Kaimo studija' 6: auksas saujoje

Kada: 20131010
Tema: klevo lapas
Technika: akvarelės liejimas pirštais

David, 7m

Vedžiodama rytais  šunį palei Gerosios Vilties  mokyklos langus, smalsiai stebiu pradinukų pamokas. Tik viena mokytoja  iš bene šešių langų ekranų patraukia  pirmą dėmesį. Mat su dailia šukuosena, skoningai apsirengusi. Kitos - pilkos tetulės  su neplautom  susivėlusiom galvom, persisukususiais nudrizguziais megztiniais. Būčiau direktorė - kasryt kaip kariuomenėje surikiuočiau ir dalinčiau pastabas dėl išvaizdos . Atrodymas - ne tik pagarba vaikui, kaip asmenybei. Žmogaus etalonas, į kurį norėtųsi lygiuotis, juo didžiuotis, net garbinti  ir jo mintimis dėl to tikėti.  Mokytojo išvaizda - ir dėmesio patraukimo būdas. 21 žinių amžiaus vaikų dėmesys - išskaidytas, jiems sunku susikoncentruoti.Pamokos interliudija : klasė įdėmiai apžiūrinėja mokytoją. Per įvadinę prezentaciją galima spėti įtraukti į pamokos turinį ir tuos, kuriems jis neįdomus, vien privalomas.

 Didžioji dalis pradinukų , kuriuos stebėjau klasėje, jau ganė debesis, šaudė ilgesingais žvilgsniais į rudenį už lango, slapta bodėjosi statišku veiksmu, marinuojamu laiku. Atpažinau juose save, mokinę. Didžiausia baimė būdavo  išskridus mintimis toli už lango, ten kur neša vaizduotės sparnai,  - ar susivoksiu, jei ko  formalus, nepašauktasis pedagogas staiga  paklaus,  ar kas iš bendramokslių spės pakuždėti atsakymą? Ta baimė priaugino  falšo kaukes - apsimesti viešumoje tuo,kas nesi. Gramdau ir gramdysiu jas nuo veido iki pat gyvenimo galo.
 
Vienoje klasėje  ant lentos mokytoja morfologiškai baksnojo į žodį: SAULĖ-GRĄŽ-A.Žodžių daryba. Visai šalia - privačiame sodelyje - dar lingavo kelios tikros saulėgrąžos ir daug geltonų jurginų.Kažin, ar spės mokiniai pamatyti jų geltonį?sužinoti iš mokytojų paprastus, bet esminius dalykus - kodėl saulėgrąža geltona? o jurginas raudonas? kas keičia rudenį jų spalvas?  Negi žodžio, o ne realaus augalo daryba pasaulio  pažinimo ištakose svarbesnė?

Stiprinti ryšį su gamta technologijų okupacijose - pirmaeilis mokytojo uždavinys. Tapysim klevo lapus.Išmoks maišyti spalvas, pamatys,kaip spalvos maišosi natūraliai gamtoje. Paprašiau Deniso atnešti iš lauko daug gražių klevo lapų. Deja, jie visi buvo kaip auksas-geltoni, be priemaišų.Lengvai pakrapyti rudom strazdanom. Mano vaizduotė šįsyk per skubėjimą prasilenkė su tikrove.Galėjau gi iš anksto įsitikinti, kad pirmi raudonio intarpai jau nugelto po šalnų, visų klevų lapai - vienspalviai...

Bibliotekoje jau degė ugniakuras. Buvo karšta visomis prasmėmis, mes šeimininkė Teresė maloniai atlyžo,  vėl tapo svetinga ir jautri vaikų poreikiams. Pamokoje turėjau neįveikiamą konkurentą... kompiuterį. Atėjo būrys vaikinų. Ir naujokai. Stresas, nes nežinojau jų gebėjimų, nuosekli  tąsa nutrūko. Sunkiausia buvo įveikti bendrą jų neurotinį skubėjimą: "nagi, greičiau, ką ten reikia tapyti, kompas nelaukia." Šią dvikovą su strateginiais žaidimais pralaimėjau. Na koks įsijautimas į klevo lapo kapiliarų grožį, kai jų galvose tvinksi  mūšio šaudynės?!

 Bibliotekoje stovi kompiuteriai, berniukai ten ateina pažasti. Tai gerai, jie socializuojasi, susibendrauja.Tačiau meno pamoka iškart  po kompžaidimų - NEĮMANOMA. Reikalingas bent valandos tarpsnis apmalšinti sukilusį jaunatviškų karų adrenaliną. Be to, nemotyvuotas, atsitiktinai atėjęs į meno pamoką paauglys ją sužlugdo, išskaidęs ir kitų dėmesį. Ir jokie pedagoginiai triukai to neįveiks. Teko palaukti, kol šustresni , atėję dėl kompiuterio ir sutikę pasilikti tapyti, pabaigs ir išeis. Daugiau dėmesio skyriau tiems, kam pavyko užmegzti emocinį ryšį su piešiniu.

Netikėta kliūtis - keli berniukai  kalbėjo švarutėle lenkų kalba,ne tuteišu slengu  (matyt, puikūs  mokytojai Turgeliuose). Daugumos jų prašymų , klausimų visiškai nesupratau. Gėda, ir mano reakcijos po dantistės skausmo malšinamų stiprių injekcijų buvo sulėtintos, nespėjau orientuotis . Išvada: meno pamokoms reikalinga skaidri kaip krištolas, ne vaistų ar kvaišalų apdujinta galva.
     

Art:Andzejka, 3 metai. Rudens lapai

Nuolatinių mergaičių nebuvo. Jos susisarmatijo prisijungti prie vyresnių berniukų dešimtuko.Į pabaigą, išdrįsusios įveikti lyčių barjerus, atėjo sesės Diana su Valerija. Joms teko palaukti, kol liks laisvų storų teptukų . Brolio atvestas trimetis Andrzhejus niekaip nesutiko išeiti, įsikibęs teptuką reikalavao lapų ir stropiai teptuku vedžiojo klevo lapų vėduokles: "Duok dar lapų, noriu dar dar tapyti." Kaip panižo trumpam  tą akimirką  Andžejkos  ir kitų  tūkstančių vargšų vaikų vardu skeltį karštą antausį negerbiamam A.Janukoniui. Kažkada   mero bloge,diskusijoje dėl Vilniaus muzikos mokyklų uždarymo  tūlas "Andrius" įrodinėjo esą jei vaikų tėvai neišgali užsidirbti sporto ar meno būreliams, vadinasi, jų vaikams to ir nereikia, kad viešas interesas -  neegzistuoja,  neva blefas.

 



Teoriškai maniausi, kad visi įsižaisime liedami klevo penklapį pirštais. Ne, jiems nepatiko. Kilo pagrįstų įtarimų, jog 11-12 metų paauglio, jau  tvirtai įsišaknijusio prie kompo, pirštai sustabarėja - jais tampa sunku perduoti vaizduotės labirintus. Su teptukais mojuoti strateginiams asams sekėsi kur kas spėriau.

Su aklu dailininku (net vardo neįsiminiau ) Kinijoje, 2007m

Kinų aklo grafiko graviūros, pirštų technika 

Pirštų tapyba  prieš šešeris metus sužavėjo, įkvėpė aklas  80-metis kinų grafikas. Per kinų revoliuciją jį giminės saugiai paslėpė Huanšanio geltonuose kalnuose, atokaus kaimo slaptoje palėpėje, kad  prievarta  neišvarytų į komunizmo statybas. Nepšviestoje kamaraitėje anksti apako. Jaunystėje perimtą ir išlavintą  kinų graviūrų kanoną įgudo tęsti kaip tradiciją pirštais, aklas. Švariai ir skaidriai. Turiu parsivežusi jo 4 darbus "Metų laikai Huanšanyje" (ta pati panorama skirtingais metų laikais iš skirtingų taškų,  artima  K.Mone " Vandens Lelijų" panoraminei idėjai  Paryžiaus Oranžeri paviljone ).



Mačiau , kaip vienas naujas berniukas išsinešė vogčiomis kelis teptukus. Prieš tai pasizondavo mano budrumą, kelissyk klausė, ar galima pasinaudoti  tuo ar anuo pieštuku? Mačiau, bet nieko nesakiau.Jo neperauklėsiu, jei tokios jo šeimos tradicijos. Nenoriu ir su kitais vaikais viešai priešinti, kelti įtampas . Teisingiau mintyse paprašyti, įteigti ,kad jis nebepasirodytų. Jei taip padarytų jau gerai pažįstamas studijos auklėtinis, elgčiausi kitaip. Pradžioje atsirado nepatogių minčių: reikia sunumeruoti dailės priemones, pamokos gale susiskaičiuoti. O siaube... Neeeee.... tegu susirenka mažiau norinčių, bet savi, elitiniai, patikrinti. Įtarumo ir nepasitikėjimo atmosferoje grožiui nėra vietos.

Valerija, 7m: Klevo lapas virto ežiuku

Valerija ( 6m), droviai kikendama ,išdrįso paklausti : "Mokytoja, iš kur pas jus tose dėžėse tiek daug  gražių prekių? Kas jums perka?" . Atsakymą  turėjau pasiruošusi jau seniai, išpyškinau: "Geri žmonės jums siunčia. Žino, kad jūsų kaime nėra dailės mokyklos.Nori, kad jūs užaugtumėt geresni, daugiau laiko kažką gražaus kurtumėt. Irgi tiems geriems žmonėms padedu, skiriu savo brangų laiką. Kiekviename kaime turi būtų vaikų meno ir sporto centras." Įtikinau:)))). Jarekas išgirdęs apie kainas ir prekes aplipdė mane oranžiniais kainininkais. Tai buvo jų "pirštų menas" ,  prekybinė instaliacija. Diana apžaidė: "O kiek tavo ranka kainuoja?" Hmmm. - Milijoną!Nes ja rašau, spaudau kompų klavišus, tapau, sodinu, glostau mylimukų galvas, fotografuoju. Už jokius milijonus tokios rankos niekur nenusipirksiu.
- O šalikas?
Hm... gražus, kašmyrinis, indiškas,šilku austas
- Vieną litą. Daug tokių šalikų. Litas - kad ne visai veltui. 
- O paltas?
Norimos spalvos zomšos lietpaltį nuroviau Bristolyje.Turėtų jo kokiam dešimtmečiui užtekti.Pakaitalą sunkiai berasiu. Jo gaila, kaina didesnė.
- Daug kainuoja, 300 litų.
- Oho, koks brangus.
- Man jūsų auksiniai  klevo lapai - brangesni.

Į finalinį važiavimą visureigiu įlipo tik trys . Norėjo ir kitos, nuolatinės, bet nedalyvavo pamokoje, nenusipelnė.Jarekas deklaravo: "Mes užsitarnavome, o jos ne." Važiuojant svarstėme, kuo gi vaišinsimės sode? Valerija priminė: " Mačiau ten tokias storas raudonas uogas." "Ne,erkšėtuogės nevalgomos, paukščiai nules". Prisiminiau, kad pakraštėse išbujojo remontantinės avietės. "Ragausime aviečių." Jie pritilo, "išgirdau", ką galvoja : "kokios tokios avietės rudenį?". Beje ir valgė jas nenoriai, nepatikliai, nes nematytos uogos prieštaravo  įprastoms liepų avietėms. Gal kokie nuodai vaiko požiūriu?:))))
 Jarekas pasiūlė: "o gal obuolių turi ?" - "Ne, šiemet neužderėjo, nebent ant senos obels keli." - "einam, man ir žali labai skanūs!"

Diana,7 m.

Pastebėjom kelis  užsilikusius grapšteinus aukštai. "Mano, mano, nelieskit!" , - sukliko berniukas ir kaip vijurkas ėmė ropštis senolės obels kamienu. Užsidengiau rankomis akis iš baimės, kad nelūžtų sutrūnijusi šaka ir kad vaikai nematytų staiga  ištryškusių ašarų. Pernai dėl kelionių obuolių net nespėjome nurinkti, sustūmėme sukritusius  į kompostą. Aklos sočios kiaulės, galėjome atiduoti Jareko ir Dianos šeimoms. Jiems, pasirodo, ir laukiniai žali - delikatesas.

Kultūros pamokos davė pirmas atžalas. Atidarant mašinos duris Jarekas priminė: "sėdėsiu priekyje,  juk  anąkart nubalsavome, kad gražiai susitarsime?" Pakeliui užėjo kalba apie seses ir brolius. Valerija paminėjo, kad jų 10-ies vaikų daugiavaikėje jau 2 mirę - 6 metų sesė ir 17 metų brolis. Diana su Jareku užginčijo: "Sandra, Sandra dar mirė". Sandrą -jų mažoji puseserė, mirė 2-jų metukų, mamos neprižiūrėta, dėl plaučių uždegimo komplikacijų. Su ja,  dar šliaužiojančia su pampersais,  teko kažkada praleisti pusdienį, abi laukėm nežinia kur nuklydusios mamos. Buvo žaviai linksmas kūdikis, nenuorama , ir vaikai ją tokią prisimins. Užkabinus mirties temą, nežinojau, ką jiems sakyti. Pasakos- šeimų folkloras. Tik tėvai turi teisę kurti pasakas, apsaugančias vaiką nuo gyvenimo žiaurumų. Mokytojas turi sakyti tiesą ir tik tiesą, kad išlaikytų  abipusį pasitikėjimą, nekurti narkotinių pasakų apie angelus danguje ir negąsdinti sliekais kape. Jie buvo dar per maži, kad diskutuočiau rimtai apie mirtį. Prisiminę Sandrą , pritilome. Spontaniškai, nesusitarę  pagerbėme ją tylos minute.

Art: P. Bruegel

Art : Chang Sonnie. Zombie sibling

Jau  namų kieme, Vilniuje, stabtelėjau, kad praleisčiau tris aklus vaikinus su juodais akiniais, ėjo iš aklųjų baseino, vorele, susikabinę už pečių.  Gyvas paveikslas susišaukė su šios dienos  kompiniais bachūriukais. Susispietę prie monitoriaus, jie jau buvo apakę gamtos dailei.  Dvasiškai akli, palyginus su neregiu kinų dailininku, skubančiu įamžinti  gamtos grožį - bene didžiausią nemokamą brangenybę,  rudeninį auksą saujoje.