Kolekcininkės raritetas

Kas: filmas "Kolekcionierė", Lietuva, 2008
Autoriai: rež. K.Buožytė, scenarijus  B.Samper, D.Gilys
Vaidina: Gabija Jaraminaitė,  Marius Jampolskis
Aprašas: vienišos, nemylėtos ir nemylimos moters desperatiški bandymai pajusti gyvenimo skonį 
Vertinimas - 6 iš 10 (balus numušė operatoriaus F. Abrukausko žiaurus antikreatyvumas)

 
Ieškojau web-filmotekose Mariaus Jampolskio vaidmenų. Neeilinio talento artistas. Tikri, neišdresiruoti KLOUNAI - atsiranda kaip sielų gyvasties reanimatoriai, vienu šypsniu  pažadina iš rūpesčių smagračių ir kolektyvizmo klišių kvaitulio. Negaliu be nervų stebėti  kaip  begalviai diktofonų  spaudikai (bevardžiai  VIP'ų kronikieriai ) Marių formatina, spraudžia į  žurnalines-portalines rubrikas,  kabina socialines markiruotes (vedęs, nevedęs, paliko, pagriebė, paguldė, pakėlė, chaaaa, nestovi jau...), kaip  it vienadienis drugys jis išdegina savo talentą bet kur, atsitiktiniuose renginiuose, susivyniodamas  lyg paklusnus zombis į  agroplevelę vonioje su raudonžibinte asaba  megėjiškame pornoklipe. Rudokų ir pūzaraičių - šimtai, o Jampolskis vienas. Talentas  vienas neapsigins nuo minios skonio. Mariaus išskirtinumo žymė, jis- porinis talentas. Padėkim prie  tauraus deimanto didesnį  stikliuką. Stikliukas irgi ims švytėti deimanto šviesa, net patį brangakmenį nustelbs. Štai ir veržiasi irūnos ir kitos kaimų netašytos giesmininkės į porą, arčiau Mariaus. Šalia sublizgėjusios jos gauna  dovanų talento bonusus tolimai ateičiai. O Marius - nubiednėja , pilkėja, paniekina bajorišką kilmę nusileisdamas viena  porine pakopa vis žemiau. Laikytis  išdidžiai už  Playboy papų? Ar tai verta  pašauktojo Klouno?    



Jampolskis  padėjo atrasti "Kolekcionierę". Buvau nedovanotinai skeptiška dėl nepriklausomybės laikų lietuviško meninio kino. Juo net nesidomėjau, kikendavau iš MA studentų nuotykinių  atpasakojimų, kaip jie kaulija griuvenos  TV kameros iš kažkokio ją prižiūrinčio senuko. Išliaupsintas Vabzdžių dresuotojas kėlė nuobodulio žiovulį. Reikia būti kino istorijos manjaku, kad neatitrauktum dėmesio nuo muziejinės  bioko chronologijos.

Ką galima gero padaryti  už 50 tūkst. litų? Pagirdyti arklius Holivudo masuotei?  Hm... išankstinės nuostatos, įprasta,  smarkiai apriboja akiplotį .Kristinos Buožytės  "Kolekcionionierę"  dažiūrėjau iki galo, nors pradžioje ketinau tik išlukštenti kadrus su Jampolskiu. Ne jis filme griežia pirmu smuiku. Soluoja Gabija Jaraminaitė. Neįtikėtinai stipri, įdomi  aktorė.Atradimas. Scenose ji nustelbia vyrus , valdingai juos padaro savo esybės priklausiniais. Be jos vaidmens  filmas taptų  dar vienu  puipiškų giliaminčių scenų skiautiniu . Aktorė kuria  daugiabriaunį charakterį, kuris intriguoja, kelia klaustukus,  išlygina  primityvoko scenarijaus "duobes" ir režisierės "apyžalius filmavimo praktikumus" .


Stambus ausies planas A.Tarkovskio "Ivano vaikystėje'  buvo motyvuotas. Karas  vaiko psichiką traumuoja per sensoriką - klausą, regą. Sprogdinimų apkurtina, perskelta vaiko sąmonė taip fragmentuoja  vėliau pasaulį, susitelkia  kaip į atramą - į vieną detalę. Rusų genijus atvėrė  vartus į  karų sužaloto vaiko mozaikinę pasaulėjautą. Niekaip nesupratau, ką norėta išreikšti herojės Gailės ausies kriaukšle, kuri ilgai ilgai (kaip ir priklauso lietuviško kino ištęstoms iki absurdo scenoms) vairavo, mokėjo baudas, tapo lyg atskira heroje. It Gogolio nosis gyveno savo atskirą gyvenimą kino 'Kolekcininkė" istorijoje . Gabijos ausį  ir panages išmokau mintinai.
 
Kamera visiškai nesuvaldyta. Jai nerasta  prasmingos, motyvuotos  vietos. Kas stebėtojas? Iš kieno atskaitos taško pristatoma istorija? Operatorius ryškiai  bijojo  įsižiūrėti  į veidus.Daug kur jie nusukti,  nudelbti,  išstumti iš kameros fokuso, nelygu  pasislėpę nuo žiūrovo.Didžiąją dalį filmo veiksmą gesina,  aktorius išima iš kadro stambūs pakaušių planai. Tarkime, Dogmos  padrika judančių kūnų-batų- skvernų stilistika galima išreikšti daugiau, nei  per herojų suvaidintą nuotaikų, emocinių išraiškų  kaitą . Tačiau ką  iškalba, rodo stambūs  sprandų ir  šukuosenų planai, šukuosenų šou ?  Visada iškalbinga - kūno kalba. Ji nesulyginama su F. Abrukausko mikroskopiniu, medicininiu odos porų ir lūpų traiškanų  tyrinėjimu.  Žiūrovo akis prašuoliuoja Gailės nagus ir ekraną gožiančius pakaušius su segėmis , kaip tuščias pauzes. Apmaudu, jos pažadina praktinį protą, išgrūdantį žiūrovo  vaizduotę už  meninio suvokimo ribų. Aha, čia aktorė su išplauta galva,  o ten jau - su riebaluotais plaukais. Plaukų  ir negrabiai sutvarkytų nagų buvo daugiau, nei jos ir Mariaus vaidmenų sklaidos. Gal toks užmanymas - žmogiškąją tuštumą išreikšti per statiškas tarsi sumedėjusias nugaras?
  
Piršosi mintis, jog režisierė pernelyg  baikščiai pasitikėjo operatoriumi, o šis pernelyg nesistengė , juk biudžetas - viso labo 15 tūkst žalių.. Kai kurios kadruotės priminė pasirengimą baldų reklamai, kai daiktų sangrūdose net nepastebi veikėjų., jie užgožiami daiktų.  Nepragalvoti išėjimai iš kadro.Vietomis norėjosi operatorių pritvoti, kaip meno  ir režisierės talento žudiką.


Art hous'as, atmosferinis kinas. Būtent - atmosferinis, o ne emocinis, kurio labai nemėgstu Emociniame  kine režisierius manipuliuoja žiūrovo jausmais, vairuoja  sklandžiai per  siužetą kaip per amerikietiškus kalnelius, pagauna dėmesį psichologiniais triukais. Kaip,tarkime,  "Artiste": Aaaam,. prarijai kaip gardų ledinuką, ir pamiršai po dienos - apie ką  filmas. "Kolekcionierės" atmosfera sukuriama ne emocijų , o nerimastingų , sunkiai įvardinamų lūkesčių. Meilės istorijos užuomazgos dygsta dygsta ir... nesudygsta. Gailė, gavusi iš tėvo  smurtinio  niekinimo pamokas, nepajėgi  įvykti  ir atsiskleisti poriniuose santykiuose, tesugeba dilginti kitų jausmus, skaudinti , pirkti kitų dėmesį. Kažkuo priminė "Pianistės" heroję,  praėjusią vaikystės  ambicijų skatinimo muštrą. Visi mes - atėję iš vaikystės. Gailę įšaldė nesusiformavusių jausmų lede  tėvo žiaurumas. Save ji mokosi mylėti, atranda moteriškumą  žiūrėdama filmuotus kadrus . Per kito žmogaus - filmuotojo- projekciją.

"Kolekcionierė" - dvasingas filmas. Jame įamžinta Mileniumo pradžios Vilniaus dvasia.Menininkas visada sustabdo laiką, jį atspindi per meilės istorijas. Kristinai Buožytei pavyko užfiksuoti  ne  vien  menamos herojės, nepatiriančios emocijų, ligos anamnezę.Filme kaip iš natų perskaičiau, atpažinau kone dokumentalų Vilnių'2008, jo  charakteringiausius tipažus. Vienišos įskaudintos, darbu besinarkotizuojančios, robotizuotos  moterys-grobuonės .Inercijos nuosmukiui  pasyviai pasidavę ar jame sužvėrėję keikūnai  vyrai ,  veidmainiškos  adjulterinės šeimos,  vis labiau įsigalintis smurto kultas. Filme užsieniečiui  kinomanui  bado akis būtent pykčio  ir paniekos aplinkai perkreipti veidai  Šioje  Vilniaus epochoje  meilė nebegali įvykti, nes jai nepalikta laisvos vietos. Smurto ir pykčio zonoje ji - pirmasis taikinys.


 Atskira kalba -  apie puikų  T.Petrikio garso takelį. Juo susirgau po peržiūros, matyt, ilgam.  Sakyčiau, jis  - autonominis, atskiras, prie filmo prisiūtas lyg iš kito skiautinio. Paliudijo, jog ne tik meilei, bet ir komandinei kino kūrybai,  ansambliažams  vienišų menininkų-vilkų okupuotame Vilniuje nepalikta erdvės. Kiekvienas papildė savo  raritetine kolekciją:  režisierė, pagridninio vaidmens atlikėja, kompozitorius, montuotojai. Ir aš papildžiau:  gero lietuviško kino skurdoką kolekciją K.Buožytės raritetu.