Literatūros čeburėkai tarp Žarų ir Bangų

Kas:lietuvių 21 a. pradžios literatūros procesas

Autorius:jų daugiau, nei galėtų  būti, bet naujų vertingų - nepaduota
Vertinimai: - -10 iš 10

Rinkoje - mėlynasis Bangos žvalgas

Gyvosios  LT literatūrinės panoramos simbolinį vaizdelį aptikau Šventosios paplūdimyje. Kopomis energingai pirmyn atgal zujo dviejų konkuruojančių firmų agentai-pardavėjai. BANGOS sportiški pasitempę jaunuoliai tampėsi  MĖLYNUS plastmasinius krepšius, skardžiai trimitavo dar nepakimusiais, vieversių balsais . ŽAROS patyrę, nugairintais veidais maistnešiai su RAUDONAIS krepšiais žygiavo lėčiau, bet parduodavo žymiai daugiau. "Kaaaaaaršti BaaaaanGooooos čeburėkai" įkvepiančiai  skandavo jaunas atletas.Ak, žūtbūt panūsdavau užkąsti,toks šaunus ir gražus  pajūrio žygeivis.Rodos, viskas iš jo žvitrių rankų ir auksinės burnos - dangaus mana. Paskutiniu momentu sustabdydavo amžinas oponentas, atsiplėšęs nuo gero užsieninio romano: "Stop, ten čeburėkai, gatvės maistas, nesigadink atostogų, rizikuoji apsinuodyti."

Pridėti antraštę

Paskutinę dieną prieš paliekant Šventąją pasiryžau spjaut į kultūrinius suvaržymus ir sudalyvaut viliojančiame Žaros-Bangos ča- ča-ča pardavimų šou.Namie, jei kas, išsigydyčiau. Bet..lijo lietus, čeburėkininkai nesirodė, nepasišiukšlinau prieš geros literatūros hurmaną šalia. Panašiai susituriu nenusipirkusi eilinio naujosios lietuvių literatūros čeburėko, viliojančiai peršamo, pristatomo kone į lovą miklių leidyklos rinkodarininkų, kuriems jau jokio skirtumo, ką parduot, kad tik pirktų. Pažįstamų literačių  dovanotas fast-food žanro knygeles atiduodu į Skynimų biblioteką net neatvertusi. Dovanoti neišeina, nes su autorių palinkėįjimais.

Žmonės  paplūdimyje agentų  vis klausinėjo: o gal turite ledų? ar mineralinio? o gal keptų vištų ?Atsakymas būdavo vienodas ir tvirtas, visai kaip LT susikomercinusių iki nepadorumo leidėjų :" Mes turim tik čeburėkų. Mes leidžiam tik 3 vietos autorius, nes jiems nereikia reklamos, jie patys ją pasigamina dirbdami etatiniais dienraščių lyderiuose."Kodėl? Numanau, kad taip pigiau ir pelnas didesnis, nes kaštai mažesni. Verslo logika. Bangos ir Žaros savininkai sąžiningesni, jie nevadina čeburėkų karbonadais, karpačais, kebabais. Lt leidėjai kiša nerausdami tekstinius čeburėkus kaip  rafinuotus fuegra, kad net patys čeburėkininkai įtiki , kad iškepė itin vertingą, rafinuotą  literatūrinį veikalą, kad iš darbščios reporterės per vieną dieną virto nacionaline rašytoja. .
LT knygų verslininkai be skrupulų nušienauja pačią literatūrinio proceso idėją. Knygos - ne batai ir ne Palmolive šampūnai. Taikyti jiems vienodą rinkodarą  -  tautos genocidas. Solidžių leidyklų bent 10 proc. planų privalo sudaryti nauji talentingi autoriai, perfect moderni literatūra,kad procesas nenutrūktų.

Kur nauji bent kiek įdomesni  lietuvių autoriai???? Ku ku???? Ar jų kas ieško? Turbūt jie turi pradžioj susirasti  garantuotus reklamos davėjus ir kanalus, ir tik po to sukalti sutartą spaudos ženklų skaičių. Jaunučio Viliaus Normano liguistos grafomanijos, prašom, nesiūlyti.  Kažkada, grįžusi iš urminės naujų knygų spaudos konferencijos, patikėjau jos organizatorės leidėjos komplimentais, neva tai naujas įdomus filosofas-romanistas. Tą sceną knygų pristatyme įsiminiau ilgam. Kikenau iš gero oro su draugu, kartu atėjom sveikinti pažįstamos,irgi  naujos autorės. Normano pasisakymas buvo toks suktai ištęstas, kad reikėjo atšviežinti orą geru juoku. Leidėja tribūnoje užsirūstino ir viešai mus ėmė barti, sugėdino:"Kas jums taip juokinga, ponai? Prašom atsistot ir visiems paaiškint!"". Man pradėjo iš išgąsčio drebėti kinkos, draugas išraudo, o V.Normanas pasijuto kone Šekspyru, kurį  gina Anglijos karalienė.  Vat kokie "principingi"mūsų  naujieji leidėjai.

Nenoriu lietuviškų undinių novelių . Art: P.Hurd.

Šiandien gal būčiau atsistojusi ir pasiaiškinusi tai grūmotojai ,kad nuo mažens esu įpratusi juoktis iš saviveiklinių literatūros padirbinių, paranojinių opusų ir grafomanų pretenzijų. Tai -giminės tradicija. Laukdavome,kai teta, Minties redaktorė, atneš smagesnių  užkadrinių, atmestų rankraščių, išsirikiuodavome eilėje, kas pirmas apturės juoko braudamasis pro "nuostabaus proto" laukines džiungles. Įsiminė poema, kurios visi absoliučiai žodžiai prasidėjo P raide. Gailiuosi, kad neišsaugojau kopijos, frykai šiandien ant bangos. 

Dabar leidžia viską. Neprieštarauju. Štai lenkai tapetų prikliopino ir su gulbėmis, ir su kičiniais elniais prie prūdo. Yra paklausa, ją reikia skubiai tenkinti, rinka nemiega. Bet, "prašom atsistot ir visiems pasiaiškint, kodėl niekas nesirūpina lietuvių literatūros tęstinumu? kąąąąąą????"kodėl , kaip užsienio leidyklos, nesirūpina nacionalinėmis vertybėmis?neatveria vartų naujiems vardams, kurie neturi už ką išsileisti? kurie nepriklauso  literatūrinei mafijai,reguliuojančiai lit.stipendijas?kurių savigarba neleidžia meilintis kokiems sraigteliams gerbutavičiams, kad paminėtų tiraže? kurie rašo jau NAUJĄJĄ LIETUVIŲ LITERATŪRĄ, kuriai, deja, yra  kurtoki senieji garbūs kritikai.

Anuokart, leidėjos burnojimo paveikta,neperskaičiusi, pasiūliau Normano romaną pažįstamai, lietuvių literatūros fanei . Po to ji su manim ilgai nesisveikino, įsižeidusi  keršijo: "Nagi nagi, paskaitykite tą filosofą pati.". Išvada: susidūriau  su gariūnine leidėja, kuriai svarbu iškišt  knygą, kaip kokį turkišką megztinį, nesvarstant, ką pirkėjas apie ją pagalvos. Laimė, Lietuvoje dar liko daug gero skonio skaitytojų, kurie skiria turkišką samopalą nuo Armani švarko,čeburėką nuo karpačio, grafomaną nuo  talentingo lietuvių literato.        
   Apie Šventosios aukščiausio lygio mitybos tašką sužinojau netyčia, kaunietė farmacininkė pasiūlė ten atšvęsti  gimtadienį.Nesinorėjo ja tikėti, neatrodė gero maisto žinovė. A.Užkalnis irgi kurortinės atokios užeigėlės dar neįvertino, kad priimčiau už gryną. Iki  "Nendrinės pastogės" ėjome ilgu keliu vieni pėsčiomis paplente. Pasirodo, ji buvo toliau, nei įsivaizdavau nepažinodama Šventosios apylinkių. Iš pusiaukėlės sugrįžom pasiimti mašiną, nes audros debesys būtų užliję.Pati niekada nebūčiau radusi. Ką radau - labai patiko.

Manau, panašiai, per kliūtis ir stoišką meilę literatūrai, skaitytojas braunasi pro leidėjų  čeburėkinę rinkodarą iki lietuviškos grožinės knygos. Objektyvios, neangažuotos kritikos nėra. Ar ji galėtų atsirasti ,kai  leidėjams jos nereikia?Literatūros kritika jau virto visišku piaru, komercine anonsų grandimi. Nėra kritikos - nėra ir proceso. Tik vienodi čeburėkai,leidėjų parankiniai. Ir- amžina klasika, kaip atrama, kad buvo, vadinasi, ji dar gali būti ! -gera lietuviška meninė proza.

Ištroškau  grožinio lietuvių romano, kaip Bonačio mergaitė vandens

Trečiąsyk skaitau Mariaus Katiliškio impresionistinį perlą "Miškais ateina ruduo." Gal miškais iš užjūrių ateis į mano rožyną naujas LIETUVIŠKAS ROMANAS? O gal??? Gal ir vėl vidurnaktį žadinsiu savo amžiną oponentą,  skambinsiu mamai, Rašytojų sąjungos narei, rašysiu laiškus draugėms filologėms, girsiuosi vaikams Anglijoje : "Vaaaau, kokia knyga, būtinai būtinai paskaityk, gi sakiau, tikėjau, kad lietuvių literatūra dar gyva."    

      ........