2012 m. gegužės 31 d., ketvirtadienis

Mocarto skaidulos

Kas:  pianistas Ingolfas Vunderis ( Ingolf Wunder) , 27m, Austrijos žydas
Kur: Vilniaus filharmonija
Kada: 2012/05/30
Vertinimai: 5 iš 10.












Reklama valdo. Lietuvos muzikiniame gyvenime ji  ne tik valdo. Ji kuria vardus ir juos palaikančius mitus-legendas. Nuvilta publika neturi galimybės parašyti reklamacijos į filharmoniją. Tad vėl ir vėl  tenka tikėti viskuo,kas ten pateikiama kaip  ekstra klasė. Sunkiai  man sekasi išsigydyti nuo "žodžiių lengvatikės" sindromo. Net jutiūbė negelbėja. Mat  kryptingai savo karjerą planuojantys muzikos atlkėjai  ten nededa bet ko, vien  savo auksinius gabaliukus. Jais dažnai  ir susigundau. 
 
Ingolfu Vunderiu neakivaizdžiai patikėjau, žinodama, kad jis užėmė 2-tą vietą  Šopeno pianistų konkurse Lenkijoje, 2010 m.. Pasiklausiusi jo gyvai , visus, ką apdovanos minėto konkurso komisija, vertinsiu pro padidinamą stiklą. Jos reitingais nebepasitikiu. Užtat  Maskvos  P.Čaikovskio tarptautinio  konkurso komisija, nepraleidusi I.V.  į antrą  turą , pakilo mano akyse dar labiau. Šio atlikėjo apskritai nebūčiau praleidusi per  konkursų atranką. Muzikos konkursai  jauniems talentams - lyg Olimpinės varžybos sportininkams. Ir ten ir ten, jie  siekia aukščiausios gyvenimo žvaigždės, kuri atveria kelius į  tarptautines sales ir stadionus. Ir ten ir ten  neturėtų būti  korupcijos, juk talentai - žmonijos bendras turtas, į jų olimpą  "per pažintis ar giminystės bei kraujo  ryšius" lįst nevalia.

Man jis labai nepatiko. Ne lygis. Įsivaizduokite prabangius kvepalus, kurių skonį mintinai pažįstate ir mielai  priimtumėte autorines mėgiamų kvepalų  interpretacijas. Tačiau  atsiranda schematikas, kuris išskaido ekskliuzyvinius kvepalus į sudedamąsias dalis, į atskirus cheminius elementus. Taip I.Vunderis elgiasi su Mocartu. Nušlifuoja virtuoziškai kompozitoriaus  orinės muzikos struktūrinį  mažytį elementą, ir prastumia publikai kaip Mocartą. Ingredientą vietoj  kvepalų."Ak, jums atrodo, kad iš Mocarto  Sonatos B-dur liko nudžyrinta bekvapė  skaidula?! Vadinasi - jūs nesuprantate interpretacijų. Čia buvo Mocarto interpetacija ", - taip  jaunas austras piarinasi google'. Nė velnio, tai buvo silpno, vidutinio lygio pianisto gudri reklama pridengiant  savo kuklius gebėjimus apsidraudėlišku žodeliu "interpretacija" . Tvarkingi, emocionaliai nuglaistyti etiudai - tai ne Mocartas. I.V.  technika  - virtuoziška, bet ne vunderkindiška, neverta, palyginimui,  Guodos Gedvilaitės mažyčio pirštelio    

Skaičiuodama Filharmonijos salės  lempas ( šoninėse navose priskaičiavau 13-ka) , kol I.V. atidirbinėjo preciziškai Šopeno Mazurkas, mąsčiau ,kaip sunku Muzikos pasaulyje daryti planingą karjerą, irtis į šlovę uoliu užpakaliu, be Dievo dovanos. Nuo mažens alinti sveikatą, rinktis apdairiai  konkursus,  didžiąją energijos dalį skirti reklamai, užuot pasinėrus su begaline meile į Muziką, tobulinant  grojimo techniką  tam,  kad meilė Muzikai būtų išraiškingesnė. Įstrigo  atmintin tragiška istorija apie jauną  depresuojantį Maskvos smuikininką. Valdingi tėvai po sūnaus nepavykusios savižudybės ėmė ieškoti priežasčių - kodėl jam negera, kai viską  turi? Gi tiek investuota nuo mažens, brangiausias instrumentas parūpintas, užmegzti ryšiai su muzikos menedžeriais  - keliai į šlovę atviri,  tik grok. O vat nesigroja...

 Be abejo, Ingolfui grojasi.  Ir visai neblogai. Jis pasirinko palengvintą,kone popsinį  mokyklinį repertuarą, kuriame daug mąstyti  nereikia,  menko potencialo ribos neatsiskleidžia. Jausminga publika lieka patenkinta, net sužavėta mielais  atpažįstamais  melodijų perliukais, nugludintų mažmožių mozaika : Skarlačio Sonata, Šopeno Lopšinė, E. MOrikonės "Žaidžiant meilę"', Debiusi "Mėnulio šviesa'" . Jautru, trapu, žavu, klasikos estrada.. Ir tiek. Žvaigždės iš dangaus nebyra. Gaila, nebuvo daugiau Filharmonijos salėje  ko skaičiuoti, kol atlikėjas spaudė iš savęs viską, ką turėjo. Pabaigai jis pasirinko  Mocarto "Turkų maršą" . Neva irgi interpretuotą. Susinepatoginau. "Turkų maršą" bisui  dažnai  improvizuoja D. Macujevas, rusų pianistas. Kas  girdėjo Deniso  genijaus kosminį, kvapą gniaužiantį   dialogą su Mocartu,  tolygų  kompozitoriaus genijui žaidimą, kaskart kitokį,  žaižaruojantį netikėtomis spalvomis,  tas  pagailės  I.Wunderio skruzdėliško prakaito grojant  n-sykių surepetuotą  maršą.  Pagailės ir  - atlaidžiai pažiūrės į  žemiau  nei vidutinio  lygio koncerto  reklaminius triukus: apsaugą   (SECURITY su  spec.kostiumais) jau prie vidinės salės (cha cha, stipriai čia pavarė Culture Live vadyba  ...) , į  brangiausius bilietus, į snobų ažiotažą (salė pilnutėlė) . Populiarumą  I.V. , matosi, jau užkariavo, savo publiką - irgi turi. Taigi - ir karjeros bonusus uoliai  renkasi, kur nors  užlips, nes jaučia konjunktūrą, moka pataikauti  lėtesnio mąstymo publikai. Tai, kad neturi  talento, nėra menininkas - mažai kas supras. O tie, kas supranta, į Ingolfą tiesiog  tyliai nebevaikščios.
 P.S. D. Macujevą įdėjau  į blogą, kad nepamesčiau web džiunglėse. Jo  įrašų jutiūbėje beveik nėra. Jam reklamos nereikia.       
    




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą