Kabantis olandas

Kas: R.Vagnerio opera "Skrajojantis Olandas"
Kur : Nacionalinis operos ir baleto teatras, R.Vagnerio festivalis
Premjera:2004
Vertinimai 

Režisierė Frančeska Zambelo (Francesca Zambello): 100 iš 100
Dailininkė Alison Chitty (Maiko Ly filmų dailininkė):   100 iš 100
Zenta: Sigutė Stonytė ; vokalas 8 iš 10, vaidmuo  - 1 iš 10
Olandas: Almas Švilpa (Voketija), vokalas 6 /10, vaidmuo 2 /10  
Erikas: Vytautas Kurnickas, vokalas 7/10, vaidmuo 8/10
Dalandas:Egidijus Dauskurdis 1 iš 10 
Choras: 10/10
Orkestras ( dir. M.Staškus)  : 7/10.

Bendras : 6 iš 10

Kada: 2013/05/24


Aprašas LT Žurnalistikos  fakulteto absolventų  stiliuje :1 veiksmas. Daug žydrų vyrų jūreivių kabarojasi į viršų nuleistomis metalinėmis kopetėlėmis, ant kurių jau džiūsta išsiklaipę perbalę laivo-vaiduoklio kūnai.  Ant medinių kojų išlingavo  baikeris su pripumpuotu torsu, sustingo it gatvės aktorius-skulptūra ir vartė bauginamai akis lyg fantomasas, silpnai girdėjosi,ką dainavo . Veiksmas - sulėtintas, tarnybinis :buvo tiek nuobodu, jog į taktą vos neužkrarkiau, naršyti panižo vos tik blankiausias iš žydriukų (Dalandas) uždainavo, jo  nesigirdėjo net  per orkestro piano
II veiksmas: atsibudau ,nes emocionaliai,jaudinamai uždainavo apysenė,  susiraukusi  pikta teta su  virtuviniu žiurstu.Jos prietelkos vijo virves, o ji nedirbo, bet tampėsi su savim paveikslo rėmelius ir įsakmiai moteriškes vadybino.Prie jos  meiliai kombinavo toks dėdė medžiotojas, tačiau ji spaudė prie krūtinės tą rėmelį lyg aplanką su CV, dėdę ignoravo, bet smarkiai suvirpėjo, kai atlingavo anas baugus stulpas ant medinių kojų ir įsimūrijo scenos gale. Jie abu padainavo mums atskirai.

III veiksmas: žydri vyrukai ir melsvos moteriškės suėjo padainuoti krūvon. Dėdė medžiotojas meilinosi pavargusiai tetai su raudona suknia, prašė, kad ji jo nepaliktų.Tai nepatiko fantomasui, jis nuožmiai pavartė akis ir kažkur nusidaigojo, prakeikęs susirūpinusią tetą.Iš duobės išlindo daug zombių, teta peršoko per juos ir dingo suviskam
.      

Tvarkingai, pagal kalendorinį planą atlikta opera nuvampyruoja. Kitąryt , po VAOBT "Skrajojančio olando",  nebuvo jėgų atsikelti. Priežastis:  atlikėjai nepasidalino nė lašu savęs, nepasiaukojo publikai. Atidirbo karjeros bonusams, kuriems energijas sunešėm mes,klausytojai,atsivėrę Vagnerio įstabiai muzikai.Jos nevalia atlikti tik techniškai.Techniškas Vagneris atrodo kaip psichiatrinės pacientų  beprotiški blaškymaisi, belaukiant raminamų, daktaro-likimo finalinio išrišimo.Vagneris, išpildytas pasišventusiai, įsikūnijant  besalygiškai į jo amžina klajojančio olando mitą, turi  mistines antgamtinių energijos papildų galias. Vagnerio operų auksinių įrašų  namie klausau, kai pristingu energijos.Kai nėra galimybių trumpam atsigulti pievoje ir semtis  galingų Žemės syvų.  

Vilniškio pastatymo režisierės F.Zambelo sumanymas - modernios operos pastatymo etalonas. Oro gimnastai , oro akrobatai - tradicinis cirko numeris. Nūdienos tikrovės odisėjai - nelygu  klajokliai be įsipareigojimų, generuoja  zuokiškas bergždžias vizijas be jokios atsakomybės  už žvejus ir audėjėles, kurioms belieka tik "sukt sukt ratelį, sukt į vieną pusę" . Mirties laivo metaliniai stiebai, į kuriuos scenoje kariasi pavieniui akrobatai, pasmerktieji laivo-vaiduoklio jūreiviai, - nelygu karjeros ir technologizuotų ambicijų himeros. Lipama nuožmiai į  vadinamąsias sėkmės viršūnes, kurios ateity pavirs mirties dulkėmis . Kopimas į pelno, pozicijų, reitingų  vis aukštesnes viršūnes, šiuolaikinių odisėjų  įgulas paverčia šmėklomis, praradusiomis jausmus ir gebėjimą mylėti. Jos - prakeiktos, nes sumokėjo per brangią turtų ir valdžios kainą ,yra pasmektos niekada nerasti meilės ir ramybės uostų.

Ir vargšiukė  žvejo dukra Zenta, įsisvajojusi apie idealų mylimąjį, tragiškai prisvilusi prie vizijos,  tampa iš anksto pasmerkta susidūrime su zombiais, besieliais  olandais. Ji neišvengiamai turi pasiaukoti,sudegti aistroje užpildydama jų  klaidų ir netikėjimo suvarpytą vidinę tuštumą,sunykusios sielos buveinę.

Art:S. Dali

Režisierė Fr.Zambello

F.Zambelos konceptas yra tiek universalus ir genialus, jog Vagnerio mitas prašyte prašosi naujų interpretacijų, gilesnio permąstymo, reformatavimo. Menas nušviesina protą. F.Zambelos ir A.Chitty sukurtas didingas olando ir jo pasiglemžtos paskutinės aukos vaizdinys sužadino įdomiausių minčių apie Likimo vijas, kurias išaudžiame patys, susikurdami įtaigias svajonių vizijas, mūsų veiksmų programas . Spektaklyje tai atskleista sportinių virvių įvaizdžiu. Jas veja visi personažai. Zentos vejamos virvės - raudonos, paženklintos būsima pražūtinga aistra, kurioje ji nuo mažens fatališkai svajoja sudegti.Laiko klausimas, koks pasmerktas olandas  taps pagaliau jos "Lemtimi" , jos pražūtim,surezonuos į jos vyro mitą, kurį pati  mintyse  surežisavo ar kuris j`ą laiko protėvių klaidų genetinėje nelaisvėje.

Art:S.Dali

Vagnerio  biblijiniį  fatalistinį motyvą , jog meilės auka išriša siaubūno biblijinio nusidėjėlio nuodėmes ,Londono ir Niujorko operų žvaigždinė  režisierė nušvietė kaip asmeninius žmonių pasirinkimus, jų vidinių stprių projekcijų išsipildymą .Apie ką svajojame, tą ir gauname.  Zentos tėvas gavo olando turtus.Olandas - išgodotą mirties ramybę, atradęs juo pakerėtą ištikimuolę. Nubaudė ją , kaip ir kitas klajonių aukas, mirtimi, pasiglemžė į savo tamsiąsias dausas. Zenta gavo tą  blogiuką, kurį buvo pasirengusi  beatodairiškai (ne besąlygiškai!) pamilt, krikščioniškai patobulinti, perdaryt į gerietį.Poros, susikūrusios iš kažkieno aukos ar idealistinių motyvų, pasmerktos. Taip vakar "perskaičiau" "Skrajojantį olandą". Hitleris , šlovinęs Vagnerį dėl idėjų triumfo, jas prisitaikė pagal save.Idėjos pavergia žmones, kurie, užsidegę jomis, tampa bevaliais mitų moliais . Kiekvienas sprendžia pagal save, kiek tame gėrio - pasiaukoti , kad blogiukas monstras liautųsi drumstęs žmonių laimės. Humaniškiau visiems mokytis sutartinai ramdyti savyje demonus, kad atskridę olandai prarastų dvasinę jėgą ir zentoms nereikėtų aukotis. Kita vertus, Zentos tėvo savanaudis, aistringas godumas   tegali užauginti karštą idealistę, geidžiančią nematerialios aukos. Atsvara, pusiausvyra - kertinis Visatos, ir žmonių mitų,  dėsningumas.


Į šiuolaikinius F.Zambelos operos vynmaišius vilniečiai pripylė seno bekvapio, išsivadėjusio vyno.Oro akrobatai virto nerangiais sunkiasvoriais kaskadininkais, atsargiai įsimontuojančiais aukštybėse patogiose pozose..Vietoj cirko pakylėtų, lengvų  orinių triukų - kadarojo lietuviai statybininkai ant namo pastolių. Tačiau  režisierės-menininkės sukurtos vaizdinių  formos išliko gajos, jose išsiliejo vietinių mitų turinys..Nagi mūsų emigrantai statybininkai išrodo būtent tokie felgmatiški monolitai, pakibę  tarp skirtingų armatūrų, šalių, moterų, šeimų, pasirinkimų .Ne skrajojantys, o  kabantys olandai. Pasaulio migracijų cirke unikalų numerį atlieka ir  mūsų  žavūs statybiorai su plaktukais kišenėje ir vienos krypties bilietais.

  Vaidybos, personažų charakterių sklaidos nebuvo. Bodėjausi statiškais atlikėjais ,neįsijungusiais į vaidinimą,  atliekančiais paeiliui koncertines arijas žiūrovui.A.Rubežius buvo lygiai toks pats vienodas  skraidūnas  Figaro, kokį  mačiau Manon Lesko, Otele. Sigutės Stonytės Zenta buvo lygiai tokia pat sukumpusi , susirūpinusio veido, begalės ūkinių  reikalų tvarkytoja , kaip ir  Dezdemona."Otele" . Jokių vaidmenų skirtumų , išieškotų  charakterio motyvacijų.Nepažinau Vagnerio mitologijos dramatizmo - vien radijinės įstabių balsų arijos, atliktos statiškai, be ryšio su siužetu.

S.Stonytės įstabus sopranas - vagneriškas, kaip reta. Vakarykštis atlikimas - puikus, spindintis, išraiškingai intonuotas, net charizmatiškas, išjaustas, nurungė lengvai A.Švilpą, sukeitė istorijos akcentus. Tai Zentos paslaugi  meilė rinkosi ir akimoju herojiškai apsisprendė.Vangiam slunkiui teliko atstovauti ir pritarti jos ryžtui. Tačiau vizualiai S.Stonytės Zenta - komiška. Opera juk ir akims, ne tik klausai... Vaidmens vizualumas , bjauriai komentuojant, buvo artimas įsitempusios , nuo darbų sukumpusios senmergės užkabliuotai laimei:"pagaliau ir mane kažkas paims į žmonas, sąlygos - antraeilis dalykas".  

Operos solistas Almas Švilpa

Zenta - Sigutė Stonytė

Labiausiai  nusivyliau A.Švilpa. Deja, paskandino didelius lūkesčius, kuriuos ilgai puoselėjau sekdama jo sėkmingos  tarptautinės karjeros vingius . Jo balsas šįsyk tebuvo pilkas  operos vidutinioko formatas. Be energijos, nespalvingas,monochrominis, nesodrus, bekraujis, be jausmo, arti dailios  plastmasės. Tuščia pakuotė. Kaip olandų standartinės importinės  tulpės - teisingos, bet bekvapės, beveidės .Žemų registrų solistas  nepaėmė, iškalbėjo pusbalsiai žodžiu. Duetuose su S.Stonyte asistavo  kartais net pridusdamas, ne lygiaverčiai. Tankiai jo nesigirdėjo per orkestrą. Tikėtina,jog  pavargęs, išsisėmęs, nes  dainavo prikimęs ir su sloga. Šiaip viskas tvarkinga , tikslu, prie vokalo neprikibsi,  bet ne daugiau. Mano vertinimų skalėje: "diafragminis, neįsimintinas  statistas". Iš operos žvaigždės pagrįstai laukiame stebuklų, kerinčio vokalo, tegu ir prastos vaidybos sąskaita. Šįsyk stebuklus darė tik choras. Puiki kokybė, nepriekaištinga vaidyba, pulsuojanti  jūros štormo energija. A.Švilpa jų fone skambėjo  kaip pirmokas, nublankęs, prigesęs  ženkliai geresnio pasirengimo pirmūnų  klasėje.

Mintys į šoną : opera, kaip ir dailė, Lietuvių etnoso dvasinių jėgų žaizdrai. Žmonės, choras mūsų šiandien galingi kaip niekad, skamba pilna jėga ( ne provalstybinėje žiniasklaidoje) . Emigracijos srautų organizavimas, žmonių įdarbinimas, pagalba skurstantiems, socialinė reali rūpyba - nežinomų geros valios piliečių nuopelnas, jų narsios valios apraiškos. Lietuvių choras ir gyvenime ir scenoje griaudžia sutartinai, vagneriškai saugo  imunitetą skrajojantiems olandams ir jų žydroms įguloms. O lyderiai, kaip A.Švilpos ir E.Dauskurdžio Olandas ir Dalandas - blankūs, pasimetę, vos girdimi,  senų vardų-autoritetų turėtojai, teįgalūs suvilioti šventatikius  pražūti dėl jų užpernykščių  idėjų.