Komedija apie Prasčioką Dantės pragare

Kas: spektaklis "Dieviškoji komedija"
Režisierius: Eimuntas Nekrošius
Kur: Nacionalinis dramos teatras.
Kada: 2013/01/04
Vertinimai: 7 iš 10  (gailiuosi, kam ėjau)

Vaidyba: visi 10 iš 10

MIchael Parkes. Dante and Beatrice 

Prieš tai buvo  ŽENKLAS, jį išsyk atkodavau. Bet per vėlu buvo trauktis ir išvengti akademinio kameros.  Prieš  E. Nekrošiaus  spektaklį "Dieviškoji  komedija" užsukau į Alaušo vaistinę  vaistų nuo  teatro dulkių kosulio. Neįprastai garbaus amžiaus vaistininkė, sulėtintų judesių ilgai ir nuobodžiai derino užsakymą  telefonu. Nekreipė dėmesio į laukiančius, skubančius, tvarkėsi už vaistų stelažų (ant scenos), kaip jai vienai norėjosi . Padėjusi ragelį ilgai nesuprato, ko  klausiu, nežinojo populiariųjų pavadinimų, plavinėjo, kažkur matyt laikė paslėpusi ir medinius skaitliukus, nes kompiuterio  ten nepamačiau, ji rašė šratinuku. Įdomus veidas , atklydęs iš Prarasto, tegu ir labai mielo ,bet vis dar neišėjusio laiko. Proproamžė vaistininkė stovi modernioje vaistinėje   ir siūlo vaistus, kurių pati nežino ir kurių pirkėjuii  nereikia. Vilnius parodė, kur skubėjau: pas seną visuomenės vaistininką -režisierių, kuris man jau nieko ant  sąžinės žaizdų neužlašins 

  
 Išmaniuoju naršiau periodiškai  trečiajame veiksme. 3-ias  veiksmas  nesurežisuotas iki galo: ištęstas, sklidinas įvykinės eigos duobių ir nerišlumų, sujauktas it skubotos, neišbaigtos TSKP partijos suvažiavimų koncertinės programos. Jose galopu susimaldavo čabanų švilpynės, kazokų šokiai, Didžiojo teatro primadonų arijos, "Lietuvos" ansamblio klumpakojai, o pabaigoje  visada išeidavo pionieriai , kaip šviesaus rytojaus simboliai. Į  koncertų  plakatinius pionierius atrinkdavo bjauriausius mokyklų  administracijos padlaižius, kaip dabar į Bažnyčių procesijų vympelų nešikus.Jų  dirbtinės "vaikystės šypsenos" atitiko dirbtinius, nulakuotus, parketinius  komunistų  (bažnytininkų, socdemų, konservų )gyvensenos standartus.

Lygiai taip komedijos 3-io veiksmo jovale susimišrainino juodaskverniai pragaro siaubūnai, pagiriotas  kliedintis Vergilijus, iškankintos sielos (tankiai šnopuojančios  po 5 val. demoniško šėlsmo)  ir  pora raudonskūrių pionierių -  jau ryškiai raudonai  į galą apsirėdę Beatričė ir Dantė. Pagavau režisieriaus mintį, esą baigėsi nepasiekiamų mūzų , platoniškos meilės laikai,  esame gyvi, iš kūno ir raudono kraujo, žemės vaikai, mylintys bučkiais ir prisilietimais, o ne aukštomis eilėmis.  Na, taip,  - esame, o kur teatro misijos? Kur aukšto horizonto linija???????  Į ką pakilom??? Beatričė - baltarankė kolūkio pirmininko dukra  juodosios feerijos metu vis bandė plastelti  it balta nerangi žuvėdra centimetru aukščiau žemės. Tačiau finale ir ji sustingo patetišku stulpu,  irgi  tapo skaisčiai, net komunistiškai  raudona. Neva  pilnakraujė????  Greičiau - muliažinė. Finale krūtines priekin atstatė 2  patetiški koncertiniai  pionieriai, deklamavo skanduotes apie meilę, kaip partsjezduose  (partiniuose suvažiavimuose), prie šonų  tvirtai prispaudę rankas

Giotto. Dabte Alighieri 

Likau nesupratusi, ar buvo ten kokia meilė? Dantė su Vergilijum tąsėsi  po pragarą draugiškai intymiai, vis šiltai apsikabindami, poetiškoji  Twix-Švyturys  porelė . Kvykianti žuvėdros (ar naminio paukščio?) balsu Beatričė akivaizdžiai   "įsimylėjelio" nedomino, fluidais netraukė. Jie lakstė tarp vėlių atskirai,  be tarpusavio jausminio-lytinio ar kokio kitokio ryšio, žongliravosi  greitakalbės tekstais . Rolandas Kazlas  Mylimajai (ar šmėklai?) buvo įtartinai abejingas.

 Jį suprantu. Irgi nepastebiu vienodo veido jaunų pardavėjų, kurios  nepatraukia bent kiek išskirtiniais veido bruožais ar nėra įsimetusios originalesnio stiliuko .Ieva Triškauskaitė tiek vaidyba, tiek tipažu buvo iš jų "pamačiau-pamiršau" rato. Banalių tuščiaakių  blondžių minios kvykia Europos  butikuose, Vilniaus  viešose padangėse ir - košmaras! - net žurnalistikos fakultete  Jos nekaltos, kad žodžio nesurezga ir yra vienodo veido žąsys,  neskaičiusios knygų ar nematančios skirtumų tarp  U.Eko ir G. Oškinytės - Eimanavičienės. Kam iš jų tyčiotis ir rodyti viešumai: štai kokias riestanoses infantiles  gimdo vartotojų kultūra?! 



 E. Nekrošius pastatė dinamišką, groteskišką  komediją apie nūdieną, kokią jis  vienas pats drauge su inteligentais pensininkais vaizduojasi ( mano tėvams spektaklis labai patiko). Pirmus du veiksmus kvatojau nesustodama. Dantės komedija: Renesanso  Florencijos  garbus elitas po mirties emigruoja į pragarą. E. Nekrošiaus komedija: pavėpęs  raudonmarškinis  proletaras, mužikas  patenka į Europą, kuri jam rodosi juodu pragaru.  

 Juokinga, kai kaimietis su plūgo  rankena kišenėje atsiduria aukštos poezijos erdvėse. Tas, kuris iki  šimkiškų šaknų sulindęs į žemę,  beria  poetinius tekstus apie Italijos elito nuodėmes ir aukštas materijas:))) Ar tokiam vertinti? Ar šunėkui Dramblį aploti?  Cha-cha,  R. Kazlas prisišaukė rečitaliu "Nusileisk, dangau, ant žemės" patekimą į  "tikrą meną ", gavo garbę suvaidinti savo įžemintą  valstietišką protą,  apkaišytą perskaitytų knygų citatomis.Jį   režisierius-demiurgas taip žemai nuleido it jonelį kvailelį vaidinti patį save,  jog ir juokinga ir graudu žiūrėti. Išfeikino be gailesčio,kaip civilizacijos barbarą atėjūną , matuojantį  aristokratų nuopuolius žemdirbio metriniu sieksniu. R.Kazlo personažas  vaikšto iškėlęs sieksninę ranką, kaip visa ko teisingą matą. Savo basą lyžę įžūliai lygina su Vegilijaus poetine pėda. Lygiai taip masės klikina, atsirenka  kas "like", kas "don't'" like, kam į pragarą, o kas sūpuosis pas Dantę su kiaulaite Beatriče rojuje,  "Maksimos" hamake .

"Kur, kur ta vaizduotė?! Parodykit man, kas tai per daiktas?" - skeptiškai kraipo galvą R. Kazlas, Dantės vaidmenyje. Įsivaizduoju, jog su juo choru  a capella galėtų užbaubti tūkstančiai LT abiturientų, kurių vaizduotės užuomazgas  tekstų interpretacijomis ir taisyklių kalimu  išravėjo nusipelniusios pedagogės.

Jei žemiškas rojus toks raudonai  plakatiškai lėkštas - toks,  per kurį žygiuoja sulietuvinti R.Kazlo ir I.Triškauskaitės personažai, nenoriu jame gyventi, Įdomiau - E.Nekrošiaus apibrėžtame pragare, kur žmonės klysta, protauja, kenčia,myli, išduoda ir atleidžia ,bet nėra  vartotojų etalonai ar tarybinių katalikų valdymo aneliukai.    
 ----------
 

Art. Malevic

Foto:Miachal Zagornacki

Vaidinime daug juodo siaubo. 2PiR raišas siaubūnas  vis brėžia magišką  juodą ratą, it juodą Visatos skylę. Mergaitės tokių  bjaurių infernalinių diedų paniškai bijo vaikystėje, o čia tenka 4 valandas  krūpčioti ir dangstytis akis, kad Liuciperio bjauriukų grūmojimai  neatsikartotų  sapnuose. Klaikiai šiurpi  scena su  jaunais pakaruokliais ant kėdžių, kaip jie nuožmiai  rėžia ir rėžiai mirties virves pasikabinę kilpose. Pošlykštis poetas - pijokėlis pašlemėkas, springsta stresais ir bailiom  fantazijom.Išsidarkiusi it senamiesčio Roželė - Frančeska, mitinė Dantės įsimylėjėlė (akt. B.Tiškevič) . Lietuviškasis prototipas : isteriška  provincijos pusiaumenininkė,užsiprogramavusi nuo pirmojo Meksikos serialo Didžiajai MEILEI  ir nuolat purtoma neišsipildžiusio laukimo.Mačiau B.Tiškevič T. Vidmanto  FB važiavimuose - miela šviežutėlė komikė-šypsenėlė, savo vietoje, geri  aktoriniai duomenys. Nagi "Dieviškoje komedijoje" - isterinių konvulsijų imitacija, ne vaidmuo,  aktorė - atgrasi.Nesutikčiau, kad - vaidyba, greičiau - savęs prievartavimas.    

Trečiajame nesurežisuotame veiksme trupei nepavyko pakilti iš pragaro gelmių  į Dantės meilės aukštumas.Kitaip ir negalėjo būti. Režisierius yra įšalęs senojo meno paradigmoje. Joje kūrėjas skverbėsi  į žmogaus  psichikos ir  dvasinės motyvacijos  giliausius požemius, giliai kapstė - kas homo sapiens'o viduje????? . Naujajame mene svarbiau - kiek žmogus atspindi šviesos, kiek jame braižosi  dangaus ir naujų mitų, o ne kiek pribrinko dvasinio vėžio metastazių.


Lietuvių režisieriaus kūryba, manregis, jau panašėja į  Malevičiaus "Juodąjį kvadratą" . Forma, išraiškos priemonės - vis tobulesnės, išraiškingesnės, o turinys, koceptai  - "iš valstybės  kriminalinių spec.archyvų" .Drįsčiau teigti, jis  negirdi naujo laiko garsų, nesistengia jo suprasti ir jį  pamilti.Matuoja senojo, Rojaus-Pragaro kategoriškos, siaurakaktės , agresyvios pasaulėžiūros vertybiniais matais. Pirmame veiksme Pragaro jaunimas daužosi į juodą monitorių,  veikia Anapus tą patį, ką ir gyvenime, kai  daužė  kaktas į kompų fasadus. Pagal E. Nekrošių - tai blogis???  Kad jie susisiekia kaip paukščiai oro tiltais ir gelbėja vieni kitus, traukia greičiau į šviesą iš Karaliukų-vadukų  tamsių  karalysčių? 

 
Spektaklyje daug kitų  ryškių lietuviškų fobijų, paūmėjusių susidūrus su CIRKO epochos reiškiniais - anie pasmerkiami  kaip nuodėmingi .Štai visi scenoje  guli, virš savęs iškėlę, veidus prisidengę pirkėjų  metaliniais vežimėliais-nameliais be paukščių, nemato, kaip  juodos gaujos išvagia jų miestus, degina  jų baltą  Katedrą. Anava, kokie "nedvasingi"  ir kurti aplinkai pasistatę namelius. Lengviausias kelias - Akropolio pirkėjų minias sudirbti, pasmerkti ir nudrėbti pragaran. Sunkiau - parodyti  Grožio aukštybėse paukščius ir žvaigždes , kurių  liaudis nemato, nes nežino, kur žiūrėti . 


Režisierius, prisidengęs Dantės poema, paniekina, kaip nuodėmingas,  ir Holivudo žvaigždes. VIP'ai komiškai  pešasi eilėje dėl kojos atspaudo Holivudo šlovės alėjoje. Tai, kas režisieriui tuštybės mugė - pasaulyje tampa pripažinimo ženklu, kaip laurų vainikas ant  Dantės galvos. Deja, tipiniam lietuviui, iš po kaimo obels,"  holivudinių šypsenų šou" - nedvasingas žanras. Gal todėl, kad patys jo bijo, paniškai bijo apsijuokti prieš Europą kažko nežinantys, mąsliais veidais dvasingai dūsauja : kur ritasi pasaulis????? Greitai jis ritasi, į šviesą, pragarišku tempu. Ten, kur jam reikia, atsiliekančių panikierių nelaukia :))))  Šiandien Dantė kaip gero filmo scenaristas  su pasitenkinimu paliktų  kojos įspraudą kino žvaigždžių galerijoje.

Art: Dino Valls

Net populiarias muzikos žvaigždes, plėšančias širdis su ausinėmis įrašų studijose,  E. Nekrošius  priduoda urmu  į Pragarą. Nors... viena Beyonce daina per širdžių jungtis atveda milijardus į MEILĘ, kamertonu užveda aukščiausią jausmų tonaciją.  "Nedvasingai" Beyoncė irgi būtų išrašytas kelialapis pragaran. Po mirties, iš  savo rojaus žvaigždės ji  gal nuvarvins meilės ir gailesčio ašarą ant to  juodo kalno, kuriame akmeniu sustings lietuvių režisieriaus siela, kovojusi  už senus, atmirusius  dogmatus.

Mintys į šoną:  Režisierius, kaip tikras lietuvis, yra apokaliptiškai  fobiškas  naujai tikrovei -  feliniškam  keliaujančių Klounų cirkui, kur artistai jau skirstomi ne pagal nuodėmes ar dvasines savybes , o pagal talentus ir meilę žiūrovui. Oj nemyli E. Nekrošiaus žiūrovo, žeria į akis kapinių smėlį, nirtulingai  mėgina įtraukti į pražūtingas Mirties šokių energijas,  bruka spektaklyje makabriškai  šaržuoto Papos Racingerio  ideologiją, kad žmones reikia  bausti ir kankinti už jų ydas. Nereikia nieko bausti, tik meilė visus išgydo.

Sapnas spektaklio išvakarėse (svarsčiau,ar aukoti 5 valandas nežinia kam): 

Nusileidžiu giliai į rūsį. Stelažuose - senos, aptriušusios, antikvarinės knygos.Nustembu, kas gi tarp jų gyvena, kam jos įdomios? Viename stelaže knygos praretintos, stiklo spintos durys pradarytos. Kažkas pasiėmęs Tolstojaus, Dostojevskio tomus iš raštų. Vadinasi, dar yra skaitytojų.Tame rūsyje - dulkės ir pelėsių kvapas. Trošku, tamsu,  kraipau galvą, kas gyvena tarp senienų, praeities  tamsiame pasaulyje kaip kurmis ir presuoja  smegenis naftalinu? 
E. Nekrošius ten tikrai gyvena ir proamžių  rūsio tekstais-matais matuoja nūdieną. Šiuo metu skaitau naujo autoriaus  M. Cvetajevos biografiją. Paryžiaus emigracijoje ją sukrėtė namas, kuriame glaudėsi  badaujantys aristokratai, pabėgėliai iš įvairių šalių, daugiausiai iš baltagvardiečių Rusijos. Juodame skurde ir aimanose kažkas periodiškai korėsi ar paleisdavo dujas, nuodijosi, neištvėrę socialinės agonijos  Mirties namo gyventojai nepersilaužė, nekovojo už būvį, neištrūko iš praeities spąstų, tyliai gaišo paniekinę naują tikrovę.


Maždaug tokioje minorinėje, desperatiško tragifarso tonacijoje pamačiau-išgirdau "Dieviškąją komediją".
 Finale tauraus veido moteris (Sapija ar Italija - iš kur man ir kitiems žinoti? ant nugaros jai neparašyta ) bruka  į R. Kazlo personažo rankas knygą: nagi, runkeli, paskaityk ir praprusk iki Italijos kultūros. Su mielu noru  įduočiau  E. Nekrošiui į delnus Ipadą, kad atrastų  kūrybinio bendravimo džiaugsmą. Jei nepersilauš ir neišmoks pleventi rankomis-sparnais į orinius klavišus, lai garma  pragaran ir daužosi galva į Dostojevskio tomų stirtą, kaip daužėsi jaunas aktorių pulkas  jo spektaklyje  į juodą monitorių. 


       
Sapnas po spektaklio (mano vaizduotė "nufotografavo", ką matė):
 
Sėdžiu gražiame sode, skaitau knygą. Už sodo tvoros  Vilniaus TV bokštas. Ramu, paukščiai čiulba, lapai šnara. Staiga iš bokšto iškrenta  P. Markevičius (vaidino Vergilijų), tėškiasi į žemę.Pašokam su dukra, ji bėga prie jo artyn, link kraujo klano. Traukiuosi atatupsta, dengiu akis : "ne, ne , prie jo neisiu,man negalima lavonų matyt".  Staiga iš viršaus krenta sekantis aktorius, krenta išraiškingoje klouno pozoje, kaip šuolininkas nuo tramplino, po jo iškrenta  visi vaidintojai jaunuoliai . Stoviu šokiruota, be žado, svarstau, iš kur jie iškrito, gal girti, gal vakarėlis?gal masinė savižudybė? Dukra ragina: "Daryk ką nors, kviesk policiją,greitąja". Surenku "112" , atsiliepia policininkas, ramus  doras  dėdė su ūsais. Mikčiodama aiškinu: "Atvažiuokite prie bokšto, ten yra daug jaunuolių lavonų, jie nusižudė.". Policininkas: "Nesijaudinkite, tuoj būsim, bet jie nenusižudė, juos NUŽUDĖ ir išmetė."

Prabudau  adrenalininė, su neįminta  detektyvės minkle, kas gi juos nužudė? Kaip pavyko surišti  ir išstumti?
Kai J. Jurkutė  paliko televiziją, įžvelgiau prasmę. Spektaklyje vaidino jauni , ryškūs aktoriai-pumpurai . Retai užsuku į teatrą, nežinojau,kokia  talentinga, įdomi  aktorių plejada užaugo, gi vadybininkų prismaugtos žurnaliūgės jų plačiajai visuomenei nepristato. Išskyrus I.Triškauskaitę ir B.Tiškevič, visi vaidino lengvai,  įtaigiai, nepagailėsiu liaupsių  - įkvėptai ir nuoširdžiai. Tragedija (jau ne komedija!): šiuos tik kylančius teatro paukščius Senas Kaščėjus Nemirtingasis Juodasis burtininkas  užkėlė į savąjį ambicijų ir  Blogio tyrinėjimo  bokštą , kad nutėkštų  neapsiplunksnavusius  pragaran, perlaužtų jų natūralios teatrinės brandos stuburus. Paveiksle, kaip ir aktoriaus sieloje,  ant juodos spalvos BALTOS jau neužtepsi, niekaip.

Art: Ornella Locatelli

Art: Dino Valls

Atmintis atgamino VU filologyno spektaklį. Siurealistinę pjesę  apie kurso gyvenimą  sukūrė ir režisavo kursiokas M.P., chroniškas alkoholikas ir Čestertono vertėjas,  vyresnis už bendrakursius 10-čia metų . Parašė vaidmenį ir man. Krykštavau, nors nieko nesupratau: nagi siurealizmas, ir nereikia suprasti, taip tada atrodė. Likimo šansas, kad  vaidinsiu pagrindinę rolę ir pasirodysiu visame gražume prieš fakultetą. Vaidinau naivuolę, su čiulpinuku ir mokykline uniforma, pasikišau, kaip liepė, pagalvę po palaidine. Atsigręžusi atgal suprantu, kad taip ir atrodžiau  prasigėrusiam, amžinai pagiriotam  dramaturgui, perėjusiam patvorių-bohemos ugnį- vandenį- moterų tūbas. Geros šeimos švari patikli mergaitė-moksliukė, dar kvepianti namų pagalvėm.Kaip jis galėjo atsisakyti malonumo pripėduoti juodai ant balto paviršiaus? Kitas  rožines impilo  pagalves autorius  panaudojo kaip dekoracijas - pavertė  storais lovų drugeliais ant sienos.
Išmintinga žydė draugė, pamačiusi generalinę repeticiją, paprašė: "Jei nors kiek mane gerbi,nevaidink ten, nereikia ."  Sunkiai atsisakiau  saldainio ir aktorės šlovės.Nesigailiu, netapau  patyčių  priemone per  jaunystės patiklumą

 Štai Jurgita Jurkutė neatsisakė vaidinti ...save, puolusią  į  vieną iš pragaro ratų. E. Nekrošiaus pateikime ji per vaidmenį  yra smerkiama, baksnojama kaip nusidėjėlė, esą neišverkė tėvo,  neva nusigrūdo tuoj pat po jo mirties į reklaminę egzotinę kelionę. Mano vertybėse, "show must go on", vardan tėvo atminimo ji  privalėjo vykti į diplomatinę kilnią  misiją , kad parodytų , jog Grožis ir Gėris net Mirties akivaizdoje padeda nuskriaustiesiems. J.Jurkutės grožis galėjo išgelbėti pasaulį ir mūsų Lietuvėlės mergaičių sielas bei idealus, bet ji iššoko iš TV bokšto į  šlovingą tarptautinį Pragarą. Vienu  gelbėjančiu grožiu  šalies auditorijoje tapo mažiau.   Kaip ir vienu šmaikščiu protu :R.Kazlas iššoko anksčiau, pasibrandino ilgėliau stačioko prasčioko ekskursijoms po pragarą.
 
J.Jurkutė aktoriauja ne prastai. Tačiau šviesaus tauraus šiuolaikinės Beatričės, grožio ir meilės įkvėpėjos, veido  spektaklyje nebeturi,užtepta  pikto genijaus juodais dažais.Nesu prieš aktoriaus profesiją. Yra profesionalūs  aktoriai-talentai , pašaukti dėvėti kintamas klouno kaukes, kaip  ultraprofesionalas R.Vilkaitis .Kaukės netampa jo gyvenimo veidu.  J. Jurkutė  turėjo talentą būti Grožio  ambasadore, Gėrio fėja , bet  išmainė jį į  juodą savęs karikatūrinimą  "Dieviškoje komedijoje" . Žmogus  - laisvas niekintis ir parsidavinėti.Įžengus į Pragarą, atgal kelio nebėra.


Trečiame veiksme, kai aktoriai  pavargę   ima dūsti (tai rodiklis, kad  trūksta energijos, negauna  papildų nei iš publikos, nei iš Dangaus) , R. Kazlas su J.Jurkute trumpam prisėda ant suolo pašnopuoti po galopų. Kokie gražūs! Kaip tą akimrką trumpam nušvito scena-  juoda ,kaip juodaodžio ( ne Visatos!) skylė. Štai - įstabioji, tikroji Beatričė ir Poetas. Štai 2  prakilnūs veidai, kuriems tenka nelaimė vaidinti kreivų veidrodžių karalystėje. Dėl tokios Moters  Grožio jis pereitų Pragaro ratus ir neatrodytų piemuo -pionierius prie  anos kiauliaganės . Kiek jie abu sutaurintų žiūrovus, suminkštntų jų širdis  ir bent per colį ištrauktų lietuvišką teatrą iš niekinamų aistrų ir nihilizmo požemių.