Simplex servus Dei

Kas: akvarelių  printinių KOPIJŲ paroda  "Vaikystės metų kraštas"
Autorius: kopijų autorius liko nežinomas,  nepasiekiamų originalų autorius  - Mečislovas JALOVECKIS (Miechyslaw Jalowiecki)
Kur: :LT nacionalinis muziejus
Kada: 2013/05/10 (veikia iki 06/02) 
http://www.lnm.lt/parodos/vaikysts-met-kratas.html?task=view

http://www.archyvai.lt/lt/lvat/tesiamas-bendradarbiavimas-tarp-jtuj.html


Į parodą nuskubėjau per Saulės užtemimą, vis ilgėjančiose Vilniaus centro spūstyse prastovėjau gal valandą. Taip magėjo pamatyti  iš arti akvareles. Užtemimas, kaip ir priklauso dramatiniams Visatos įvykiams,atvedė į negražią avantiūrą, kuriai pasirašė NACIONALINIS  (?????). muziejus. Vietoj originalių akvarelių buvo iškabintos PRINTU  atspausdintos  (išprintintos) kopijos.Kopijos buvo tvarkingai  įstiklintos, pasportuotos. Už  skaitmenines kopijas, kurias valstybei DOVANOJO  ( nekomerciniais pagrindais) Stanfordo  (JAV) universitetas, buvo imami pinigai (bilietas- 5 lt). Šias kopijas atsakingi  kultūros  asmenys turėtų įkelti į internetą , kad kiekvienas vaikas susipažintų su  istoriniu paveldu.

 Lygiai taip galėčiau , susitarusi su Nacionaline biblioteka, išsiprintinti Gojos ofortus,  iškabinti  įrėmintus kokioje galerijoje. Ar yra ribos valstybinio lygio fušeriavimui????? Ar tokios gešeftinės parodos taps  lietuvių muziejininkų norma????? Mane eilinį kartą išdūrė valstybė, ne koks godus  analfabetas privatininkas kolekcininkas. Parodos lankstinuke puikavosi  juodu ant balto  melas: "akvarelių paroda". Suprantama, kai rodomos provincijoje Mikelandželo ar Šagalo kopijos. Netikiu, jog neįmanoma buvo susitarti dėl M.Jaloveckio originalų, kurių meninė vertė nereikalauja  ypatingos  pervežimo apsaugos ir draudimų.   

Nemaloniai nustebino muziejininkų chaltūrinis, paviršinis, atsainus požiūris į kultūros paveldą. Printuose buvo pavaizduoti  Lietuvos dvarai. Tačiau nė žodžiu neužsiminta, kas jų šeimininkai, koks likimas juos ištiko nacionalizavus jų giminės lizdus,  kaip atrodo tie dvarai dabar. Nors pagal mainų sutartį  su institutu visa informacija  apie dvarus buvo perduota Lietuvai. Negi buvo sunku išversti  ir pateikti visiems svarbias, įdomias žinias? Galėjo pateikti greta nuotraukas, kaip dvaravietės atrodo dabar. Su minimalia informacija paroda įgytų visuomeninę ir šviečiamąją, ne vien kuratoriaus aferos vertę. Kuratorius vedžiojo po parodą psavo pažįstamų  porą ir šnibždėjo jiems tyliai į ausį, kokie  dvarų savininkai  dar gyvi, kur gyvena. Net prisliūkinusi prikišamai užnugaryje negirdėjau ničnieko, o informacija buvo šnibždama neeilinė. Kažkodėl nuslėpta nuo visuomenės. Galbūt tai buvo įslaptintas aukcionas, reklamuojant turčiams dvaravietes, kurias valstybė kada nors parduos už skolas kaip Graikija  salas?  Siūlė gi kažkada A. Zuokas  įrengti dvaruose kazino, kad baudžiauninkai aplink turėtų "darbo".  cha-cha 

Atradimas - titaniška , aristokratiška,nepalaužiama , unikali akvarelių autoriaus, valstybės veikėjo ir rašytojo  Mečislovo Jaloveckio asmenybė. Citata išM. J.kalbos, atidarant jo piešinių parodą Londone,1960 m:
"Gimtinė, POnai ir Ponios, tai gimtoji žemė, vaikystės  metų kraštas, ši samprata nėra abstrakcija, ji susieta su tautos dvasia, siela, klimatu, dirvožemiu, kraštovaizdžiu, tai ilga grandinė pasąmonės veiksnių, mąstymo būdo, darbo pobūdžio, dvasios apraiškų. (..) Tėvynė - tai gimtoji žemė, tai seni dvaro pastatai, kuriuose prabėgo mūsų vaikystė,  tai auksinis javų vilnijimas, tai riekė šviežiai suartos žemės, tai Viešpaties Angelo malda, sklindanti nuo kaimo bažnytėlės bokšto, tai seni mūsų miestų mūrai, tai pavėjui plaukiantys dūmai, tai viskas, kas išaugo iš šios mūsų žemės, įskaitant mus ir viską, kas ant jos stovi.
O jeigu taip yra, jeigu gimtoji žemė yra didžiausias mūsų dvasios lobynas, dėl kurio verta gyventi  ir numirti, tai ar nevertėtų, kad mes prie visų  minčių, susietų su šia žeme, prieitume ne tik su meile, bet ir su derama pagarba praeičiai. Tauta, kuri negerbia savo praeities, neverta didžiosios tautos vardo."  

 Jo kilnumas, patriotizmas - neišmatuojami. Piešti pradėjo emigracijoje, Londone. Piešė  IŠ ATMINTIES ir iš archyvinių fotografijų. "... nesu nei menininkas, nei istorikas, nei ekonomistas, bet SIMPLEX SERVUS DEI (paprastas Dievo tarnas), kuris dėl nežinomų priežasčių, lyg kieno apvaizdos vedamas, contre coeur (ne savo valia) pradėjau  šį nuobodų ir nedėkingą darbą "

Tai, ką jis atliko, yra vieno žmogaus žygdarbis. Istorinis dokumentas, galintis liudyti, kiek sekančios valdžios (okupacinė, nepriklausomybės)  rūpinosi paveldo,  Lietuvos istorinių kultūros židinių išsaugojimu, kiek ir ko nugriovė, suniokojo. Valdžia, kuri niokoja  protėvių puoselėtas vertes, yra - Taboras,  perėjūnai mongolai-totoriai, užplūdę gvieštis svetimo turto.  M. Jaloveckio printe Gedimino  PIlies kalnas -kuplus, su banguojančiom senų medžių lajom. Lietuvių žemėje visos kalvos, kalnai - užapvalinti, ne statūs ir kampuoti . 

Oginskių  Šateikių dvaro liekanos Plungės raj

Mama pasakojo, kaip jie moksleiviai tekini ryte bėgo iš Kaštonų gatvės  prie Katedros, kur gulėjo gabalai išsprogdintų skulptūrų, kaip lenkės senučiukės verkė, rinkdamos skeveldras. Skulptūras susprogdino naktį, kad miestelėnai  neužstotų krūtine, kad užsieniečių fotokameros nefiksuotų, kokie barbarai tai  padarė. Irgi anūkams pasakosiu, kaip netikėtai 2013 metais  buvo nugremžtas, nuplikintas Gedimino kalnas prie  ne raudono,bet  vis vien rubikoninio mero. Gedimino kalno istorinis, medžaisi apaugęs atvaizdas,  išliks M. Jaloveckio akvarelėse 

M. Jaloveckis. Lietuvos sodyba ,1953(okupacijos simbolis) 

Beveik visi lankytojai parodoje  su nostalgija atpažins matytus,  vaikystėje prijaukintus dvaraviečių vaizdus iš įvairiausių krašto vietovių. Jų reikšmė  lietuvių kultūrai - kaip Egipto piramidžių ar  paryžietiško Liuksemburgo sodo. Dvaravietėse ruseno krašto laisvė, glaudėsi talentai, buvo saugoma muzika ir dailė. Prieš 20 metų vietinis  Trakų Galvės ežero valtininkas išporino su nostalgija, kaip  vaikystėje vaidino grafo Tiškevičiaus  rūmų teatre. Gabiausius  valstiečių vaikus atrinkdavo į orkestrą ar į aktorių trupę, jiems  net mokėdavo  honorarus  už atliktus vaidmenis . Išskirtinius varguolių talentus siųsdavo mokytis  menų Varšuvon ar Rygon, skatindavo apylinkių gyventojus neapleisti gabuolių, vesti juos pas grafus vaidinti ir muzikuoti. Tai - didinga praeitis, kurią įamžino M.Jaloveckis, taip ir likęs nežinomu, "už geležinės uždangos". Parodoje net nuotraukos jo nėra. 
     
Šiandien dvarai atgimsta  krašto pasišventėlių, verslininkų dėka. Į juos jau  braunasi ir naujoji Nepriklausomybės laikų  viešoji kultūra:  TV herocgas Radžis ten džakūzėse aplaižo žmonas,  dvaro rūmų menėse išsirenka šarikovų kilmės  ( pagal M.Bulgakovo klasifikaciją) merginas.Kilmė nesvarbu,  ją kompensuoja nuo mažens įskiepyta didžioji kultūra