Dangus žeminėse

Kas: Rolandas Kazlas,monospektaklis „Nusileisk,dangau, ant žemės“ pagal V. Šimkaus eiles.

Kur: Palangos klube „Ramybė“

Kada: 2012/06/28,prieš  futbolo "high style" žaidimą „Italija-Vokietija:2:1“

Vertinimai:7 iš 10.

Važiuodama pro jau gimtuosius Turgelių arimus sėjos pradžioje ar  rugiapjūtės įkarštyje, norom nenorom prisimenu tarybinį meną. Galingai birbia traktorių motorai, darniai dūzgia kuliamųjų pjautuvų verpstės, ryžtingai žvelgia į derliaus aruodų tolumas darbštūs kaimo artojai. Idiliškas  kolūkio, oj ES paramų ūkių   peizažas, tinkamas  SOCIALISTINIO REALIZMO  užsakomajam produktui , tarkim paveikslui  „Traktoristai aria paskutinę vagą“, arba poemai „ O,žemės pilkasis grumste, tu kvepi kviečiais“

Socrealizmo satanistinę, smurtinę esmę , manregis, perpratau visai neseniai, pati pradėjusi mokytis tapyti. Akis dar godžiau ėmėsi dairytis veiduose, gamtos fragmentuose dangiško grožio. Ir- lygiagrečiai -atsirado nuostaba :kaip galėjo būti kažkam graži, įkvepianti - traktorių vilkstinė? Kas  ir kodėl, kokių  sovietinių bosų verčiamas galėjo guldyti ant drobės plieninio kombaino karkasą? Amžinas  diskusijų oponentas ir vėl prikišamai  bedė į kišenę : „dailininkams ir poetams reikėjo išgyventi prie tarybų, nesmerk.“ Nesmerkiu, bet niekaip nesuprantu, vaizduotė neišneša, kaip dailės akademijas baigusieji save užlauždavo, prisiversdavo įsiamžinti traktoriais? Ar tai tiesiog gerai paruošto profesionalo pareiga: moki-pieši.lt: pieši, už ką daugiau moka, ir gyvenimas , žiūrėk, kažkur bepiešiant beeiliuojant  nuveš ,ir... ir????? ir   tiek meninės tiesos:))))) valio, draugai! Na jo... juk ir pati rimavau, įkvėpimo pagauta, hajku ar katrenų sloganus cosmopolitano papūgų  ir jų lūpdažių fotosesijoms.. Kodėl taip žeminausi ? Chebra prašė, faini  žmonės aplink ragino, užsižaisdavau komandos azartu, dėl jų, dėl bendro mediaderliaus vainiko, dėl skaitytojų malonės  tuščiai barsčiausi, leidau pavėjui  gebėjimų smiltis. Gal panašiai kaip ir  eiliakalys V. Šimkus?............          

     
 .....

R. Kazlo poezijos skaitymų nebuvau girdėjusi. Negavau bilietų Vilniuje,o į Palangos  Ramybės klubą pavyko. Klubas buvo sausakimšas, staliukų neužteko.Amžiaus  vidurkis - apie 40 mt. Natūralu, jaunesniems nėra su kuo palikti kurorte vaikų,visai šeimai bilietai per brangūs .Valanda pagarbios, nuščiuvusios tylos, siurbiančios kiekvieną aktoriaus žodį.Scenoje - neparsidavęs, išsaugojęs dvasios autonomiją ir garbės nepriklausomybę,  nūdienos  tautinis tragikomikas nr 1. V. Šapras kažkada buvo nepalyginamai talentingesnis, bet... parsidavė, svyruoja ir kandžiojasi piktai... juk  mąslių hebrajaus akių neužmuilinsi, jos svaidosi žaibais į tuos, pas ką neželia taurūs kultūros želmenys jokiose matomose vietose (gal for ever nudepiliuoti?) , tik žvilgsniai ir pergalingi žingsniai  tirštai žaliuoja vašingtonais.   


 Ant karštų emocijų ketinau V.Šimkaus poeziją -  pilką , kaip žemės grumstas, taupią iki lėkšto kasdienybės banalumo, - paniekinamai suvartyti. Netoleruoju  eiliuotos prozos, kad ir po kokiu rafinerijos ar pakantumo  padažu ji būtų pateikta: "tai buvo geras žmogus", "jis buvo neeilinis redaktorius". Na ir kas? Ar man svarbu, kad  Rilkė buvo geras stenografas , Fetas - nepriekaištingas valdininkas, o V. Kukulas - pusėtinas politapžvalgininkas???? Kaip tyro vandens ar akmens vėsos nuolat prireikia jų poezijos, jų dangiškos muzikos sąskambių, kalibruojančių sielą šoktelt bent kiek aukščiau, nei "ežiai-vodafonai-Laurų ponų žiponai- joninių jonai-poetų sovietinių atmatų zona".

Įsiterpė ir sudraudė nuo ugningo V.Šimkaus teismo S.Geda: "Mano paties atveju: studijų metais Vilniaus universitete, kai buvau puolamas "iš kairės ir dešinės", Vladas buvo man užtarėjas, vyresnis draugas ir mokytojas. Negražu būtų užsiginti, pas jį eidavau ir patarimo kokiu nors sunkiu buities klausimu. "

Ne kiekvienas, kaip E. Mieželaitis,   turi sparnuotą talentą, leidžiantį  pakilti į kosmines aukštybes nuo socialistinės realybės. Arba ,kaip J.Vaičiūnaitė, nuklysti  į Vilniaus prarasto laiko labirintus, elegantiškai užsisklęsti antikiniuose mituose. Kitiems  nelakiesiems dainiaus balsas įduotas išdainuoti  tai, kas plika basa akimi matosi pro langą, baltame sočiame vidurdienyje. 
Kai per langą  raudonuoja socialistiniai traktoriai ir į komunizmo rytojų varo politrukai (politiniai vadovai, tarybų komisarai, nelygu šiandien vyskupijos spaudos atstovai ar įgaliotiniai Teisingumo ministerijos tarybose), yra pakankamai sąžininga žvilgsnį fokusuoti į  paprastus, žemiškus, visiems suprantamus dalykus: draugų išdavystes, išsiskyrimą su moterim, į sodo obuolį, duonos kriaukšlę, išartus dirvonus, į prakaituotus marškinius, į eiliakalystės technologines detales. Tai irgi -DIDIS VERTYBINIS poeto V.Šimkaus PASIRINKIMAS: nuleisti komunistų užraudonintą, brolių krauju išdegintą dangų ant kasdienės žemės, kurią paveldėjom, kurią trypė prabočiai ir lygiai taip pat pasišventę plūks ir laistys prakaitu proanūkiai. Didis pasirinkimas- pasišventusiu darbu ir mokytojavimu grįsti poetinės kultūros kelius, rūpintis paukščiais poetais, kurie neįgalūs prisitaikyti andai prie raudonos ir, tarkim, nūnai prie rinkos pelno spaudikų pajuodusios tikrovės.

R.Kazlo ir V.Šimkaus vertybinio pasirinkimo paralelės - akivaizdžios. Abu kažkiek - idėjiniai šaukliai.V.Šimkus šaukė susitelkti į paprastą gyvenimą, kuris tęsiasi ir statosi  net  nuožmiausioje
okupacijoje. R.Kazlas tyliai , kaip vienišas taurus  akmuo  tarp komercijos  ar nereikalingumo pauzių nublukintų  aktorių, šaukėsi  atsigręžti nuo greitų TV prekystalių į save , į žemę, rasti atramas praeityje, kad ir  paprastuose klausimuose :"Ką daryt? Ką daryt?" . 

Mistiniai sutapimai. Šventoji tądien  laukė Radžio.Titaniko vadyba laigė kurorto gatvėmis juodu šerifiniu džipu su garsiakalbiais, iš kurių graiudėjo čigoniška estradinė: "Ką daryyyyyt?  Ką daryyyyyt
jei tavęs nemyli niekas
o tu taip visus myli?
Ką daryt
jei tu dirbęs per dieną vėl vargšas esi? "


R.Kazlas desperatiškai tądien irgi spaudė ašarą Ramybės publikai  klausimu :"Ką daryt?". Palikęs plačiąją TV areną, jis nusimetė  ne ką lengvesnę šou kaukę,kuria Radžis smagino, kėlė širdis kasdieniam džiaugsmui  miniai paprastuolių.Meluočiau, jei sakyčiau, jog naujoji R.Kazlo baltojo teisuolio ir  dvasios rimtuolio kaukė man patiko, buvo artima, kad jos ilgėsiuosi, kad ji nušviesino bent akimirkai mintis, suteikė viltį, priartino prie dangaus. Pasruvau krokodilo ašaromis ir graudžiais prisiminimais, kai jis deklamavo, plėšė scenoje nuogą širdį apie mylimųjų išsiskyrimą, apie negrįžtamą meilę.Gaaaaila paukščiukų, gaaaaila savęs, nuskendusių nebūtin meilių išdavikių, vajeeeetauuuuu, kaip gaaaaailaaaa.... Aktorius nevaidino, jis nuoširdžiai pasakojo apie  patirtus asmeninius giliausius išgyvenimus V.Šimkaus eilėmis. It pasimetęs  urbanizmo labirintuose kaimo vaikas, sentimentalus laukų piemuo, pasišiaušęs lietuvis berniokas, Jurgis bekepuris,  įsikabino į praeitį, įsikniaubė į vaikystės žalios pievos rasą, užsiklojo jos sentimentų rūkais,  gan dezertyriškai pasitraukė iš klounų  elitinio fronto, įsikasė į kokybiškos , senių išgarbintos, klasikos žemines.         

Laikina poetinė antrepriza išpildyta  (veikiau - užpildyta) garbingai, aukštos teatrinės kultūros kontekste.    Teatrinės prastovos lopas aktoriaus biografijoje gavosi itin dailus,apčiuopiamai, faktūriškai flamandiškas, kaip Palangos fotomenininko A.Šileikos natiurmortas.   

R.Kazlas  stoiška povyza , tiesiu menininko stuburu atsakė į V.Šimkaus "Krymo" posmą  , kaip atsilaiko save gerbiantys aktoriai.
 Poetai, kaip jūs atsilaikėt
ties amžių tuštuma baisia?
Ar ji kaip laikrodžiuose laikas
pati slypėjo jumyse?..


Gėda prisipažinti, niekada nejaučiau "amžių tuštumos baisios". Gal ji kartais mėgindavo įsiropšti vidun , kai pasirašydavau valdiškam darbui, kokiai prievolinei tarnystei. Kuo toliau, tuo labiau amžių pilnatvė rodosi palaiminga  meilės dovana. Norisi balsu kažkam aukštai aukštai išrėkti išdainuoti padėkas už  žuvėdrų skrydžius, besimainančias dangaus freskas  ir Baltijos šiurkščią  bangų mūšą.

 

Iš R.Kazlo rečitalio ištrūkau su palengvėjimu. Išgręžusi  prasmingų ašarų nosinaitę, pasileidau pakrantėmis   į žuvėdrų fotomedžioklę, hm.., link neprasmingo kvailo niekingo malonumo? Žuvėdros irgi - laisvos, ne traktorių ar prodiuserių narvuose -  mėgavosi malonumais,sklandė virš kopų,  flirtavo  su ugninio saulėlydžio nutviekstais laimingais Šventosios poilsiautojais ir žvejais.