Kas : Knygų mugė'2012
Į Knygų Mugę ištempė draugė. Pati nebūčiau ėjusi, padėjau ant Visaliaudinės tekstų išpardavyklos riebų kryželį prieš gerus 5 metus. Gėdingas lietuviškos leidybos verslo fenomenas. Kaip kažkada rusų caro rengiamos Kijeve chodynkos. Surengdavo vargšams fast-food valgytuves, tūkstančiai suplūsdavo nemokamai iš tolimiausių kaimų pripusti gero ėdalo ir pasigrožėti caro šeimyna, stumdydavosi purve, trypdavo vienas kitą, sugriuvus stalams ir medinėms tribūnoms. Kai kurie sustumti žūdavo, bet visi kiti grįždavo laimingi po "reginių ir duonos". Minios įrodo ne tautos geismą skaityti, o leidėjų skrudžizmą nenuleidžiant kainų
Sutikti pažįstami tempė juodose "Tyto Albos" maišeliuose "pigesnę duoną". Galėtų tai daryti be pavasarinių kaliošų, be bridimo per purvynus, o kas savaitę apsilankę jaukiuose knygynuose. Nesilanko, kainos astronominės, leidėjai - principingi, kietai ir aukštai laiko suakmenėjusios kainodaros kartelę. Dėl prakeikto pelno knygos šventę verčia Knygų taboru..Gal ateities kartos jiems už tai ir padėkos? Jaunas protas, negavęs intelektui būtinos informacijos, kaip alkanas žvėris ieško grobio. Ir randa - geras bibliotekas, laisvus tekstų išteklius, e-knygynus ir e-bibliotekas, audioknygas, planšetinius I -padus. Radęs - pažangėja.
Šiuolaikinė knyga - tai Autorius. Jo asmenybė, jo gyvenimo būdas ir mintys. Įcentruota asmenybė, teikianti jėgų gyventi ir kurti kasdienį gyvenimą . Arba frontmenas su užnugariniais literatūriniais negrais, ariančiais dėl šildymo sąskaitų ir vaikų batų. Tačiau ir negrai jau sukyla arba būriais perbėga į TV ar kino scenarinių cechų lesyklas. Tekstai jau rašomi ne užpakaliu ir įgudusia plunksna, o savimi, degančiu priešakiniu protu. Gerai rašyti moka visi, visa planeta rašo SMS'us, FB'ko postus, projektus ir programas, piarus ir straipsnius, meilės ir neapykantos mailus, blogus. Didžioji dalis nežinomų rašančiųjų - ženkliai įdomesni, stilingesni, nei provincialių šalių leidyklų trankiai išsukti ar komercinių portalų išreklamuoti autoriai.
Aniems telieka vogčiomis braidyti po blogus ir semtis svetimų minčių, siužetų, kad išsilaikytų rinkos pozicijoje "rašytojas" .. Nors amžinybei parašyti įmanoma ne daugiau trijų vertingų romanų . Toks dabar naujas dieviškas algoritmas. Jis, esu tikra, niekada nedomins didžiųjų LT leidėjų. Juos domina vien pelnas, bet kokia, lengviausia, kaina.. Na, galima tą pačią KNYGĄ vis perrašyti ir darašinėti , gerbėjams ir leidėjams. Siužetinės knygos - tai scenarijai. Kam kam pilti ištisus puslapius pagražintų trivijų, kai galima CD įdėti ar linką su filmuotais klipais. Gaila, kad Lt leidykloms geri autoriai tampa įdomūs, kai numiršta, kai gali juos drožti pagal planą, ne pagal jų norus ir kūrybines galimybes.
Andai mėginau praryti M. Ondatjė "Divisadero" . Su jo "Anglu ligoniu" raižiau Kairo turgų tikrovėje kaip seną pažįstamą. "Divisadero" - jau pasirodė tuščia pramoga, nors meistriškai sukalta. Siužetą galima suspausti į 4 psl scenarijaus, o kas lieka ekstrakte? Meilė autoriui už "Anglą" ir noras jį finansiškai paremti, nesvarbu ką dar berašytų. Gal prasmingiau būtų jam tiesiai pervesti pinigų, kad pakeliautų, nusipirktų sau , ko širdis geidžia. Juk nusipelnė, nes padovanojo man, kaip ir daugeliui kitų, Kairo dvasios gražiausią gabalą ir tikėjimą didele meile. "Divisadero" neperskaičiau, prantranzavau skersai per 20 minučių, deja... Neseniai dar išbadėjusi prarydavau per naktį po kelias geras popierines knygas .Dabar ryju po 3-4 gerus filmus iki paryčių, ne kasdien, o kai praalkstu duonos kasdieninės. Misimos "Aukso šventovę" neprarijau per atostogas. Tai ji mane reikliai įsileido aną vasarą ir dar nepaleidžia iš gilių filosofinių minčių labirintų. Stebuklinės maginės meno galios.
.
"Man niekas neatstos knygos, jokia elektronika" , - šią kartelinę mantrą, lyg susitarę, lyg apsauginį burtažodį, kartojo dauguma stendų šeimininkų Taip irgi maniau. Prieš 6 metus .Vėliau lioviausi save apgaudinėti, nors turėjau net pravardę kieme : "bibliotekininkė". Sunkiai įsivaizduojamu apsiskaitymu nesigiriu, jis smarkiai trukdo mėgautis Žemės realybe ir jos teikiamomis dovanomis. Su dukra vežėm per kelis kartus į Trakų viešą biblioteką bagažinę, prikrautą knygų maišų. Pasilikau klasikus, poeziją, mėgiamus, meno albumus, profesionalią ir dvasinę literatūrą .Gavom padėką ir vardinį mūsų šeimos atspaudą-ekslibrį . Būtų mano valia, jas iškeisčiau į vieną ipadą vaikui, kiemo lyderiui, kad kitiems leistų pasinaudoti ir perskaityti kuo daugiau gerų tekstų . Paskutiniai pasaulio leidėjų tyrimai: "kol mokykloje vaikai bus mokomi iš popierinių informacijos laikiklių , tol knyga gyvuos". Esą užaugę jie irgi skaitys poligrafinius produktus , jų smegenys reikalaus popierinės medžių aukos ir šimtų papildomų žmonių rankų darbo leidybos konvejeryje. Į temą: akis naujienose šiandien užkliuvo už E. Babensko aferos su mokyklų kompiuterizavimu ir išplautomis, Adamkų poros palaimintomis, lėšomis. Melstis turėtų Lt leidėjai E.Babenskui už ateities popierinių pirkėjų rinkos išsaugojimą.
Pasisekė, sutikau tarp stendų gyvą, reikalingą, tikrą Autorę. Neringą Venckienę. Tokią ją ir įsivaizdavau - stoišką, moralią ir šiltą, priešingą "garliavos valdovės" įvaizdžiui, nirtulingai diegiamam oficiozinių pajėgų. O kaip gi, rašytojas - tautos dvasios karys, ne žodžių viralo srėbėjas. Susijaudinusi, užmiršau nusipirkti jos knygą, rasiu kur nors vėliau.
Meninins hepeningas buvo ir mažų miestelių leidyklėlės su krašto istorijos leidiniais. Prie jų kaip "liberty kolonos" ilgesningai rymojo pasišventusios leidėjos. New-book-art'eris buvo ateities žvalgas Augustinas. Jo hyperaktyvus kūrybinis protas žaibiškai skanavo leidėjų-tetulių apglėbtus knygų prekystalius ir nerado sau nieko įdomesnio.Žymių tautos literatų ir dar žymesnių švietėjų palikuonis,nerado naujų informacinių švietimo formų . Iš naujesnių - italų leidyklos art-žaidimai , Munario šakutės-padėklėliai:))) Tetulės vis dar riktavoja jo tėvų perkamąja galią ir jų popierinius sentimentus, ne jo poreikius.
D.Gintalo "Boa" pagriebiau nevarčiusi. Iš sentimentų jo poetiniam talentui, kurį prisiminiau iš anksčiau. Radau atsivertus: " ir šiepias žodžiai, virtę skolopendrom" , toliau - dar baisiau, o apie moteris - tampaksinis kraupus trileris. Nei meno, nei poezijos neaptikau, neužuodžiau. Tvoskė tiršti, pūlingi žodžių ekskrementai. Namuose grįžusi susiginčijau, kas pavaizduota ant viršelio. Man atrodė: "violetinis ekskrementas".Juk poetiniame leidinyje paprastai išlaikomas vieningas teksto ir iliustracijų stilius.Šeimos narys karštai oponavo: "Tai - melancholiško laiko spiralė". Bet kažkodėl apsidergti Gintalo kraujuotų moterų-panterų tulžimi vardan spiralės idėjos nesutiko.Nesuprantu tų vyrų.... Nenuoseklūs....
Parodos maišelyje parsinešiau: 2 puikias Muz. akademijos knygas : "Lietuvių liaudies melodijos" , "Lietuvių liaudies dainų antologija" , žemaičių etno dainų CD, Time out Londono gidą ir 4 iliustruotus "Bestiary " leidyklos žinynus po 5 litus "Drugeliai", "Lauko gėlės", "Planetos ir žvaigždynai" , "Medžiai ir krūmai" Tiesą sakant, galėčiau atsisiųsti analoginę info iš ipado ar blackebrio priedų, grožėtis geresnės kokybės nabokoviškų plasnuočių grožiu .Radau saviškį dažną daržo svečią Aglais io, Povo akį.
Tą pačią "knyginę" dieną sporto salytėje, kol tiesinau stuburą, perskaičiau net 3 gyvas įdomiausias knygas. Pirma - grožinė, autorinė. Treneris-guru Romanas Pšygockis atpasakojo vaizdžiai apie jo turtingos kauniečių šeimos trėmimus į Azerbaidžaną ir bajorišką giminės kilmę. Antra- edukacine, pažintinė.Nežinoma mamytė , manekenė, rodė mums visiems, kaip po gimdymo greičiausiai atstatoma podiumo laikysena.. Trečią rašiau balsiai ant treniruoklio aš pati - politinę prognostinę, apie būsimus 2012 rinkimus, ją treneris išplatins, kaip visada, platesniu tiražu.Visos šiandieninės šviežios knygos - iš pirmų autentiškų lūpų, ne komerciniais pagrindais, be depresuojančių tarpininkų-rašytojų žodinių ažūrų. Tikėtina, komerciniai autoriai mūsų gyvus gražius emocinius tekstus, unikalią patirtį perkoštų per savo nebūtinai patrauklią smegeninę ir dažniausiai ne itin švarias vertybes. Juk lietuvių autorių knygose be prototipų - niekaip neįmanoma, vaizduotės žaismė tvinksi nebent J.Skablauskaitės ar vaikų rašytojų knygelėse.
Knygų mugių planelis ateičiai, pagal žvaigždes, mokytojams
2012 - dominantė - vaikų tematika, seni mohikanai, daug gamtos ir isteriškų moterų- rašytojų, etninės, istorinės ir tautinės, kraštotyrinės lektūros, mažų leidyklėlių su juokingai mažomis kainomis
2013 - suvažiuos talentai, ryškūs ir žymūs, bus pristatoma išties humanistinė, grožinė literatūra, vyks susitikimai su neeilinėmis asmenybėmis
2014 - kaip niekad mažai žmonių ir dalyvių, bet - proto fiesta rafinuotiems intelektualams ir kokybiškos literatūros gurmanams, specializuoti, IT tematikos ir medicininiai leidiniai
2015 - į šitą eisiu, ten bus daug meno, dailių leidinių, vertingų klasikų knygų ir itin estetinis apipavidalinimas, akis pasidžiaugs.
Į Knygų Mugę ištempė draugė. Pati nebūčiau ėjusi, padėjau ant Visaliaudinės tekstų išpardavyklos riebų kryželį prieš gerus 5 metus. Gėdingas lietuviškos leidybos verslo fenomenas. Kaip kažkada rusų caro rengiamos Kijeve chodynkos. Surengdavo vargšams fast-food valgytuves, tūkstančiai suplūsdavo nemokamai iš tolimiausių kaimų pripusti gero ėdalo ir pasigrožėti caro šeimyna, stumdydavosi purve, trypdavo vienas kitą, sugriuvus stalams ir medinėms tribūnoms. Kai kurie sustumti žūdavo, bet visi kiti grįždavo laimingi po "reginių ir duonos". Minios įrodo ne tautos geismą skaityti, o leidėjų skrudžizmą nenuleidžiant kainų
Sutikti pažįstami tempė juodose "Tyto Albos" maišeliuose "pigesnę duoną". Galėtų tai daryti be pavasarinių kaliošų, be bridimo per purvynus, o kas savaitę apsilankę jaukiuose knygynuose. Nesilanko, kainos astronominės, leidėjai - principingi, kietai ir aukštai laiko suakmenėjusios kainodaros kartelę. Dėl prakeikto pelno knygos šventę verčia Knygų taboru..Gal ateities kartos jiems už tai ir padėkos? Jaunas protas, negavęs intelektui būtinos informacijos, kaip alkanas žvėris ieško grobio. Ir randa - geras bibliotekas, laisvus tekstų išteklius, e-knygynus ir e-bibliotekas, audioknygas, planšetinius I -padus. Radęs - pažangėja.
Šiuolaikinė knyga - tai Autorius. Jo asmenybė, jo gyvenimo būdas ir mintys. Įcentruota asmenybė, teikianti jėgų gyventi ir kurti kasdienį gyvenimą . Arba frontmenas su užnugariniais literatūriniais negrais, ariančiais dėl šildymo sąskaitų ir vaikų batų. Tačiau ir negrai jau sukyla arba būriais perbėga į TV ar kino scenarinių cechų lesyklas. Tekstai jau rašomi ne užpakaliu ir įgudusia plunksna, o savimi, degančiu priešakiniu protu. Gerai rašyti moka visi, visa planeta rašo SMS'us, FB'ko postus, projektus ir programas, piarus ir straipsnius, meilės ir neapykantos mailus, blogus. Didžioji dalis nežinomų rašančiųjų - ženkliai įdomesni, stilingesni, nei provincialių šalių leidyklų trankiai išsukti ar komercinių portalų išreklamuoti autoriai.
Aniems telieka vogčiomis braidyti po blogus ir semtis svetimų minčių, siužetų, kad išsilaikytų rinkos pozicijoje "rašytojas" .. Nors amžinybei parašyti įmanoma ne daugiau trijų vertingų romanų . Toks dabar naujas dieviškas algoritmas. Jis, esu tikra, niekada nedomins didžiųjų LT leidėjų. Juos domina vien pelnas, bet kokia, lengviausia, kaina.. Na, galima tą pačią KNYGĄ vis perrašyti ir darašinėti , gerbėjams ir leidėjams. Siužetinės knygos - tai scenarijai. Kam kam pilti ištisus puslapius pagražintų trivijų, kai galima CD įdėti ar linką su filmuotais klipais. Gaila, kad Lt leidykloms geri autoriai tampa įdomūs, kai numiršta, kai gali juos drožti pagal planą, ne pagal jų norus ir kūrybines galimybes.
Andai mėginau praryti M. Ondatjė "Divisadero" . Su jo "Anglu ligoniu" raižiau Kairo turgų tikrovėje kaip seną pažįstamą. "Divisadero" - jau pasirodė tuščia pramoga, nors meistriškai sukalta. Siužetą galima suspausti į 4 psl scenarijaus, o kas lieka ekstrakte? Meilė autoriui už "Anglą" ir noras jį finansiškai paremti, nesvarbu ką dar berašytų. Gal prasmingiau būtų jam tiesiai pervesti pinigų, kad pakeliautų, nusipirktų sau , ko širdis geidžia. Juk nusipelnė, nes padovanojo man, kaip ir daugeliui kitų, Kairo dvasios gražiausią gabalą ir tikėjimą didele meile. "Divisadero" neperskaičiau, prantranzavau skersai per 20 minučių, deja... Neseniai dar išbadėjusi prarydavau per naktį po kelias geras popierines knygas .Dabar ryju po 3-4 gerus filmus iki paryčių, ne kasdien, o kai praalkstu duonos kasdieninės. Misimos "Aukso šventovę" neprarijau per atostogas. Tai ji mane reikliai įsileido aną vasarą ir dar nepaleidžia iš gilių filosofinių minčių labirintų. Stebuklinės maginės meno galios.
.
"Man niekas neatstos knygos, jokia elektronika" , - šią kartelinę mantrą, lyg susitarę, lyg apsauginį burtažodį, kartojo dauguma stendų šeimininkų Taip irgi maniau. Prieš 6 metus .Vėliau lioviausi save apgaudinėti, nors turėjau net pravardę kieme : "bibliotekininkė". Sunkiai įsivaizduojamu apsiskaitymu nesigiriu, jis smarkiai trukdo mėgautis Žemės realybe ir jos teikiamomis dovanomis. Su dukra vežėm per kelis kartus į Trakų viešą biblioteką bagažinę, prikrautą knygų maišų. Pasilikau klasikus, poeziją, mėgiamus, meno albumus, profesionalią ir dvasinę literatūrą .Gavom padėką ir vardinį mūsų šeimos atspaudą-ekslibrį . Būtų mano valia, jas iškeisčiau į vieną ipadą vaikui, kiemo lyderiui, kad kitiems leistų pasinaudoti ir perskaityti kuo daugiau gerų tekstų . Paskutiniai pasaulio leidėjų tyrimai: "kol mokykloje vaikai bus mokomi iš popierinių informacijos laikiklių , tol knyga gyvuos". Esą užaugę jie irgi skaitys poligrafinius produktus , jų smegenys reikalaus popierinės medžių aukos ir šimtų papildomų žmonių rankų darbo leidybos konvejeryje. Į temą: akis naujienose šiandien užkliuvo už E. Babensko aferos su mokyklų kompiuterizavimu ir išplautomis, Adamkų poros palaimintomis, lėšomis. Melstis turėtų Lt leidėjai E.Babenskui už ateities popierinių pirkėjų rinkos išsaugojimą.
Pasisekė, sutikau tarp stendų gyvą, reikalingą, tikrą Autorę. Neringą Venckienę. Tokią ją ir įsivaizdavau - stoišką, moralią ir šiltą, priešingą "garliavos valdovės" įvaizdžiui, nirtulingai diegiamam oficiozinių pajėgų. O kaip gi, rašytojas - tautos dvasios karys, ne žodžių viralo srėbėjas. Susijaudinusi, užmiršau nusipirkti jos knygą, rasiu kur nors vėliau.
Ieškojau meno. Radau nuotaikingą Bruno Munari parodą. Vien dėl jos vertėjo ateiti. Genijus italų dizaineris meno kalba atsakė į kirbėjusį išvakarėse klausimą: kas yra ateities pasaulyje popierinė knyga? Ogi meninio dizaino priemonė, kaip kėdė, šakutė ar bet koks kitas materialus, medžiaginis daiktas (žr). Menas mena minklę . Kodėl "liberty" (laisvė) šakutė-idėja Munario knygelėje, primenančioje stalo įrankių dėžutę, panaši į koloną? Aha, į graikų Akropolio koloną. JI laiko visos Europos laisvę. Ponas Nausėda, troleibuso prispausta bobutė - tai Jūs skandinavų bankelio priepirtye, O Graikija - liberty. Visada buvo ir liks, kol yra Europa.
Meninins hepeningas buvo ir mažų miestelių leidyklėlės su krašto istorijos leidiniais. Prie jų kaip "liberty kolonos" ilgesningai rymojo pasišventusios leidėjos. New-book-art'eris buvo ateities žvalgas Augustinas. Jo hyperaktyvus kūrybinis protas žaibiškai skanavo leidėjų-tetulių apglėbtus knygų prekystalius ir nerado sau nieko įdomesnio.Žymių tautos literatų ir dar žymesnių švietėjų palikuonis,nerado naujų informacinių švietimo formų . Iš naujesnių - italų leidyklos art-žaidimai , Munario šakutės-padėklėliai:))) Tetulės vis dar riktavoja jo tėvų perkamąja galią ir jų popierinius sentimentus, ne jo poreikius.
D.Gintalo "Boa" pagriebiau nevarčiusi. Iš sentimentų jo poetiniam talentui, kurį prisiminiau iš anksčiau. Radau atsivertus: " ir šiepias žodžiai, virtę skolopendrom" , toliau - dar baisiau, o apie moteris - tampaksinis kraupus trileris. Nei meno, nei poezijos neaptikau, neužuodžiau. Tvoskė tiršti, pūlingi žodžių ekskrementai. Namuose grįžusi susiginčijau, kas pavaizduota ant viršelio. Man atrodė: "violetinis ekskrementas".Juk poetiniame leidinyje paprastai išlaikomas vieningas teksto ir iliustracijų stilius.Šeimos narys karštai oponavo: "Tai - melancholiško laiko spiralė". Bet kažkodėl apsidergti Gintalo kraujuotų moterų-panterų tulžimi vardan spiralės idėjos nesutiko.Nesuprantu tų vyrų.... Nenuoseklūs....
Povo akis |
Tą pačią "knyginę" dieną sporto salytėje, kol tiesinau stuburą, perskaičiau net 3 gyvas įdomiausias knygas. Pirma - grožinė, autorinė. Treneris-guru Romanas Pšygockis atpasakojo vaizdžiai apie jo turtingos kauniečių šeimos trėmimus į Azerbaidžaną ir bajorišką giminės kilmę. Antra- edukacine, pažintinė.Nežinoma mamytė , manekenė, rodė mums visiems, kaip po gimdymo greičiausiai atstatoma podiumo laikysena.. Trečią rašiau balsiai ant treniruoklio aš pati - politinę prognostinę, apie būsimus 2012 rinkimus, ją treneris išplatins, kaip visada, platesniu tiražu.Visos šiandieninės šviežios knygos - iš pirmų autentiškų lūpų, ne komerciniais pagrindais, be depresuojančių tarpininkų-rašytojų žodinių ažūrų. Tikėtina, komerciniai autoriai mūsų gyvus gražius emocinius tekstus, unikalią patirtį perkoštų per savo nebūtinai patrauklią smegeninę ir dažniausiai ne itin švarias vertybes. Juk lietuvių autorių knygose be prototipų - niekaip neįmanoma, vaizduotės žaismė tvinksi nebent J.Skablauskaitės ar vaikų rašytojų knygelėse.
Treneris R. Pšygockis, būsimas elektroninių knygelių skaitytojas ir jo mamytė-manekenė |
Knygų mugių planelis ateičiai, pagal žvaigždes, mokytojams
2012 - dominantė - vaikų tematika, seni mohikanai, daug gamtos ir isteriškų moterų- rašytojų, etninės, istorinės ir tautinės, kraštotyrinės lektūros, mažų leidyklėlių su juokingai mažomis kainomis
2013 - suvažiuos talentai, ryškūs ir žymūs, bus pristatoma išties humanistinė, grožinė literatūra, vyks susitikimai su neeilinėmis asmenybėmis
2014 - kaip niekad mažai žmonių ir dalyvių, bet - proto fiesta rafinuotiems intelektualams ir kokybiškos literatūros gurmanams, specializuoti, IT tematikos ir medicininiai leidiniai
2015 - į šitą eisiu, ten bus daug meno, dailių leidinių, vertingų klasikų knygų ir itin estetinis apipavidalinimas, akis pasidžiaugs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą