Tema: kaukės
Kada: 2013/10/24
Kavos filtrus (3lt- pakuotė) ketinau spalvinti širdies girliandoms.Jos papuoštų kūrybos zoną.Deja, kiek namie belanksčiau,iš kūgio formos iškirpti dvigubą širdį niekaip greitomis nesigavo,paklausti kokio išmanaus dizainerio nebuvo laiko.Spontaniškai bekarpant sulankstytus filtrus gavosi kaukė su iškirptom akim. Nagi Helovynas kitą savaitę!Nemėgstu kapinių herojų balių, apsieisim be satanizmo elementų.Užtat KAUKĖ- įdomi,bekraštė tema. Juolab Turgeliai - artimiausias studijai miestelis- Lietuvoje garsėjo Vėlinių turgeliais
Atsigręžiau prie tradicinių paskatų,kad stengtusi, pabaigtų kūrinėlius.Už gražiausiai nutapytą kaukę pažadėjau prizą-siurprizą. Kažkodėl žmogus be įvertinimo, be šlovės medalio neatsiskleidžia pilna jėga.
Pirmoji užduotis: nutapyti liūdną ir linksmą kaukę. Ankstesnės pratybos įsisavinant spalvų ratą nenuėjo veltui. Linksmas kaukes tapė vaiskiai geltonai-žaliai, liūdnas - mėlynai-violetines. Užsimanė dar piktų kaukių. Kokios jos, piktos? Man atrodė, kad - sučiauptos kietai lūpos ir suraukti antakiai. Vaikai karštai įrodinėjo, jog pikta grimasa- tai šuniškai iššiepti, atsikišę ilgi balti dantys, vilko nasrai. Paradoksas: nūdienos LT elito sėkmės atributas - tie patys sniego baltumo dantys, demonstratyviai iškišti kameroms. Vaiko lūpomis -elitiniai visi su piktomis kaukėmis, gąsdina vieni kitus:)))
Gerumo kaukės tapėsi rausvos su augaliniais motyvais.Paprašiau, kad nutapytų kaukę, kurios mirtinai išsigąsčiau. Tokias užliejo tiršta juoda spalva su kraujo blizgesiais. Kaukių darymas tapytojoms patiko, pakėlė ūpą. Kaipmat išgraibstė ir nuspalvino visus ruošinėlius.
Pamokos gale bendru balsavimu išrinkome gražiausią, baisiausią ir šypsningiausią kaukes.Prizai -mandarinai irgi tiko:)))
Trumpam pasivažinėjimui pasirinkom naują kryptį : Pavlovo respublikos griuvėsių memorialą, 3 km nuotolio.Sutarėm, kad vasarą ten darysim plenerus ant žolės, idealios samanotų sienojų faktūros akvarelėms . Papasakojau apie P.Bžostovskį, pasikarstėm drauge po didingų rūmų griaučius. Surengėm fotosesiją Oficinos liekanų langų ertmėse Oficina - buvę Teismo rūmai. Simboliška, kad varguolių šeimų mergaitės įsiamžino jos fone. Šalyje, kur Teisingumo nėra, kur teismai - imitacija, ten skurdo vaikus lavina ir priartina prie kultūros - savanoriai. Labdariai - žeminantis žodis, išreiškia soc. nelygybę.
Ką išreiškė Eduardos (7m) reikalavimas - iki šiol neradau atsakymo. Pamačiusi automobilyje kabančią kvapnią žuvytę, ištiesė ranką pastverti : "Labai jos noriu, duok man" . Ne, tą žuvytę dovanojo draugai, kuriuos labai myliu, neatiduosiu nė už ką. Mergaitė susikaupė, giliai įkvėpė ir rimtu veidu, tvirtai, net įsakmiai pareiškė: " Žinote, ką dabar pasakysiu? Ar žinote? Tai va!Jūs privalote man kažką dabar dovanoti! Nes man labai reikia dovanų!". Hm, čia tai bent įžūlumas. "Eda, juk gavai mandariną kaip prizą,užteks šiai dienai".
Vaiko klausimas privertė giliau susimąstyti, ar vien neišsiauklėjimas skatina tokį įžūlumą. Jos daugiavaikė mama - pašalpinė. Matyt, panašiai išmušinėja visur savo teises, dukros - atkartoja. Nuo mažens įpranta ne prašyti, laukti, susitaikyti su savo padėtimi, o reikalauti, tuoj pat stverti. Kebloka auklėjimo užduotis - kaip įskiepyti, kad svetima - tai neliečiama, kad žmogus tik savo noru kažką dosniai dovanoja, kad iš jo plėšti jėga - jau kriminalas, negražu. Kaip? ???
Kitas gluminantis Edos pareiškimas: "Saule, kai pamačiau jus pirmą kartą, iškart supratau, kad noriu turėti tokią mamą. Būkit mano mama." Negalima taip kalbėti, reikia mylėti savo tikrą mamą. Sesių dvynių šūksnis visureigyje už nugaros: " Neeee, ji bloga. Norime, kad tu būtum mūsu mama, tu niekada nepyksti ir nesimuši." KOkia čia nesąmonė, mama - geriausia, ji sūpavo, maitino pienu, seka pasakas, glosto galvą . .... "Ne, ji taip niekada nedaro". Susikonfūzinau, prisiminiau, kaip šliedavausi paauglystėje prie draugių, kurių mamos virdavo uogienes, kepė blynus ir šildė globėjiškomis emocijomis. Bėgdavau į moteriško jaukumo sklidinus namus tekina, sunkiausia buvo grįžti į savus, šaltus, pasiturimus, parodomuosius karjeristų blizgesius, bet be nuoširdžios jausminės meilės.
Neįmanoma įspėti, ar mažiukėms pasirodžiau geresnė mama dėl charakterio ir motiniškų savybių ar dėl geresnių daiktų, patogesnio komforto galimybės. Manau, vaikas to neskiria. Tačiau ant šios dilemos laikosi visa juvenilinė teisė.Ją vaiko teisių gynėjams teks gvildenti nuolat.
Vaikiškos būties klausimų priremta ėmiau kvosti sąžinę: kokio giluminio motyvo vedama savanoriauju valstybės neprašoma, tik sekdama beteisių vaikų norais ir meninio ugdymo poreikiais? KOkias kaukes dėviu ant pasąmonės filtrų?
- Politinių diskusijų forume rusas šovinistas užvažiavo, esą terliojuosi su vaikiukais iš poniško pasipūtimo, kad vargo veidai tenkina mano taukais apvarvėjusią savimeilę, kad tai esą "baltų pirštinaičių" arogancija.
http://forum.polismi.org/
Neteisybė, nesu ponia, santaupų, akcijų, naujų baldų ir net porceliano indų neturiu, gyvenu kukliai, duoną užariu juodu, sunkiu konsultacijų darbu.
- Brolis įgėlė pavadinęs Šalčininkų šventąja Terese. Šmeižtas, absoliutus. Nesu krikščionė, ir Kristaus pavyzdys manęs nė kiek neįkvepia, jo žaizdos jau nebekraujuoja širdyje, kaip prieš 8 metus.
- Močiučių genai. Taip, tai stipriai veikia .Viena, sekdama mažos Teresėlės vizijomis, rėmė Žvėryno vargingas šeimas maistu po karo, nors patiems to maisto trūko. Kita organizuodavo savanorišką, kūrybinį vaikų laisvalaikį Kaštonų gatvėje, vėliau - Valakampiuose. Tempdavom per visą gatvę taburetes į vieną kiemą žiūrėti kaimynų vaikų parengto vaidinimo.
- Patinka dalintis su talentingais vaikais viskuo, ką turiu. Malonumas neišpasakytas, great satisfaction. O tai - beveik priklausomybė, nes varoma biocheminių procesų:)))
- Kompensuoju dailės pamokų stygių ankstyvoje vaikystėje. Man jų reikėjo, bet negavau. Todėl tą duodu kitiems ir tuo pačiu pavėluotai patenkinu savo poreikius . Galbūt, beveik Froido dėsningumas. Dalelytė tiesos.
- NOriu asmeniniu pavyzdžiu įrodyti , kad pasaulį gerinti reikia pradėti no savęs, realiais darbais?Ne, seniai niekam nieko nebeįrodinėju.
-Gaila vaikų, kurie negauna kažko, ką laisvai turi kiti. Taip, be abejo. Gailestingumas - stiprus moters akstinas kažką daryti, kad sielovartos nesibaigtų depresija, atjautos ašaros netekėtų kibirais beprasmiškai.
- Labai trūksta gyvenime žaidybinės dvasios. Suaugusieji - jau užkonservuoti problemų, praradę žaismės įgūdžius. Pažaidžiu su vaikais laisvai - ir sparnai vėl pakyla :))
-Dievinu komandinę sąžiningą veiklą. Visuomenėje komandinį azartą užsmaugia pinigai: kažkam jų reikia daugiau, kažkas dėl jų imasi reguliuoti lygybės ugnies kurstomą entuziastų grupę. Su vaikais komanda - skaisti ir švari, be pardavimų ar pelno procentinio rimbo.
- Ilgiuosi supratimo. Vaikai supranta iš pusės mirksnio. Suaugusiems reikia ilgai ir nuobodžiai aiškinti, ką vienu ar kitu poelgiu turėjau omenyje. Aiškintis - tingiu, ir laiko gaila.
- Drauge su vaikais drąsiau ir pati skverbiuosi į dailės pasaulį, griaunu pasąmonėje mokyklos dailės mokytojo įvarytus paniekos blokus. Taip, beveik pusė tiesos. Matant, kaip drąsiai ir pasitikėdami savimi vaikai taškosi baltame lape, tirpsta balto popieriaus baimė, irgi tvirčiau laikau ir vedžioju teptuką, nekompleksuodama , kad nebaigiau akademijų . Baigiau Justino Vėbros akvarelės vasaros trumpą akademiją. Man ji - geriausia:))
-Socializuojuosi kaime. Per bendras sueigas moterys pašpilkuoja ar leipsta juokais dėl miesčionkos zoo žinojimų. Į pasiūlymą laikyti vištas atsikirtau, kad neturiu tiek šieno žiemai. Tai buvo juoko:))) Užtat mokyti - gerbtina.
- Savi vaikai užsieniuose, jų iki ašarų trūksta, negaliu išlieti motinišką meilę pilnutinai . Išlieju ant kitų. Galbūt, nesu tikra. Kitur irgi yra kur išsilieti.
- Esu patriotė. Tikiu, kad kultūra nugali nacionalines trintis. Tikėjimas irgi įrodomas darbais pagal gebėjimus ir galimybes. Žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim, ir širdies ugnim tik prakalbam į ją. O kaip gi kitaip? Dalis tiesos
- KOmpensuoju sociokultūrinės veiklos nebuvimą kaime. Taip taip taip. Kas nemoko mergaičių tapyti ir dainuoti, tas turi suaugusias prastas motinas. Beveik H.Hesės " Stiklo karoliukų" etinė ašis:)) Bet aukštos materijos - ne mano daržas.
Sąžiningiausia motyvacija: iki pasąmonės juodžiausių gelmių išgąsdino mėgiama, soul mate amerikiečių rašytoja Džoisė Kerolė Outs (JOyce Carol Oates). JOs apsakyme "Pasirodė priešas" moteris, skubėdama į vienkiemio sodybą vos neįsirėžia posūkyje į būrį apiplyšusių piktų vargetų, remontuojančių lūženą autobusą. Klasinės neapykantos vedami pusalkaniai vaikai apmėto jos automobilį akmenimis. Pasprukusi, ji, nuojautos genama, su sūnumi nukerpa visas kolekcines rožes, užsibarikaduoja name. Kad nematytų, kaip tuoj pravažiuosianti gavrošų orda išpuoselėtą sodą sumaitoja. Siužetas tarsi apie mano sodybą, skendinčią bijūnų, rožių ir irisų žieduose. Juk ir man bus lygiai taip, užaugs pašalpinukai ir bambalinukai, plėš, grūmos, kels pavojus! Jau užaugo, jau antrus metus patykoję ištraukia tinklais amūrus iš prūdo. "Būsiu jiems kaip socialinio pykčio taikinys, prarasiu ramybę ir dvasios užuoveją",- taip paveikė nerimo prisodrinta novelė.
D.K.Outs proza yra tiek įssismelkianti kiaurai ir sugestyvi , jog baimės dėl prarastų rožių nedavė ramybės visą 2011 m vasarą. Privalėjau kažką daryti, kad D.K.Outs šiurpi, bet ir tikroviška pranašystė neišsipildytų.
Atvesiu mažuliukus į savo pasaulį, kad jį pamiltų - su rožėms, atvirais vartais, be apsauginių tvorų, slaptų kamerų. Rasiu laiko išmokyti mylėti juos grožį visur, net ir turtingesnio kaimyno sode. Labai labai stengsiuosi, jau stengiuosi. Nežinau, ar pavyks? Ar Eda neateis paauglė nekviesta su reikliu šypsniu ar Helovyno baltadante kauke : "Neturi man nieko duoti. Aš pati pasiimsiu."
Kada: 2013/10/24
Kavos filtrus (3lt- pakuotė) ketinau spalvinti širdies girliandoms.Jos papuoštų kūrybos zoną.Deja, kiek namie belanksčiau,iš kūgio formos iškirpti dvigubą širdį niekaip greitomis nesigavo,paklausti kokio išmanaus dizainerio nebuvo laiko.Spontaniškai bekarpant sulankstytus filtrus gavosi kaukė su iškirptom akim. Nagi Helovynas kitą savaitę!Nemėgstu kapinių herojų balių, apsieisim be satanizmo elementų.Užtat KAUKĖ- įdomi,bekraštė tema. Juolab Turgeliai - artimiausias studijai miestelis- Lietuvoje garsėjo Vėlinių turgeliais
Atsigręžiau prie tradicinių paskatų,kad stengtusi, pabaigtų kūrinėlius.Už gražiausiai nutapytą kaukę pažadėjau prizą-siurprizą. Kažkodėl žmogus be įvertinimo, be šlovės medalio neatsiskleidžia pilna jėga.
Pirmoji užduotis: nutapyti liūdną ir linksmą kaukę. Ankstesnės pratybos įsisavinant spalvų ratą nenuėjo veltui. Linksmas kaukes tapė vaiskiai geltonai-žaliai, liūdnas - mėlynai-violetines. Užsimanė dar piktų kaukių. Kokios jos, piktos? Man atrodė, kad - sučiauptos kietai lūpos ir suraukti antakiai. Vaikai karštai įrodinėjo, jog pikta grimasa- tai šuniškai iššiepti, atsikišę ilgi balti dantys, vilko nasrai. Paradoksas: nūdienos LT elito sėkmės atributas - tie patys sniego baltumo dantys, demonstratyviai iškišti kameroms. Vaiko lūpomis -elitiniai visi su piktomis kaukėmis, gąsdina vieni kitus:)))
Gerumo kaukės tapėsi rausvos su augaliniais motyvais.Paprašiau, kad nutapytų kaukę, kurios mirtinai išsigąsčiau. Tokias užliejo tiršta juoda spalva su kraujo blizgesiais. Kaukių darymas tapytojoms patiko, pakėlė ūpą. Kaipmat išgraibstė ir nuspalvino visus ruošinėlius.
Pamokos gale bendru balsavimu išrinkome gražiausią, baisiausią ir šypsningiausią kaukes.Prizai -mandarinai irgi tiko:)))
Trumpam pasivažinėjimui pasirinkom naują kryptį : Pavlovo respublikos griuvėsių memorialą, 3 km nuotolio.Sutarėm, kad vasarą ten darysim plenerus ant žolės, idealios samanotų sienojų faktūros akvarelėms . Papasakojau apie P.Bžostovskį, pasikarstėm drauge po didingų rūmų griaučius. Surengėm fotosesiją Oficinos liekanų langų ertmėse Oficina - buvę Teismo rūmai. Simboliška, kad varguolių šeimų mergaitės įsiamžino jos fone. Šalyje, kur Teisingumo nėra, kur teismai - imitacija, ten skurdo vaikus lavina ir priartina prie kultūros - savanoriai. Labdariai - žeminantis žodis, išreiškia soc. nelygybę.
Ką išreiškė Eduardos (7m) reikalavimas - iki šiol neradau atsakymo. Pamačiusi automobilyje kabančią kvapnią žuvytę, ištiesė ranką pastverti : "Labai jos noriu, duok man" . Ne, tą žuvytę dovanojo draugai, kuriuos labai myliu, neatiduosiu nė už ką. Mergaitė susikaupė, giliai įkvėpė ir rimtu veidu, tvirtai, net įsakmiai pareiškė: " Žinote, ką dabar pasakysiu? Ar žinote? Tai va!Jūs privalote man kažką dabar dovanoti! Nes man labai reikia dovanų!". Hm, čia tai bent įžūlumas. "Eda, juk gavai mandariną kaip prizą,užteks šiai dienai".
Vaiko klausimas privertė giliau susimąstyti, ar vien neišsiauklėjimas skatina tokį įžūlumą. Jos daugiavaikė mama - pašalpinė. Matyt, panašiai išmušinėja visur savo teises, dukros - atkartoja. Nuo mažens įpranta ne prašyti, laukti, susitaikyti su savo padėtimi, o reikalauti, tuoj pat stverti. Kebloka auklėjimo užduotis - kaip įskiepyti, kad svetima - tai neliečiama, kad žmogus tik savo noru kažką dosniai dovanoja, kad iš jo plėšti jėga - jau kriminalas, negražu. Kaip? ???
Kitas gluminantis Edos pareiškimas: "Saule, kai pamačiau jus pirmą kartą, iškart supratau, kad noriu turėti tokią mamą. Būkit mano mama." Negalima taip kalbėti, reikia mylėti savo tikrą mamą. Sesių dvynių šūksnis visureigyje už nugaros: " Neeee, ji bloga. Norime, kad tu būtum mūsu mama, tu niekada nepyksti ir nesimuši." KOkia čia nesąmonė, mama - geriausia, ji sūpavo, maitino pienu, seka pasakas, glosto galvą . .... "Ne, ji taip niekada nedaro". Susikonfūzinau, prisiminiau, kaip šliedavausi paauglystėje prie draugių, kurių mamos virdavo uogienes, kepė blynus ir šildė globėjiškomis emocijomis. Bėgdavau į moteriško jaukumo sklidinus namus tekina, sunkiausia buvo grįžti į savus, šaltus, pasiturimus, parodomuosius karjeristų blizgesius, bet be nuoširdžios jausminės meilės.
Neįmanoma įspėti, ar mažiukėms pasirodžiau geresnė mama dėl charakterio ir motiniškų savybių ar dėl geresnių daiktų, patogesnio komforto galimybės. Manau, vaikas to neskiria. Tačiau ant šios dilemos laikosi visa juvenilinė teisė.Ją vaiko teisių gynėjams teks gvildenti nuolat.
Vaikiškos būties klausimų priremta ėmiau kvosti sąžinę: kokio giluminio motyvo vedama savanoriauju valstybės neprašoma, tik sekdama beteisių vaikų norais ir meninio ugdymo poreikiais? KOkias kaukes dėviu ant pasąmonės filtrų?
- Politinių diskusijų forume rusas šovinistas užvažiavo, esą terliojuosi su vaikiukais iš poniško pasipūtimo, kad vargo veidai tenkina mano taukais apvarvėjusią savimeilę, kad tai esą "baltų pirštinaičių" arogancija.
http://forum.polismi.org/
Neteisybė, nesu ponia, santaupų, akcijų, naujų baldų ir net porceliano indų neturiu, gyvenu kukliai, duoną užariu juodu, sunkiu konsultacijų darbu.
- Brolis įgėlė pavadinęs Šalčininkų šventąja Terese. Šmeižtas, absoliutus. Nesu krikščionė, ir Kristaus pavyzdys manęs nė kiek neįkvepia, jo žaizdos jau nebekraujuoja širdyje, kaip prieš 8 metus.
- Močiučių genai. Taip, tai stipriai veikia .Viena, sekdama mažos Teresėlės vizijomis, rėmė Žvėryno vargingas šeimas maistu po karo, nors patiems to maisto trūko. Kita organizuodavo savanorišką, kūrybinį vaikų laisvalaikį Kaštonų gatvėje, vėliau - Valakampiuose. Tempdavom per visą gatvę taburetes į vieną kiemą žiūrėti kaimynų vaikų parengto vaidinimo.
 |
| Pavlovo laisvos respublikos liekanos |
- Kompensuoju dailės pamokų stygių ankstyvoje vaikystėje. Man jų reikėjo, bet negavau. Todėl tą duodu kitiems ir tuo pačiu pavėluotai patenkinu savo poreikius . Galbūt, beveik Froido dėsningumas. Dalelytė tiesos.
- NOriu asmeniniu pavyzdžiu įrodyti , kad pasaulį gerinti reikia pradėti no savęs, realiais darbais?Ne, seniai niekam nieko nebeįrodinėju.
-Gaila vaikų, kurie negauna kažko, ką laisvai turi kiti. Taip, be abejo. Gailestingumas - stiprus moters akstinas kažką daryti, kad sielovartos nesibaigtų depresija, atjautos ašaros netekėtų kibirais beprasmiškai.
- Labai trūksta gyvenime žaidybinės dvasios. Suaugusieji - jau užkonservuoti problemų, praradę žaismės įgūdžius. Pažaidžiu su vaikais laisvai - ir sparnai vėl pakyla :))
-Dievinu komandinę sąžiningą veiklą. Visuomenėje komandinį azartą užsmaugia pinigai: kažkam jų reikia daugiau, kažkas dėl jų imasi reguliuoti lygybės ugnies kurstomą entuziastų grupę. Su vaikais komanda - skaisti ir švari, be pardavimų ar pelno procentinio rimbo.
- Ilgiuosi supratimo. Vaikai supranta iš pusės mirksnio. Suaugusiems reikia ilgai ir nuobodžiai aiškinti, ką vienu ar kitu poelgiu turėjau omenyje. Aiškintis - tingiu, ir laiko gaila.
- Drauge su vaikais drąsiau ir pati skverbiuosi į dailės pasaulį, griaunu pasąmonėje mokyklos dailės mokytojo įvarytus paniekos blokus. Taip, beveik pusė tiesos. Matant, kaip drąsiai ir pasitikėdami savimi vaikai taškosi baltame lape, tirpsta balto popieriaus baimė, irgi tvirčiau laikau ir vedžioju teptuką, nekompleksuodama , kad nebaigiau akademijų . Baigiau Justino Vėbros akvarelės vasaros trumpą akademiją. Man ji - geriausia:))
-Socializuojuosi kaime. Per bendras sueigas moterys pašpilkuoja ar leipsta juokais dėl miesčionkos zoo žinojimų. Į pasiūlymą laikyti vištas atsikirtau, kad neturiu tiek šieno žiemai. Tai buvo juoko:))) Užtat mokyti - gerbtina.
- Savi vaikai užsieniuose, jų iki ašarų trūksta, negaliu išlieti motinišką meilę pilnutinai . Išlieju ant kitų. Galbūt, nesu tikra. Kitur irgi yra kur išsilieti.
- Esu patriotė. Tikiu, kad kultūra nugali nacionalines trintis. Tikėjimas irgi įrodomas darbais pagal gebėjimus ir galimybes. Žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim, ir širdies ugnim tik prakalbam į ją. O kaip gi kitaip? Dalis tiesos
- KOmpensuoju sociokultūrinės veiklos nebuvimą kaime. Taip taip taip. Kas nemoko mergaičių tapyti ir dainuoti, tas turi suaugusias prastas motinas. Beveik H.Hesės " Stiklo karoliukų" etinė ašis:)) Bet aukštos materijos - ne mano daržas.
 |
| Kokie užaugs skurdo vaikai sugriautuose Teisingumo rūmuose?Studijos mergaitės Pavlovo Respublikos griuvėsiuose |
D.K.Outs proza yra tiek įssismelkianti kiaurai ir sugestyvi , jog baimės dėl prarastų rožių nedavė ramybės visą 2011 m vasarą. Privalėjau kažką daryti, kad D.K.Outs šiurpi, bet ir tikroviška pranašystė neišsipildytų.
Atvesiu mažuliukus į savo pasaulį, kad jį pamiltų - su rožėms, atvirais vartais, be apsauginių tvorų, slaptų kamerų. Rasiu laiko išmokyti mylėti juos grožį visur, net ir turtingesnio kaimyno sode. Labai labai stengsiuosi, jau stengiuosi. Nežinau, ar pavyks? Ar Eda neateis paauglė nekviesta su reikliu šypsniu ar Helovyno baltadante kauke : "Neturi man nieko duoti. Aš pati pasiimsiu."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą