 |
| Edos dizainas |
Kada :2014/10/30
A.Chodorovski: " PAUKŠČIAI, GIMĘ NARVE, MANO, JOG SKRYDIS - TAI LIGA."Meninei kūrybai būtinas įkvėpimas. Meninės kūrybos užsiėmimams su vaikais prisnūdusiame, spalio tamsos gaubiamame kaimelyje, įkvėpimo reikia dešimteriopai daugiau. Įkvėpimo - kad ne tik mažųjų širdis prikeltum gyvenimo džiaugsmui, bet ir pati nejučia nenugrimztum į darganotos klimato zonos melancholiją. Šio rudens įkvėpimo šaltiniu tapo Čilės avangardisto Aleksandro Chodorovskio ( A. Jodorowsky) kinas ir mintys.
A.Chodorovski:" Gyvųjų reikalas yra pasmerktas: šiandien dauguma mano, jog normalu būti mirusiu."
JO naujausias poetinis , autobiografinis filmas "Realybės šokis "( (the Dance of reality") it ugnikalnio išsiveržimas palaidojo po apvalančiaja lavos ugnimi kvailą stropumą, kurio vedama mėginau sekti "mokslo patvirtintomis" metodikomis. Šveičiau tolyn raudoną nepagydamo komunistėlio ir Lenino fano Džanio Rodario "Fantazijos gramatiką"(Šviesa, 2001). Dar toliau nusviedžiau paranojinę A.Jacikevičienės "Gamtos pažinimo mokymo metodiką" ( šviesa, 1989). Ir atviru veidu atsigręžiau į Chodorovskį. Menininkas, 85-ies metų amžiaus, sukūręs gyvasties ugnimi žaižaruojantį filmą, yra neabejotinai vertas išklausymo ir dėkingų pasekėjų pagarbos. MOkausi šiuo metu iš jo nepasiduoti visuomenės stereotipams ir išsaugoti neišsekamą gyvastingumo versmę - širdyje, ne smegeninėje.
A.Chodorovski: "Menas- tai grožis. O kas tai yra? Tai vienintelė siaubo porcija, kurią turi jėgų iškentėti. Menas - tai irgi baimė, tačiau tai maloni baimė, malonumas. Meno viršūnė - tai poezija, Poezija leidžia mums gyventi visame šitame būties siaube."
Antroji pamokos dalis paliko didesnį įspūdį. Aikštelėje, ten kur statau mašiną, Eda subraižė kreida klases, mergaitiškiausią vaikystės žaidimą . Skynimuose pakvipo Kortasaro matės aitrumu. Argentiniečių priešakinis mąstytojas, žaisdamas visuotinų dėsningumų klases, išryškino šiuolaikinio pasaulio esmines dilemas. Jas rakinėja visi, ieškantys gilesnių prasmių. Ar mūsų studijos mokiniai augdami pajėgs įveikti socialinių klasių- narvelių ribas? Ar abejingos, sparčiai gyvulėjančios, socialiai griežtai sugraduotos aplinkos klasiniai nuosprendžiai juos užrakins, pasmerks nusibaigti, nusigerti vargingų šeimų langeliuose? Neseniai išgirdau iš stebėtojų: "Tavo gėris dar atsirūgs, skiri laiką būsimiems banditams. Kiek vilką bepenėk, jis vis vien į mišką žiūrės. Ir mergaitės užaugs kaip jų motinos - pijokės pasileidėlės."
Štai toks kortasariškas "Žaidžiame klases" variantas jiems tesiūlomas daugumos - nusikalstamai neveiksnios valdžios, aukštesnių partinių kastų, abuojos kaimynų terpės, t.y. visų faktiškai atmirštančių, susimazgiojusių socialinių grupių , kurias bėgėdiškai gaivina ciniška statistika, tas žudantis valdžios manipuliavimo įrankis.
Pašokinėjusi blausioje tamsoje klasių langeliais , netikėtai pastebėjau nupieštą ant asfalto didžiulę širdį: "Saule, čia tau". JI buvo didesnė už visureigį. Niekas niekada nedovanojo man tokios gražios, ugnimi plazdančios didžiulės širdies. Kieno ji?
Mažoji dvynukė Valerija: - Nupiešiau didelę, nes labai labai tave myliu.
Pritūpiau ir ją mamiškai apkabinau.Jaučiausi šalia menka ir niekinga su galvą alinančiais kortasariškais klasių ir gyvenimo schemų subraižymais.
Viktorija: - Todėl , kad tupi, o ji - stovi, atrodo aukštesnė.
Mokytoja: - Vat ir ne. Valerijos meilė yra didesnė už manąją. Visi, kas myli, žiūrint iš žvaigždžių ir Dievo taško - yra aukštaūgiai milžinai. O visi, kas neturi širdyje meilės, tėra juodos skylės, maži nematomi, nelaimingi skruzdžiai, šokinėjantys nežinia kokiu tikslu per klasių langelius. Mes visi menki prieš Mylinčius Milžinus. Ar prisiminsite šią pamoką?
Visos apsikabinome draugystės glėbyje.
Diana pasiūlė: - Pasisukame ratu susikibusios už rankų!
Negi šiaip suksiesi? Reikia kažko gero išmokti. Išmokome tiesiog gatvėje, po blausiu žibintu, baškirų liaudies šokių žingsnelių, kuriuos moksleivė parsivežiau iš Ufos šokių kolektyvų sąskrydžio.
Ir graikų sartakis, parsivežtas iš Chalkidikės vakarėlių, pasklido kaime azarto žiežirbomis.
Viktorija įsijautė: - O kai būsime didelės ar galėsime visos su tavim gyventi ir visko mokytis?
MOkytoja: - Ne, tai neįmanoma. Esu pamokose gera, nes nereikia tvarkytis buityje, jūsų maitinti ir prižiūrėti, tik kuriame ir žaidžiame, prastai gaminu, kai kuriu - nieko aplink nematau. Būčiau prasta mama. Kas mus maitintų?
Eda: - MOku kepti blynus.
Agata: - Ir visos išmokome klijuoti lėlėms drabužius.
Mažasis Andreika, kurio didysis brolis lūkuriavo už durų, aprėdė manekeną mėlyna policininko uniforma. Kaip įprasta lygiavomės į avangardą - aprenginėjome lėles, kūrėme jų asmenybinius paslaptingus ir patrauklius įvaizdžius. Lygiagrečiai -triusikinės-mėsaininės vartotojų visuomenės "priešakyje" gyvos kompleksuotos suaugusios lėlės, kurias Beata Tiškevič surikiavo į apšalusių sustingėlių vorelę , sušoko pavėluotai į paskutinį moteriškumo mainstreamų vagoną. Nusižeminusios piršosi, parsidavinėjo viešam populiarumui, nusirengė gėdingai iki vizitacinių triusikų. O kas belieka, kai neturi talento ir kitokiu būdu negali atkreipti į save nuogybių ištroškusios medijos dėmesio, likti geidžiamame VIP'ų langelyje ?
prasimaitinti". Nagi ne! Ugdysimės asmenybinį, ne beatinį-triusikinį moteriškumą. KOl vaikai negrabiai dabino skudurėliais lėles, paprotinau, kur pravers šie įgūdžiai:
- Kai būsite mamos, irgi rengsite savo mažylius, puošite vyrus ir pačios puošitės, kad būtumėt gražios.
Žiūrint, kaip negrabiai, nelygiai mažiausios karpė Ingos atsiųstų medžiagų skiautes, dingtelėjo, jog pirmoji būtinybė šioje pradedančiųjų pameistrių erdvėje - ne meno pamokos, o - siuvimo mašina. Pramokusios siuvimo, paauglės taptų laisvesnės ir aprangos pasirinkimuose, ir ateities uždarbiuose.. Siuvimo mašina bibliotekoje? Chodorovskis neabejotinai palaimintų šią idėją, atveriančią skurdo vaikams platesnius laisvės kelius.
 |
| A. JOdorowsky |
A.Chodorovski: "Menas- tai grožis. O kas tai yra? Tai vienintelė siaubo porcija, kurią turi jėgų iškentėti. Menas - tai irgi baimė, tačiau tai maloni baimė, malonumas. Meno viršūnė - tai poezija, Poezija leidžia mums gyventi visame šitame būties siaube."
Antroji pamokos dalis paliko didesnį įspūdį. Aikštelėje, ten kur statau mašiną, Eda subraižė kreida klases, mergaitiškiausią vaikystės žaidimą . Skynimuose pakvipo Kortasaro matės aitrumu. Argentiniečių priešakinis mąstytojas, žaisdamas visuotinų dėsningumų klases, išryškino šiuolaikinio pasaulio esmines dilemas. Jas rakinėja visi, ieškantys gilesnių prasmių. Ar mūsų studijos mokiniai augdami pajėgs įveikti socialinių klasių- narvelių ribas? Ar abejingos, sparčiai gyvulėjančios, socialiai griežtai sugraduotos aplinkos klasiniai nuosprendžiai juos užrakins, pasmerks nusibaigti, nusigerti vargingų šeimų langeliuose? Neseniai išgirdau iš stebėtojų: "Tavo gėris dar atsirūgs, skiri laiką būsimiems banditams. Kiek vilką bepenėk, jis vis vien į mišką žiūrės. Ir mergaitės užaugs kaip jų motinos - pijokės pasileidėlės."
KOrtasaras: "Kam gi grumtis prieš visa tai, kas dedasi, kam stengtis viską išsiaiškinti, gilintis į tokias sąvokas, kaip tvarka ir netvarka, laisvė ir Rokamaduras, ar ne geriau daryti taip, kaip daro tasai, kuris snapučių vazonais nustato visą kiemą Kochabambos gatvėje? Ar ne geriau nugrimzti į kvailybės bedugnę, iš kur, atsirakinęs duris, išeitum į išvietę ar Alyvų darželį?"
 |
| Žaidžiame popamokines klases |
Mažoji dvynukė Valerija: - Nupiešiau didelę, nes labai labai tave myliu.
Pritūpiau ir ją mamiškai apkabinau.Jaučiausi šalia menka ir niekinga su galvą alinančiais kortasariškais klasių ir gyvenimo schemų subraižymais.
Kortasaras "Taip, tačiau kas mus išgydys nuo duslios ugnies, nuo ugnies, kuri neturi spalvos, kuri išsiveržia vakarop Jušet gatvėje iš laiko išėstų laiptinių ir mažyčių koridorių, nuo ugnies, kuri neturi pavidalo, kuri laižo akmenis ir tyko durų kiaurymėse,kaip mums būti, kaip nusiplauti jos saldžius nudegimus,kurie nepraeina, o gyvena mumyse, susiliedami su laiku ir prisiminimais, su visu tuo, kas prie mūsų prilimpa ir sulaiko mus čia, kas skausmingai ir palaimingai dega mumyse, kol mes nesuakmenėjame"- Mergaitės, ar žinote kodėl esu maža, o Valerija - didelė?
Viktorija: - Todėl , kad tupi, o ji - stovi, atrodo aukštesnė.
 |
| Didžioji antiklasinė širdis |
Mokytoja: - Vat ir ne. Valerijos meilė yra didesnė už manąją. Visi, kas myli, žiūrint iš žvaigždžių ir Dievo taško - yra aukštaūgiai milžinai. O visi, kas neturi širdyje meilės, tėra juodos skylės, maži nematomi, nelaimingi skruzdžiai, šokinėjantys nežinia kokiu tikslu per klasių langelius. Mes visi menki prieš Mylinčius Milžinus. Ar prisiminsite šią pamoką?
 |
| Art: NOrman Lindsey. Audience. |
Diana pasiūlė: - Pasisukame ratu susikibusios už rankų!
Negi šiaip suksiesi? Reikia kažko gero išmokti. Išmokome tiesiog gatvėje, po blausiu žibintu, baškirų liaudies šokių žingsnelių, kuriuos moksleivė parsivežiau iš Ufos šokių kolektyvų sąskrydžio.
Ir graikų sartakis, parsivežtas iš Chalkidikės vakarėlių, pasklido kaime azarto žiežirbomis.
Viktorija įsijautė: - O kai būsime didelės ar galėsime visos su tavim gyventi ir visko mokytis?
MOkytoja: - Ne, tai neįmanoma. Esu pamokose gera, nes nereikia tvarkytis buityje, jūsų maitinti ir prižiūrėti, tik kuriame ir žaidžiame, prastai gaminu, kai kuriu - nieko aplink nematau. Būčiau prasta mama. Kas mus maitintų?
Eda: - MOku kepti blynus.
Agata: - Ir visos išmokome klijuoti lėlėms drabužius.
Deja, pirmoji pamokos dalis nebuvo vykusi. Vyliausi, jog sukurs fantastines, menines lėles. Tačiau tam reikalinga mamų ir knygelių, filmukų praturtinta ar prigimtinė vaizduotė.Paprasčiau buvo įsikūnyti madingais dizaineriais ir tiesiog aprėdyti baltus lėlių kūnus įmantriais medžiaginiais kostiumais.Nusiplūkėme , veidų spalvinimą ir šukuosenas atidėjome sekančiai pamokai.KOrtasaras: "Dauguma mano, jog meilės esmė - išrinkti moterį ir ją vesti. Ir renkasi, prisiekiu tau, pats mačiau. Argi galima pasirinkti meilėje, argi meilė nėra žaibas, kuris trenkia į tave staiga, prismeigia prie žemės vidury kiemo.Sakysite,jog todėl ir renkasi, nes myli, o aš manau, jog atvirkščiai: Beatričės nesirenka, Džuljetos nesirenka . Nesirenka gi liūties, kuri plūsteli ant galvų išeinantiems iš koncerto ir akimirksniu permerkia juos kiaurai.""
Dianos dizainas
KOrtasaras:"Mąstau apie daiktus: apie skryneles, apie namų apyvokos rakandus, kurie kartais išnyra rūsiuose, virtuvėse, atokiose slaptavietėse ir kurių paskirties jau niekas nesugeba paaiškinti. Kokia tuštybė manytis neva suprantame, ką daro laikas: jis laidoja savus mirusiuosius ir sergsti raktus. Ir tik sapnuose, tik poezijoje ir žaidime atsitinka taip: uždegi žvakę, praeini su ja per koridorių - ir netikėtai pažvelgi į tai, kas buvai anksčiau, į tai, kuo, dar nežinia, ar jau tapai".
 |
| Andreikos policininkas |
 |
| foto N. Rekašiūtė. Projektas:" Mes - moterys" |
A. Chodorovski".Ką aš manau apie visuomenės ateitį? Manau, jog visuomenė bus suskirstyta į apvalius švytinčius žmones ir begemotus. Begemotus su didžiuliais nasrais, be akių ir ausų, o jų milžiniškoje sūbinėje bus durelės. Kartas iš ten,s kaip iš patrankos, išlėks mėšlo sviediniai ir užmuš kitus begemotus. Vietoj nosių begemotai turės pirštą , ir jie svajos, kad apvalūs žmonės jį pačiulptų. Ir jie turės dievą - permatomą begemotą, kuris tuštinasi angelais. Štai ką aš manau apie visuomenės ateitį."Kortasaras priminė neišvengiamas klases: "ir kaimo mergaitėms kažkada teks prieš kažką nusirenginėti, jei norės lengviau, be vergiško prakaito
prasimaitinti". Nagi ne! Ugdysimės asmenybinį, ne beatinį-triusikinį moteriškumą. KOl vaikai negrabiai dabino skudurėliais lėles, paprotinau, kur pravers šie įgūdžiai:
- Kai būsite mamos, irgi rengsite savo mažylius, puošite vyrus ir pačios puošitės, kad būtumėt gražios.
 |
| Dominykos ir Aurelijos "ponios" |
KOrtasaras: "galbūt tai yra gyvenimas - traukiniai, kurie išveža ir atveža žmones, kai tuo tarpu tu su įmirkusiomis kojomis stovi ties namo kampu ir klausai mechaninį pianiną ir juoko griausmus, kurie veržiasi iš salės , o tu trainiojiesi prie įėjimo, nes ne visada yra pinigų įeiti vidun. "
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą