man pasakoja gėlės lankoje.
3. Apie ką man pasakoja žvėrys miške
4. Apie ką man pasakoja žmogus.
5. Apie ką man pasakoja angelai
6. Apie ką man pasakoja meilė
Net pasaulietinėje 19a. Vienoje, pasirodo, egzistavo tam tikros komercinės dogmos ir muzikinių pavadinimų kanonai. Malerio ekohumanizmas prilygo tuomet eretiko pareiškimams? Ar austrų konservatoriai kritikai buvo įvarę jam tokį kompleksą, jog genijus nesiryžo eilinį sykį apsijuokti įsileisdamas į kūrybos slaptąjį kambarį, į - universalios esperanto, t.y. bendrinės gamtos kalbos - erdves?
Gėlės - orchidėjos- man balandžio 1-ą papasakojo, kokios kilnios jų misijos - nuraminti, įkvėpti grožiui ir muzikai Konservatorijos studentus,dėstytojus, kompozitorius, atlikėjus, koncertų lankytojus. Barbakano oranžerijos augalų terapija ir turininga ramybė - įstabios, pakerėjo. Jokių prižiūrėtojų ir laistymo žarnų voratinklių- vaikštai sau viena rojuje, iš kurio būsi kaip mat išvaryta, jei pamėginsi nuskinti užsimezgusi bananą ir žiedą - dievai per vaizdo kameras pastebės :)))
Jautrios ausys labiausiai geidžia tylos miesto triukšmo kakofonijoje. Augalų prabudimo galios, tekantys kamienais ir kūnais gamtiniai syvai - ir yra tikrasis, ne menamas, ne dirbtinai pririštas prie kilnojamos datos, Žemės, žmogaus prisikėlimas.
Papasakojo man ir Mendelsono baublys, sutiktas pagarbioje vietoje pakeliui.
Cit: 500 year old beech tree which fell in the forest of Burnham Beeches
Buckinghamshire in 1990. Burnham Beeches was purchased by the
Corporation of London on behalf of the nation in 1880. The forest was
the favourite haunt of the composer Felix Mendelssohn Bartholdy
(1808-1847) during his visits to the area, he used to sit under this
tree.
Apie ką man pasakojo žvėrys miške? Hm... kedofilų-pedofilų žvėriškas, kruvinas pjautynes norėjau tąkart amžiams pamiršti, iš gūdaus neapykantos ir keršto miško pasprukau į nekonfliktinę zoną bent trumpam.
Paukščiai oranžerijoje papasakojo, kad vienintelė jų svajonė - ištrūkti į laisvę. Ji kažkiek prislopsta, kai pro šalį praeina dvikojis su aukštesnės vibracijos mintimis. Nuo piktų ar ėdrių dvikojų padarų minčių Londono Konservatorijos sparnuotiems kaimynams nėra kur pasprukti, iščirškia jas susinervinę tarpusavyje, ištranko galvas į narvo grotas. Nutyla, kai salėje vyksta LSO koncertas:sutūpę vorele ant šakos, - klauso jo įdėmiai, bando vėliau atkartoti raiškesnes, nuoširdžias melodijas. Išprotautos , minimalistinės, per jėgą sukonstruotos kompozicijos paukščius gąsdina. Na lyg vietoj lietaus imtų lyti taburetėmis iš M.Naimano virtuvės.
Žmonės - koncerto klausytojai - papasakojo galingomis ovacijomis ir skanduotėmis "bravo" (30 min trukmės) , kokį didelį įspūdį paliko kūrinys, atliktas nepriekaištingai, nugludintas iki atskiros natos, vertas gyvo studijinio įrašo. Iš kairės sėdėjo du amerikiečiai vulgarūs pensininkai su nutryptais kedais, iš dešinės - išblyškęs anglas studentas su gurgiančiu iš taupymo pilvu, priešais - jaunų ispanų architektų kompanija. Dar žemiau - kinų verslininkų delegacija. Visus mus suvienijo ir prikėlė dvasioje ne Kristaus himera, o Malerio genijus, rafinuotai perteiktas maestro S. Byčkovo talento.
Barbicane žmonės kalbėjo itin tolerantiškai ir harmoningai - taip, kaip seniai nekalbama Vilniuje, kaip turėtų kalbėti-veikti kultūros sodininkai ir pribuvėjai visur, vardan pažangesnio,šviesesnio rytojaus. G. Malerį, austrų fašistų oficialų vympelą, dirigavo žydas-kosmopolitas. Tame pačiame pastate buvo atvirai, plakatiškai išreklamuotas artėjantis Palestinos dokumentinių filmų festivalis. Po vienu stogu, sinchroniškai, kultūros skirtumų vienybėje, be donskio pykčių ir kategoriškų istorinių (nu)vertinimų sugyveno, kultūros kalba susikalbėjo istoriniai-ideologiniai priešininkai. Peace in great palace.
Angelai irgi papasakojo, emaliuotu vaizdiniu išmintingai atsakė į kertinius mano 2012- būties ir idėjinių ieškojimų klausimus 2-ejais elementariaiis puodeliais, prilygintais meninėms brangioms dovanoms. . Lygiai su tokiais turistaudavome, ūkinėse prekėse jie būdavo pigiausi. Užtat nedegindavo rankų įsipylus ugninės, ant laužo plikytos arbatos. Tokius veždavomės pagal instrukciją į vasaros pionierių stovyklas. Barbakano artšope lygiai toks pats puodelis su Falcon etikete kainavo jau 30 svarų.
Meilė man ne pasakoja, jau nebereikia žodžių. Esu jos budinti bežadė įgaliotinė:)) Ji mane šildo, apšviečia, nutvieskia,perpildo, rodo, veda, daro aklą ir kurčią viskam ,kame irgi nėra Meilės - didžiausios vertybės ir dovanos, efemeriško žemiško stebuklo, iš kurio žaizdrų ir akinamos šviesos gimsta ir auga visa, kas įkūnija kuriantįjį Visatos pradą. Na kažkaip panašiai atrodau, kai vidinė meilė surezonuoja su išorinės meilės: aktais
Neanalizuosiu viešai kūrinio intepretacijos, pasilieku įspūdžius siauram artimųjų ratui ir sau - kaip atminties dopingą, kaip aukščiausią atlikėjų kartelę, kuria matuosiu kitus orkestrus, kitus dirigentus.G. Malerio 3-ioji simfonija , kurioje nėra griežtos struktūros, nėra aiškios formos, nėra net apčiuopiamos minties, veikia kaip gydomasis nektaras. Kaip panacėja šiuolaikinio pasaulio technologijų užpresinguotai sielai. Atgaivina emocijas, užšalusias dirbtinų šypsenų ar nepakeliamų reikalavimų smagračiuose. Ištirpdo užstrigusius nemalonius, gniuždančius prisiminimus. Užaštrina pojūčius, iškreiptus nesurefleksuotų, galbūt net svetimų minčių. Išgrynina jausmus, kuriuos kasdien mėginame slėpti net nuo savęs ir kurie, išduoti bei neišgyventi, nuskandina giliai atminties užkaboriuose, keršija melancholijomis ir sarkomomis.
G. Malerio 3-ią duočiau klausyti kaip privalomą psichotraumas patyrusiems vaikams, pojūčius praradusiems karjeristams, nemigos iškankintiems stresuojantiems darboholikams, bejausmėms mamoms. Visiems, kas prarado ryšį su savo siela, kas užmiršo, kaip verkiama , kaip raudama, kaip kvatojamasi, kaip krykštaujama - kaip natūraliai reiškiamos žmogiškos emocijos. Užgniaužtos ir paneigtos - jos nukerta gyvybiškai reikalingus ryšius su gamta, įklampina ligų ir praeities spąstų akivaruose.
Žvaigždės: dir. Semionas Byčkovas (WDR simfoninio meno vadovas, žymus operų dirigentas), mecosopranas Kristiana Stotijn (Vokietija), Tiffino berniukų choras
Vertinimas: 10 iš 10.
http://www.tiffinboyschoir.com/welcome.php
Religinės šventės mūsyse vis smarkiau tampa slogiu, įkyriai prikliu masinės psichozės ritualu. Per visas infoskyles laša, teka, kapsi, triūbija, gaudžia, nuodija smegenis vienodo ritmo,vienodų žodžių giedonė . Kaip tarybiniais laikais buvo : Leninas ir partija - vieningi per amžius .Įvairiomis jų vienybės pozomis spaudoje per radiją, per gatvės ruporus orgazmavo, ausyse spengė : vieningi, vieningi, nemiegok, nepamiršk, raudona raudona, tavo smegenys irgi raudonos:))) Taip dabar ta pačia intonacija Lietuvoje, kaip per Gango maudynių festivalius, smaugia iš visų mediataškų galų ir sms'ų bolero užstrigusi plokštelė : Kristus prisikėlė, kiaušinius rideno: ak, marguuuuuučiai, ak kiškuuuuuučiai, vatikan vatikan, kan-kan-kan-kan. Kas per daug, tas nesveika. Jauki, žalia paprotinė šeimyninė šventė yra iki koktumo išzyziama, sulėkštinama, devalvuojama medialyriniu gelžbetoniniu stiliumi Neabejotina žala, kai LT iinfoerdvė VISAI SAVAITEI verčiama Vievio paukštyno-Kristaus kančios - Klimkos klejonių patetika. Atakuojantis mass-medijos folk-vudu-performansas, prismaugia:))
Nutariau išbaninti Vatikaną bent per Velykas. Kad nepermuštų pavasarinio natūralaus pakilimo, kurį kūnas ir dvasia kaip natūralų ugningą Dangaus krikštą kasmet gauna per Pavasario Lygę. Stengiuosi, kiek pavyksta, evakuotis nuo visuotinų katalikiškai-kiaušininių bažnytinių haliucinacijų kur nors į dieviškos gamtos ar nesusiegzaltavusių miestų oazes. Iki 7 metų tradicijas gražu perduoti, įskiepyti vaikams. Kai 21 a. suaugusieji santūrius, prasmingus tikėjimo ritualus verčia visuotina viduramžių ekstaze, šv, Vito šokiais, formalių žodžių pilkais cunamiais - neee, nepasirašau . Vaikai - užaugo, į valstybinį etatą nepretenduosiu, katalikų prievaizdo indulgencijos, kaip anksčiau 1-o skyrio palaiminimo, tikiuosi, neprireiks.
Drožiau nuo margučių psichoisterijos šįsyk į Londoną. Tradicijų neišdaviau. Išsiviriau kiaušinių, išmarginau akių pieštuku ir lūpdažiu tautinius ornamentus, sudaužėm su dukra Kensingtono soduose prie Dianos memorialinės vaikų aikštelės ir sulesinom gulbėms. Manau, Kristus neprieštarautų. Diana vaikų saugumui nuveikė ne ką mažiau ,nei jis krikščionių išgelbėjimui.
Londono kultūros erdvių užkariavimą pradėjau nuo Barbakano (Barbican) - jo naujausios gynybinės tvirtovės šturmo, muzikos ir teatro gigantomaniško fabriko. Išorė pasirodė gan grėsminga, vidaus interjerai irgi mažai kuo skyrėsi nuo Olandų laidotuvių biuro mirtinai šaltų menių labirintų. Įkvėpė Oranžerija, gaiva ir ramybe alsuojanti žalia oazė, kultūros multi-centro epicentre.
 |
| Gardens room. Barbican oranžerija |
G.Malerio3-iąją priskirti prie simfonijos žanro kebloka. Veikiau tai 6 poemos, it 6-ios stacijos, vedančios į Gamtos ir Jausmų pašlovinimą. Kompozitorius neatsargiai, per nuoširdžiai pradžioje jas buvo užvadinęs ne pagal visuomenės standartus, tarsi atskleidė asmenines dvasines ištakas, pirmapradžius ryšius su gamta :
1. Panas prabudo, Vasara ateina.
2. Apie ką man pasakoja gėlės lankoje.
3. Apie ką man pasakoja žvėrys miške
4. Apie ką man pasakoja žmogus.
5. Apie ką man pasakoja angelai
6. Apie ką man pasakoja meilė
Net pasaulietinėje 19a. Vienoje, pasirodo, egzistavo tam tikros komercinės dogmos ir muzikinių pavadinimų kanonai. Malerio ekohumanizmas prilygo tuomet eretiko pareiškimams? Ar austrų konservatoriai kritikai buvo įvarę jam tokį kompleksą, jog genijus nesiryžo eilinį sykį apsijuokti įsileisdamas į kūrybos slaptąjį kambarį, į - universalios esperanto, t.y. bendrinės gamtos kalbos - erdves?
 |
| Orchidėjų introdukcija prieš G. Malerio 3-iąją |
Jautrios ausys labiausiai geidžia tylos miesto triukšmo kakofonijoje. Augalų prabudimo galios, tekantys kamienais ir kūnais gamtiniai syvai - ir yra tikrasis, ne menamas, ne dirbtinai pririštas prie kilnojamos datos, Žemės, žmogaus prisikėlimas.
Papasakojo man ir Mendelsono baublys, sutiktas pagarbioje vietoje pakeliui.
Cit: 500 year old beech tree which fell in the forest of Burnham Beeches
Buckinghamshire in 1990. Burnham Beeches was purchased by the
Corporation of London on behalf of the nation in 1880. The forest was
the favourite haunt of the composer Felix Mendelssohn Bartholdy
(1808-1847) during his visits to the area, he used to sit under this
tree.
Presented by the Barbican Horticultural Society and unveiled in 1993
this tree now stands on the Barbican Highwalk near the Barbican tube
station.
Papasakojo, kaip britai gerbia ir saugo genijus inspiravusius daiktus, buvinius. Mes Šarnelės lapuotį , ant kurio įsilipęs medituodavo ir atsiverdavo vizijų pasauliamsV. Mačernis, nukirtome net nenukriošusį į, tik todėl, kad trukdė naujai išartiems dirvonams.
Paukščiai oranžerijoje papasakojo, kad vienintelė jų svajonė - ištrūkti į laisvę. Ji kažkiek prislopsta, kai pro šalį praeina dvikojis su aukštesnės vibracijos mintimis. Nuo piktų ar ėdrių dvikojų padarų minčių Londono Konservatorijos sparnuotiems kaimynams nėra kur pasprukti, iščirškia jas susinervinę tarpusavyje, ištranko galvas į narvo grotas. Nutyla, kai salėje vyksta LSO koncertas:sutūpę vorele ant šakos, - klauso jo įdėmiai, bando vėliau atkartoti raiškesnes, nuoširdžias melodijas. Išprotautos , minimalistinės, per jėgą sukonstruotos kompozicijos paukščius gąsdina. Na lyg vietoj lietaus imtų lyti taburetėmis iš M.Naimano virtuvės. 
Žmonės - koncerto klausytojai - papasakojo galingomis ovacijomis ir skanduotėmis "bravo" (30 min trukmės) , kokį didelį įspūdį paliko kūrinys, atliktas nepriekaištingai, nugludintas iki atskiros natos, vertas gyvo studijinio įrašo. Iš kairės sėdėjo du amerikiečiai vulgarūs pensininkai su nutryptais kedais, iš dešinės - išblyškęs anglas studentas su gurgiančiu iš taupymo pilvu, priešais - jaunų ispanų architektų kompanija. Dar žemiau - kinų verslininkų delegacija. Visus mus suvienijo ir prikėlė dvasioje ne Kristaus himera, o Malerio genijus, rafinuotai perteiktas maestro S. Byčkovo talento.Barbicane žmonės kalbėjo itin tolerantiškai ir harmoningai - taip, kaip seniai nekalbama Vilniuje, kaip turėtų kalbėti-veikti kultūros sodininkai ir pribuvėjai visur, vardan pažangesnio,šviesesnio rytojaus. G. Malerį, austrų fašistų oficialų vympelą, dirigavo žydas-kosmopolitas. Tame pačiame pastate buvo atvirai, plakatiškai išreklamuotas artėjantis Palestinos dokumentinių filmų festivalis. Po vienu stogu, sinchroniškai, kultūros skirtumų vienybėje, be donskio pykčių ir kategoriškų istorinių (nu)vertinimų sugyveno, kultūros kalba susikalbėjo istoriniai-ideologiniai priešininkai. Peace in great palace.
Angelai irgi papasakojo, emaliuotu vaizdiniu išmintingai atsakė į kertinius mano 2012- būties ir idėjinių ieškojimų klausimus 2-ejais elementariaiis puodeliais, prilygintais meninėms brangioms dovanoms. . Lygiai su tokiais turistaudavome, ūkinėse prekėse jie būdavo pigiausi. Užtat nedegindavo rankų įsipylus ugninės, ant laužo plikytos arbatos. Tokius veždavomės pagal instrukciją į vasaros pionierių stovyklas. Barbakano artšope lygiai toks pats puodelis su Falcon etikete kainavo jau 30 svarų. Meilė man ne pasakoja, jau nebereikia žodžių. Esu jos budinti bežadė įgaliotinė:)) Ji mane šildo, apšviečia, nutvieskia,perpildo, rodo, veda, daro aklą ir kurčią viskam ,kame irgi nėra Meilės - didžiausios vertybės ir dovanos, efemeriško žemiško stebuklo, iš kurio žaizdrų ir akinamos šviesos gimsta ir auga visa, kas įkūnija kuriantįjį Visatos pradą. Na kažkaip panašiai atrodau, kai vidinė meilė surezonuoja su išorinės meilės: aktais
Neanalizuosiu viešai kūrinio intepretacijos, pasilieku įspūdžius siauram artimųjų ratui ir sau - kaip atminties dopingą, kaip aukščiausią atlikėjų kartelę, kuria matuosiu kitus orkestrus, kitus dirigentus.G. Malerio 3-ioji simfonija , kurioje nėra griežtos struktūros, nėra aiškios formos, nėra net apčiuopiamos minties, veikia kaip gydomasis nektaras. Kaip panacėja šiuolaikinio pasaulio technologijų užpresinguotai sielai. Atgaivina emocijas, užšalusias dirbtinų šypsenų ar nepakeliamų reikalavimų smagračiuose. Ištirpdo užstrigusius nemalonius, gniuždančius prisiminimus. Užaštrina pojūčius, iškreiptus nesurefleksuotų, galbūt net svetimų minčių. Išgrynina jausmus, kuriuos kasdien mėginame slėpti net nuo savęs ir kurie, išduoti bei neišgyventi, nuskandina giliai atminties užkaboriuose, keršija melancholijomis ir sarkomomis.
G. Malerio 3-ią duočiau klausyti kaip privalomą psichotraumas patyrusiems vaikams, pojūčius praradusiems karjeristams, nemigos iškankintiems stresuojantiems darboholikams, bejausmėms mamoms. Visiems, kas prarado ryšį su savo siela, kas užmiršo, kaip verkiama , kaip raudama, kaip kvatojamasi, kaip krykštaujama - kaip natūraliai reiškiamos žmogiškos emocijos. Užgniaužtos ir paneigtos - jos nukerta gyvybiškai reikalingus ryšius su gamta, įklampina ligų ir praeities spąstų akivaruose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą