Sofija su genijaus papildu

Kas : K/f "Laiškai Sofijai"
Kada : 2013 09 08
Režisierius: Robert Mullan
Vertinimai: 6/10
http://www.imdb.com/title/tt2338874/
 Filmas  - žiūrimas, be patologijų ir  tuščiavidurių ištęstumų, kas reta lietuvių kino dabartyje.Šiltas,jautrus, tvarkingas, pastatyminis ir saviveiklinis biokas.  Vietomis net griebia už  emocijų. Verta  pamatyti dėl puikių kostiumų, istoriškai tikslių interjerų, atgaivinti  prigesusį patriotizmą. Kovos už lietuvybę tema  scenarijuje atskleista giliai ir korektiškai . Režisierius Bobas Mulenas, garsus , senos tradicijos psichoanalitikas, įžvelgė  ir subtiliai atskleidė tautos nenutrūkstamo, periodinio maskoliško genocido motyvą. Anas vėl kelia galvą šio rudens  ekonominiuose šantažuose, Kremliaus papėdėse jėga klupdomi lietuvių pienininkai.

Scena, kur Sofija priešinasi kapitono Nikolajaus Rostovo prievartai, įamžino tūkstančių lietuvių moterų pasirinkimus analoginiuose pavaldumo santykiuose: ar pasiduoti intervento spaudimui ir terorui apsaugant artimųjų laisvę, ar - ginti orumą ir prarasti .. gyvenimą.

Įsivaizduoju, kad panašius išgyvenimus perėjo pokario pasipriešinimo partizanės, partizanų giminaitės.Tapatus siaubas ,kaip ir carinio vietininko atakuojamos  Sofijos akyse, temdė  močiutės sesers žvilgsnį, kai ją tardė KGB dėl kolaboravimo su vokiečiais. Koks ten kolaboravimas... jauna  nuoširdžiai  įsimylėjo vokiečių karininką,atsisakė su mylimuoju trauktis į vakarus, nes  kažkam reikėjo pasilikti, slaugyti sergančią mamą.Už tai KGB ją privertė bendradarbiauti,grasindami: jei atsisakys,ištrems  ne tik ją, bet ir mylimą brolį. Visa giminė žinojo jos tragišką pasirinkimą, gailėjo, nesmerkė, tokie istoriškai nuolat kartojosi ( tada buvo,  neužilgo vėl atsikartos)  žiaurūs, žmonių  dvasios laužymo laikai...

Režisūra - įžūliai mėgėjiška, sekė apgraibom paskui gerą scenarijų, kuriame Sofijos ir Kastuko meilė grūmėsi su Laikmečio akivarais.  Galbūt režisūra įdomi tuo, kaip B.Mullanas ištransliavo ilgametę psichoanalitiko patirtį - kuždėtis intymiai ant froidiškų kušečių, skverbtis  tyrėjo žvilgsniu kuo giliau į pacientų veidus ir  neva humanistiškai baisėtis tramdomu psichiatrinės pacientu. Pagrįstai baiminausi, kad jis pasauliui lietuvių genijų NR1 pateiks kaip psichinį, kurio liga diktavo kūrybą . Negana vietinių davatkų menotyrininkių, kurios Italijai M.K. Čiurlionio retrospektyvą eksponavo  ideologizuotai, pagal juodąsias tarybinės menotyros tradicijas,   pristatė kaip ezoteriką. Negana jų paniekinimo (pradžioje maniausi), - dar  ir gastrolieriai psichiatrai dailės genijų tiražuos kaip šizofreniką Vakarams.

Laimė,psichiatrinės temą nustelbė, užtušavo  lietuvybė ir  Sofija Kymantaitė. Ją įstabiai, talentingai suvaidinto aktorė Marija Korenkaitė. Filmas - apie Sofiją, apie jos  pasirinkimus ir dramatišką meilės istoriją. Taip visada įsivaizdavau MKČ mūzą. Aistringą, fanatišką, beatodairišką, valdingą ir egoistišką. Apsėstą patriotizmo ir išsilaisvinimo idėjų ir nesugebančią pasirūpinti mylimo vyro trapia sveikata,  padrika dailininko buitimi, sudaryti jam pakenčiamas sąlygas tapybai.
Fatališka moteris.Meilė jai atvėrė genijui fantasmagorinių pasaulių vaizdinius, antgamtinių dvasių sklidinas dimensijas. Pakrikštijo jį dvasiaregystei, kuriai dar dvasiškai akli  menotyrininkai , jie vis dar iš inercijos  kabina medicinines ar teologines etiketes:ezoterikas, šizofrenikas. 

 Genijus iškyla virš masių, virš akademinių visuomenių, nes jo matymas aplenkia bendrą laiką.Jo sąmoninga (ne liguista) rega mato tikrovę giliau,kitoniškiau,  aukštesniu kampu, nei amžininkai. Po  šimtmečio  Dali ir Miro siurealizmas, Čiurlionio panteistinis misticizmas  ir masėms taps realizmu, atpažįstamais, įpastais  gamtos siluetų ir formų garsiniais-spalviniaiss akordais  nušviesėjusiame tikrovės veidrodyje. Jis buvo realistas , kokių reta. Druskininkų apylinkėse senos pušys būtent taip čiurlioniškai lipa penklinėmis aukštyn dzūkų kalvelių šlaitais. Brėkštant ir migloje Nemuno apylinkų miškai atrodo net mistiškiau, nei jų muziką pasišovęs įamžinti genijus . Kas nematė  pavasarinių klonių  ir slėnių panoramų nuo lietuviškų piliakalnių, tiems Čiurlionio tapyba -simbolinė. Mačiusiems -  meninė, realistinė, sakralizuota. Joje  atspindėtos  Gamtos nuolat kintamos dermės, gyvybės visovės, taipogi  nepakartojamo, natūralaus, savaiminio, beribio  grožio apraiškos - kaip tikriausias aukštesnės valios kūrybinio prado liudijimas.

Pavasaris 4

Šiuo požiūriu akcentai dėl M.KČ ligos rodo Bobo Muleno samanotą, apkerpėjusį  požiūrį į psichinių ligų fenomeną. Pažangesni požiūriai : vengro Janošo  Saso "Opijus:Beprotės  dienoraštis", D. Kronenbergo "Pavojingas metodas". Klausimai turi būti keliami praeities psichoanalitikams, kodėl kankino tramdomais ir elektrošokais kitamanius, trukdė genijams reikšti?Nors anie nebuvo pavojingi, o viso labo neatitiko aplinkos  "norminio elgesio" standartų, nelaužė savęs link privalomo dailėje akademizmo, išgyveno depresijas -  dėsningus  kuriančio žmogaus  dvasios atoslūgius po antgamtiškai intensyvių kūrybos potvynių ir pakilimų.
   
http://www.imdb.com/title/tt0803052/    
http://www.imdb.com/title/tt1571222/?ref_=nm_flmg_act_15 


Marijos Korenkaitės  interpretuotą Sofiją priėmiau be išlygų. JI įkūnijo,  meniškai ir įtaigiai atskleidė vaidinamą personaliją. Aukščiausio kalibro aktorė, privalanti siekti daugiau, nei  vietniai saviveikliniai projektai. Ji ir kels filmo reitingus, rinks pliusus. Rokas Zubovas maišėsi kadre jai po kojom kaip koks raukšlėtas trolis. Jo vieta filme -  iškamša, reklaminis kablys,  vestuvių generolas, pakviestas dėl intriguojančios kino rinkodaros, bile privilioti žiūrovą.  Toks bevilitškai atgyvenęs  reklamos triukas, kap ir reitingų dirbtiniai kėlimai balsuojant IMDB: "Publika  - kvaila, eis pažiūrėti Čiurlionio proanūkio, lygins panašumus.". Nekvaila jau publika, išlavėjusi, atskiria gerą kiną nuo "projekto".

Apmaudžiai skystas, nekinogeniškas, prėskas R Zubovas kadre labiau priminė laikinai prasiblaiviusį Užupio menininką,  kaip teliukas sekiojantį paskui veiklią žmoną-motinėlę. Jame nebuvo nė lašo  pasišventėlio, perfekcionisto, kasdien dariusio dešimtis eskizų,kolosalios vidinės įtampos - įgarsintos jo muzikiniuose kūriniuose. Ir ta įstabi, antgamtinė čiulioniška šviesa, kuria spinduliuoja, skamba jo muzikalūs, nuosekliai struktūrizuoti, pedantiškai harmonizuoti paveikslai - galėjo kilti tik iš maksimalios koncentracijos,kryptingų savirefleksijų, intelektualių  apmąstymų, ne iš pasyvaus nuolankumo, kurį susikaustęs  rodė  R. Zubovas. JIs visur atrodė savo esme  senas, pavargęs,  prisidengęs užgesusias akis vienoda šypsenėle.  Meilė prasidėjo, kai  susenęs pavargėlis susitiko su jaunikle? Taip atrodo kadre jų pirmi bučiniai. Betgi ji jaunesnė tik11 metų, ne 30mt...

Grimerių darbas, kaip ir visuose pastarųjų metų lietuvių filmuose - irgi neprofesionalus, neišmanusis, nesinchronizuotas su apšvietimu.  Oda, anot Renuaro, ir kadre turi atspindėti šviesą, o ne vakarykštės nemigos ratilus. 
 Tomas Bimbiris, suvaidinęs jaunąjį Čiurlionį, be jokios abejonės būtų ištempęs ir jo suaugusiojo vaidmenį. Talentui nebūtinas išorinis panašumas, jis įsikūnija į personažą. Gaila, kad  tiek mažai buvo scenų su T. Bimbiriu. Jis kinematografiškai, o ne reklamiškai įkūnijo mąslią, intravertišką, viduajai maištaujančią, paklūstančią  savo vidinių pasaulių ritmikai, genijaus prigimtį.     


Kiek jautrus, pažeidžiamas turėjo būti menininkas, atliepęs  sakralią Gamtos  dvasią! M.K Čiurlionio kūrybos šaknys - lietuvių archainiame, jausminiame  ryšyje su Gamta. JI mylima, juntama kaip Gyva , įdvasinta esybė. Apie Kastuko transinius žygius į gamtą, tapymą natūroje nuo aušros iki išnaktų  daug rašė sesuo Jadvyga atsiminimuose . Dvasinę, holistinę Visatos reiškinių  vienovę, daugiabriaunį susilydimą vieningame  muzikiniame-vaizdiniame  akorde, Miško muziką  tegali pajusti lietuvis, užaugęs arti miško.

B.Mulenas to visiškai nesuprato ir neužčiuopė. Jo  pateiktos istorijos kontekstas - Vilniaus  ir Peterburgo elito reikalingų, įtakingų  žmonių  sambūriai, kažkodėl  bažnytiniai  baroko kičai, rusiškos ikonos. Primityvi sugretinimų potekstė  lyg aiški: sakralaus meno paralelės , aukštieji "trenktų" pasišventėlių  menininkų motyvai   persipina altorinėje dailėje.Tačiau MKČ dailės lietuviško  kolorito, unikalios natūrfilosofijos  ir magiškos traukos  šaknys yra kur kas gilesnės ir archaiškesnės. JOs  prasilenkia su bažnytiniais vakarietiškais kanonais. Prasilenkia  ir su  Dievo-Tėvo bei jo paženklintų bepročių severiučių  mitais, kuriuos režisierius  promina įvairiuose intervuose  ir ligtolinėje savo  kino dokumentikoje. JI visa buvo  skirta tyrinėti dervišus keistuolius šamanaujančius vizionierius, kurie dar kažką priedo ir kūrė.  Užklydęs daktaras  į mūsų nacionalinį  ir pasaulinės dailės (o ne psichiatrinių)  genijų pažvelgė  kaip į talentu paženklintą  pacientą, kuriam  iš didelės meilės pasiaukojo neeilinė asmenybė Sofija. Štai kodėl ji taip grąžo rankas virš mirusio psichiatrinėje vyro. Ne į tą investavo? Sakyčiau , grynai žydiška kalkuliacinė charakterių interpretacija.

Netolerantiška priminti režisieriaus tautybę. Tačiau  budistinė balanso etika ,  teisingumo atsvaros idėja to reikalauja. Mat filmas persmelktas nacionalizmu: antirusiškos, antilenkiškos pažiūros bado akis, žadina grynai nacionalistines asociacijas. Kinas ir nacionalizmas - nesuderinama. Šia prasme režisieriaus darbas vertas žiauriausios kritikos.

Aukščiausių pagyrimų vertas kostiumų dailininkės  Agnės Rimkutės darbas. Kino juostai įpusėjus susignybau, jog įdomiau tyrinėti daugiasluoksnius, rafinuotus , kaip  vėlyvojo italų Renesanso meistrų ištapyti didikų kostiumai,  personažų paltus,  skrybėles ir sukneles. Per  meniškai atliktus apdarus , o ne  per siužeto vingius ir charakterius, supulsavo amžių sandūros Laiko dvasia Taip, žmonės  anuomet ypatingai puošėsi. Ir jų miesto buitis buvo išdabinama, išdailinama išskirtiniais, rankų darbo daiktais,  ne IKEA kaladėlėmis. Sugraudino  tiksliai atkurti interjerai, stalo indai. Taip, taip, taip, būtent tokius  kampuotus krištolo grafinus, karelų beržo ir raudonmedžio indaujas, įstiklintas knygų spintas, siuvinėtus  sunkaus aksomo apdangalus  prisimenu iš abiejų pusių Vilniaus senelių buities.       

http://klaipeda.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/filmo-laiskai-sofijai-kostiumu-dailininke-ikvepimo-semesi-ir-britu-serialo-410924#.UlPcbFNOK88  
   
Sutapo,jog kitąryt po  kino seanso, buvo pranešta apie  režisieriaus A.Žebriūno mirtį . Pirma mintis: "su juo mirė ir lietuviškas  meninis kinas". A.Žebriūno fone B.Muleno biokas - kaip trečios šalies  kino studento pradžamokslio uoli  ataskaita. Menas į ją neužklydo :((( It  gęstančios kino didybės gaisai - senos kartos ir senos aktorinės mokyklos aktorių galinga vaidyba.V. Petkevičius, V. Laucevičius,  A. Bialobžeskis  garbingai tempė  režisūros saviveiklą iki padoraus profesionalumo lygio.  Ypač sužavėjo  intonuota, įvairiaspalvė  Ramunės Skardžiūnaitės  ponia Kymantienė. Asmenybių sankirtų poliuose ji , po M. Korenkaitės, antru numeriu laikė  rankose įvykių motyvatorės ir katalizatorės vadžias.Sulig T. Bimbiriu sužibo greta  kitas ryškus jaunasis talentas - Nikolaj Antonov (kapitonas N. Rostovas).    

 ....
 Gerai, kad buvo sukurtas toks filmas. Jį būtina įtraukti į mokyklų istorijos programas. Mat  Lietuvių  20 a, pradžios istorijos tiesos ir dvasios jame daugiau, nei užsakytame, sausais  faktais farširuotame, mokykliniame istorijos vadovėlyje. Kūrinių apie genijų - niekada ne per mažai. Filmus, spektaklius, monografijas apie MKČiurlionį valstybė turėtų ne tik remti, bet ir skatinti kasmetiniais konkursais -  vardan nacionalinės (ne nacionalistinės) savivertės ugdymo, lietuvių kultūros pamatų tvirtinimo. Gaila, kad ( įsivaizduokim!) filmo apie MKČ vaikystę jau  nesukurs A.Žebriūnas. Neduok Dieve, jo imsis niūraus katastrofinio braižo A.Juzėnas ar  destruktyvios anarchijos garbintojas E.Vėlyvis. O Gytis Lukšas - sugebėtų, laisvai. Jo kino pasaulėjauta -  organiškai artima gamtai ir meninės, poetinės  tapybos prigimčiai (šedevras "Mano vaikystės ruduo").