Nacionalinė vertybė Asmik

Kas: Asmik Grigorian Naujametis koncertas
Kada: 2012/01/31
Kur : Nacionalinė dailės galerija
Vertinimai: Asmik  Grigorian : 100 iš 100 (arijos, ne popsas)
Martynas von Bekeris: 2 iš 10

Naujametiniai koncertai - keistokas formatas,sunkokai apibrėžiamas. Gal solistų dovana gerbėjams, gerbėjų padėka  jų širdžių žvaigždėms, palaikymo ženklas? Lyg šventiška, proginė paskata - būti kartu ir ateinančiais metais. Nusiteikę visi atlaidžiai, su šampaninėmis  nuotaikomis, kupini geranoriškumo.  Rinkdamasi iš naujametės aukštos kultūros asortimento, atsitiktinai radau Asmik. Šiuo metu  kaip vandens nuolat trokštu gero vokalo. Nėra kas dainuoja  už ją geriau  šiuo metu gimtojoje padangėje.

Art: Giovanni Baldini

Nudžiugino ir Martyno fon Bekker  pavardė, itin reikšminga mūsų šeimai. Mama griežė jo senelio vadovaujamame simfoniniame orkestre "Vilnius".  Povilą Bekerį prisimenu geriau nei darželio auklėtojas. Jo dirigavimo stilių, humorą, malonų  bendravimą, reiklumą kokybei ... Saviveikliniai  (!) orkestrantai kartojo ir kartojo repeticijose atskirus taktus. Kartais  net pykdavau ant vadovo, kad taip kankindavo po darbų išvargusius orkestrantus,  norėjosi greičiau namo, valgyti, pabosdavo laukti iki išnaktų. P.Bekeris vaišindavo orkestrantų vaikus saldainiais, už tai atleisdavau įkyrias  šlifuotes. Alteisdavau ir dėl to, jog publika ovacijomis bisavo "Vilniaus" pasirodymams Katedros paveikslų galerijoje. P.Bekeris  padovanojo mamai nuostabų altinio skambesio smuiką. Irgi juo trumpai  griežiau, vėliau Bachu virkdė tėvų sales dukra. "Bekerio smuikas", mūsų šeimos relikvija ,dabar skamba Derbio  bažnyčios orkestre,  kur dukra tęsia  šeimos labdaros tradicijas.

Apie Aliutę Strazdaitę, Martyno senelę, Smetonos laikų smuikininkę pasaulio žvaigždutę vunderkindę,  esu  rašiusi "Respublikoje",  svečiavausi jų aristokratiškame bute A.Smetonos gatvėje (koks sutapimas! Smetonos švietimo misijų patikėtinė gyveno jo vardo gatvėje .Jos dukters prašymu vėliau sutikau rinkti medžiagą knygai. Deja, per vėlai. Tai buvo ponios Elenos paskuntiniai metai , jau gulėjo ant patalo senelių namuose,nieko neprisiminė ir be paliovos graudenosi , kada gi atvažiuos iš Paryžiaus  mylimas Martynas jos aplankyti.

Martyną klausiau pirmąsyk, be išankstinės nostalgijos ir sentimentų. Kilo vienintelis klausimas - kodėl jis sutinka griežti publikai viešuose renginiuose , praradęs formą? Jo "šviesos-santaros" balto ateitininko pozityvisto  įvaizdis pakerėjo naujametę NDG publiką. O aš pasigedau muzikos. Jei užsimanyčiau pagerbti kultūros dar gyvus paminklus , važiuočiau kitur, į santariečių suvažiavimus . Esu išranki klausytoja,  įvaizdžiai "nesiklauso",  į koncertų sales einu dėl muzikos, ne dėl pagarbos  kažkada garsiam vardui. Ex- autoritetai ovacijas gali pelnyti nebent  Lietuvoje, kur  dažnas gyvena praeitimi ir garbina  labiau tuos, kurių  šlovė pasiliko užužvakar, spindėjo ne vėliau kaip  prieš 10 metų.

Hm.. net nežinau, ar ieškoti apibūdinimo aukščiausio lygio restoraniniam atlikimui? Kažką panašaus esu girdėjusi Slovakijos kalnuose, turistų mėgiamoje smuklėje: mūsų grupę  cementavo ir užvedinėjo su virpančiu vibrato-pičikato dinastinis čigonas.Varė, kad net dūmai rūko, plyšo styga. Martynas ėmė publiką irgi emocijomis, išvibruodamas salūniškai melodigus klasikos gabalus. Man nereikia jo emocijų ir spekuliacijų įvaizdžiu- to eičiau į teatrą ar tikėčiausi iš naminių gyvūnų. Emocijomis prisodrintas kasdienis žmonių darbas. Papildomai  gauti jų įkrovas koncertuose - neeeeee, nesutinku  kankintis..Koncerte  reikia muzikos ausims ir  sielai .
Ragaujant patiekalo skonį, gi mėgaujiesi jo skonio subtilybėmis, visiškai neįdomu kaip virtuvėje virėjas jį kepė-virė-skrudino-kapojo-tarkavo. M. von Bekeris skuto Bacho Preliudą užsispaudęs, susikaustęs, ketvirtį tono aukščiau, su šnarančiu, neišgrynintu garsu. O duetuose negirdėjo partnerių, ir pianistui ir operos solistei tekdavo prie jo derintis, laviruoti kaip foniniams .

Gyvatės metų proga geliu smuikininką  iš didelės pagarbos jo seneliams. Su ponia Elena Bekeriene , itin griežta mokiniams ir atilkėjams, muzikiniai skoniai sutapo, turiu teisę kritikuoti ir jos vardu.

Asmik pribloškė.Ašarojau paskutinėje eilėje sujaudinta jos vokalo įstabaus grožio. Mane sujaudina tik grožis : kraštovaizdžio, meno kūrinio, poelgių, minties išraiškos, žmogaus sielos... Unikalus, lygus sodrus ir turtingas atsaplvių, lyrinis-dramatinis sopranas, savitas ir įtaigus. Laisvas, gamtinis, stiprus ir jausmingas,  moteriškai įvairialypis - gaivinantis klausytojo pajautas ir ryšį  su gamta, jausmų autentiškumą .JOKIOS ĮTAMPOS: dainuodama , vokalinėse partijose A.Ggrigorian būna visiškai laisva , išsiveržusi iš  aktorinių strikinėjimų pozų. Naujųjų išvakarėse jos balsas skambėjo ir sakraliai - lyg šviesos garsai iš aukštybių. Esu tikra, jog į tokį balsą ir skambesį Metropolitan'o publika veržtųsi pro anšlagus, negailėdama santaupų. Solistė nerealiai geroje formoje. Kaip baugu, kad gali ją kaip mat prarasti ir išsibartyti vietinės reikšmės glianciniams projektams.ir onegino tipo destruktyvioms "zakazuchoms".  Martynas daugiau nuveiktų Lietuvos GYVAI , ne pensijinei,  KULTŪRAI, jei imtųsi ją vadybint  užsieno didžiosiose scenose.

Publika jai plojo ženkliai mažiau, nei smuikininkui. A.Grigorian yra tiek talentinga ir natūrali, jog nedirba gudriai su įvaizdžiu, kaip M.von Bekeris. Sakytum, lengvabūdiškai ištaško, pataikaudama bet kokiai publikai,  retą operinį vokalą. Ar reikia Divoms staipytis ir maivytis? Nebent  kažkiek,  kiek reikalauja vaidmuo, netrikdant vokalo kokybės.  Suprantamas jaunos menininkės noras išbandyti įvarovę - ir V.Hjūston dainas, ir Kabareto operetinį žanrą. Bet....ar žino A. Grigorian savo kultūrinę, ne vien popsinę vertę??????????????

Svajočiau, kad ji pasirengtų rimtam operos konkursui, kad rastų gerą prodiuserį ir sušvytėtų visu Žvaigždės ryškumu ne tik mūsų, bet ir pasaulinėse padangėse. Kevišo merūniniai vodeviliai - ne amžini. Į juos lygiuotis - vadinasi, nusileisti iki kevišinio greitos  pinigų kalyklos lygio ir gaišti trumpą kūrybinį laiką. Juk balsas gyvenimo bėgyje keičiasi, kaip ir augalas turi savo žydėjimą, vytimą.

Kaip norėčiau turėti solistės CD, laukčiau  nekantriai jos  solo rečitalių su rimtu, ne estradiniu repertuaru. Ak, kaip norėčiau užsienio melomanams girtis: "Ji -  iš Vilniaus, iš Lietuvos - iš dainių krašto, mūsų nacionalinė vertybė." Tokią svajonę išsinešiau iš NDG puikaus, išskirtinio, dvilypio  koncerto, kuriame  susijungė Aukštoji Opera su Aukštu smuiko restoranu , skambant išsiderinusiam Estonia fortepijonui. Artistus stebėjau   ... atsispindėjusius stiklo  sienos ekrane. NDG holo erdvė nepritaikyta koncertams, be eilių pakylėjimo, tolimose eilėse mažaūgiams nesimato nieko. Bet užtat kaip girdėjosi !