Velykos Londone (II) : Vokietukai Sačyje

Kas: Naujojo Vokietijos meno paroda
Kur: Sači (Saatchi) galerija Londone
Vertinimai : 5 iš 10.

Sači galerija virtualioje erdvėje viena mėgiamiausių. Kasdien iš jos gaunu  šiuolaikinio meno vitaminų dozę, naujų vardų šūsnį,  aptinku netikėtų sąšaukų su šviežiausiomis  idėjomis. Ji man diktuoja pulsą,koreguoja meninio skonio kriterijus, apdraudžia nuo kasdienio dviračių išradinėjimo ir estetinio konformizmo, kai meną apžlibusi  imi įžvelgti net Urbonų eksportiniuose  advetaizinguose. Tačiau realybė, kaip dažnai nutinka,  smarkiai skyrėsi nuo šaunaus FB'ko įvaizdžio.

Sačinininkų eksponavimą galima  su išlygomis gretinti su  tingių Vilniaus muziejininkų atsainiais renginiais:  susitarė,pramušė,  atbogino, surikiavo iš eilės, sukabino ant sienų pagal autorių pavardžių abėcėlę, priklijavo šonuose  lipdukų smulkiu šriftu  ir - mercy, that's all, riebus paukščiukas, praslinkite atsargiai , garbūs  ponai lankytojai, it palei 18a. muziejų stelažus,  katalogizuokitės į  pavardžių seką . It lysves tvarkingame darže apravėkite  Nei koncepto, kaip  įprasta bent kiek modernesnėse parodose, nei intuityviai-prasmingo maršruto ar įdomių sugretinimų,  nei išieškoto apšvietimo, nei kultūrinio  konteksto . Vitrina su  padėliotais autoriniais daikčiukais.  Vienok -  iškabinti-išstatyti darbus  kuo patogiau pardavimui, privačioje galerijoje. Visiškai kitas  rakursas reikalingas pristatant kolekciją ar parodą  platesniam žiūrovų ratui, bent dalinai   lygiuojantis į kultūros įvykį.  Sakyčiau,  parodos kuratorius turi tapti lygiaverčiu eksponuojamų menininkų porininku, suokalbininku, tolygiu žaidėju.Pavyzdžiui, kaip TATE galerijos renginiuose.

Įmanomas pateisinimas - nėra lėšų priemonėms. Sači galerija - nemokama, už ačiū, be Tate  unikalios, priešakinės-pavyzdinės  meno rinkodaros. Išlaikoma Deutsche Bank mecenatų. Na bet vis tiek... įkyriai  priekabiausiu dėl formos ir idėjų stygiaus. Mat negavau satisfakcijos... gi procentus iš pelningiausių autorių pardavimų gauna milžiniškus, galėtų pasistengti, autorius atliepti ir smalsius ateivius labirintais pavedžioti, kad ilgam įsimintumėm, ką matėm.

A. Butzer. Be pavadinimo, 2007.

Vietoj gido pasitarnavo sapnas. Pasąmonė, kaip įprasta, išvakarėse signalizavo, uždegė iš anksto raudoną šviesą dvasiškai kenksmingam reiškiniui. Sapne knibždėte knibždėjo priešistoriniai pterodaktiliai, sparnuoti driežai, trigalvės gyvatės ir kitokie grėsmingi  ropliai,paprastai siejami su Nilo upe, mezozojiniais  žvynuočiais  ar terariumais.Tarp jų  kabojo raudonos orinės kopėčios, jomis persigandę korėsi viršun vaikai.Tuos, kurie palypėdavo kiek aukštėliau, įširdę, įniršę, ambicijų ir pinigų godulio purtomi tėvai nustumdavo, nusviesdavo iš aukštybių  žemyn, į  plėšrių drakonų padugnes. Sapne  girdėjau krentančių vaikų  siaubo klyksmus, stebėjau, kaip silpniausieji, nebeturintys jėgų  ir vėl kopti viršun,  patys virsta nasruotais monstrais. Kaip jie žiaugčioja, kapojasi dvišakiais liežuvias, kandžioja vienas kitą, taškosi  purvo užutekiuose. Paskutiniame kadre didžiausias  asfalto spalvos krokodilas beveik apžiojo mane praryti. Laimė, išsisukau.

 Itin retai sapnuoju košmarus, mat  neturiu psichologinių problemų, neišgyventa  praeitis nevarpo smegenų ,  realybėje nesąveikauju su  destruktyviais neadekvatais. Sači galerijoje  "for free" teko savo noru komunikuoti su traumuotos psichikos autoriais, jų destruktyvių kūrinių energetika. Sapne pamačiau jų  "meno"  ištakas, išvarymus iš šeimų idilijų rojaus ir , užsidarius dangaus vartams, virtimą  žemiausių instinktų  ar tiesiog proproproproamžių meno formų retransliatoriais.  Pateikiu  tipiškiausią,  psichotraumų ar žemų aistrų  iškankintą ir jas drobėje įnirtingai  išvėmusį egzempliorių : Andre Butzer'2007                       
          

Už mane sapną interpretavo Takeši Kitanas filmu apie modernių menininkų psichodelinius žaidimus  "Achilas ir vėžlys". Su juo solidarizuojuosi - netoleruoju ir nežiūriu, netgi niekinu menus, kuriais autoriai gydosi vaikystės žaizdas  - tuos metaforinius kritimus,  tėvų nustūmimus  nuo dangiškų talentams skirtų  kopėčių. Užsimerkiu į  jų atliekas,  per kurias iškuopia pripėduotą vaizduotę nuo priskretusio purvo, nuo skausmingų potyrių  krešulių . Nesvarbu,  kaip originaliai kažkas išpildyta. Nesu šiukšliadėžė, kad leisčiausi purvinti  nesudrumstą vaizduotę kokio maumuko eksperimentiniais skrepliais ar Kuliko turginių  paslėpsnių atplaišom. Teigiu, jog tas, senasis menininko tipas, kuris iškeverzoja bet ką ekstazėje ar  tepa drūtai  kaip sviestą  dažus "ant popieriaus", be jokios minties,  neperleidęs per vaikiško tyrumo filtrus ir nesilygiuodamas  į klasikus,  tipas, kuriam  drobė tampa technikos poligonu ,  o ne akistata su  savo dievais -  toks menininkas yra  arba teptuko-pieštuko  valdininkas, arba traumuotas ligonis, gydosi per žiūrovą . Jei ne ligonis, tai zulusų atstovas, su neišlavėjusia vaizduote ir su auksinėmis rankomis, kurios meniškai  atkartoja , ką mato akis, be emocinio santykio,  su vienu tikslu -  įtikti  masių skoniui. Įtikti galima ir šokiruojant, stveriant masinį vartotoją už jautriausio libidinio taško:)))  Lai  A Butzer'is rodo musmirinių gliukų mišraines  savo psichiatrui, nėra čia ko spjaudytis nuodais , drėbti emocines išmatas  į žiūrovą .Nors... gal ir yra žiūrovų, kuriems jis savas, artimas poreikiu apdrėbti  vardan asmeninės viendienės   sumautos "komtiesos" ? Tarkim, "Lietuvos ryto" žurnalistams?     

Markusas  Selgas. Gimė 1974 Berlyne.

Markuso Selgo (Mark Selg) skulptūros stilistiškai priminė  Makso Ernsto darbus, pavadinčiau jas M.E.  eko-parafrazėmis, vokiečių ekspresionizmo tradicijų tąsa. Skulptorius, tapytojas pasirinko asketišką uždarą kuklaus amatininko gyvenimo būdą, pasitraukė į miškų gilumą. Kaip tikras vokietis nusekė paskui "self-sufficiency" idėją ( rusiškai - самодостаточность, lietuviškai - nėra  tikslaus vieno žodžio,  arti - "savistovumas",  gal "savipakankamumas"?). Jo formos ir siluetai  -artimi gamtiniams. Panašūs būna  pamiškių sausuoliai,  išvartos,kurias meniškai  išskaptavo ir nugludino Vėjo- Lietaus-Saulės kūrybinės grupės. M.Selgas tarytum dalyvauja su jais    art-lenktyniavime, kieno darbas išraiškingesnis? Klūpantis  beveidis bevardis baltas eko-angelas su šiaudiniais  suglaustais sparnais idėjiškai pusbroliaujasi su V. Ramoškos Vilniaus baltaisiais angelais, sutūpusiais ant keisčiausių kraigų ir atbrailų.Bendra tarp jų   - santūrumas  ir artumas žemei, lyg gyvi  alkakmeniai, kviečiantys atnašauti Žemei,  sergėti ir  įprasminti tą vietą, ant kurios gyveni, ar  tą suplūktą pėdą, ant kurios laikinai  stovi. 

M.Selg. Malda , 2010

Broliai Tobiasai gimė Rumunijoje, mokėsi Bonoje,  gyvena Kiolne (Vokietija) 

Broliai dvyniai Gertas ir Uvas Tobiasai (Gert and Uwe Tobias), mano požiūriu,  buvo parodos vinis.Iš pirmo žvilgsnio - žaismingai suprimityvintas Miro  Iš antro - siurealistinės ikonos, nutapytos ant medinių stalo formato lentų . Tik vietoj tradicinių  šventųjų atvaizdų  su žmogiškuoju veidu - gotikinio stiliaus   personalijos-dėlionės, lyg pomirtinės grafinės kažkieno markiruotės  ar sustingusios figūros iš vaikiško sapno. Prisiminiau, kaip sapnavau pažįstamo architekto ateitį: pirmame  kadre jis matavosi gėlėtus kalsonus, puikavosi jais prieš kažką. Kalsonai užgožė sapno ekraną, nesimatė net dėvėtojo. Pasirodo, jis ketino užsiimti  vienetinių drabužių dizainu, nagi siūti tuos įmantrius kalsonus kaip Statkevičius. Kitame kadre jo figūrą uždengė kalašnikovo automatai, juos  partizaniškai slėpė  grindų slėptuvėje po lova.Vadinasi, ir tuo kažkada užsiims.

Dvyniai Tobiasai sapnuoja atgal, į praeitį. Jų  fantasmagoriškose figūrose sukoncentruota, kas  po  krematoriumo krosnelės lieka aplinkinių atmintyje,  neužrašytuose ir subendrintuose  mirusiųjų įvaizdžiuose. Ilga nosis - aha, ji buvo smalsi, gal rašytoja, plunksna skrebeno. Mėlynas veidas - aha, jis  gal pijokavo, ir pasaulis jam matėsi irgi mėlynas mėlynas kaip Keistuolių asilėliui . Aklinas juodas surdutas  ant vienos figūros  - lyg Čechovo futliaras. Nagi taip -  anas buvo rūstus moralistas, liniavo visus griežtai, kampuotai, pagal kažkokios juodos knygos formatą. Gal koks arkivyskupas?  .                                                                                                                                                                                                     Tobiasų darbuose paradoksaliai susilydo Transilvanijos etniniai, hyperarchaiški  motyvai su intelektualiais žaidimais, būdingais moderniam menui. "Surink lėlę iš skirtingų dalių" -  daug kas  žaidė vaikystėje tokį  plastmasinį žaidimą. Primenu: ant kaklo gali  užmauti pagal nuotaiką kareivio, o kitąsyk - gydytojos galvą, ir rūbai jų lygiai taip pat gali konstruotis , kaskart skirtingai. Dabar gal taip vaikai  žaidžia su fotožopu? Žmonių gyvenimai lygiai taip pat susidėlioja atsitiktine seka: net nežinai, kam priklausančią kepurę užsimaukšlinai... O  gal  žiūrėjai į priešingą, nei vyleisi,  pusę, su  pelėdiškai  persukta svetima galva. Įvaizdžių kaita, žmogaus konstrukto persidėliojimas  pagal aplinkybes, kartais net labai padrikai,  susidėlioja į Tobiasų nuotaikingus medinukus. Bendra atmintis ir juos ir mus  ikonizuoja iki ryškiausių elementų: nosis, sijonas, akis atskirai, tušti oro balionėliai. Schematizuoti žmonės

   

G.ir U.Tobias. Be pavadinimo, 2008          

                 

Dvyniai  Gertas ir Uvas  gan satyriškai išrodė-išnarstė 21 a,  įvaizdinių žmonių - klounų esmę:  technologijų ir media-inžinerių supresuoti  skaitmeniniai  konstruktai, kurių dalys gali būti laisvai kaitaliojamos, perstumdomos tarpusavyje. KOks skirtumas - kieno kokia dalis.  Vis vien visų viduje - tuščia.            

J.Hein Veidrodinė siena, 2010.

J.Haino (K. Hein) vibruojanti instaliacija taip pat iš vaikystės žaidimų asortimento. Kreivas plazdantis veidrodis. Jaunimo (dabar- Bernardinų ) sode, kur teniso kortų persirengimo kambariai, 10 kapeikų kainavo Kreivų veidrodžių atrakcionas. Pramogautojai  išeidavo susirietę, susiėmę už pilvų iš poklaikio juoko. Kas geriau - save karštai mylėti ar iš savęs durnai juoktis? Kartais man atrodo, kad tai - tas pats, jei pažvelgi iš tolimos Laiko perspektyvos. J.Haino veidrodinė plokštė pakaitomis vibruoja arba  sutingsta- leidžia save pamatyti - objektyviai, statiškai, ramiai. Ir vėl elektros varikliukas gena  raudoną zigzaginę DNR bangelę veidrodžio apačioje - kaip atpažįstama!-  ir vėl nematomos energijos ir išoriniai impulsai sudrumsčia mano  sąmonę, vėl viduje sumaištis, nesusikalibravusi  nesuvokiu,  kas esu, ir tikrovė tuomet  virpa iškreiptais mistifikuotais vaizdiniais.Lygų, statišką tikrovės veidrodį nuolat  mato turbūt  gūgliniai enciklopedistai,  neklystantys mokslo fanatikai, o į  virpesius jie paniekinamai  užsimerkia, juos prakenčia , netyrinėja :))

Thomas Kiesewetter "Matiso mėlyna ", 2010

   Tomas Kiezeveteris pamėgino iš metalo išlydyti Matiso  paveikslo elementą. Įdomus eksperimentas - materializuoti genialaus dailininko vaizduotės plėmą, suteikti  paveikslo fragmentui tūrį, svorį, transformuoti į 4 D projekciją. Kiek pastebėjau,vokiečių meno kalba turi stiprų pokrypį į  įdaiktinimą, net fantasmagoriškiausi vaizdiniai verčiami savotiškais  meniniais baldais. Pratinti lietuvių popsinius ( ir akademinius) sluoksnius  prie šiuolaikinio meno vaizduotės šėlionių  siūlau  pradėti nuo vokiečių. Juos galima  smagiai čiupinėti,  uostyti ir net  pabaksnoti. Po Kiezeveterio Užkalniui jau galima atsargiai pateikti restorane  ir Matisą, kad   LT " burleskinio elito" eržilo  nesupykintų neįpratus,  iš pirmo karto:)))))           

Zhivago Duncan. Įmantrus šūdas ( Pretentious Crap) , 2012-2011

 

Živagas Dankanas pyksta ir niekina  nūdienos pasaulį, kaip mažas berniukas. Gal turi lietuviško kraujo?Jo chaotiškame ansambliaže techninė civilizacija parodyta kaip  nepatvarūs pastoliai  iš metalinių  burzgiančių  mažvaikių žaisliukų su motoriukais . Pastoliai  prisilipinę  prie stūkstančių amžinų didingų  kultūros klodų. Pūstels uraganas, plūstels cunamis - ir suknežins  stichijos technotroninius stebuklus,  sugrūs mazdas-tojotas- hondas į  parūdijusių detalių krūveles. Panašios  apokaliptinės mintys apie  "laidelių eros" pražūtingumą , manau, sukirba  ne vienam, atsidūrus šalia geomorfinių mistinių stebuklų - kūginių it milžinų pirštai kalnų  - . Meteoruose Graikijoje, Huanšanio kalnų  geltonuose tarpekliuose.

Ž. Dankano instaliacijoje lėktuviukai virš baltų blizgių viršuklanių  burzgia, traukinėliai dunda, funikulierius džergždamas kabaluoja - nepalikdami jokių ryškesnių pėdsakų Pasaulio Kultūros monolituose. 

Tomo Helbigo skulptūrose vaizdžiai išreikštos įvairios  metamorfozės, kūnų transformacijos, kai neįmanoma nustatyti kryptį, kas į ką verčiasi. Ar  moteris į gulbę, ar gulbė į moterį, ar žaliavinė molio masė į  Ledą (moterį-gulbę), ar moteris-gulbė į lavos masę. Tarsi sugrįžimas į graikų antropomorfinį pasaulį, kur dievų  ir žmonių virsmai gyvūnais buvo norma. Galima traktuoti jo darbus kaip simbolinius. Esą  klasikinė kultūra kilnių graikų deivių pavidalu  yra permalama,  išvartaliojama gaivalingų jėgų ,  persilydo į  amorfinį glitų, tik išoriškai nublizgintą jovalą.  Kas gausis iš blenderinio gniutulo, užlieto mazuto užpilu - nežinia. Aliuzija į Pompėjos žlugimą? Tvirtinčiau, jog - dokumentalus vaizdinys iš ateities .Daug panašių vaizdinių esu mačiusi sapnuose. Atslūgusio potvynio dumble užsibalzamavusius praeivius. Vandenyno dumblo  kaukėmis padengtus paskenduolius su Kalvino Klaino džinsais. Lavoje, nuošliaužų purve išties sunku atskirti, kur prasideda  užlūžęs gulbės sparnas, o kur  baigiasi išnarinta gražuolės šlaunis.Upsss, apokaliptinės  nuotaikos 2012ais   nenorom pagauna visus be išimties,  kiek besistengtumėm neigti bendrus emocinius  trendus    

Čia pateikiu dar tris mielus, įdomius darbelius, privertusius susimąstyti.     

Georg Herold , Be pavadinimo, 2010

Džozefinos Mekzeper (Josephine Mackseper) vitrininiuose antivartotojiškuose koliažuose aptikau Velykinį Kiškį, kuris labiau tiktų šiandieninės Lietuvos tirtantiems triušiams, ieškanties būdų, kaip gi virsti pilietine visuomene su bent kiek  aiškesne, ne amorfine  politine  orientacija.  

Žoliapjovė Sači  galerijos vejoje

Išėjusi iš parodos surefleksavau, koks vienalytis reality  įvaizdis  iliustruotų, ką mačiau. Sači galerijos veją šienavo raudonšvarkis  parko prižiūrėtojas, riedėjo su motorizuota žoliapjove.  Per jo monotoninį burzgesį nesigirdėjo nei paukščių čiulbesio, nei Londono gatvių šurmulio.Nelygu vokiečių menininkai,  kurie,  pasibalnoję naujausias artpriemonių  technologijas,  emocingai šukavo  ir lygino gamtą pagal savo mentalines-idėjines schemas. Neturiu įrodymų, bet įtariu, jog vokiečių vaizduojamojo meno  darbai - brangiausi ir geriausiai perkami  šeimų parkeliams ar svetainių interjerams paįvairinti . Jų naturlich daiktiškumą, istorines  prikišamas aliuzijas, beveik virtuvinio lygio sugestyvumą lengvai  atpažintų, perskaitytų ir įsisavintų standartinis IKEA pirkėjas.