Kaimo studija'4: skaisčios vaivorykštės

Pagaliau mus vėl įsileido į biblioteką. Ji nedirbo nuo balandžio.Vasarą buvau maitinama  nerišliais pažadais:":na gal po savaitės, gal po dviejų , gal dirbs gal nedirbs."  Nesu organizatorė - pramušinėtoja. Rankos nusileido, nors  sąžinė maudė susitikus  pakelėje vaikus. Jie per karščius kulniuodavo pirmyn atgal iki didesnio kelio vieškelio pakraščiu, patys užėmė laisvalaikį vasariniais betiksliais imituotais žygiais.Jaučiausi prieš juos  paika ir kalta, kad pradėjom mokytis ir viskas užtrūko.

Pradėjau skųstis sutiktiems kaimo žmonėms, negi nerūpi, kad vaikai yra kažkiek daugiau laimingi. Nagi, ten tikras  Tvin Pyksas. Moterys linksėjo  supratingai galva,bet  neatskleidė paslapties, kodėl  bibliotekos durys man uždarytos. Paskambinau į seniūniją, sekretorė apsidžiaugė,net susigraudino,  kad yra norinčių daryti gerus darbus visuotiniame susvetimėjime,  patikino, kad patalpos  valstybinės, jų vedėja neturi teisių reguliuoti bendruomenės poreikius, kažką savavališkai atstumti.  Teisių žinojimas ir vietinės administracijos palaikymas suteikė jėgų vėl bandyti.

Vieną skaistų rytą atlapojau į skaityklą duris: "Proshepani, jau rugsėjis  tuoj, kaip mūsų galerija,  kada pradedam?  Pasiilgau vaikų. Žmonės siunčia priemones, negalima jų pasitikėjimą mesti į niekur, vaikų pagailėkim" .
 Išgirdau: "nežinai, kokie šiais laikais vaikai blogi, kaip jie viską gadina. Rugsėjį tikrai ne, o vėliau nežinau." Kas žino? Atsakymas: "Viskas Dievo valioje,Jis vienintėlis žino." Na jo,  jam paskambinti -neįmanoma užduotis.Buvau švelniai  išprašyta pro valstybines duris.Įprastai, jei kas  nors  išmeta, žygiuoju  nusipurčiusi neatsigręždama, net bėgu   paknopstom ir graužiuosi  savigailoje kuo  toliau nuo žmonių, kuriems kliuvau.Savitarpio harmonija - aukščiau bet kokių, net švenčiausių  tikslų ir interesų.     

Kotrynos Najulytės stebuklingi meškiukai 

Pasilikau  galutinį sprendimą  - bus ar nebus akvarelės būrelis? - kito ryto meditacijai. Nespėjau jai prabusti , į vienkiemio sodybos duris pabeldė džipuota paštininkė su siuntinuku. Jame gulėjo tuntas veltų meškiukų su palinkėjimais prie kiekvieno ir laiškas studijos vaikams. Kotryna Najulytė iš Šiaulių visą vasarą vėlė mielus tedžius, dovanėles kiekvienam studijos vaikučiui. Jos tikėjimo nevaliojau išduoti. Pirmąsyk gyvenime  lipau per galvą, pasiskundžiau draudėjos tarnybinei vyresnybei. Užbarikaduotas duris atidarė Šalčininkų rajono bibliotekos direktorės pavaduotoja, p. Tatjana. Jai nereikėjo aiškinti, kodėl skurdo šeimų vaikų užimtumas - pirmaeilė valstybės  pareiga, ateities garantas . Iš pusės žodžio suprato.Švietėja ir moteris..

Rugsėjo 12-tą  15 val Dalai Lama atvyko į Užupio Galerą išsklaidyti Mandalos, sukurtos Tibeto vienuolių. Irgi 15 val įžengiau sinchroniškai į kaimo bibliotekėlę su didele baime - ar bus vaikų? Bibliotekininkė  gąsdino, kad gali niekas neateiti, nes ji daugiau vaikams iš anksto pamokų laiko neskelbsianti. Turiu kaime gerą draugę zootechnikę ( vardo konspiraciniais sumetimais neišduosiu) . Ji , paprašyta, apskelbė garsiu trimitiniu riksmu vidury kaimo , ir mano mergaičių branduolys ATLĖKĖ, su džiaugsmu, radau jas išsipuošusias.  Jų iš viso buvo 7, vienas berniukas.

Pirmajai  rudeninei pamokai ketinau  siūlyti  spalvinti mandalas, papasakoti apie Tibeto vienuolių papročius, pasidalinti įspūdžiais apie išvakarėse matytą sakralų  smėlio piešinį.Intuicija sustabdė gražią temą.Neapsirikau. Prie piešimo stalų , tiesiai į mus buvo atremtas aršus plakatas lenkų kalba: "Krikščioni, būk budrus, kovok su okultizmu!" Prie okultinių velnio dalykų buvo priskirtos- meditacijos, joga, bioenergetika, astrologija, horoskopai, žvaigždžių karai, pornografija, ufo ir... harmonijos perlai - mandalos. Oho kaip, mandala ir pornografija vienodai kenksmingos,sunku patikėti. Štai kodėl  valstybės vadai vengė susitikimo su Dalai Lama. Jie ne  prieš Kiniją bailiai drebėjo, o prieš saviškius vyskupus, kurie gano rinkėjų balsus, užtikrina politikų karjeras.

Pasirodo, tarp okultinių dalykų yra beveik viskas, kas susiję su žvaigždėmis. Turėtų būti ir kosmonautai ( jie gi drumsčia Dievo ramybę), tarpgalaktiniai erdvėlaiviai,kosminiai palydovai - jie gi irgi nardo tarp žvaigždžių.Tačiau inkvizitoriai, kūrę okultizmo baubų regulas, kosmoso užkariautojų dar nepažinojo, o ufo ir jogus prikabino 20 amžiuje greitomis, kaip atgrasinimą nuo  naujų stiprių konkurentų.
    

Pamačiusi  agitacinį plakatą sunkiai sutramdžiau juoką. Tragikomiškai atrodo neperkvalifikuoti sovietiniai specialistai visur - ir bažnyčioje, ir švietimo įstaigose. Prieš 40 metų ten pat, vietoj Kristaus kabėjo Lenino plakatas ir komunistų priesaikai - kolūkiečiams būti budriems, ir kovoti už derlių, prieš kapitalizmą, prieš tarptautinę buržuaziją. Liko tie patys žmonės, tos pačios sociokultūrinės formos, tik kažkiek tekstai pakoreguoti.

Fotoart:Samvelas Ganžumianas. Tibeto vienuoliai užupyje 

Uffff, gerai, kad mandalų  grafinių ruošinių neatsivežiau. Paliksiu kitam kartui, kai plakatų statytojai  praras baudėjų  ir prižiūrėtojų budrumą. Šįsyk jie įsitempę ,iš kitos salės stebėjo, ko gi tokio okultinio mokau vaikus.

Piešėm  praėjusią vasarą spalvotais pieštukais į paprastą A4 formatą. Vasara tokia trumpa, žavi  ir taip greitai pasimiršta.... Užtat piešinyje pasiliks gražiausias įspūdis, kaip istorinis mirksnis. Kas jiems paliko didžiausią įspūdį? Kurią akimirką pasiims į amžinybę, brangins?  Laimės dieną, kai dangų nušvietė  vaivorykštė.


Visi,  lyg susitarę, gražiausią vasaros įspūdį įrėmino vaivorykštės arka. Dianos piešinyje ji  kaip elektra bangavo zigzagais. Viktorijos- buvo paženklinta logu, kaip kelio ženklas, - 2 raudonais lankeliais. Toneko paveiksle jos spalvos išsiliejo į ekspresyvią  viso dangaus spalvų kakofoniją.

Dianos (8m) zigzaginė

Stovėjau  prieš jų tyras, laimės ir džiaugsmo vaivorykščių arkas, nuščiuvusi ir suglumusi. Nepripėduotoje, neužjuodintoje  vaikų sąmonėje vaivoykštė - katarsio,dangiško palaiminimo, nušvitimo vaizdinys. Lyg gražiausių  tikrovės potyrių finalinis akordas, jungtis tarp žemės ir dangaus.


Kokia klasta suaugusiųjų  pedoištvirkėlių ir pedoiškrypėlių - brautis į baltus  vaikų pasaulius su vaivorykštinėmis vėliavomis ir paradais, apgauti aukštąsias  mažųjų svajones ir tyras viltis.
Š. Pero pasaka apie raudonkepuraitę buvo skirta patiklioms  mergaitėms, kaip socialinis-moralinis skiepas.Kad nuo mažens būtų budrios su vilkais, kurie prisėlina ir praryja apsimetę močiutėmis. Ir naujų laikų vaikams reikėtų įspėjamos, apsauginės  pasakos apie vaivorykštes: kad tikros jos būna tada, kai stovi ant žemės tarp savų- su tėvais,šeima, draugais- jautiesi saugiai ir niekas nevelka į vaivorykštinę  seksistinę lovą , užklotą rainbow ES vėliavėlėmis . Kad naujieji  raudonkepuraičių vilkai - nidosvasiliauskaitės-marijosaušrinospavilonienės-simonko-žigelytės-dalioskuodytės  atžygiuoja su apgaulingomis,vilkiškomis  vaivorykštėmis. Ne tomis skaisčiosiomis, kurias  vaikai nuoširdžiai piešia  išreikšdami laimę ankstyvoje vaikystėje.

Angelo Cavalli/Getty images

Parengsiu atskirą pamoką , mokysimės vaivorykštės 7 spalvų, aiškinsimės , kodėl ją žmonių legendos sieja su sandora, kad žmonės, tautos, rasės -  kaip tos spalvos- visi lygūs, visi kūryboje groja ir dainuoja dangui ( ne antro galo laisvei, negerb. seksfetišistai tolerastai, - šitą mintį nutylėsiu, nevalia drumsti vaikų vaizduotės  suaugusiųjų fiziologijos potroškiais).

Eda piešė patranką su kamuoliais, atrakcioną Klaipėdoje, kuris ją sužavėjo. Pas visus žydėjo  pievose raudonos gėlės, tarp jų - autoportretai. Aha, vadinasi taip suprato temą: ką prisiminsi? Kažkoks figuratyvus asmuo juk turi prisiminti - štai ir piešė kamputyje mažus save. Ideali iliustracija, kad Gamtos  didybėje kiekvienas jaučiasi menkas ir kuklus, adekvatus pagal proporcijas. Vaivorykštė  ir debesys buvo  natūraliai didesni už žmogeliukų figūrėles kampučiuose. Cha-cha, tam tikrose art terapijose tai esą rodo vaiko nepasitikėjimą savimi,užguitumą,  esą piešinio autorius turi save atvaizduoti didelį ir centre. Taip prominamas klaidingas pasaulio matymas, esą žmogus  yra Milžinas,Piešinio, Aplinkos ir Visatos centras. Ne, jis-  tik maža dalis visuminės didingos kūrinijos.
Pabaigusios mergaitės uždainavo  spontaniškai kažkokią man nežinomą lenkų populiarią dainą. Pradėjo šokti. Mums visiems buvo gera, vaikai tą  išreiškė- net sulipo ant kėdžių kaip scenoje pašokti, paklegėti kaip paukščiai būryje. Bet įbėgo bibliotekininkė ir griežtai sudraudė. Jos Dievas - griežtas, grūmojantis, rūstus antiokultistas, vaikai nuščiuvo.

Kotryna Najulytė

 Išgraibstę Kotrynos meškiukus,užsiprašė po antrą -  namo, mažesniems sesėms ir broliams. Bet veltiniai žaisliukai skirti tiems, kas stropiai lankė pamokėles. Drauge įvardijome, kam tedžiai dar priklauso.


Broliams-sesėms pasiūliau  savo sodo vynuogių. Užderėjo tiek, kad vis priskinu po kibirą ir kažkam dalinu. Vaišinau Tibeto  vienuolius, jiems patiko neįprastas mėlynių skonis. Užupio ūsuotą kapitoną Petrą - jis irgi pripažino, kad šiųmetinės lietuviškos vynuogės neįprastai saldžios, pritvinkusios saulės. Vaišinau savo globėją kaime, kuri padeda saugiai socializuotis,nedaryti komunikacinių fatališkų klaidų,jai patiko.Ir vaikai ištuštino maišą akimirksniu, saujomis.




 Susodinau  keturias į  naują, dovanotą Duster visureigį. Kelios pasiūlė dviračiais vytis paskui  iki mano trobos. Ne, 7 metų mergaitėms 2 km per toli .Įjungėme eurohitus ir pralėkėme pora šimtų metrų iki  kaimo galo  čiulpdamos nokias mėlynių skonio vynuoges. Pavymui šauniosios mažosios keleivės stovėjo vidury vieškelio ir laimingos mojavo, jų burnos buvo prikimštos vynuogių.  Tai buvo mano rudens įstabiausia diena, kurią pasiimsiu amžinybėn,kaip mandalą.

Art: P. Bruegel. Fall Icarus (Plowman)

Kitas kartas bus tik po 2-jų savaičių.Leido tapyti tuščiose patalpose kas antrą, ne kas savaitę.Na, ką gi. Arti kultūros dirvonus praktiškai, ne ant popieriaus - sunkoka pareiga. Jai būtina kantrybė  ir...  bent lašelis meilės. Jei pačiai nepatiktų,neįstengčiau peršokti kliūtis,kurių vis daugėja. Kaip ir žmonių,siūlančių pagalbą, vedančių į priekį. Šįsyk prikėlė visomis prasmėmis Kotryna ir jos magiški meškiukai