Dvasiniai Minliango muliažai

 Kas: filmas "Kelionė į Vakarus"  

Rež.:  Caj Minliangas (Tsai Ming-liang),Taivanis

Kada: 2014/03/29

Vertinimai: 00

http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1391709412

"Kelionė į Vakarus" nėra meninins filmas. Festivaliuose išgarsėjusio kino meistro Caj Minliango performansas, vaidybinės  vidutiniokiškos dokumentikos atmaina. Budisto vienuolio meditacinio ėjimo ritualas Marselio gatvėse. Pastatė kamerą trijose dislokacijose ir realiame laike filmavo gatvės reportažą. Ištęstas 56 minučių trukmės gatvės atrakcionas, tapatus gyvoms gatvės skulptūroms, pagyvinančioms Europos  didmiesčius..

Populiarus Romos gatvės atrakcionas

 Eksportinė  režisieriaus arogancija ir spekuliacija: nuskraidinti budistą vienuolį į Marselį ir numesi parašiutu į gatvę. Analogas būtų rodyti, kaip Prancūzjos vienuolis su rožančiumi ant kelių katalikiškai eina Kalvarijas kokiame Tibeto ašrame popietėje, kai visi vienuoliai ilsisi ar miega. Ką duoda, išreiškia  toks paviršinis  sakralios kultūros istorinio elemento perkėlimas į jam svetimą, egzotinę  terpę? Manau, duoda Vakarų finansinį rėmimą. Juk plūsta miniomis priekvaišiai vakariečiai ieškoti egzotinio dvasingumo  į Indijos  ašramus. Šie patenkinti vykdo sėkmingą rinkodarą: užverbuok bobausį  tranzitinį vakarų turistą . Taip ir  taivanietis režisierius, matyt, pajuto kino festivalių aukso gyslą, varo jiems rytų dvasingumo muliažus ir nerausta. 

Budizmo esmė - absoliuti pusiausvyra, balansas su aplinka. Deja,  šio filmo žiūrovai žiūrovai buvo  toli gražu   ne budistiškai erzinami, migdomi, žiovinami  formaliais, nekūrybingais, vuajeristiniais vaizdais . Tarytum filmavo ne gyvas operatorius, o  automatinė vaizdo kamera. Tiesa, dalis žiūrovų  - grimzdo apspangę  į statinių scenų "dvasingumą", kaip į Roršacho psichotestus. Žmonėms su nestabilia psichika, be nuodugnesnio  dvasinio išprusimo ir pažinimo pakanka  parodyti  iš arti kunigo, vyskupo, popiežiaus, vienuolio vympelą,  šventą paveikslą, ištrauktą iš vietos energetikos ir konteksto  - ir anie  jau praskysta, lydosi, kažką transcendentinio gilaus įžvelgia ir net  patys įpuola į transą. 

Art: Gregory Colbert

 Alternatyvus pavyzdys :Gregory Colbert'o  dokumentiniai  vizijiniai filmai ženkliai giliau ir meniškiau parodo Rytų ir Vakarų sąsajas, tiesia tiltus tarp dvasiškai  ( ir energetiškai!) oponuojančių pasaulių.

Filmą verta žiūrėti dėl pirmos dalies. Tradicinio kinų teatro šokis-performansas  iš Ganžou miesto. Simboliškai šoka Kaukė -  šamaniškas lėlininkas, šokdinantis  kitus magiška valia, bet bliūkštantis susidūrimuose su  aukštesnio rango  nematomais dvasių generolais.JIs sugretinamas su  antros  filmo dalies vienuoliu, lėtai pėdinančiu po prancūzių uosto šurmulingas gatves. Suprask -  abu savo  keistais ritualais, nematomau valdymu  mus  veikia, šokdina, tik to nenumanome.

 Romoje, prie Koliziejaus sėdi gyva skulptūra - popiežiaus Jonas Paulius 2-ojo antrininkas.  Pozuoja su vaikais, geranoriškai ir išmintingai  pakalba su praeiviais apie Jėzų, pacituoja Dekalogą. Per jo gyvą performansą kalba didinga, bet ir karnavalinė, feliniška, pompastiška Romos dvasia. Kiekvienas sąlytyje su gyvu Šventenybės atvaizdu susikalibruoja asmeninį idealų santykį  su tikruoju Popiežiumi. Su filmo vienuoliu neina  susibendrinti. JIs  tampa antikvariniu  suvenyriniu  Rytų kilmės inkliūzu  gyvame Europos šurmulyje. Eksportiniu, išsivadėjusiu ex-dvasingumo simboliu. 

  

Li Wei dressed as a Monk is lowered into position via a crane and some heavy duty cables. 

(Fontaine of Lyons at La Villette in Paris)

    Pamačiusi antrą garsaus režisieriaus filmą, susianalitinau,  kodėl jo braižas man  nepriimtinas, totaliai  antipatiškas.  Jis nėra kūrėjas. Viso labo žaidžia svetimų sukurtais  žaislais, ištrauktais iš svetimų smėlio dėžių. Prisisiurbia minčių ir idėjų iš kitų , -  ir apvirškintas jas  atrajoja kartotiniais vaizdiniais, sintezuoja į  ekstrymą. Gaunasi GMO menas.   Daug bendro su šaltakraujais, ideograminiais, plakatiniais, negyvais Tado Vidmanto filmais- memais. Vietomis vaizdai gražūs, vietomis veidas imponuoja,  stilingai nugludinta , bet   gyvo, pirmapradžio kūrybinio skonio nėra. Žiūrovo vaizduotė  Minliango  ištęstus iki begalybės nebylius kadrus užpildo asmeninėmis reikšmėmis, lyg į tuščią indą  į  filmą pripila savo  potyrių, savo pasaulių vandens. MInliano pasaulis  nėra savistovis, netrykšta iš vientisos kūrybinės versmės, o tik išplukdo į paviršių  susiurbtas reminescencijas iš kitų meistrų,nuplukdo jas režisieriaus pasirinktos idėjos pasroviui  .Net veidrodžio idėją  filme atkartojo iš  Makmalbafo  bahajiškos refleksijos.

Būtų sąžiningiau, jei autorius nespaustų  iš savęs per jėgą filmų, o , tarkime,  autoriniame bloge nužymėtų autorius tų performansų ir fotografijų, iš kurių mito, ėmė idėjas. "Jei neturi ką  reikšmingo pasakyti - tylėk, brandink savyje būsimus kūrybinius projektus, bet neknisk proto pasenusio galiojimo produktais  ", - tai - šiuolaikinio meno credo.

 Ilgokai kamavausi, ką norėta šiuo nuobožiu filmu apsakyti? Kad  dvasinio žmogaus basos pėdos - tegu ir lėtos, netgi labai per lėtos šiuolaikiniams greičiams,  - pasiliks amžinybėje. Kad dvasinis žmogus - dega ugnies liepsna, eina priešinga kryptimi, iriasi prieš minią, kyla sunkiai sąmoningėjimo ir askezės laiptais  į šviesą. Labai netgi gera, teisinga idėja. Tačiau parodyta - lėkštai, daiktiškai, kaip naujienų reportažas.

Netgi pažangiausia kino kalba nepritaikyta parodyti, ką daro, kokiais ginklais sergsti žmoniškumą  dvasiniai kariai. Astraliniai mūšiai ir maldų siuntėjai-adresatai neturi žemiškos, kūniškos plotmės. Vidinėje regoje jų neįmanoma įvaizdinti, jie juntami, na tarkime,  kaip kvantiniai energijos gūsiai. Juos pajėgi iliustruoti, atkartoti  muzika, lazerių šou. Šiuosyk Minliangas įbrido  į  nepažįstamus, neatsivėrusius jam   sakralumo vandenis, kuriuose paskendo.  Taigi susitapatino su folkloriniais kaimo klebonais, kurie  išdidžiai ir meniškai nešioja vympelus  bažnytinėse procesijose. 

 ------

Vakare Katedros aikštėje  jaunimas iš žalias.lt rengė akciją performansą Žemės valandai paminėti. Uždėgė 1000 žvakučių  kaip didelį Europos žemėlapį. Akcijos dalyviai meditavo, tykiai rymojo aikštėje lyg  pagonys prie apeiginio laužo.  Prie  Bokšto Varpinės jaunimo grupė  šoko santūriai improvizuotą breiką.20:30 miesto centre užgeso šviesos ir įsižiebė žvaigždės giedroje naktyje.  Dieviška, kosminė tyla apjungė  susirinkusius savaime,be  kokio nors vienuolio atėjimo ir meditacinio dirigavimo. Sakralūs ritualai  irgi keičia formas ir jų išpildytojus.  Bendru jausmu ir rūpesčiu, nerimo mintimis apglėbti Žemę - tai dovanoti  amžiną gyvenimą ateities kartoms. Sušokti miestui  improvizuotą, intuityvią ,kuo gražesnę  jaunystės mandalą - tai irgi už jį pasimelsti.