Kur:Vilniaus Filharmonija
Kada: 2012/01/26
Vertinimai:
orkestras: 10/10
solistas: 10/10
Programa:
WOLFGANG AMADEUS MOZART – Simfonija Nr. 35 D-dur, „Haffnerio“, KV 385
MODEST MUSORGSKIJ – Simfoninė poema „Naktis ant Raganų kalno“ (Ночь на лысой горе)
Pertrauka
DMITRIJ ŠOSTAKOVIČ – Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 c-moll, op. 35
FERENC LISZT – Simfoninė poema Nr. 6 „Mazepa“ (Mazeppa), S. 100
Andrėjus Korobeinikovas, jaunoji pasaulinė fortepijono žvaigždė, atskrido sugroti Vilniuje tik D.Šostakovičiaus koncertą. Neįmanoma vertinti, susidaryti nuomonės apie muziką pagal vieną kūrinį, reikėtų išgirsti bent tris.
Pirmas įspūdis:jis- keistas. Stilistika - šiurkšti, šaiži, paradoksali- su staigiais intonacijų šuoliais. Jų nepavadinsi kontrastais, greičiau - cirko elvilibristika: švelnus, subtilus lyrizmas netikėčiausiu momentu permušamas laukinės aistros proveržiais ir kosminiais tempais. Jo tempas yra sinchronizuotas jau 21 a. sinkopiniams, lazeriniams, klipiniams greičiams. Tradiciniai metronomai naujos ir ateinančių kartų muzikams solistams per lėti. Džiazo senukų improvizacijos palyginus su Korobeinikovo šuoriniais , 25 kadro principu šuoliuojančiais akordais - lyg pagrabiniai vėžlių noktiurnai
A.Korobeinikovo atlikimo manieroje ryški rusų folkoro gatvės muzikantų - SKOMOROCHŲ dvasia. Skomorochai -tai rusų dervišai. Ne tik grojo muziką, bet ir improvizavo interaktyvius spektaklius, provokavo klausytojų-žiūrovų sąžinę, budino visuomenės sąlyginumų sukaustytą dvasią.
"Skomorochas" kildinamas iš italų "scaramucco" (juokdarys) ir iš arabų "maskara" (apsvaigę).
A.Korobeinikovas krestelėjo, kaip ir priklauso didžiųjų scenų skomorochui, mano elitarinį snobizmą. Jis - iš liaudies, iš žemiausių sluoksnių. Vieniša mama-studentė įsidarbino valytoja, kad gautų pastogę Moksleivių meno rūmuose. Jis užaugo fotografijos būrelio studijos patalpose. Lankė visus įmanomus būrelius, choro vadovė pastebėjo absoliučią klausą ir pastūmėjo į muzikinį išsilavinimą. Vasaros stovyklose rengėsi mokyklos eksterno egzaminams, baigė vidurinę 12-kos ir įstoto į Teisės fakultetą. Viename interviu prisipažino, kad Teisė buvo reikalinga, kad galėtų apsiginti nuo pasikėlusių aplinkinių niukinimų,esą "niekur prasčiokas neįstos, esą valytojo sūnui durys į Konservatoriją neatsidarys". Jis net įstojo į Ttisės aspirantūrą, dėste Romos teisę Europos teisės universitete. Aspirantūros nebaigė, nebuvo kada, užgriuvo šlovė ir koncertai, įrašai Vakarų studijose. P. Čaikovskio konservatoriją baigė 19-metis.
Įdomu, jei kas nors muziko karjeros pradžioje A.Korobeinikovui būtų pasiūlęs milijoną, vis vien būtų pasirinkęs muziką? Jame vis dar jaučiasi kovotojo už būvį kovinė parengtis,kolosalios įtampos. Jo rankos gniaužo, spaudžia klaviatūrą kaip žūtbūtinį pasirinkimą .Jis jau prasimušė, yra jaunųjų pianistų elite, bet dar neatsipalaidavo aukštiems laisviems skrydžiams, dar įrodinėja garsais (nebe teise) , kad YRA VERTAS. Be abejo, vertas. Jam tik 27 metai, toli eis, nes savitas, ryškus, geba nustebinti , verčia mąstyti - šitos savybės bus vis paklausesnės.
Menininku jo dar nepavadinčiau.Šostakovičiaus koncerte A.K. nepateikė savitos interpretacijos, įtaigesnių kompozicinių vaizdinių.Grojo net kažkiek autistiškai, pernelyg įsigilinęs, įsismelkęs į kūrinio tekstūrą , užsimiršęs, atsiribojęs nuo klausytojų. Vis viena jo atlikimas - galingas. Išsižiojau iš nuostabos ir lyg cirke sekiau ekvilibristinius pasažus, kuriose šaižiai, paradoksaliai plaikstėsi nenuspėjama, viesuliška rusų prigimtis.
Sugretinimas: Maskvos Kazanės geležinkelio stotis. Einame pro fasadą trise. Med. sesuo iš Sibiro, ištekėjusi už naftininko, pramuše Novosibirsko pedagoginiame institute astopsichologijos bazinę programą (rektorius: "Jei žmonėms to reikia, vadinasi reikia mokytojams duoti šias žinias"). Trečia- programerė iš Minsko. Grįžtame iš Hamburgo astrologijos seminaro. Prasilenkiame su būriu nudriskusių jaunuolių, priestočio gaujomis. Anie ramūs, rankos kišenėse, štilis, mums šypsosi. Staiga iš už kampo kaip viesulas užgriūna priešiška gauja. Mūsų ramuoliai išsitraukia iš kišenių rankas... jau su peiliais.Kaip dera lietuviškai flegmai sustojau it įbesta, pro ausis ir veidą švilpė svaidomi peiliai,ausis draskė chuliganiškas firminis rusų švilpimas - atsidūrėme gaujų sankryžoje. Sibiriokė raaaamiai, kaip tegali rusės moterys, paėmė mudvi už parankių ir niūniuodama vaikišką šlagerį tvirtu žingsniu pravedė ( pratempė!) pro karo tašką.
Nepamiršiu šalto nuomario kutulio nugaroje, matant, kaip žmones greta per mirksnį virsta vilkolakiais. Tame - rusų laukinės, įnoringos prigimties paradoksas.A.Korobeinikovo hakeriškas artistizmas kažkuo artimas aniems Kazanės stoties peiliukų laidytojams.
----------------------
Koncertas iš tarptautinės programos "Kultūrų dialogai" serijos. Maestro Juozas Domarkas ir šįsyk sudarė iškalbingą , prasmingą, sinchronizuotą su Laikmečiu programą. Pakylėtų intonacijų Mocarto Hafnerio simfonija įkūnija sekuliarines, humanistines Europos vertybes . Parašyta sėkmingiausiu kompozitoriaus gyvenimo tarpsniu: susituokė su mylima moterimi, ištrūko iš žeminančios arkivyskupo priespaudos, pateko į naujų rėmėjų, Zalcburgo elito glėbį. 35-oji simfonija - apie žmogaus laisvos valios triumfą, skamba kaip ugningas himnas pergalingiems siekiams. Priešpriešinėje dialogo pusėje -Musorgskio "Naktis ant plikojo kalno", atspindi laukinį, žemąjį, šėtoniškąjį, šėlstantįjį, sunkiai sutramdomą žmogaus gaivalų pradą. Artimiausioje ateityje teks tiesti susitarimų, taikos, vienijančius tiltus tarp Europos ir Azijos , tarp dangiškos pozityvios Mocarto harmonijos ir pusiau laukinės liaudies gamtinės archaikos. Beje, A. Korobeinikovas šiuose dialogų tiltuose - simptomatiška figūra, naujų trendų flagmanas. Tik nuo mažens, MENO BŪRELIŲ RŪMUOSE, suranda savo kelią , yra sukultūrinamos savamokslės ŽVAIGŽDĖS, negavusios kilmės ir genų kraičio.
Juk Andrėjus, jei ne laiminga vaikystės dislokacija, galėjo smaigstytis plieno strypais priestočio tarpuvartėse. Kultūros dėka blyksi idėjomis ir originaliomis novacijomis, sudėtingesnių ir neatrastų kūrinių paieškomis didžiosiose scenose.
Seniai Filharmonijoje girdėjau taip nepriekaištingai, vitališkai, aistringai, sodriai, visapusiškai parengtus kūrinius. Net Listo "Mazepa" buvo apvalyta nuo romantinių manieringų štampų, nušvito herojiškesnėmis spalvomis. LVSO - mūsų kultūros ryškiausia vizitinė kortelė. Savito, su niekuo nesidubliuojančio, vitališko, saulėto skambesio. Tai - lietuviškas orkestras, reprezentuojantis pozityvųjį, kuriamąjį, dvasinį muzikos pradą. Ilgiausių metų jo vadovui Juozui Domarkui!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą