2012 m. gegužės 9 d., trečiadienis

Operiniai balsai glamūrinėje drabužinėje

Kas : opera  Manon Lesko
Kur: Vilniaus KOngresų rūmuose
Kada: 2012 gegužės 2 d.

Aprašas : elitinė plaštakė Prancūzijos provincijoje susiporuoja su  verslininku  milijonieriumi Žerontu,  nori blizgiai gyventi,otkutiūriškai rengtis. Ją  iš pirmo žvilgsnio įsimyli kilmingas neturtingas studentas de Grijė. Manon myli studentą, bet ir su skudurais nenori skirtis.Ji nusprendžia pabėgti su Grijė, pasiglemždama brangiausias Žeronto  investicijas- kailius ir brylikus. Žerontas keršija už  išdavystę - įkišą meilužę į kalėjimą. De Grijė meilė be galo stipri,jis dalinasi  su Manon likimu, plaukia kartu su kalinėmis, nukauna  laivo vadą - priekabiautoją, porelė it  Bonė ir Klaidas,  pabėga į dykumą, kenčia nepritekliuose,  kol Manon numiršta  skurdo kančiose  ant studento rankų. 

Vertinimai:
Kino plakatas filmui Manon Lesko '2011
J.Statkevičiaus kostiumai: 10 iš 10
solistai: Asmik Grigorian, Kristianas Benediktas (Vaidas Vyšniauskas), Audrius Rubežius  10 iš 10  

režisūra: Dalia Ibelhauptaitė  - 1 iš 10 
scenografija: Dikas Berdas (Dick Bird)  - 4iš 10


Buvau prisiekusi, jog D.Ibelhauptaitės kūrybą ignoruosiu, negadinsiu skonio. Pakanka  pasiskaitinėti interviu, pažiūrėti pora TV ar jutiūbinių  įrašų, kad po kelių įžvalgesnių  nuskanavimų  paaiškėtų  - "(ne)verta".  "Niekadaniekada neverta"  pasirodė po vulgarių, vampyriškų, seksualiai kapituliacinių  (autorė tarsi šaukte šaukėsi: niekas neima, prievartausiu miestą)  reklamų spektakliui "Svynis Todas" . Primenu : gigantiška mėsmalė malė žmogaus faršą stambiausiu sači-sači stendų masteliu. Menininkas negali būti tiek kurčias , kultūriškai subtiliai ir daugiasluoksnei Vilniaus aurai, galų gale teatrinėms tradicijoms. Žudynes galima įtaigiau išreišti talentinga ideograma, detale, ne ūkininkės maisto ruošos  prisiminimais. Bet .. auksinė reklamos taisyklė: stverk nubukintą, išvargintą  vartotoją  ar žalią jaunimėlį  už apatinio galo, ir jis, seksualiai sujaudintas  mirties įvaizdžių, mazochistiškai atšliauš pas tave, net nesupratęs - ką pametė Londono populiaraus miuziklo "copy-paste" versijoje. Kultūrą, kaip ir bet kokį gyvą reiškinį, susilpnėjus imunitetui,  apninka metastazės. Jas  pastebėti ir gydyti privalėtų budri  ir gaji  profesionali  (  ne tarnybinė!) teatro ar muzikos kritika. 

  Į "Manon Lesko" nuėjau dėl Dž.Pučinio muzikos ir nemokamų pakvietimų. Valiūkiškai pamaniau: užsimerksiu ir paklausysiu gyvai atliekamų arijų. Gyvam vokalui neprilygs skaitmenos, vinilai ir Metropolitan'o pastatymų  antrinės transliacijos Vingio kino teatre.

Retro kabaretas

K.Somovas. Mieganti
Vaidinimui prasidėjus tarsi  nematoma laiko mašina  buvau perkelta į 70-ųjų Operos ir baleto teatrą J.Basanavičiaus gatvėje (dabar ten Rusų dramos teatras). Klasiokės mama dovanodavo pakvietimus, kai Džildą ar Violetą dainuodavo jų kaimynė, lakštingalos balso Jelena Čiudakova . Istorinės paralelės badė akis. Tada  ir dabar -  iš kažkur nužiūrėtos, gal net susiskolintos  butaforinės dekoracijos, būrys hyperemocionaliai susispietusių operos statistų. Kaip anais laikas  jie šeimynišku būreliu bildu-bildu kaukšėjo  butaforiniais batais keisdami dislokaciją scenoje,  nekreipdami dėmesio į dramatiškiausius solistų arijų momentus. Toks pat fiksuotas, iš kelių ložių,  klubinis apšvietimas,  pakrikęs orkestras. Jį  solistams'2012  tekdavo  kartkartėmis perrėkti, kitaip jų nesigirdėjo. Labiausiai rėžė klausą  ritmikos  disonansai: orkestras grojo savo ritmu, prasilenkdavo periodiškai su vokalistų partijos taktais .  Beje, anuomet muzikos mokytojos ne visuomet spėdavo atlėkti pagroti spektakliuose,  kai kurie pultai būdavo tušti, užtat  provincialaus ubagyno valstybinėse dekoracijose, puikioje akustikoje  skambėjo pasaulinio lygio balsai, kuriuos tarybukai laikė paslėpę už geležinės uždangos: J.Čiudakova, V. Noreika, V. Daunoras.  

Partitūra vėl tapo svarbesnė už režisūrą, už vaidinimo vizualumą .  Klausydavome  kadaise pradinukės bežadės tikros operos. Vokalistai stovėjo ir kilnojo diafragmas  lyg įkasti. Tai nebuvo dar svarbu.Juk kažkada į operą eidavo klausyti  tik ryškių balsų. Dabar skrendama į kitą kontinentą  grožėtis  vientisu meniniu  reginiu, kur geriausių  balsų solistai tampa organiška  FANTASTIŠKO, užburiančio  REGINIO dalimi, lyg patektum į fantasmagorinį kitonišką  sapnų pasaulį. Būkite ramūs, vilniškė  Manon Lesko dar ta, senojo  kanono opera. Gal net senesnė, nes salės akustika nepadori, o veiksmo dalys  net neatskiramos nuleista užuolaida su žalia rūtos šakele. Žiauru, tenka sėdėti  dykai ir ilgokai  kramsnoti OHOHO  traškučius, kol scenos darbininkai dalykiškai rankomis sunešioja pufikus, perstumdo dekoracijas. 

Tekstilės fetišai 


Manon  Lesko  pastatymo vizualumo  ir STILIAUS vėliavą išdidžioje vienatvėje  garbingai nešėJuozas Statkevičius. Neįtikėtinai meniški, stilingi  kostiumai pradžiugino, nustebino, įkvėpė. Kiekvieną atskirai galima vertinti  ir aprašinėti kaip meno kūrinį. Ar nupirks  Teatro ir muzikos istorijos muziejus  Manon kolekciją? Būtų neteisinga, jei meninės vertybės  būtų išparduotos ar atiduotos party  nuomai. Stebėjau salės žiūrovus, didžioji dalis, beje, ir aš pati - akylai nužiūrinėjome, mėgavomės kostiumais, tarsi nužengusiais iš 19-20 amžių sandūros dekadanso leidinių. Spektaklio rūbai pirmojoje dalyje ryškumu užgožė veiksmą, net klaidino. Varguolis studentas de Grijė puikavosi lakierkomis, ne prastesnėmis nei  turtingųjų ponų, pirmoje masuotėje jį sunkiai išskyriau iš jų tarpo. Paradoksas, įvaizdžiu  (ypač tie balti stilingi eko-marškiniai), šukuosena  jis labiau asocijavosi su nūdienos pirkliais, nei sceniniai  turtuoliai su  naftalininėmis kailinėmis apykaklėmis. Pastarieji labiau priminė sovietinės nomenklatūros pensininkus su šviežiais cigarų rūkymo įgūdžiais. 

Foto: M.Aleksos  


 Išsipažinsiu. Maskvos Lenino bibliotekoje (didžiausi lektūros fondai tarybų imperijoje) užsisakydavu su  dekanato specleidimais mediafilmukus su rusų ikirevoliuciniais  meno ir literatūros žurnalais "Apolonas",  "Auksinis veršis " (Zolotoje runo), "Germesas". Medžiagą kursiniam apie literatūros  kritikos  istoriją  surinkdavau per pusvalandį, o likusias valandas varvindavau seilę į dekadanso  ir  art nouveau   matines reprodukcijas, pridengtais šilko popieraus  skirtukais. J. Statkevičius ,kaip tikras menininkas, pataikė į  dekadanso manieringąjį stilių, kuriame pirmtakų estetiniai  ieškojimai išbujoja iki pavojingos kičo ribos. Lietuvių dizaineris jos niekada  nėra peržengęs. Jei man  tektų rinktis kaip Manon'ai 2012:   kasdien kaitaliojami Juozuko drabužėliai ar  - storas, socialiai neveiksnus studentas su pištalietu, pasirinkčiau sąlytį  su grožiu. Taip, žinau, esu estetikos manjakė. Bet .. Grožis reikalauja aukų.   

Visi kiti vizualumo kūrėjai nubrido į  eklektikos pievas. Dekoracijų idėja - įdomi. Du  lygmenys. Aukštutinis - greitinėlei. Jame ir vyko K. Statkevičiaus kolekcijos pristatymas, simbolizavęs neva visuomenės grietinėlės viršutinius aukštus. Antroje dalyje veiksmas persikelia  į apačią, Manon jau  veiksmo dugne, tarp kalinių. Išpildymas -  skubota chaltūra. Antroje dalyje pamačiusi savo kompo užsklandą  "Desert", mintyse  nusikeikiau. Ją atsisiunčiau iš pirmos pasitaikiusios skrynšotų  free- laikyklos. Dikas Berdas  šiuo dykumos fotorpintu dekoravo visą scenos plotį. Stilistiškai svetima atrodė Modiljanio Nuogalės (Nude) reprodukcija. Galbūt norėta pabrėžti, kad  turtingos  meilužės statuse Manon  yra pasyvi, depresuojanti  moteris- kūnas. Tačiau asociatyviai, bendroje visumoje  gavosi nonsensas. Modiljanio melancholiškos, intravetiškos, mėnuliškos  moterys neturi nieko bendra su Pučinio aktyviomis, aistringomis, net kažkiek feministiškomis herojėms, metančioms iššūkį visuomenės normoms. Scenogafo pablefuota ir su baldeliais, surinktais padrikai  iš skirtingų rekvizitų .             

  
 Išskirtinis duetas 

Art: A.Mucha
Asmik Grigorian  man labai gaila. Žavėjausi  ryškia jos karjeros  pradžia. Violeta Traviatoje- žvaigždinė partija, tarsi perimta estafetės lazdelė iš J.Čiudakovos.Didžiojoje operoje Baterflai fiaskas buvo dėsningas.Nupuolus su bohemiečių šutve  link greito, pelningo farso,krištolinis dangiškas balsas keršija. Balsas -   dvasinis instrumentas, jautriai reaguoja į vertybių mimikriją ir populiarumo sureikšminimą. Manon Lesko ji sudainavo puikiai, nepriekaištingai, aistringai, net kažkiek demoniškai. Eičiau ir eičiau klausytis jos ir Kristiano Benedikto dueto. Prieš tai perklausiau operos įrašą su Plačidu Domingu ir Monserat Kabaljė palyginimui. Mūsiškis duetas nė per colį nenusileido, kada ir juos kas įrašys? Gi po premjerų entuziazmas priblės, o ainiai verti geros kokybės muzikinio paveldo..

M. Žičiaus foto
Asmik suvaidinta Manon -  aistruolė, ieškanti  tvirtos vyriškos atramos, baikščiai perbėganti iš vieno glėbio į kitą, savotiškai užsikarianti ant kaklo.Manon šokamas striptizas -  tarsi pačios Asmik unikalaus talento autodafė. Lyg  paauglės pasistaipymai   web-pornoverslininkų peržiūroje. Ji ir pinigų  svajonėms nori, bet ir nujaučia, kad  sulig pirmu laipteliu į kūno pardavimo amsterdamus kažką negrįžtamai praras.
Anos Netrebkos Manon  porno nuogybės - natūralios, modernios, atpažįstamos, artimos ir Pučinio dvasiai, ir A.Netrebkos išskirtinei kūniškai gamtinei biofaktūrai  Spazmuojantis krinolinins  striptizas Vilniaus scenoje   - graudžiai apgailėtinas. Arba - arba,  per vidurį  mene nebūna.   

Asmik, pasirodo, pukiai šoka, verta gero choreografo, ne bordelinio pilvo šokio. Pirmoje dalyje smagiai pasportavo - persirenginėjo non-stop greičiau, nei statistai sugužėdavo į kitas scenos aikšteles. Gilūs,  bekraščiai, dramatiški  jausmai, kuriuos ji išreiškė vokalu,  kirtosi su  išoriniu vaidmeniu, kuris ją darė nepatraukliai parsidavėlišką  . Tuo, ką girdėjau,  patikėjau be išlygų. Tai, ką mačiau, kėlė nepatogų juoką.  Asmik buvo priversta vaidinti kaprizingą  koketę, kuriai smarkiai nenuskilo, pasirinkimo rizika neišdegė, mylimasis nesuteikė ilgalaikės meilės garantijų. Jos mirties scena - apviltos, praradusios tikėjimą viskuo, negavusios bonusų už taurų pasirinkimą moters rauda: Ji sielvartauja dėl savęs,  dėl prarasto medžiaginio komforto ir saugumo,  dėl žlugusių vilčių, ne  dėl išsiskyrimo su mylimuoju . Jai būtų nesuprantamas Katarinos iš  Minjelos "Anglo ligonio" stoiškas  laukimas dykumos oloje. Tikėtina, jog  režisierė ir siekė parodyti šiuolaikinį LT elitinės palydovės tipažą. Sutinku,  merdėdama  VU filologo benderyje  ji  irgi raudotų merso, kelionių ir SPA abonementų, ne nutrūkusio ryšio su  antra puse.

K.Benediktu likau sužavėta, atmušiau delnus šaukdama  "bravo". Pilnai pritariu nuomonei, kad jis - "lietuviškasis Pavarotis". Koks balsas, koks atlikėjas! Man komplekcija nė trupučio nekliuvo, netrukdė mėgautis išskirtiniu tenoru.V. Vyšniauskas  smarkiai pasikeitė į gerą,suprogresavo,  neatpažinau.Klausiau prieš kelis metus jo Pinkertono, baisesnio švogždesio neteko girdėti, net ausis užsikimšinėjau po kiekvieno gaidžio.Tuomet jis triumfavo kažkokiame TV operos šou  projekte, balsas natūraliai sulėkštėjo. Dabar - Kristianas (Vaidas)  -  realiame gyvenime yra protestantų  pastorius, susitelkęs  ir dvasiniam gyvenimui. Lai būna kuo tik nori -  lama, klieriku, arkivyskupu, savaitgaliniu bernardinų vienuoliu ar ajatola - kad tik dainuotų  ne prasčiau,  kaip tą vakarą. Jo vaidmuo buvo išjaustas, išgrynintas, įtikinamas, "natūraliai ekologiškas". Įkūnijo Pučinio įsimylėjėlio dramą.. Sakyčiau, jis vedė ir kitus paskui save,  įcentravo.  Taip,  paskui tokią meilės jėgą - kad ir nuogai į dilgėles, ką jau ten į kalinių triumą .

Operos žinovai aiškino po spektaklio, kad jis neva  neturi charizmos,artistiškumo. Nieko panašaus! Jis tiesiog dar nepapuolė į gero režisieriaus rankas,jo valstietiškam stotui dar nerastas modernus įvaizdis. J.Statkevičiui čia nepavyko.  

Kur režisūra? 

 Kur? Kur ji? Jos nebuvo. Režisierė  pasistengė, kad vokalistams būtų nepatogu. Atvirai ir gosliai buvo  reklamuojamas alkoholis ir viešnamio kultūra.Tiek kvaišalų - užribis, prostitučių kaljanas su Juozo skrybėlėm atrodė patraukliau. Intymios scenos davė daug atsakymų apie pačios režisierės seksualinę patirtį. Nelipa gražios moterys  kaip karvės ant vyrų, pažeme nesivalkioja į kojas įsikibusios. Juk Manon - gražuolė, ne jos būdui - žemintis, kaip parodyta. Scena, kur Asmik gundo mylimąjį  vulgariai išsižergusi ant kušetės, o de Grijė ją užniurko, -  sukėlė salei daug  gardaus juoko beskonybe.  Nesupratau, kodėl mylimieji turėjo vienas kitą  nervingai (neva aistringai?) gniaužyti kaip dziudo imtynininkai, kai  tuo metu liejosi  lyguminiai Pučinio  muzikos garsai. Galėtų bent gražiose vietose solistai nurimti, lukterėti, nešmirinėti  nuolat desperatiškai  be motyvacijos.
 Motyvacijos spragų buvo apstu. Ar de Grijė ką  nors nušovė? Perklausiau kaimynų - ne, visi matėm, kad jis į nieką nešovė. Tuomet nuo ko porelei teko bėgti? Libreto siužetinė  linija  buvo sujaukta,  nutraukta,  
finalas tapo nelogišku, absurdišku. Originale jie įvaryti į kampą, bėga nuo bausmės, studentas nužudė . Ibelhauptaitės pateikime jie bėga tiesiog iš laivo, tradegija nusliuogė  iki glamūrinių  romanų  liurlyrikos ir pagalvių plunksnų. Pučinis paliko message amžinybei,  kad meilė -  vienintėlė jėga, kuri  nugali mirtį. Ibelhauptaitės nepmaniškas  message - "štai kaip liūdnai baigiasi, kai susidedi su vargšu dūsautoju"  

Kavianskos klišės su nepo padažu

Man patinka dekadanso dvasia. Joje tiek rafinuoto  nuopolio žavesio,  nostaligškų nuotaikų... Lyg kristų elegantiškai, graudžiai dailiausi lapai, menantys vasaros kaitros spindesį.  J.Statkevičius, kaip tikras menininkas,  pagavo  įvaizdžiais išeinančio, gęstančio  laikmečio  dvasią, ją vaizdingai išreiškė. Socialistinė ideologija atmiršta, jos Leninas - Brazauskas dar vėsta  raudonųjų oligarchų širdžių mauzoliejuose. Nauja ideologija dar neprasikalė želmenimis. Laisvos rinkos  instituto antihumaniškų pacukų cinizmas į ją niekaip negalėtų pretenduoti. Štai tokioje Laiko duobėje, kai prarastas laikas jau nepasiekiamas, tačiau naujų ideologinių gairių  aušra dar nesužėrėjo, menininkai leipsta ar išsidirbinėja, persijoja pernykščius lapus... Jų pozuotoja natūra - tikrovė - dar nepulsuoja pilnakraujais įvykiais ir ryškiais charakteriais.Nyki dabartinų vedlių  vienijanti idėja: "taupykim, kad nebūtų kaip pas graikus, o jei nebėra ko taupyti,  ką gi - toks Dievo pirštas -  lai kiša mergos galvas į britų  amoniakinių dangtelių konvejerio girnas". Tokiame idėjiniame limonade ir prisiveisia  nuopolio veikėjų, kurie uoliai reiškiasi, nes tikri kūrėjai depresuoja. Kepa darbštuoliai romanus, stato spektaklius, kala eiles, suka kinofilmus, vandalų  maigių politizuotą garbinimą irgi kažkodėl vadina "mianūūūū"...
http://www.ndg.lt/index.php?id=138&tx_ttnews[tt_news]=228&tx_ttnews[backPid]=37&cHash=9c23c279ac        

Manon Lesko  bendras vaizdelis tiktų labiau LT  blizgiųjų moteriškų leidinių  rėmėjams ir  ištikimiems skaitytojams paaikčioti: ak kokie ponai, kokios aistros, kokios pozos, kokia meilė, kokie pantalonai. Stilingas glamūras  į laimų-moterų-ievų  žurnalų puslapius, kaip ir į bohemiečių erdves, dar neužklydo, dar reikia eksternu LT žurnalinės (ir vartotojo)  kultūros raidoje įveikti  Dekamerono erotinį,  Rablė kulinarinį, Ruso epistoliarinį ir Zolia kurtuzinį augimo etapus. Teneįsižeidžia tikri kauniečiai inteligentai,  'kavianskas glamūras" - gan aiškiai apibrėžiama stilistika. Ne , ne "garliavinė lapė".Vilnietiška Manon  - "kaviansko glamūro"  prieškario ponička, ištrūkusi iš nepmanų  buduarų . Nelygu  gražuolė Asta Valentaitė.  Bendra  pastatymo atmosfera artima raudomnedžio rojaus tipažų  bandymams imituoti  Paryžiaus etiketą. .

 D. Ibelhauptaitė daro didelį ir labai žmogišką darbą, bando savo silpnomis moteriškomis jėgomis arti kultūros dirvonus,kai tuo tarpu nacionalinės operos vadovai it  nepmanai  skaičuoja pelnus, palieka  LT operai vis mažiau vietos  repertuare, kurį uzurpavo baletas. Kaip Geroji Mama  ji suburia po savo šiltu sparnu talentus, dovanoja laimę atlikti svajonių partijas svajonių operose,kurti ir augti, turėti savo žiūrovą.. Jos prodiuserės talentas - unikalus, vertas apdovanojimų, monografijų  ir didžiausios pagarbos.Iš kirvio išvirti sriubą ne kiekvienas sugeba .Režisūros gebėjimai  vargiai beatsiras. Pabūsiu žiauri, bet šiuolaikinis režisierius nerankioja trupinių iš patikusių, nusižūrėtų filmų, pastatymų,  nelipdo turinio vien iš gero noro pamaitinti, duoti  žvaigždėms užsidirbti. Jis, kaip, tarkim,  E.Nekrošius, kuria savo autonominę Visatą, kurioje viskas - organiškoje  vienovėje, kampai nesipjauna, vinegretas su uogiene nesimaišo. 
       

 -------------------------------------------------------------------------





ДЕКАДА́НС, ДЕКАДЕ́НТСКОЕ ИСКУ́ССТВО (франц. décadence от лат. decadentia — "упадок", cado — "падаю"; см. искусство; сравн. деградация) — общее наименование кризисных, упадочных, пессимистических настроений и деструктивных тенденций. Впервые этот термин в подобном смысле употребил французский философ Ш. Монтескьё в заглавии своей книги "Рассуждение о причинах величия и падения римлян" («Considérations sur les causes de la grandeur des Romains et de leur décadence", 1734). Декадентские тенденции обнаруживаются в переходные эпохи, когда одна идеология, исчерпав свои исторические возможности, сменяется другой. Устаревший тип мышления уже не отвечает действительности, а иной еще не сформировался настолько, чтобы удовлетворить человеческие потребности. Это и рождает настроения тревоги, неуверенности, разочарования. Так было в период кризиса, упадка Римской империи, в Италии в конце XVI в. (см. Маньеризм), в конце XVII в. во Франции (см. "Большой стиль"; Регентства стиль во Франции), на исходе XVIII в. (см. Романтизм) и девятнадцатого столетия (см. Модерн). В декадентские периоды начинает доминировать философия неограниченной свободы личности, поведения, независимого от общепринятой морали (см. искусство и мораль). Поэтому декаданс — не художественное явление, а духовное состояние, мироощущение. Действительность в эти периоды слишком слаба и невыразительна, чтобы найти отражение в философии, идеологии, политике, религии или искусстве. Декадентство — это образ жизни, стиль поведения, но даже в нем отсутствуют целостность формы и последовательность, так необходимые для создания художественных образов и стиля. Поэтому произведения искусства, созданные в периоды декаданса, противоречивы. Чаще они просто слабы и бесстильны, что характеризуется итальянским термином senzatempo ("безвременье, безликое, бесстилевое искусство"). К концу XIX в. во Франции стали все чаще использовать термин "декаданс" (вначале "décadisme"), вкладывая в него положительный смысл. В период "fin de siècle" (франц., "конец века") "декадизм" входил в моду, он ассоциировался с импонировавшими публике настроениями неопределенности, эстетизацией увядания, бледных грез, вялых эмоций и мрачных, тревожащих душу фантазий. Декаданс стал отождествляться с эстетизмом, "стилем модерн" и течением символизма в поэзии, живописи, музыке

A.Blok : Настоящее декадентство по содержанию обречено на гибель"2.<...>. В подлинном декадентстве из-за разлада с окружающей действительностью теряется сам феномен художественности, нивелируется творческий метод и стиль, к примеру — в авангардизме.  напротив, модернизм находится в оппозиции декадентским направлениям. 




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą