Kas: Rolandas Kazlas,monospektaklis
„Nusileisk,dangau, ant žemės“ pagal V. Šimkaus eiles.
Kur: Palangos klube „Ramybė“
Kada: 2012/06/28,prieš futbolo "high style" žaidimą „Italija-Vokietija:2:1“
Vertinimai:7 iš 10.
Važiuodama pro jau gimtuosius Turgelių arimus sėjos pradžioje ar rugiapjūtės
įkarštyje, norom nenorom prisimenu tarybinį meną. Galingai birbia traktorių
motorai, darniai dūzgia kuliamųjų pjautuvų verpstės, ryžtingai žvelgia į
derliaus aruodų tolumas darbštūs kaimo artojai. Idiliškas kolūkio, oj ES paramų ūkių peizažas, tinkamas SOCIALISTINIO REALIZMO užsakomajam produktui , tarkim paveikslui
„Traktoristai aria paskutinę vagą“, arba poemai „ O,žemės pilkasis grumste, tu kvepi
kviečiais“


.....
R. Kazlo poezijos skaitymų nebuvau girdėjusi. Negavau bilietų Vilniuje,o į Palangos Ramybės klubą pavyko. Klubas buvo sausakimšas, staliukų neužteko.Amžiaus vidurkis - apie 40 mt. Natūralu, jaunesniems nėra su kuo palikti kurorte vaikų,visai šeimai bilietai per brangūs .Valanda pagarbios, nuščiuvusios tylos, siurbiančios kiekvieną aktoriaus žodį.Scenoje - neparsidavęs, išsaugojęs dvasios autonomiją ir garbės nepriklausomybę, nūdienos tautinis tragikomikas nr 1. V. Šapras kažkada buvo nepalyginamai talentingesnis, bet... parsidavė, svyruoja ir kandžiojasi piktai... juk mąslių hebrajaus akių neužmuilinsi, jos svaidosi žaibais į tuos, pas ką neželia taurūs kultūros želmenys jokiose matomose vietose (gal for ever nudepiliuoti?) , tik žvilgsniai ir pergalingi žingsniai tirštai žaliuoja vašingtonais.
Ant karštų emocijų ketinau V.Šimkaus poeziją - pilką , kaip žemės grumstas, taupią iki lėkšto kasdienybės banalumo, - paniekinamai suvartyti. Netoleruoju eiliuotos prozos, kad ir po kokiu rafinerijos ar pakantumo padažu ji būtų pateikta: "tai buvo geras žmogus", "jis buvo neeilinis redaktorius". Na ir kas? Ar man svarbu, kad Rilkė buvo geras stenografas , Fetas - nepriekaištingas valdininkas, o V. Kukulas - pusėtinas politapžvalgininkas???? Kaip tyro vandens ar akmens vėsos nuolat prireikia jų poezijos, jų dangiškos muzikos sąskambių, kalibruojančių sielą šoktelt bent kiek aukščiau, nei "ežiai-vodafonai-Laurų ponų žiponai- joninių jonai-poetų sovietinių atmatų zona".
Įsiterpė ir sudraudė nuo ugningo V.Šimkaus teismo S.Geda: "Mano paties atveju: studijų metais Vilniaus universitete, kai buvau puolamas "iš kairės ir dešinės", Vladas buvo man užtarėjas, vyresnis draugas ir mokytojas. Negražu būtų užsiginti, pas jį eidavau ir patarimo kokiu nors sunkiu buities klausimu. "
Ne kiekvienas, kaip E. Mieželaitis, turi sparnuotą talentą, leidžiantį pakilti į kosmines aukštybes nuo socialistinės realybės. Arba ,kaip J.Vaičiūnaitė, nuklysti į Vilniaus prarasto laiko labirintus, elegantiškai užsisklęsti antikiniuose mituose. Kitiems nelakiesiems dainiaus balsas įduotas išdainuoti tai, kas plika basa akimi matosi pro langą, baltame sočiame vidurdienyje.
Kai per langą raudonuoja socialistiniai traktoriai ir į komunizmo rytojų varo politrukai (politiniai vadovai, tarybų komisarai, nelygu šiandien vyskupijos spaudos atstovai ar įgaliotiniai Teisingumo ministerijos tarybose), yra pakankamai sąžininga žvilgsnį fokusuoti į paprastus, žemiškus, visiems suprantamus dalykus: draugų išdavystes, išsiskyrimą su moterim, į sodo obuolį, duonos kriaukšlę, išartus dirvonus, į prakaituotus marškinius, į eiliakalystės technologines detales. Tai irgi -DIDIS VERTYBINIS poeto V.Šimkaus PASIRINKIMAS: nuleisti komunistų užraudonintą, brolių krauju išdegintą dangų ant kasdienės žemės, kurią paveldėjom, kurią trypė prabočiai ir lygiai taip pat pasišventę plūks ir laistys prakaitu proanūkiai. Didis pasirinkimas- pasišventusiu darbu ir mokytojavimu grįsti poetinės kultūros kelius, rūpintis paukščiais poetais, kurie neįgalūs prisitaikyti andai prie raudonos ir, tarkim, nūnai prie rinkos pelno spaudikų pajuodusios tikrovės.
R.Kazlo ir V.Šimkaus vertybinio pasirinkimo paralelės - akivaizdžios. Abu kažkiek - idėjiniai šaukliai.V.Šimkus šaukė susitelkti į paprastą gyvenimą, kuris tęsiasi ir statosi net nuožmiausioje
okupacijoje. R.Kazlas tyliai , kaip vienišas taurus akmuo tarp komercijos ar nereikalingumo pauzių nublukintų aktorių, šaukėsi atsigręžti nuo greitų TV prekystalių į save , į žemę, rasti atramas praeityje, kad ir paprastuose klausimuose :"Ką daryt? Ką daryt?" .
Mistiniai sutapimai. Šventoji tądien laukė Radžio.Titaniko vadyba laigė kurorto gatvėmis juodu šerifiniu džipu su garsiakalbiais, iš kurių graiudėjo čigoniška estradinė: "Ką daryyyyyt? Ką daryyyyyt
jei tavęs nemyli niekas
o tu taip visus myli?
Ką daryt
jei tu dirbęs per dieną vėl vargšas esi? "
R.Kazlas desperatiškai tądien irgi spaudė ašarą Ramybės publikai klausimu :"Ką daryt?". Palikęs plačiąją TV areną, jis nusimetė ne ką lengvesnę šou kaukę,kuria Radžis smagino, kėlė širdis kasdieniam džiaugsmui miniai paprastuolių.Meluočiau, jei sakyčiau, jog naujoji R.Kazlo baltojo teisuolio ir dvasios rimtuolio kaukė man patiko, buvo artima, kad jos ilgėsiuosi, kad ji nušviesino bent akimirkai mintis, suteikė viltį, priartino prie dangaus. Pasruvau krokodilo ašaromis ir graudžiais prisiminimais, kai jis deklamavo, plėšė scenoje nuogą širdį apie mylimųjų išsiskyrimą, apie negrįžtamą meilę.Gaaaaila paukščiukų, gaaaaila savęs, nuskendusių nebūtin meilių išdavikių, vajeeeetauuuuu, kaip gaaaaailaaaa.... Aktorius nevaidino, jis nuoširdžiai pasakojo apie patirtus asmeninius giliausius išgyvenimus V.Šimkaus eilėmis. It pasimetęs urbanizmo labirintuose kaimo vaikas, sentimentalus laukų piemuo, pasišiaušęs lietuvis berniokas, Jurgis bekepuris, įsikabino į praeitį, įsikniaubė į vaikystės žalios pievos rasą, užsiklojo jos sentimentų rūkais, gan dezertyriškai pasitraukė iš klounų elitinio fronto, įsikasė į kokybiškos , senių išgarbintos, klasikos žemines.
Laikina poetinė antrepriza išpildyta (veikiau - užpildyta) garbingai, aukštos teatrinės kultūros kontekste. Teatrinės prastovos lopas aktoriaus biografijoje gavosi itin dailus,apčiuopiamai, faktūriškai flamandiškas, kaip Palangos fotomenininko A.Šileikos natiurmortas.
R.Kazlas stoiška povyza , tiesiu menininko stuburu atsakė į V.Šimkaus "Krymo" posmą , kaip atsilaiko save gerbiantys aktoriai.
Poetai, kaip jūs atsilaikėt
ties amžių tuštuma baisia?
Ar ji kaip laikrodžiuose laikas
pati slypėjo jumyse?..
Gėda prisipažinti, niekada nejaučiau "amžių tuštumos baisios". Gal ji kartais mėgindavo įsiropšti vidun , kai pasirašydavau valdiškam darbui, kokiai prievolinei tarnystei. Kuo toliau, tuo labiau amžių pilnatvė rodosi palaiminga meilės dovana. Norisi balsu kažkam aukštai aukštai išrėkti išdainuoti padėkas už žuvėdrų skrydžius, besimainančias dangaus freskas ir Baltijos šiurkščią bangų mūšą.
Iš R.Kazlo rečitalio ištrūkau su palengvėjimu. Išgręžusi prasmingų ašarų nosinaitę, pasileidau pakrantėmis į žuvėdrų fotomedžioklę, hm.., link neprasmingo kvailo niekingo malonumo? Žuvėdros irgi - laisvos, ne traktorių ar prodiuserių narvuose - mėgavosi malonumais,sklandė virš kopų, flirtavo su ugninio saulėlydžio nutviekstais laimingais Šventosios poilsiautojais ir žvejais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą