Kas: ekskursija po Valdovų rūmus
Kada: 2013 08 14
Lietuva tampa senukų valstybe.Šią akivaizdžią aksiomą patvirtino ir fundamentaliai materialus artefaktas - atstatyti Valdovų rūmai. Ten nuskubėjau patriotiškai pakylėta, vykdydama savanorišką akciją "Nepraraskim jaunų emigravusių protų ".Užsakėm iš anksto ekskursiją svečiui, sūnui doktorantui iš UK. Muistėsi išsisukinėdamas, bet tėvų užsidegimas pramušė jo alergiją istorinių muziejų naftalinui. Pavyzdingai atlaikė 1,5 val trukmės ekskursiją, kurią vedė nerealiai žavi ir įdomi gidė Birutė Šulinskienė (rekomenduoju), sakyčiau gyvų muziejinių gidų etalonas.
Įspūdžiai po apsilankymo - dvejopi.Žiūrint iš skurdžios valstybės taško - pasididžiavimas ir karščiausi pagyrimai visiems, kas įgyvendino didingą atstatymo projektą nepaisant finansinių ir politinių kliūčių . Vertinant pasaulio analogų kontekste - ak, sorry, sorry, pity pity, graudu, kokia skurdi ekspozicija, koks ubagiškas turinys solidžioje architektūrinėje restauracijoje. Slovakijos Ostravo pilyje, pastatytoje vietinio grafo, yra daugiau kur akis paganyti, jos daiktų kolekcija daro didesnį įspūdį.
1999 metais Čikagos meno institute teko lankytis parodoje "Lenkijos karalystės ir LDK karališkosios regalijos". Prabanga tviskantys eksponatai - paauksuoti sostai ir skeptrai, brangakmeniais nusagstytos karūnos, šilku austos karališkos vėliavos ir kaltiniai herbai vos tilpo parodų salėse. Tuo tarpu Valdovų rūmų salėse - nepadoriai, apgailėtinai tuštoka. Šių metų spalį, pasibaigus Lenkų paskolintai Gobelenų parodai, didžiosios sienos gal ir liks tuščios, kaip naujakurių rūmuose. Nežinau muziejininkų veiklos užkulisių, tačiau negi sovietmečiu niekas nedėjo pastangų susigrąžinti bent menką dalį rūmų atributikos ar regalijų iš lenkų. Gi buvom "draugiškame tautų bloke" , tereikėjo Maskvai skųstis ir atsikovoti, kas Vilniui priklauso.
.
Neturėjimą ką rodyti galima buvo iškelti šiuosyk kaip idėją: "Valdovų rūmų paveldą apiplėšė tais-anais metais tie ir anie." Žiojėjanti kultūrinių svetimšalių grobimų skylė būtų kaip ALIBIS - štai kokia stoiška ir drąsi lietuvių tauta, kokia didvyriška jos istorija, jog per visus barbarų ir plėšikų antpuolius sugebėjo ne tik išsaugoti identitetą, bet ir atstatyti valstybingumo paveldą.
Dalis tuščių rūmų menių galėtų būti kaip priekaištas Europai, kuri negynė mažos karališkos paribio tautos, taigi prarado ir dalį bendro europinio karališkojo paveldo.
Architektūrinės renovacijos modernumas nesužavėjo, netgi nuliūdino. Ankštumo ir lego kaladėlių braižybinio sustumdymo įspūdis. Ypač liūdnas vaizdelis -pirmajame aukšte, kur virš užkonservuotų rausvų plytinių archeologinių kasinėjimų išrikiuoti jau pavandeniijusio, plėmuoto betono atraminės sijos, būdingos kurortinei sovietinei architektūrai. Aukštus jungia prikabinti šonuose siauri ir statūs laiptai, nepritaikyti nei vaiko nei senolio žingsniui.
Senosios ir modernios architektūros jungtys tampa šiuolaikinių miestų urbanistinio kūrybingumo ir savitumo vizitine kortele. Štai Bafo (UK) Holberno muziejaus http://www.bbc.co.uk/news/uk-england-somerset-18538674 architektūrinis atnaujinimas išsiguldė į atskirą parodą , kaip nuosekliai ir įdėmiai buvo ieškoma modernesnio perplanavimo koncepto. Jis turėjo maksimaliai išsaugoti Holberno rūmų autentiką. Prie kūrybinės architektūros pergalių priskirtina šviesi, erdvi, moderni, pritaikyta meninėms parodoms Saači (Satchi) galerija, atgimusi Jorko kunigaikščio rūmų , Karo ministerijos pastate.
Nuvylė, apmaudžiai suerzino chaltūrinės portretų didikų kopijos, su puskreivėm , greitomis ištapytomis rankomis.Jei nėra kam atlikti bent vidutiniškų kopijų, padoriau kabinti originalių portretų printus. Gidė minėjo, jog muziejaus darbuotojai dalyvauja užsienio aukcionuose, konkuruoja dėl istorinių reliktų pirkimo su užsienio muziejais.
Didelių abejonių kelia, ar yra muziejuje specialistų, pajėgių įžvelgti ne tik istorinę, bet ir menininę universalią didikų antikvariato vertę?????? Vertę, kuri ir augins relikvijos kainą ????? Ar jiems galima patikėti dalyvavimą aukcionuose? Mat profesionalus menotyrininkas nusišautų iš gėdos, bet tų baisių kopijų nekabintų, nejuokintų vakariečių, išrankių, netgi išlepusių meno mylėtojų .
Keisti pasirodė eksponavimo prioritetai.Kokliai , kaip ir dera Statybininkų rojuje, pateikti visame gražume ir apšvietime. Užtat Stanislovo Kuzmos rekonstrukcinis Barboros Radvilaitės biustas, šį pavasarį ypatingai raiškiai, su prasmingu apšvietimu pristatytas skulptoriaus NDG retrospektyvoje, yra nukištas ant tolimos tamsios palangės. Betgi Vilniaus romantiškoji, vizitinė, turistus užburianti legenda - ne kokliai ir rūmų direktoriaus atvežti iš aukcionų baldeliai, o Barboros ir Žygimanto meilė. Taigi leiskite jos menišku atvaizdu išskirtinai pasigrožėti, nesvarbu, kad nuo jos "otkatas" nenubyrėjo.
Nepaliauju kartoti, jog didžiumos Vilniaus muziejininkų formatas - Baldų rojaus ekspozicijos, kur chronologiškai vitrinose išdėliojami eksponatai su etiketėmis šalimais. Palyginus su sovietmečiu gyvavusiu Etnografijos muziejumi , žengtas didelis žingsnis atgal. Etnografiniame buvo atkurti tradiciniai archainiai gyvensenos fragmentai. Lankytojas nesunkiai galėjo pasijusti istorijos dalyvis, "pasimatuoti" aukštaičių ar suvalkų kaimo gyventojo buitinę gyvenseną. Valdovų Rūmuose INTERAKTYVUMO NERASTA. Didžiausius salių plotus užima popieriniai pastatų muliažai. Kieme - 21 amžius, visus muliažus parankiau ( VIETA GI SUSITAUPO) galima perkelti į 3 D net garsines projekcijas, sukatalagizuoti e-stenduose . Sutinku, senukų valstybėje interaktyvumo poreikis minimalus. O apie emigrantų vaikus ar projekto komanda pagalvojo? Kas juos privilios į išdėliotų daiktų ir ilgiausių wikipedinių popierinių aprašų prie jų sandėlį????
Pirmo aukšto ekspozicija be galo įdomi, stebina nevadovėlinių faktų gausa, puikiai parengta istoriniu požiūriu. Niekur kitur nematyti autentiški miestelėnų namų apyvokos ir būsto liudijimai, autentiška ( ne kopija) apranga, intriguojantys rakandai. Pasirodo, Vilniaus miesto viduramžių inžinieriai mąstymu pralenkė laiką. Jų komunaliniuose medžio įrengimuose- originalaus ekodizaino pradmenys! Pastarojo meto archeologų raritetiniai radiniai, nepriklausomybės atkūrimo laikų lobiai, kurių nespėjo išsiboginti į nepasiekiamus fondus jokie užkariautojai. Istorijos institutas puikiai padirbėjo. To paties nepasakytum apie muziejininkus . Juk Valdovų rūmai - tai ne vien istorikų tyrimų ir ataskaitų erdvės. Tai - miesto muziejus , atviras visuomenei, mokykloms. Jai pirmučiausia reikia KULTŪRINIŲ BEI URBANISTINIŲ , ne vien istorinių VERČIŲ.
.......
Pavadinime neatsitiktinis žodis "Senukai" . Senukai - ne tik lankytojai, į kuriuos orientuotas esamas rūmų formatas. Senukai tapo saviveiklinės pigios statybos sinonimu. Senukuose apdailos prekės - pigiausios. Atstatyti Valdovų rūmai, sakyčiau, - paminklas sovietinės statybos nomenklatūros senukams. Statybinė jų vertė - dominuojanti.. Įamžintas ex-valdovo, PRIMA STATYBININKO A.Brazausko stilius ir skonis:grandioziniai užmojai, amžiaus statybos,lietuvių vienybė-sutelktis ir ... pigus karališkų padirbinių rezultatas, nes "vsio zakonno", milijonai kažkur ten, kur mūsų nėra. Pastatas pasistatė neprastas, interjerų medinė apdaila -meistriška. Tačiau...1974 metais, pastačius Vilniaus Operos ir Baleto rūmus, jų marmuriniai tualetai tviskėjo prašmatnesne prabanga, nei Europos viduramžių valstybės sostinės KARALIŲ RŪMAI, viduramžių meno avangardo meka.
........
Vienareikšmiškai, rūmus atstatyti reikėjo.Kaip Lietuvos europinio valstybingumo materialų įrodymą ir nepriklausomos istorijos liudijimą.Atrodo, kad jie ir nebuvo dingę, tik sugrįžo į išsiilgusį savo didybės ženklų Vilnių , gėlių, amatų ir mažų stebuklų miestą.
Okupantai centre leido prezentuoti šalį miesto centre tik etnografiniam muziejui, kuriame užsieniečiams buvome pateikiami kaip vyžoti folkloriniai būrai. Dabar gi pavogta istorinė karūna pagaliau sugrąžinta, lietuviai - karališkos kilmės. "Novodelų" , t.y. atstatytų pagal brėžinius statinių pasaulyje - apstu. Vykstant viešoms diskusijoms , ar verta atstatyti, irgi abejojau, ar reikia dirbtinių restauracijų . Reikia, ir dar kaip. Kinai Sužou senamiestį net neatstato, o imituoja lygioje vietoje. Na lyg staiga Žalgirio stadiono vietoje atsirastų gražiausias gabalas per nauja pastatyto Vilniaus senamiesčio.
.....
Greitu laiku vėl sugrįšiu į muziejų pasigilinti į plačiašakį Lietuvos karalių genealoginį medį, persipiešti unikalių floristinių koklių eskizų. Daugiau, tiesą sakant, ten nelabai ką yra autentiško žiūrėti Istorinius aprašus galima rasti knygose, bibliotekose , salių apdailą ir sienų mūrijimo raštus mačiau. Telieka laukti naujos, ne sovietinės muziejininkų kartos, kuri užpildys rūmus jų praeičiai prilygstančiu vertingu turiniu ir meno renginiais.
Kada: 2013 08 14
Lietuva tampa senukų valstybe.Šią akivaizdžią aksiomą patvirtino ir fundamentaliai materialus artefaktas - atstatyti Valdovų rūmai. Ten nuskubėjau patriotiškai pakylėta, vykdydama savanorišką akciją "Nepraraskim jaunų emigravusių protų ".Užsakėm iš anksto ekskursiją svečiui, sūnui doktorantui iš UK. Muistėsi išsisukinėdamas, bet tėvų užsidegimas pramušė jo alergiją istorinių muziejų naftalinui. Pavyzdingai atlaikė 1,5 val trukmės ekskursiją, kurią vedė nerealiai žavi ir įdomi gidė Birutė Šulinskienė (rekomenduoju), sakyčiau gyvų muziejinių gidų etalonas.
,_Vilnia._%D0%93%D0%B5%D0%B4%D1%8B%D0%BC%D1%96%D0%BD_(%D0%93%D0%B5%D0%B4%D0%B7%D1%96%D0%BC%D1%96%D0%BD),_%D0%92%D1%96%D0%BB%D1%8C%D0%BD%D1%8F.jpg) |
| Art: M. E.Andriolis |
Įspūdžiai po apsilankymo - dvejopi.Žiūrint iš skurdžios valstybės taško - pasididžiavimas ir karščiausi pagyrimai visiems, kas įgyvendino didingą atstatymo projektą nepaisant finansinių ir politinių kliūčių . Vertinant pasaulio analogų kontekste - ak, sorry, sorry, pity pity, graudu, kokia skurdi ekspozicija, koks ubagiškas turinys solidžioje architektūrinėje restauracijoje. Slovakijos Ostravo pilyje, pastatytoje vietinio grafo, yra daugiau kur akis paganyti, jos daiktų kolekcija daro didesnį įspūdį.
1999 metais Čikagos meno institute teko lankytis parodoje "Lenkijos karalystės ir LDK karališkosios regalijos". Prabanga tviskantys eksponatai - paauksuoti sostai ir skeptrai, brangakmeniais nusagstytos karūnos, šilku austos karališkos vėliavos ir kaltiniai herbai vos tilpo parodų salėse. Tuo tarpu Valdovų rūmų salėse - nepadoriai, apgailėtinai tuštoka. Šių metų spalį, pasibaigus Lenkų paskolintai Gobelenų parodai, didžiosios sienos gal ir liks tuščios, kaip naujakurių rūmuose. Nežinau muziejininkų veiklos užkulisių, tačiau negi sovietmečiu niekas nedėjo pastangų susigrąžinti bent menką dalį rūmų atributikos ar regalijų iš lenkų. Gi buvom "draugiškame tautų bloke" , tereikėjo Maskvai skųstis ir atsikovoti, kas Vilniui priklauso.
.
Neturėjimą ką rodyti galima buvo iškelti šiuosyk kaip idėją: "Valdovų rūmų paveldą apiplėšė tais-anais metais tie ir anie." Žiojėjanti kultūrinių svetimšalių grobimų skylė būtų kaip ALIBIS - štai kokia stoiška ir drąsi lietuvių tauta, kokia didvyriška jos istorija, jog per visus barbarų ir plėšikų antpuolius sugebėjo ne tik išsaugoti identitetą, bet ir atstatyti valstybingumo paveldą.
Dalis tuščių rūmų menių galėtų būti kaip priekaištas Europai, kuri negynė mažos karališkos paribio tautos, taigi prarado ir dalį bendro europinio karališkojo paveldo.
Architektūrinės renovacijos modernumas nesužavėjo, netgi nuliūdino. Ankštumo ir lego kaladėlių braižybinio sustumdymo įspūdis. Ypač liūdnas vaizdelis -pirmajame aukšte, kur virš užkonservuotų rausvų plytinių archeologinių kasinėjimų išrikiuoti jau pavandeniijusio, plėmuoto betono atraminės sijos, būdingos kurortinei sovietinei architektūrai. Aukštus jungia prikabinti šonuose siauri ir statūs laiptai, nepritaikyti nei vaiko nei senolio žingsniui.Senosios ir modernios architektūros jungtys tampa šiuolaikinių miestų urbanistinio kūrybingumo ir savitumo vizitine kortele. Štai Bafo (UK) Holberno muziejaus http://www.bbc.co.uk/news/uk-england-somerset-18538674 architektūrinis atnaujinimas išsiguldė į atskirą parodą , kaip nuosekliai ir įdėmiai buvo ieškoma modernesnio perplanavimo koncepto. Jis turėjo maksimaliai išsaugoti Holberno rūmų autentiką. Prie kūrybinės architektūros pergalių priskirtina šviesi, erdvi, moderni, pritaikyta meninėms parodoms Saači (Satchi) galerija, atgimusi Jorko kunigaikščio rūmų , Karo ministerijos pastate.
Nuvylė, apmaudžiai suerzino chaltūrinės portretų didikų kopijos, su puskreivėm , greitomis ištapytomis rankomis.Jei nėra kam atlikti bent vidutiniškų kopijų, padoriau kabinti originalių portretų printus. Gidė minėjo, jog muziejaus darbuotojai dalyvauja užsienio aukcionuose, konkuruoja dėl istorinių reliktų pirkimo su užsienio muziejais.Didelių abejonių kelia, ar yra muziejuje specialistų, pajėgių įžvelgti ne tik istorinę, bet ir menininę universalią didikų antikvariato vertę?????? Vertę, kuri ir augins relikvijos kainą ????? Ar jiems galima patikėti dalyvavimą aukcionuose? Mat profesionalus menotyrininkas nusišautų iš gėdos, bet tų baisių kopijų nekabintų, nejuokintų vakariečių, išrankių, netgi išlepusių meno mylėtojų .
Keisti pasirodė eksponavimo prioritetai.Kokliai , kaip ir dera Statybininkų rojuje, pateikti visame gražume ir apšvietime. Užtat Stanislovo Kuzmos rekonstrukcinis Barboros Radvilaitės biustas, šį pavasarį ypatingai raiškiai, su prasmingu apšvietimu pristatytas skulptoriaus NDG retrospektyvoje, yra nukištas ant tolimos tamsios palangės. Betgi Vilniaus romantiškoji, vizitinė, turistus užburianti legenda - ne kokliai ir rūmų direktoriaus atvežti iš aukcionų baldeliai, o Barboros ir Žygimanto meilė. Taigi leiskite jos menišku atvaizdu išskirtinai pasigrožėti, nesvarbu, kad nuo jos "otkatas" nenubyrėjo.
Nepaliauju kartoti, jog didžiumos Vilniaus muziejininkų formatas - Baldų rojaus ekspozicijos, kur chronologiškai vitrinose išdėliojami eksponatai su etiketėmis šalimais. Palyginus su sovietmečiu gyvavusiu Etnografijos muziejumi , žengtas didelis žingsnis atgal. Etnografiniame buvo atkurti tradiciniai archainiai gyvensenos fragmentai. Lankytojas nesunkiai galėjo pasijusti istorijos dalyvis, "pasimatuoti" aukštaičių ar suvalkų kaimo gyventojo buitinę gyvenseną. Valdovų Rūmuose INTERAKTYVUMO NERASTA. Didžiausius salių plotus užima popieriniai pastatų muliažai. Kieme - 21 amžius, visus muliažus parankiau ( VIETA GI SUSITAUPO) galima perkelti į 3 D net garsines projekcijas, sukatalagizuoti e-stenduose . Sutinku, senukų valstybėje interaktyvumo poreikis minimalus. O apie emigrantų vaikus ar projekto komanda pagalvojo? Kas juos privilios į išdėliotų daiktų ir ilgiausių wikipedinių popierinių aprašų prie jų sandėlį????
Pirmo aukšto ekspozicija be galo įdomi, stebina nevadovėlinių faktų gausa, puikiai parengta istoriniu požiūriu. Niekur kitur nematyti autentiški miestelėnų namų apyvokos ir būsto liudijimai, autentiška ( ne kopija) apranga, intriguojantys rakandai. Pasirodo, Vilniaus miesto viduramžių inžinieriai mąstymu pralenkė laiką. Jų komunaliniuose medžio įrengimuose- originalaus ekodizaino pradmenys! Pastarojo meto archeologų raritetiniai radiniai, nepriklausomybės atkūrimo laikų lobiai, kurių nespėjo išsiboginti į nepasiekiamus fondus jokie užkariautojai. Istorijos institutas puikiai padirbėjo. To paties nepasakytum apie muziejininkus . Juk Valdovų rūmai - tai ne vien istorikų tyrimų ir ataskaitų erdvės. Tai - miesto muziejus , atviras visuomenei, mokykloms. Jai pirmučiausia reikia KULTŪRINIŲ BEI URBANISTINIŲ , ne vien istorinių VERČIŲ.
.......
Pavadinime neatsitiktinis žodis "Senukai" . Senukai - ne tik lankytojai, į kuriuos orientuotas esamas rūmų formatas. Senukai tapo saviveiklinės pigios statybos sinonimu. Senukuose apdailos prekės - pigiausios. Atstatyti Valdovų rūmai, sakyčiau, - paminklas sovietinės statybos nomenklatūros senukams. Statybinė jų vertė - dominuojanti.. Įamžintas ex-valdovo, PRIMA STATYBININKO A.Brazausko stilius ir skonis:grandioziniai užmojai, amžiaus statybos,lietuvių vienybė-sutelktis ir ... pigus karališkų padirbinių rezultatas, nes "vsio zakonno", milijonai kažkur ten, kur mūsų nėra. Pastatas pasistatė neprastas, interjerų medinė apdaila -meistriška. Tačiau...1974 metais, pastačius Vilniaus Operos ir Baleto rūmus, jų marmuriniai tualetai tviskėjo prašmatnesne prabanga, nei Europos viduramžių valstybės sostinės KARALIŲ RŪMAI, viduramžių meno avangardo meka. ........
Vienareikšmiškai, rūmus atstatyti reikėjo.Kaip Lietuvos europinio valstybingumo materialų įrodymą ir nepriklausomos istorijos liudijimą.Atrodo, kad jie ir nebuvo dingę, tik sugrįžo į išsiilgusį savo didybės ženklų Vilnių , gėlių, amatų ir mažų stebuklų miestą.
Okupantai centre leido prezentuoti šalį miesto centre tik etnografiniam muziejui, kuriame užsieniečiams buvome pateikiami kaip vyžoti folkloriniai būrai. Dabar gi pavogta istorinė karūna pagaliau sugrąžinta, lietuviai - karališkos kilmės. "Novodelų" , t.y. atstatytų pagal brėžinius statinių pasaulyje - apstu. Vykstant viešoms diskusijoms , ar verta atstatyti, irgi abejojau, ar reikia dirbtinių restauracijų . Reikia, ir dar kaip. Kinai Sužou senamiestį net neatstato, o imituoja lygioje vietoje. Na lyg staiga Žalgirio stadiono vietoje atsirastų gražiausias gabalas per nauja pastatyto Vilniaus senamiesčio.
.....
Greitu laiku vėl sugrįšiu į muziejų pasigilinti į plačiašakį Lietuvos karalių genealoginį medį, persipiešti unikalių floristinių koklių eskizų. Daugiau, tiesą sakant, ten nelabai ką yra autentiško žiūrėti Istorinius aprašus galima rasti knygose, bibliotekose , salių apdailą ir sienų mūrijimo raštus mačiau. Telieka laukti naujos, ne sovietinės muziejininkų kartos, kuri užpildys rūmus jų praeičiai prilygstančiu vertingu turiniu ir meno renginiais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą