Kur: Vilniaus filharmonija
Kada: 2012/05/30Vertinimai: 5 iš 10.
Reklama valdo. Lietuvos muzikiniame gyvenime ji ne tik valdo. Ji kuria vardus ir juos palaikančius mitus-legendas. Nuvilta publika neturi galimybės parašyti reklamacijos į filharmoniją. Tad vėl ir vėl tenka tikėti viskuo,kas ten pateikiama kaip ekstra klasė. Sunkiai man sekasi išsigydyti nuo "žodžiių lengvatikės" sindromo. Net jutiūbė negelbėja. Mat kryptingai savo karjerą planuojantys muzikos atlkėjai ten nededa bet ko, vien savo auksinius gabaliukus. Jais dažnai ir susigundau.
Ingolfu Vunderiu neakivaizdžiai patikėjau, žinodama, kad jis užėmė 2-tą vietą Šopeno pianistų konkurse Lenkijoje, 2010 m.. Pasiklausiusi jo gyvai , visus, ką apdovanos minėto konkurso komisija, vertinsiu pro padidinamą stiklą. Jos reitingais nebepasitikiu. Užtat Maskvos P.Čaikovskio tarptautinio konkurso komisija, nepraleidusi I.V. į antrą turą , pakilo mano akyse dar labiau. Šio atlikėjo apskritai nebūčiau praleidusi per konkursų atranką. Muzikos konkursai jauniems talentams - lyg Olimpinės varžybos sportininkams. Ir ten ir ten, jie siekia aukščiausios gyvenimo žvaigždės, kuri atveria kelius į tarptautines sales ir stadionus. Ir ten ir ten neturėtų būti korupcijos, juk talentai - žmonijos bendras turtas, į jų olimpą "per pažintis ar giminystės bei kraujo ryšius" lįst nevalia.
Man jis labai nepatiko. Ne lygis. Įsivaizduokite prabangius kvepalus, kurių skonį mintinai pažįstate ir mielai priimtumėte autorines mėgiamų kvepalų interpretacijas. Tačiau atsiranda schematikas, kuris išskaido ekskliuzyvinius kvepalus į sudedamąsias dalis, į atskirus cheminius elementus. Taip I.Vunderis elgiasi su Mocartu. Nušlifuoja virtuoziškai kompozitoriaus orinės muzikos struktūrinį mažytį elementą, ir prastumia publikai kaip Mocartą. Ingredientą vietoj kvepalų."Ak, jums atrodo, kad iš Mocarto Sonatos B-dur liko nudžyrinta bekvapė skaidula?! Vadinasi - jūs nesuprantate interpretacijų. Čia buvo Mocarto interpetacija ", - taip jaunas austras piarinasi google'. Nė velnio, tai buvo silpno, vidutinio lygio pianisto gudri reklama pridengiant savo kuklius gebėjimus apsidraudėlišku žodeliu "interpretacija" . Tvarkingi, emocionaliai nuglaistyti etiudai - tai ne Mocartas. I.V. technika - virtuoziška, bet ne vunderkindiška, neverta, palyginimui, Guodos Gedvilaitės mažyčio pirštelio
Skaičiuodama Filharmonijos salės lempas ( šoninėse navose priskaičiavau 13-ka) , kol I.V. atidirbinėjo preciziškai Šopeno Mazurkas, mąsčiau ,kaip sunku Muzikos pasaulyje daryti planingą karjerą, irtis į šlovę uoliu užpakaliu, be Dievo dovanos. Nuo mažens alinti sveikatą, rinktis apdairiai konkursus, didžiąją energijos dalį skirti reklamai, užuot pasinėrus su begaline meile į Muziką, tobulinant grojimo techniką tam, kad meilė Muzikai būtų išraiškingesnė. Įstrigo atmintin tragiška istorija apie jauną depresuojantį Maskvos smuikininką. Valdingi tėvai po sūnaus nepavykusios savižudybės ėmė ieškoti priežasčių - kodėl jam negera, kai viską turi? Gi tiek investuota nuo mažens, brangiausias instrumentas parūpintas, užmegzti ryšiai su muzikos menedžeriais - keliai į šlovę atviri, tik grok. O vat nesigroja...
Be abejo, Ingolfui grojasi. Ir visai neblogai. Jis pasirinko palengvintą,kone popsinį mokyklinį repertuarą, kuriame daug mąstyti nereikia, menko potencialo ribos neatsiskleidžia. Jausminga publika lieka patenkinta, net sužavėta mielais atpažįstamais melodijų perliukais, nugludintų mažmožių mozaika : Skarlačio Sonata, Šopeno Lopšinė, E. MOrikonės "Žaidžiant meilę"', Debiusi "Mėnulio šviesa'" . Jautru, trapu, žavu, klasikos estrada.. Ir tiek. Žvaigždės iš dangaus nebyra. Gaila, nebuvo daugiau Filharmonijos salėje ko skaičiuoti, kol atlikėjas spaudė iš savęs viską, ką turėjo. Pabaigai jis pasirinko Mocarto "Turkų maršą" . Neva irgi interpretuotą. Susinepatoginau. "Turkų maršą" bisui dažnai improvizuoja D. Macujevas, rusų pianistas. Kas girdėjo Deniso genijaus kosminį, kvapą gniaužiantį dialogą su Mocartu, tolygų kompozitoriaus genijui žaidimą, kaskart kitokį, žaižaruojantį netikėtomis spalvomis, tas pagailės I.Wunderio skruzdėliško prakaito grojant n-sykių surepetuotą maršą. Pagailės ir - atlaidžiai pažiūrės į žemiau nei vidutinio lygio koncerto reklaminius triukus: apsaugą (SECURITY su spec.kostiumais) jau prie vidinės salės (cha cha, stipriai čia pavarė Culture Live vadyba ...) , į brangiausius bilietus, į snobų ažiotažą (salė pilnutėlė) . Populiarumą I.V. , matosi, jau užkariavo, savo publiką - irgi turi. Taigi - ir karjeros bonusus uoliai renkasi, kur nors užlips, nes jaučia konjunktūrą, moka pataikauti lėtesnio mąstymo publikai. Tai, kad neturi talento, nėra menininkas - mažai kas supras. O tie, kas supranta, į Ingolfą tiesiog tyliai nebevaikščios.
P.S. D. Macujevą įdėjau į blogą, kad nepamesčiau web džiunglėse. Jo įrašų jutiūbėje beveik nėra. Jam reklamos nereikia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą