Kur: Vilniaus KOngresų rūmuose
Kada: 2012 gegužės 2 d.
Aprašas : elitinė plaštakė Prancūzijos provincijoje susiporuoja su verslininku milijonieriumi Žerontu, nori blizgiai gyventi,otkutiūriškai rengtis. Ją iš pirmo žvilgsnio įsimyli kilmingas neturtingas studentas de Grijė. Manon myli studentą, bet ir su skudurais nenori skirtis.Ji nusprendžia pabėgti su Grijė, pasiglemždama brangiausias Žeronto investicijas- kailius ir brylikus. Žerontas keršija už išdavystę - įkišą meilužę į kalėjimą. De Grijė meilė be galo stipri,jis dalinasi su Manon likimu, plaukia kartu su kalinėmis, nukauna laivo vadą - priekabiautoją, porelė it Bonė ir Klaidas, pabėga į dykumą, kenčia nepritekliuose, kol Manon numiršta skurdo kančiose ant studento rankų.
Vertinimai:
 |
| Kino plakatas filmui Manon Lesko '2011 |
solistai: Asmik Grigorian, Kristianas Benediktas (Vaidas Vyšniauskas), Audrius Rubežius 10 iš 10
režisūra: Dalia Ibelhauptaitė - 1 iš 10
scenografija: Dikas Berdas (Dick Bird) - 4iš 10
Buvau prisiekusi, jog D.Ibelhauptaitės kūrybą ignoruosiu, negadinsiu skonio. Pakanka pasiskaitinėti interviu, pažiūrėti pora TV ar jutiūbinių įrašų, kad po kelių įžvalgesnių nuskanavimų paaiškėtų - "(ne)verta". "Niekadaniekada neverta" pasirodė po vulgarių, vampyriškų, seksualiai kapituliacinių (autorė tarsi šaukte šaukėsi: niekas neima, prievartausiu miestą) reklamų spektakliui "Svynis Todas" . Primenu : gigantiška mėsmalė malė žmogaus faršą stambiausiu sači-sači stendų masteliu. Menininkas negali būti tiek kurčias , kultūriškai subtiliai ir daugiasluoksnei Vilniaus aurai, galų gale teatrinėms tradicijoms. Žudynes galima įtaigiau išreišti talentinga ideograma, detale, ne ūkininkės maisto ruošos prisiminimais. Bet .. auksinė reklamos taisyklė: stverk nubukintą, išvargintą vartotoją ar žalią jaunimėlį už apatinio galo, ir jis, seksualiai sujaudintas mirties įvaizdžių, mazochistiškai atšliauš pas tave, net nesupratęs - ką pametė Londono populiaraus miuziklo "copy-paste" versijoje. Kultūrą, kaip ir bet kokį gyvą reiškinį, susilpnėjus imunitetui, apninka metastazės. Jas pastebėti ir gydyti privalėtų budri ir gaji profesionali ( ne tarnybinė!) teatro ar muzikos kritika.
Į "Manon Lesko" nuėjau dėl Dž.Pučinio muzikos ir nemokamų pakvietimų. Valiūkiškai pamaniau: užsimerksiu ir paklausysiu gyvai atliekamų arijų. Gyvam vokalui neprilygs skaitmenos, vinilai ir Metropolitan'o pastatymų antrinės transliacijos Vingio kino teatre.
Retro kabaretas
 |
| K.Somovas. Mieganti |
Partitūra vėl tapo svarbesnė už režisūrą, už vaidinimo vizualumą . Klausydavome kadaise pradinukės bežadės tikros operos. Vokalistai stovėjo ir kilnojo diafragmas lyg įkasti. Tai nebuvo dar svarbu.Juk kažkada į operą eidavo klausyti tik ryškių balsų. Dabar skrendama į kitą kontinentą grožėtis vientisu meniniu reginiu, kur geriausių balsų solistai tampa organiška FANTASTIŠKO, užburiančio REGINIO dalimi, lyg patektum į fantasmagorinį kitonišką sapnų pasaulį. Būkite ramūs, vilniškė Manon Lesko dar ta, senojo kanono opera. Gal net senesnė, nes salės akustika nepadori, o veiksmo dalys net neatskiramos nuleista užuolaida su žalia rūtos šakele. Žiauru, tenka sėdėti dykai ir ilgokai kramsnoti OHOHO traškučius, kol scenos darbininkai dalykiškai rankomis sunešioja pufikus, perstumdo dekoracijas.
Tekstilės fetišai
Manon Lesko pastatymo vizualumo ir STILIAUS vėliavą išdidžioje vienatvėje garbingai nešėJuozas Statkevičius. Neįtikėtinai meniški, stilingi kostiumai pradžiugino, nustebino, įkvėpė. Kiekvieną atskirai galima vertinti ir aprašinėti kaip meno kūrinį. Ar nupirks Teatro ir muzikos istorijos muziejus Manon kolekciją? Būtų neteisinga, jei meninės vertybės būtų išparduotos ar atiduotos party nuomai. Stebėjau salės žiūrovus, didžioji dalis, beje, ir aš pati - akylai nužiūrinėjome, mėgavomės kostiumais, tarsi nužengusiais iš 19-20 amžių sandūros dekadanso leidinių. Spektaklio rūbai pirmojoje dalyje ryškumu užgožė veiksmą, net klaidino. Varguolis studentas de Grijė puikavosi lakierkomis, ne prastesnėmis nei turtingųjų ponų, pirmoje masuotėje jį sunkiai išskyriau iš jų tarpo. Paradoksas, įvaizdžiu (ypač tie balti stilingi eko-marškiniai), šukuosena jis labiau asocijavosi su nūdienos pirkliais, nei sceniniai turtuoliai su naftalininėmis kailinėmis apykaklėmis. Pastarieji labiau priminė sovietinės nomenklatūros pensininkus su šviežiais cigarų rūkymo įgūdžiais.
 |
| Foto: M.Aleksos |
Išsipažinsiu. Maskvos Lenino bibliotekoje (didžiausi lektūros fondai tarybų imperijoje) užsisakydavu su dekanato specleidimais mediafilmukus su rusų ikirevoliuciniais meno ir literatūros žurnalais "Apolonas", "Auksinis veršis " (Zolotoje runo), "Germesas". Medžiagą kursiniam apie literatūros kritikos istoriją surinkdavau per pusvalandį, o likusias valandas varvindavau seilę į dekadanso ir art nouveau matines reprodukcijas, pridengtais šilko popieraus skirtukais. J. Statkevičius ,kaip tikras menininkas, pataikė į dekadanso manieringąjį stilių, kuriame pirmtakų estetiniai ieškojimai išbujoja iki pavojingos kičo ribos. Lietuvių dizaineris jos niekada nėra peržengęs. Jei man tektų rinktis kaip Manon'ai 2012: kasdien kaitaliojami Juozuko drabužėliai ar - storas, socialiai neveiksnus studentas su pištalietu, pasirinkčiau sąlytį su grožiu. Taip, žinau, esu estetikos manjakė. Bet .. Grožis reikalauja aukų.
Visi kiti vizualumo kūrėjai nubrido į eklektikos pievas. Dekoracijų idėja - įdomi. Du lygmenys. Aukštutinis - greitinėlei. Jame ir vyko K. Statkevičiaus kolekcijos pristatymas, simbolizavęs neva visuomenės grietinėlės viršutinius aukštus. Antroje dalyje veiksmas persikelia į apačią, Manon jau veiksmo dugne, tarp kalinių. Išpildymas - skubota chaltūra. Antroje dalyje pamačiusi savo kompo užsklandą "Desert", mintyse nusikeikiau. Ją atsisiunčiau iš pirmos pasitaikiusios skrynšotų free- laikyklos. Dikas Berdas šiuo dykumos fotorpintu dekoravo visą scenos plotį. Stilistiškai svetima atrodė Modiljanio Nuogalės (Nude) reprodukcija. Galbūt norėta pabrėžti, kad turtingos meilužės statuse Manon yra pasyvi, depresuojanti moteris- kūnas. Tačiau asociatyviai, bendroje visumoje gavosi nonsensas. Modiljanio melancholiškos, intravetiškos, mėnuliškos moterys neturi nieko bendra su Pučinio aktyviomis, aistringomis, net kažkiek feministiškomis herojėms, metančioms iššūkį visuomenės normoms. Scenogafo pablefuota ir su baldeliais, surinktais padrikai iš skirtingų rekvizitų .
Išskirtinis duetas
 |
| Art: A.Mucha |
 |
| M. Žičiaus foto |
Anos Netrebkos Manon porno nuogybės - natūralios, modernios, atpažįstamos, artimos ir Pučinio dvasiai, ir A.Netrebkos išskirtinei kūniškai gamtinei biofaktūrai Spazmuojantis krinolinins striptizas Vilniaus scenoje - graudžiai apgailėtinas. Arba - arba, per vidurį mene nebūna.
Asmik, pasirodo, pukiai šoka, verta gero choreografo, ne bordelinio pilvo šokio. Pirmoje dalyje smagiai pasportavo - persirenginėjo non-stop greičiau, nei statistai sugužėdavo į kitas scenos aikšteles. Gilūs, bekraščiai, dramatiški jausmai, kuriuos ji išreiškė vokalu, kirtosi su išoriniu vaidmeniu, kuris ją darė nepatraukliai parsidavėlišką . Tuo, ką girdėjau, patikėjau be išlygų. Tai, ką mačiau, kėlė nepatogų juoką. Asmik buvo priversta vaidinti kaprizingą koketę, kuriai smarkiai nenuskilo, pasirinkimo rizika neišdegė, mylimasis nesuteikė ilgalaikės meilės garantijų. Jos mirties scena - apviltos, praradusios tikėjimą viskuo, negavusios bonusų už taurų pasirinkimą moters rauda: Ji sielvartauja dėl savęs, dėl prarasto medžiaginio komforto ir saugumo, dėl žlugusių vilčių, ne dėl išsiskyrimo su mylimuoju . Jai būtų nesuprantamas Katarinos iš Minjelos "Anglo ligonio" stoiškas laukimas dykumos oloje. Tikėtina, jog režisierė ir siekė parodyti šiuolaikinį LT elitinės palydovės tipažą. Sutinku, merdėdama VU filologo benderyje ji irgi raudotų merso, kelionių ir SPA abonementų, ne nutrūkusio ryšio su antra puse.
K.Benediktu likau sužavėta, atmušiau delnus šaukdama "bravo". Pilnai pritariu nuomonei, kad jis - "lietuviškasis Pavarotis". Koks balsas, koks atlikėjas! Man komplekcija nė trupučio nekliuvo, netrukdė mėgautis išskirtiniu tenoru.V. Vyšniauskas smarkiai pasikeitė į gerą,suprogresavo, neatpažinau.Klausiau prieš kelis metus jo Pinkertono, baisesnio švogždesio neteko girdėti, net ausis užsikimšinėjau po kiekvieno gaidžio.Tuomet jis triumfavo kažkokiame TV operos šou projekte, balsas natūraliai sulėkštėjo. Dabar - Kristianas (Vaidas) - realiame gyvenime yra protestantų pastorius, susitelkęs ir dvasiniam gyvenimui. Lai būna kuo tik nori - lama, klieriku, arkivyskupu, savaitgaliniu bernardinų vienuoliu ar ajatola - kad tik dainuotų ne prasčiau, kaip tą vakarą. Jo vaidmuo buvo išjaustas, išgrynintas, įtikinamas, "natūraliai ekologiškas". Įkūnijo Pučinio įsimylėjėlio dramą.. Sakyčiau, jis vedė ir kitus paskui save, įcentravo. Taip, paskui tokią meilės jėgą - kad ir nuogai į dilgėles, ką jau ten į kalinių triumą .
Operos žinovai aiškino po spektaklio, kad jis neva neturi charizmos,artistiškumo. Nieko panašaus! Jis tiesiog dar nepapuolė į gero režisieriaus rankas,jo valstietiškam stotui dar nerastas modernus įvaizdis. J.Statkevičiui čia nepavyko.
Kur režisūra?
Kur? Kur ji? Jos nebuvo. Režisierė pasistengė, kad vokalistams būtų nepatogu. Atvirai ir gosliai buvo reklamuojamas alkoholis ir viešnamio kultūra.Tiek kvaišalų - užribis, prostitučių kaljanas su Juozo skrybėlėm atrodė patraukliau. Intymios scenos davė daug atsakymų apie pačios režisierės seksualinę patirtį. Nelipa gražios moterys kaip karvės ant vyrų, pažeme nesivalkioja į kojas įsikibusios. Juk Manon - gražuolė, ne jos būdui - žemintis, kaip parodyta. Scena, kur Asmik gundo mylimąjį vulgariai išsižergusi ant kušetės, o de Grijė ją užniurko, - sukėlė salei daug gardaus juoko beskonybe. Nesupratau, kodėl mylimieji turėjo vienas kitą nervingai (neva aistringai?) gniaužyti kaip dziudo imtynininkai, kai tuo metu liejosi lyguminiai Pučinio muzikos garsai. Galėtų bent gražiose vietose solistai nurimti, lukterėti, nešmirinėti nuolat desperatiškai be motyvacijos.Motyvacijos spragų buvo apstu. Ar de Grijė ką nors nušovė? Perklausiau kaimynų - ne, visi matėm, kad jis į nieką nešovė. Tuomet nuo ko porelei teko bėgti? Libreto siužetinė linija buvo sujaukta, nutraukta,
finalas tapo nelogišku, absurdišku. Originale jie įvaryti į kampą, bėga nuo bausmės, studentas nužudė . Ibelhauptaitės pateikime jie bėga tiesiog iš laivo, tradegija nusliuogė iki glamūrinių romanų liurlyrikos ir pagalvių plunksnų. Pučinis paliko message amžinybei, kad meilė - vienintėlė jėga, kuri nugali mirtį. Ibelhauptaitės nepmaniškas message - "štai kaip liūdnai baigiasi, kai susidedi su vargšu dūsautoju"
Kavianskos klišės su nepo padažu
Man patinka dekadanso dvasia. Joje tiek rafinuoto nuopolio žavesio, nostaligškų nuotaikų... Lyg kristų elegantiškai, graudžiai dailiausi lapai, menantys vasaros kaitros spindesį. J.Statkevičius, kaip tikras menininkas, pagavo įvaizdžiais išeinančio, gęstančio laikmečio dvasią, ją vaizdingai išreiškė. Socialistinė ideologija atmiršta, jos Leninas - Brazauskas dar vėsta raudonųjų oligarchų širdžių mauzoliejuose. Nauja ideologija dar neprasikalė želmenimis. Laisvos rinkos instituto antihumaniškų pacukų cinizmas į ją niekaip negalėtų pretenduoti. Štai tokioje Laiko duobėje, kai prarastas laikas jau nepasiekiamas, tačiau naujų ideologinių gairių aušra dar nesužėrėjo, menininkai leipsta ar išsidirbinėja, persijoja pernykščius lapus... Jų pozuotoja natūra - tikrovė - dar nepulsuoja pilnakraujais įvykiais ir ryškiais charakteriais.Nyki dabartinų vedlių vienijanti idėja: "taupykim, kad nebūtų kaip pas graikus, o jei nebėra ko taupyti, ką gi - toks Dievo pirštas - lai kiša mergos galvas į britų amoniakinių dangtelių konvejerio girnas". Tokiame idėjiniame limonade ir prisiveisia nuopolio veikėjų, kurie uoliai reiškiasi, nes tikri kūrėjai depresuoja. Kepa darbštuoliai romanus, stato spektaklius, kala eiles, suka kinofilmus, vandalų maigių politizuotą garbinimą irgi kažkodėl vadina "mianūūūū"...
http://www.ndg.lt/index.php?id=138&tx_ttnews[tt_news]=228&tx_ttnews[backPid]=37&cHash=9c23c279ac
Manon Lesko bendras vaizdelis tiktų labiau LT blizgiųjų moteriškų leidinių rėmėjams ir ištikimiems skaitytojams paaikčioti: ak kokie ponai, kokios aistros, kokios pozos, kokia meilė, kokie pantalonai. Stilingas glamūras į laimų-moterų-ievų žurnalų puslapius, kaip ir į bohemiečių erdves, dar neužklydo, dar reikia eksternu LT žurnalinės (ir vartotojo) kultūros raidoje įveikti Dekamerono erotinį, Rablė kulinarinį, Ruso epistoliarinį ir Zolia kurtuzinį augimo etapus. Teneįsižeidžia tikri kauniečiai inteligentai, 'kavianskas glamūras" - gan aiškiai apibrėžiama stilistika. Ne , ne "garliavinė lapė".Vilnietiška Manon - "kaviansko glamūro" prieškario ponička, ištrūkusi iš nepmanų buduarų . Nelygu gražuolė Asta Valentaitė. Bendra pastatymo atmosfera artima raudomnedžio rojaus tipažų bandymams imituoti Paryžiaus etiketą. .
D. Ibelhauptaitė daro didelį ir labai žmogišką darbą, bando savo silpnomis moteriškomis jėgomis arti kultūros dirvonus,kai tuo tarpu nacionalinės operos vadovai it nepmanai skaičuoja pelnus, palieka LT operai vis mažiau vietos repertuare, kurį uzurpavo baletas. Kaip Geroji Mama ji suburia po savo šiltu sparnu talentus, dovanoja laimę atlikti svajonių partijas svajonių operose,kurti ir augti, turėti savo žiūrovą.. Jos prodiuserės talentas - unikalus, vertas apdovanojimų, monografijų ir didžiausios pagarbos.Iš kirvio išvirti sriubą ne kiekvienas sugeba .Režisūros gebėjimai vargiai beatsiras. Pabūsiu žiauri, bet šiuolaikinis režisierius nerankioja trupinių iš patikusių, nusižūrėtų filmų, pastatymų, nelipdo turinio vien iš gero noro pamaitinti, duoti žvaigždėms užsidirbti. Jis, kaip, tarkim, E.Nekrošius, kuria savo autonominę Visatą, kurioje viskas - organiškoje vienovėje, kampai nesipjauna, vinegretas su uogiene nesimaišo.
-------------------------------------------------------------------------
ДЕКАДА́НС, ДЕКАДЕ́НТСКОЕ ИСКУ́ССТВО (франц. décadence от лат. decadentia — "упадок", cado — "падаю"; см. искусство; сравн. деградация) — общее наименование кризисных, упадочных, пессимистических настроений и деструктивных тенденций.
Впервые этот термин
в подобном смысле употребил французский философ Ш. Монтескьё в заглавии
своей книги "Рассуждение о причинах величия и падения римлян"
(«Considérations sur les causes de la grandeur des Romains et de leur
décadence", 1734).
Декадентские тенденции обнаруживаются в переходные эпохи, когда одна идеология, исчерпав свои исторические возможности, сменяется другой.
Устаревший тип мышления уже не отвечает действительности, а иной еще не сформировался настолько, чтобы удовлетворить человеческие потребности.
Это и рождает настроения тревоги, неуверенности, разочарования.
Так было в период кризиса, упадка Римской империи, в Италии в конце XVI в. (см. Маньеризм), в конце XVII в. во Франции (см. "Большой стиль"; Регентства стиль во Франции), на исходе XVIII в. (см. Романтизм) и девятнадцатого столетия (см. Модерн).
В декадентские периоды начинает доминировать философия неограниченной свободы личности, поведения, независимого от общепринятой морали (см. искусство и мораль).
Поэтому декаданс — не художественное явление, а духовное
состояние, мироощущение.
Действительность в эти периоды слишком слаба и невыразительна, чтобы
найти отражение в философии, идеологии, политике, религии или искусстве.
Декадентство — это образ жизни, стиль поведения, но даже в нем
отсутствуют целостность формы и последовательность, так необходимые для создания художественных образов и стиля.
Поэтому произведения искусства,
созданные в периоды декаданса, противоречивы.
Чаще они просто слабы и бесстильны, что характеризуется итальянским
термином senzatempo ("безвременье, безликое, бесстилевое искусство"). К концу
XIX в. во Франции стали все чаще использовать термин "декаданс" (вначале
"décadisme"), вкладывая в него положительный смысл.
В период "fin de siècle" (франц., "конец века") "декадизм" входил в моду, он ассоциировался с импонировавшими публике настроениями неопределенности, эстетизацией увядания, бледных грез, вялых эмоций и мрачных, тревожащих душу фантазий.
Декаданс стал отождествляться с эстетизмом, "стилем модерн" и течением символизма в поэзии, живописи, музыке.
A.Blok : Настоящее декадентство по содержанию обречено на гибель"2.<...>.
В подлинном декадентстве из-за разлада с окружающей действительностью теряется сам феномен художественности, нивелируется творческий метод и стиль, к примеру — в авангардизме. напротив, модернизм находится в оппозиции декадентским направлениям.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą