"... kas man iš to, kad užėmiau jo tvirtovę.."

Kas:  neholivudinis filmas "8-ios Zeinep dienos" (Turkija) 
Autorius: režisierius, scenaristas ir prodiuseris  Kemalis Šanas  (Cemal San, g.1966)

Pagrindinė aktorė: Fadik Sevin Atasoj
Aprašas: neįtikėtinai nuoširdi, it apnuogintas nervas ar nutrūkusi dangaus styga, istorija apie meilę mileniumo Stambule  
Vertinimai: 100 iš100.

Norėčiau pasveikinti  Dalią Ibelhauptaitę su praėjusiu gimtadieniu.Neįsivaizduoju, kaip galėčiau jai atsidėkoti už Kemalio Šano,  iki tol negirdėto turkų režisieriaus, trilogiją. Tempdama gumą su draugams pažadėta recenzija apie Manon Lesko  vilnietišką pastatymą ,vis ieškojau  tikslaus rakto į išgirstą šią savaitę glamūrizuotą meilės istoriją. Šįryt  net susiginčijau su nuolatiniu  diskusijų oponentu, kad Manon istorija -retro blusynas, taip jau nenutinka, laikai pasikeitė,  nekabinanti anų laikų tragedija, kad moters jausmai nūnai stipresni, o meilė dar aštresniais kampais. Kad mylinčios širdys junginėjasi  kitokiose, nei patvirkusio abato Prėvo katalikiškai poliarizuotuose pasirinkimų skalėse. Jau ne ties bedugne, skiriančia skudurus/prostituciją/ materiją nuo grynų jausmų/dvasingumo/socioobstrukcijos. Juk kiti laikai - kitoniški meilės vektoriai,  tragiškesni.  
Išgirdau skeptišką priešpriešą : "Rask pavyzdžių šiuolaikiniame mene, liudijančių , kad moteris dar apskritai geba mylėti kaip Manon, o ne pragmatiškai kalkuliuoti  santykių perspektyvas ."

Priėmiau iššūkį, pameditavau, ir - radau!-   web-erdvė, tas unikalus Visatos intelekto neurotinklo besiformuojantis padalinys, paserviravo  turko Kemalio Šano dramą "8-ios Zeinep dienos".

Džemalis Šan į kiną atėjo iš verslo, su ekonomisto-vadybininko diplomu.Pirmasis filmas -  Ali (1996 m.).

"Zeinep "  - pirmasis iš 8-dienio trilogijos, jau pripažintos Rytų kino klasika. Kiti du : "8 -ios Dilber dienos" , 2008, ir " 8-ios Ali dienos".
Kaip ir dera kino menui  - filmas išaugo ant stipraus istorinio pagrindo, ant pasaulinės kino raidos nekomercinių šaknų. Skirtas ne festivaliniams formatams, o neabejingam žiūrovui, ieškančiam kine ne vien  pramogos, o gyvybiškai svarbių atsakymų apie Laiką ir save Laike. Radau daug prasmingų, iškalbingų  sąšaukų su Antonionio poetika, su Raudonos Dykumos  susvetimėjusių širdžių  pasmerktais bandymais tiesti tegu ir nepatvarius  tarpusavio jungčių tiltus, polemiką su  Edriano Laino pornografizuotos aistros 9,5 savaičių anatomija.

Filmas stilistiškai dalinai artimas legendinei  Pamuko "Juodajai knygai".Neatsitiktinai šis romanas guli prie pagridninės herojės Zeinep miegamojo lovos, o Pamuko portretas kabo Ali draugo bute.  Stambulas irgi -lygiomis teisėmis kuria įvykius, savistovis "personažas". Naujakurių  šabloniniai  daugiaaukščiai garantuoja kaimynų susvetimėjimą  beveidėse laiptinėse,akistatose su neveikiančiais liftais, liūdnose autobusų stotelėse,į kurias subrenda rytais tylintys keleiviai nukakti į biurų narvelių-lesyklėles. Senamiesčio kvartalų aidintys naktyje skersgatviai, senų namų mansardose dar išlikusi  šilta, rytietiška, patriarchalinė , skarotų moterų-skalbimo žlugtų sankloda.

Art: Ž.E. Liotardas

 Zeinep - marginalė, atėjusi iš senojo patiklių jausmų ir nuoširdaus tikėjimo pasaulio į dirbtinus urbanistinius kintamų vaidmenų žaidimus. Įstrigusi tarp  dviejų epochų: tarp Manon beatodairiškos aistros ir zvonkių bonkių bankinio susiporavimo. Sustingusi  sparčiai modernėjančios, išorinių jėgų (o ne savaiminio augimo) europietizuojamos turkiškos tikrovės prieangyje. Atsinešanti į ES intertechno lygybę svajonę,   tūkstantmečius kultivuotą skaisčių merginų auklėjime. Svajonę  apie stebuklinį susitikimą su princu. Stiprus ryšys su tradicine, nebūtinai nepažangia ir atmestina,moters savivoka akcentuotas senamadišku juodu aklinu kostiumu "iki kulniukų", vidinių suvaržymų sukaustyta povyza,  baime socializuotis,  nenoru atsiverti lengvabūdiškai šurmulingoms miesto linksmybėms. Jaunos europietės požiūriu, Zeinep -  gydytina sociofobė, prislėgta  vienišės kompleksų, visiška kaimietė, tamsi aaaaazijaaaa. V.Nabokovo ar A.Čechovo ideologijoje ji - tikra moteris, stoiškai laukianti savo Dalios išsipildymo,   iš anksto pažymėta  našlės juodos lemties žymėmis - sutikti ir prarasti.

 

 Fadin Sevik Atasoj ne vaidina, ji - gyvena filmo erdvės realiame laike. Geniali aktorė. Anuk Eme, Vivjenos Ly ir Anos Manjani kalibras. Seniai nemačiau panašios vidinės jėgos, paslaptingų akių bedugnių, pantomimos plastikos , magiškai įtaigaus veido, nesudarkyto  profesionaliai atidirbtų išraiškų ar mėgėjiškų perversijų.
 

Art:Chris Gollon (UK). "Love",2011

Paprastutė trivia.  Vieniša miesto mergina susikuria schematišką pareigų pasaulį-dykrą.Viena aistros naktis su plevėsa pleibojumi prakiurdo jos dirbtinės tikrovės polietileno dangą. Ji  įsimyli,patvinsta jausmais  kaip polaidžio upė,  beatodairiškai paklūsta  moters prigimties šauksmui - nuolankia meile tirpdyti vyro abuojumo kiautą. Feministėms patartina nesikankinti ir nežiūrėti, kaip Zeinep,pametusi galvą ir savigarbą,seka bėglio  mylimojo pėdomis, kaip kamuojasi ilgesyje  ir pakerėta klaidžioja jo slėpynių labirintais. Moterys, kurioms teko laimė mylėti, aptažins "1 prie 1"  dovaną   matyti ir kvėpuoti sinchronu su tuo, kam atvėrė slėpinių kambarius, kas dovanojo gyvenimo spalvas ir skonį.
.
 Zeinep ir Ali  meilė tetrunka 8 dienas. Paskutinė  scena - paraiška į  kino amžinybės aukso fondą. 
Vėl užsimūrijusi  šalčio ir laukimo kiaute, Zeinep sustingusi įtupia  į kompinį narvelį. Vėl - liūdno veido, jau su tragiškos praeities atžyma. Ji bando per jėgą, pro ašarų springulį nusišypsoti, ištempti ligi ausų emosmailiuką, parodomai išsiviepti, juk jos  gyvenimas tęsiasi. Ar jau pasibaigė?...

Nuo F.Felinio "Kelio" pasaulis šviesmylėm  sužiaurėjo. Mazinos tragifarsinė trimitininkė šypsojosi paskutinėje "Kelio" atkarpoje viltingai, ją įkvėpė ir prikėlė žmonės, naivus tikėjimas šviesia rytojaus iliuzija. Fadin herojė pernelyg moteriškai stipri ir sąžininga, kad patikėtų  kuo, kas nepasikartos niekada.

 Fantastiškas, sakyčiau, tobulai meniškas operatoriaus Serpo Kajos darbas. Iš jo mokytis ir mokytis visiems, kas nori daryti gerą kiną. L.fon Triero bendražygiams   belieka slėptis po pernykščiais daniškais lapais. Dogmos paranojiniai, neurotiški kadrų purtuliai konstruojami  dažnai vien dėl  buržuazinio ponto, ne dėl meninės tiesos :))) Turkiška istorija  nufilmuota tarsi  per vaizdo stebėjimo kamerą, per tą totalitarinę vamzdinę spectarnybinę akį, kuri orveliškai stebi mus visus jau kas antrame  miestų žingsnyje.


"...kas  man iš to, kad užėmiau jo tvirtovę" -Zeinep aitraus  monologo refrenas skamba be krislo poetinio patoso. Mylinti širdis prabyla Šekspyro sonetų ir Rumi poemų aukštojoje, minorinėje  tonacijoje, ne Zero slengu.

Aukštajam, elitiniam kino menui  išsamios recenzijos nereikalingos. Su juo dialogą kiekvienas užmezga ir nuolat tęsia atskirai, akis į akį, be tarpininkų.