2014 m. gruodžio 17 d., trečiadienis

Redirected: Už tarybinį bekoną tavyje, kaip Banyje .

Kas: filmas "Redirected.", Lietuva
Režisierius. E.Vėlyvis 10/10
Scenarijus: R.Banys 2/10
Operatorius. F. Abukauskas 10/10


  Iki 52 minutės - tik tiek  dinamiškas sarkastiškas  trileris traukia dėmesį. PO to - tuščios apsukos,  tie patys pasikartojantys tušti veiksmai "įbėga-pamato-išbėga- taukšt-bum-bum ". Veiksmai be ryšio  sugrūsti  filmo gale pagal žemiausius holivudinius standartus, kelia nuobodulio irzulį. Mat po 52 minutės  siužeto rišlumo nervas - nutrūksta , neveda į jokį tikslą,  į jokį trilerio  išrišimą,  tik   tempia laiką iki Kalėdų Senio - rusų tankisto pasirodymo . Pabaiga - kaip lietuvių kaimo vestuvėse, kai visi ieško naršo  piršlio, kurį reikėtų pakarti, o  nusigėręs piršlys  su paruošta virve rankoje geria bruderšaftą su  kaimynu  rusų leitenantu. 

Art. S. Eidrigevičius


Filmo juodasis  kaimo jurgis (džokeris) - Jonas Banys. Sugadino niūruolis  rūpintojėlio-moralisto  marazmu  neblogą sumanymą, kinomanų šventę. Dievinu britų  juodųjų komedijų draivą, labirintus, lavonų žongliruotes  ir intelektualų šmaikštų , daugiasluoksnį humorą, už kurio slepiasi išprususio scenaristo talentas.
Geriausių anglų komedijų autoriai, užaugę  pradinėse  klasėse ant  Šekspyro,  Dikenso, Tekerėjaus, Čestertono,   Edgaro Po,  ant detektyvo Meistrų  KOnan Doilio ir Agatos Kristi raštų, persismelkia kiaurai bent jau  elementariomis  trivijos struktūromis, siužetų abėcėlėmis . Jose veiksmo galai  finale susiaudžia,  taškai sudedami ant  i  be klaustukų ir  neaiškumų,  nėra paliekami styroti baltais siūlais.  Scenarijus - tai autoriaus intelekto ir vertybių veidrodis , blogiausiu atveju - jo profmeistriškumo produktas . Su anglais lyginu, nes angliakalbiai -didžiausia Europos kino auditorija. Nebent filmo kūrėjai orientavosi į  masinio  nereiklaus rusyno erdves.

  Pas Gajų Ričį irgi visi lekia  lyg  dėl lėkimo,  ir pas Martiną Makdonahą  septyni psichopatai  galėtų broliuotis  su  Redirected nevykėlių anglų ketvertuku, užklydusiu į Lietuvos kaimelį.  Tačiau G. Ričio scenarijų logika - geležinė, charakteriai motyvuoti, su  įtikinamomis psichologiškai ir socialiai potekstėmis . Jas narpliotis  ir vis dar  pavymui kažką  įdomaus atrasti -  didžiausias malonumas. Malonumas  -  pažinti  ryškius kriminalinių niekšų charakterius, mėgautis šmaikščiais dialogais, o ne jptvtjmtj sutartinėmis. . Anglų juodosios komedijos -  tai KINAS.  O Vėlyvio sarkastinis etno-trileris -  viso labo puikus, talentingo režisieriaus  filmas, nepakilęs iki europinio kino dėl primityvoko  scenarijaus. 

J.Banio scenarijaus  veidrodyje kyšo  visu gražumu  TVARTAS IR KIAULĖ, kurią galbūt vienintėlę marazmatiškai  pastebi mumyse. Ji akivaizdžiai  tapusi autoriaus  firminiu kultūriniu strypu. Kaip kažkada putojo žurnalistine neapykanta žydams, taip šiuosyk išliejo paauglišką tūžmastį ant Lietuvos. Jei bent krislas meilės būtų herojams ir Lithuania'i, galėjo datraukti iki Kusturicos sodrių valstietiškų  parodijų. Kyšo iš Redirected  ir  rusiškų  "Šuriko nuotykių"  ir "Na palauk"  serialų  kazarminiai  popsiniai šposai ir pasilakstymai.  Iki gero kasinio  popso filmas, manyčiau,  netraukia Perdaug  -  etno-natūralizmo, kaip Rumšiškių jomarkas,  ir pretenzijų į ironiją.  Nėra  kaip komerciniame Valentinas Vienas nugludinti  iki lengvo slydimo ir  nėra supaprastinti iki arkliško žvengo komerciniai  vartotojų saldainiai -    pagrindinis  herojus, jo antipodas, kažkieno moteris, reklaminiai  automobiliai . Skoto Viljamso  nuovokus herojus  be raumenų masės  postsovietiniam popsui - per inteligetiškas, R Rudoko ar Cololo tipažai būtų artimesni. Deja,iki intelektualių komedijų  ribotos  J.Banio kūrybinės pajėgos irgi nedatraukė.  Anglams  visai  nebuvo juokinga, - pasiklausinėjau. O anglų humoras - etaloninis kinomanams.Užtat rusai forumuose džiūgauja dėl komedijos , yra tikri, kad veiksmas vyksta pas juos " gimtojoje tėvynėje", atpažįsta tapačius, giminingus kultūrinius autorių kodus. Vėlyvio-Banio šūvis į savus infokare.. 




Art. Michel Kutcher


MIntys į šoną:  Po Redirected  susimąsčiau, kas lemia lietuviško humoro aukštąją klasę?  A.Ramanauskas - nesiskaito. Chocholų genetiniai juokeliai net angelus , ne tik anglus prajuokins. Irgi turiu kijevietės močiutės įskiepį juokauti ir juokinti aplininius  net mirties akivaizdoje,kad baimės neužpultų. Gogolis -viršūnė ukrainiečių humoro,  Verka Serdiučka   -  irgi nemažas  šmaikštumo dydis , nors ir šou. 
R.Kazlas vertė  ir verčia iš koto visus - nuo kaimo babytės iki profesoriaus . J. Baniui taip nesigauna. Kodėl? Manyčiau, žurnalisto neuronų kubatūra  yra nesužalota  didžiųjų autorių  paveldu.R. Kazlą galima  dažnai sutikti knygyne - įsisiurbęs  fanatiškai į  auksinę klasiką . Tas ir jaučiama,  didžiųjų humoristų dvasia  atsispindi jo replikose, net intonacijose.  

Redirected juosta man buvo juokinga,  net labai, bet nuo vidurio  -  neįdomi, prisiverčiau pabaigti peržiūrą  persukdama torentuose.. Sveikos psichikos žmogus ir atpažįstamas, jei geba pasijuokti  NEPIKTAI iš savęs, iš asmeninių  stereotipų. Kaip Simpsonų šeimynėle. JIe -  nepikti.. Kaip  medikai iš anglų serialo "  Tegu kraujas liejasi laisvai.". Ten daug kraujo ir  galabijimų, bet irgi nėra pykčio, ir herojai nėra prototipai, autoriai  neišlieja  į herojus asm. frustruotų nuoskaudų  įniršį . Redirected -  suicidinio  pykčio išrūgos,  kažkodėl  tragiškai nekenčiamas visas pasaulis, be išimties.
Smagu, kai  lietuviški stereotipai filme  ne tik išjuokiami , o  daužomi banditiškai  iš peties. Lygiai taip,  kaip filme  kapojo radioatorių V. Šapranausko  suvaidintas kunigas. Deja, anglų nūdienos  charakterių stereotipų  perkąsti ir išjuokti autoriams nepavyko. Net jų mafija - sumistifikuota, iš piršto čiulpta,  tipažai. visai ne iš gyvenimo, per daug minkštakūniai.

Ką gi demaskavo, groteskiškai  ištalžė  filmo kūrėjai Lietuvos realybėje?  Šauta į 10- ką - su taksistu, jo porininku policijoje,  su  policijos nuovados tyrėjais, su kaimo jaunikiu ir jo zonderkomanda. Kaimo vulgarioje madonoje Saulėje, turinčioje svajonę būti kino kritike, mielai norėčiau atpažinti save ar kitas svajojančias  kino kritikes , kaip  stereotipinius tipažus. Bet -  žiauriai prašauta su išmone pro šalį ir čia, akis bado dirbtina  mistifikacija,
kūrybinė netiesa.

Kaip dauguma miestiečių kino kritikių karvę pirmąsyk pamačiau  gyvą iš arti 16-os, stovyklos vadovė vos neišsiuntė  su protokolais namo, kai moksliškai jos  paklausiau , kaip atskirti arklį nuo kumelės? Galbūt todėl žagriškas Redirected  humoras neveža . Per daug natūralistinis, kaip  prasigėrusių  kaimo traktoristų  žiaugčiojimai. Nagi pakikeni  dėl nuotaikos  iš jų  bajeriukų ir svyravimų pradžioje, bet  biologinis folkloras ilgam nekabina, atšoka nuo intelekto išvagotų  smegenų.  Rekomenduočiau J.Baniui skaityti daugiau protingų knygų, gal  ateityje ir intelektualai kažką jo o šėpos agitbrigadų  scenelėse  įžvelgs, įvertins ? Bent  A. Greitai-Ramanausko humoro juodojo pirštuko taps vertas. Arba tarptautinius  scenarijų rašymo kursus  tegu palanko,  formatus struktūrinius  pagauna, pasimoko, kaip  daromos pabaigos. Nagi  negalima jų nukirsti ir sujaukti., kad įtūžę  kriminaliniai staiga pavirstų klaidžiojančiais pasienio miškų grybautojais.

Lietuviakalbių prostitučių  autoriai iš arti nėra matę. Gyvenime jos po  griuvėsius nesitrina,  dirba su arbatėlėmis ir chalatukais jaukiuose namų butukuose, gerų policininkų globojamos. Daug  filme  ir kitų išgalvotų,  fantastinių elementų. JIe liudija, jog gyvenimą autoriai pažįsta iš  FB-ko,  ribotai:  gal iš kriminalinių kronikų,  kriminalnių komedijų peržiūrų,  gal iš  pasitrynimo dūzgėse baruose  ir  viešnagės sodyboje  kaime. K. Krivicko laidų herojai  - įdomesni , juose tiek įspūdingiausios šių dienų kriminalo autentikos ir juodų paradoksų.  Beje, Tarantinas gatvę, jos tipažus, naujus trendus  tyrinėja  akylai kasdien,  trinasi po prasčiausios reputacijos barus ir nežinomus roko klubus.  J. Banys į tokius neužsuka. Nagi tai ir matosi plika akimi iš laikraštinio sukirpimo siužetų.

I. JOnyno ir K.Saboliaus Lošėjo tipažus  sutinku kasdien , nepaliauju stebėtis kūrėjų pastabumu ir realybės išmanymu. O Redirected  tipažai  nėra kilę  nei iš gyvenimo ,  nei iš komercinių trafaretų, nei iš  atskiro, įtaigaus, išmaniosios meninės  vaizduotės sukurto pasaulio. Autorių pykčio tulžies molinukai. Lietuviškas kiauliškas  pyktis  sužlugdo net kastingą - Dž. Darelo hrojus nesiklijuoja esme, išorinėmis charakteristikomis su anglų avantiūristų trijule,  jie - neorganiniai  elementai, atklydę iš  skirtingų filmų.  Beje, ir vaidino blondinas  prastai

Režisūra - pagirtina. Pranoko lūkesčius.Lietuviai, pasirodo, moka daryti šiuolaikinę žanrinę,  formaliai stilingą komediją. Dinamika išlaikyta iki pat pabaigos. Gaila , ji negulė ant įsimintinos, vertos dėmesio istorijos. Scenaristo darbe - kaip ta kiaulės galva kyšojo sovietinio piktdžiugiško, arogantiško  baudėjo klišės ir  sovietinių  charakterių stereotipai. Matyt,   vaikystėje prie televizoriaus nuolat  prilipęs juos susiurbė? 




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą