Kas: KFC greito maisto punktas miesto širdyje
Prieš pirmas Makdonaldso užkandines Vilniaus senamiestyje - stoties aikštėje ir Gedimino prospekte - pamėginau kovoti "Respublikoje" . Tada jaudino ne negatyvaus amerikonizmo invazija į Europos sostinę, o kertami medžiai ir naikinamas paveldas. Gavom informaciją, kad bus iškirstas stoties parkelis. Jį redakcija stojo ginti. Savo ruožtu, kaip tikra vilnietė (be plūgo kišenėje) stojau ginti "Svajonės" - legendomis apipintos dviejų aukštų kavinės, tapusios saldžiuoju miesto simboliu. Kiek kartų vilniečių stovėjo eilėse prie Svajonės tortų, kiek kartŲ mažylių persismelkė Svajonės saldainių kvapais, o inteligentų skyrė ten pasimatmus prie kavos puodelio. Šiandien ją ginčiau dar aršiau - kaip kulinarinio nacionalinio paveldo tvirtovę, pristatančią miesto svečiams tautos šlovingas saldžiąsias tradicijas.
Rusų, vokiečių ir baltarusų paliekamą pelną už šakočius, Napoleonus, imbierinius namelius, Šiaulių Rūtos fantastinio skonio saldainius susižeria prekybcentriai , kuriuose jau rado nišas pamilti konditerijos cechai (Mažoji Ragainė) . O galėjo pelną susižerti Svajonių tinklu meras,jei būtų pagalvojęs bent kiek į ateitį ir išmanęs urbanistinės kultūros apraiškų įvairovę ir būtinybę..
Anuomet ieškodama kaltininko, koks barbaras atlapnojo niokoti miesto žalią zoną ir saldųjį epicentrą, pirmąsyk susipažinau su charizmatišku jaunu verslininku A.Zuoku. Jis mikliai pagavo žurnalistinio nepasitenkinimo esmę ir apkalė medžius stoties statybvietėje apsauginėmis lentomis, įrodė, kad iškirstos liepos - suderintos su gamtosauga. 1990-ųjų vidury, Nepriklausomybės aušroje net minties nebuvo, kad miesto tarnybos gali tupėti prismaugtos verslo kišenėje, jomis visi pasitikėjo, atkovotos nepriklausomybės valdžia dar turėjo autoritetą.
Verslininkas žaibiškai reagavo į priekaištus, jog iš pensininkų atimama istorija, kad Vilniaus žilstelėjusios damos praras vietą, kur gali tradiciškai susitikti, su draugėmis prisiminti jaunystę ir gyvai pabendrauti, kad iš miesto drobės dings jo emocinės žmogiškosios spalvos. Nespėjo straipsnis apie "Paskutinę senjorės svajonę" pasiekti skaitytojų, jau buvo viešai paskelbta akcija, jog miesto pensininkai savaitgaliais gaus kavos puodelį Svajonėje nemokamai. Geniali viešų ryšų akcija. Tąsyk pamaniau, kad Makdonaldso atėjimo frontmenas jaučia kaltę, tokiu būdu ją dorai išpirko.Vaišinami kava senjorai tapo gražia nauja miesto tradicija. Galėjo ir Svajonę palikti, būtų daugiau nuopelnų kultūrai.
Gaila, kad niekas neparašys apie Gedimino 1 namą. Apie jo istorines ir kultūrines vertes. Tiek to. Nesu sentimentali, nostalgija nekamavo ir nekamuos. Gyvenimas juda į priekį. Palaikyti pažangą - prasmingiau, bet tik ant tvirtų, kaip mūras, istorinių ir kultūros pamatų. Literatų svetainę prisimenu kaip tylią ( blausiai apšviestą) vietą su baltomis staltiesėmis, vakarais ten buvo tylu kaip dykumoje. Kad saugumiečiai informatoriai , kurie ten trindavosi, galėtų girdėti, ką šneka literatai ir bohema. Ten pirmąsyk pamačiau gėjus. Jie rinkdavosi prie paskutinio staliuko, baleto artistai ir pionierių vadovai. Bet irgi šnekučiavosi tyliai, nemojavo vaivorykštinėmis vėliavomis.
Tai buvo ideali vieta aiškintis santykius - be muzikos, be Gorkynės (Didžiosios g-vės) kabakų šurmulio. Ateini - patyli dviese, susidėlioji tet-a -tet taškus ir gauni nebylų patvirtinimą iš baltų Katedros apaštalų už lango - ar teisingi abiejų pasirinkimai.
Triukšmingai šurmuliavo baras - ten įvirsdavo menininkai išlenkti taurelės ir pasisieloti bufetavai dėl pragerto gyvenimo.
Pirmąsyk nuėjau specialiai patyrinėti namo pradinukė. Pasirodo, prieš karą, antrame aukšte ten gyveno giminaitė, karininkienė, tituluota miesto gražuolė ponia Masiulienė su kasa iki žemės. Ji jos niekada taip ir nenukirpo. Giminės baliuose Žvėryne jai buvo skirta garbingiausia vieta, seneliui iš dešinės. Už ją keldavo visi ir pirmą tostą.
Tiesa, pirmą naujųjų metų dieną į Literatus eidavome vyresnėse klasėse ramiai pasėdėti, aptarti naujamečio nuotykių ir įspūdžių, prablaivėti. Šito gailėtis? Jokiu būdu! Tikri literatų suokalbiai ir sambūriai vyko Vagos redaktorių, literatų namuose , soduose. Viešose erdvėse kyšojo KGB gyvos ausys. Lyginčiau su žeme tuos akylai stebėtus sovietinių intelektualų narvus. Jei Literatų svetainės negina viešai Rašytojų sąjunga ir jos pirmininkas, anokia jos ir vertė . Arba priešingai - anokia rašytojų sąjungos vertė, kuriai nerūpi jos istorinis paveldas. Jei neprieštaravo ,kai V. Mykolaičio-Putino sodybą (MA turtą) sulygino su žemėmis net ne dėl pelno, o dėl vejos Valakampiuose, ką jau ten prieštaraus dėl kavinės.
Beje, intelektualiems miesto svečiams labiausiai rūpi ne Užkalnio sugromuliotas maistas kad ir geriausiose sostinės virtuvėse, o legendinės vietos, kur rinkosi miesto menininkai, įžymybės. Jų ieško naujieji piligrimai su GPRS ir žinynais ipaduose. Vietoj P. Širvio pamėgtos mekos jau ras kraugeriškai sudorotus viščiukus. Ką gi, miesto niekas negina, tik nuo rusų antpuolių isteriškai-piariškai ginasi konservatoriai, nors savi niokoja Vilnių šimteriopai smarkiau, taip kuria verslui parsidavusio Miesto įvaizdį. Verslas , kuris nori išlikti, turi būti socialiai atsakingas . MIESTO VALDYMAS NĖRA VERSLAS.
Praėjus keliems dešimtmečiams vertinu, jog Makdonaldso užkandinė prie stoties buvo geras reikalas. Kaip aistringa keliautoja šį tinklą vertinu dėl švarių nemokamų tualetų. Lyg išganymą prisimenu Kantono Makdonaldsą, kaip lekiau gerti švarų vandenį iš krano, praustis po keturių parų prakaitavimo dulkėtuose kalnų autobusuose .Budapešto MCD - sausio pirmą tai buvo vienintelė veikianti vieta su karšta arbata. Net kojas ten išsimazgojau po Budapešto naujamečio karnavalo siautulio. Fabų MCD prie degalinės kažkada buvo vienintelė pasiekiama mažų vaikų laisvalaikio vieta, kitų apskritai nebuvo, kur šeima galėtų pasižmonėti sėdint. Manau, Vilniaus priestočio MCD irgi daug kam tapo sanitarinio gerbūvio eipcentru ir palaima. Tą paliudijo viename interviu pigiausios stoties prostitutės, kurios laukia klientų ant MCD kampo. Ir pasišildo, ir pasidažo, ir arbatos puodą išmaukia. Visada teigiau, kad mano miesto meras - pavyzdinis, gailestingas krikščionis. Matyt, ir KFC įleido į Vilniaus Elziejaus laukus tam, kad benamiai ubagautojai galėtų ten pasirankioti kaulų nuo apšnerkštų stalų (įprastas KFC vaizdas Europos miestuose), neatakuotų kaip skėriai prabangesnių kavinių lankytojų prospekte.Vien už Likimo išduotų , parsiduodančių kaimo mergaičių švarą merui reikėtų samariečio ordino. Tik ne už miesto kultūros puoselėjimą.
KFC restoranas Vilniaus širdyje, ŠVENTARAGIO SLĖNYJE - tai gėdingas furunkulas ant Vilniaus valdžios kaktos. Sąmoningi turistai, kurių sparčiai daugėja, ieško AUTENTIKOS, nacionalinio paveldo žymių, kurios atskirtų Vilnių nuo Rygos, Taliną nuo Stokholmo. Išlipę Vilniaus centrinėje aikštėje jie pamatys KFC ir iš pirmo žvilgsnio supras, kad didingą istorinį miestą valdo gal mafija, gal antiekologinis meras be kiaušų ir politinio išprusimo ( o KFC brendas - jau didžioji antipolitika) , gal amerikonai. Sunkoka ĮSIVAIZDUOTI KFC Vatikano centrinėje aikštėje. Smagu - užkąsti Bebro blyninėje ( vietos virtuvė !) Kalėdų miestelyje Katedros aikštėje , užtat runkeliška - ieškoti ten KFC. Mat globalius ėdyklų tinklus įsileisti į miesto reprezentacines erdves - GĖDA, ŽEMA ir PROSTITUTIŠKA.
Suprantama, miestas skendi skolose. Tačiau garbingiau tą vietą parduoti NATO būstinei, Sultininei, Čiliakams, nei restoranui KFC, kuris tapo pagrindinių pasaulio žaliųjų taikiniu. Matyt, miesto valdžia VISIŠKAI NESIGAUDO PASAULIO REALIJOSE , kiek tai pavojingas, antivisuomeniškas brendas.Jį įleisti į miesto šerdį - tai pakišti bombą sau po karjeros kėdė. Ateities kartos - ŽALIOS, jos nepamirš , kad 2013 Miesto taryba leido Gedimino prospekto vartuose įsikurti gangsteriškiems viščiukų augintojams.
Net paprasto, neišprususio, bet pasaulio mačiusio vartotojo akimis, KFC centre - miesto darkymas. JUk yra Tilto, Odminių., Didžiosios gatvės, Kurija, kuri galėtų dalį patalpų išnuomoti miesto skolų padengimui tegu ir sveikuoliškų šeimų priešui - KFC. KOdėl reikia įžūliai, prieš miesto visuomenės valią, LIPTI MIESTELĖNAMS ANT GALVOS SU GLOBALIZMO KIČU??????? DIDYSIS CHAMAS VALDO....
Visi, kas lygina, žino, kad KFC maistas Europos sostinėse - vienas prastesnių, ten einama iš bėdos ar skurdumo, ten nėra saugu, nes renkasi benamiai, žemiausio sluoksnio juodaodžiai ir asocialai Tai - jau beveik juodas tinklas. Į jį net būdama alkaniausia, neužsuku Europoje, nes publika atgraso. Užtat KFC restoranų akivaizdžiai trūksta ir reikia miegamuosiuose rajonuose , studentų bendrabučio zonose. Ar lankėsi KFC frančyzai Justiniškėse, kokios minios ten vakarais jaunimo, naujakurių karta užaugo. KFC apyvartos ten būtų neišsenkamos. Ar tie, kam atiteko Ūkio banko turtas, jaučia sadistinį malonumą kažką užgrobti - miesto gražias erdves, jo vietinį koloritą? Kaip kitaip paaiškinti šią globalaus obschepito nesąmonę?
Galbūt esu neteisi ir kažko nežinau. Gal ir vėl bus paskelbta akcija: "senjorams - po KFC viščiuko krūtinėlę valstybinių švenčių proga". Tada - tyliu ir atsiimu priekaištus. Vilniaus aristokratai, šąlantys ir badaujantys per brangiuose inteligentų būstuose, nusipelnė sočios senatvės. Tebūnie niekingas KFC - bet su nemokamomis porcijoms senjorams, kurie yra gyvieji sostinės erdvių paveldo sergėtojai. Valdiškų sąžiningų sergėtojų, riteriškų kovotojų už miesto veido stilistinę švarą - nebeliko. Jei niekas nedavė atkirčio už Gedimino kalno nuskutimą, už surūdjusį art-vamzdį, sulauksime, kad Gedimino bokštas virs siloso bokštu arba striptizo naktiniu klubu su vėliavos strypu. KFC yra to paties stilistinio braižo urbanistinis aktas.
Prieš pirmas Makdonaldso užkandines Vilniaus senamiestyje - stoties aikštėje ir Gedimino prospekte - pamėginau kovoti "Respublikoje" . Tada jaudino ne negatyvaus amerikonizmo invazija į Europos sostinę, o kertami medžiai ir naikinamas paveldas. Gavom informaciją, kad bus iškirstas stoties parkelis. Jį redakcija stojo ginti. Savo ruožtu, kaip tikra vilnietė (be plūgo kišenėje) stojau ginti "Svajonės" - legendomis apipintos dviejų aukštų kavinės, tapusios saldžiuoju miesto simboliu. Kiek kartų vilniečių stovėjo eilėse prie Svajonės tortų, kiek kartŲ mažylių persismelkė Svajonės saldainių kvapais, o inteligentų skyrė ten pasimatmus prie kavos puodelio. Šiandien ją ginčiau dar aršiau - kaip kulinarinio nacionalinio paveldo tvirtovę, pristatančią miesto svečiams tautos šlovingas saldžiąsias tradicijas.
Rusų, vokiečių ir baltarusų paliekamą pelną už šakočius, Napoleonus, imbierinius namelius, Šiaulių Rūtos fantastinio skonio saldainius susižeria prekybcentriai , kuriuose jau rado nišas pamilti konditerijos cechai (Mažoji Ragainė) . O galėjo pelną susižerti Svajonių tinklu meras,jei būtų pagalvojęs bent kiek į ateitį ir išmanęs urbanistinės kultūros apraiškų įvairovę ir būtinybę..
Verslininkas žaibiškai reagavo į priekaištus, jog iš pensininkų atimama istorija, kad Vilniaus žilstelėjusios damos praras vietą, kur gali tradiciškai susitikti, su draugėmis prisiminti jaunystę ir gyvai pabendrauti, kad iš miesto drobės dings jo emocinės žmogiškosios spalvos. Nespėjo straipsnis apie "Paskutinę senjorės svajonę" pasiekti skaitytojų, jau buvo viešai paskelbta akcija, jog miesto pensininkai savaitgaliais gaus kavos puodelį Svajonėje nemokamai. Geniali viešų ryšų akcija. Tąsyk pamaniau, kad Makdonaldso atėjimo frontmenas jaučia kaltę, tokiu būdu ją dorai išpirko.Vaišinami kava senjorai tapo gražia nauja miesto tradicija. Galėjo ir Svajonę palikti, būtų daugiau nuopelnų kultūrai.
Gaila, kad niekas neparašys apie Gedimino 1 namą. Apie jo istorines ir kultūrines vertes. Tiek to. Nesu sentimentali, nostalgija nekamavo ir nekamuos. Gyvenimas juda į priekį. Palaikyti pažangą - prasmingiau, bet tik ant tvirtų, kaip mūras, istorinių ir kultūros pamatų. Literatų svetainę prisimenu kaip tylią ( blausiai apšviestą) vietą su baltomis staltiesėmis, vakarais ten buvo tylu kaip dykumoje. Kad saugumiečiai informatoriai , kurie ten trindavosi, galėtų girdėti, ką šneka literatai ir bohema. Ten pirmąsyk pamačiau gėjus. Jie rinkdavosi prie paskutinio staliuko, baleto artistai ir pionierių vadovai. Bet irgi šnekučiavosi tyliai, nemojavo vaivorykštinėmis vėliavomis.
Tai buvo ideali vieta aiškintis santykius - be muzikos, be Gorkynės (Didžiosios g-vės) kabakų šurmulio. Ateini - patyli dviese, susidėlioji tet-a -tet taškus ir gauni nebylų patvirtinimą iš baltų Katedros apaštalų už lango - ar teisingi abiejų pasirinkimai.
Triukšmingai šurmuliavo baras - ten įvirsdavo menininkai išlenkti taurelės ir pasisieloti bufetavai dėl pragerto gyvenimo.
Pirmąsyk nuėjau specialiai patyrinėti namo pradinukė. Pasirodo, prieš karą, antrame aukšte ten gyveno giminaitė, karininkienė, tituluota miesto gražuolė ponia Masiulienė su kasa iki žemės. Ji jos niekada taip ir nenukirpo. Giminės baliuose Žvėryne jai buvo skirta garbingiausia vieta, seneliui iš dešinės. Už ją keldavo visi ir pirmą tostą.
 |
| Art: S. Kuzma"Miesto vartų sargybinis" |
Tiesa, pirmą naujųjų metų dieną į Literatus eidavome vyresnėse klasėse ramiai pasėdėti, aptarti naujamečio nuotykių ir įspūdžių, prablaivėti. Šito gailėtis? Jokiu būdu! Tikri literatų suokalbiai ir sambūriai vyko Vagos redaktorių, literatų namuose , soduose. Viešose erdvėse kyšojo KGB gyvos ausys. Lyginčiau su žeme tuos akylai stebėtus sovietinių intelektualų narvus. Jei Literatų svetainės negina viešai Rašytojų sąjunga ir jos pirmininkas, anokia jos ir vertė . Arba priešingai - anokia rašytojų sąjungos vertė, kuriai nerūpi jos istorinis paveldas. Jei neprieštaravo ,kai V. Mykolaičio-Putino sodybą (MA turtą) sulygino su žemėmis net ne dėl pelno, o dėl vejos Valakampiuose, ką jau ten prieštaraus dėl kavinės.
Beje, intelektualiems miesto svečiams labiausiai rūpi ne Užkalnio sugromuliotas maistas kad ir geriausiose sostinės virtuvėse, o legendinės vietos, kur rinkosi miesto menininkai, įžymybės. Jų ieško naujieji piligrimai su GPRS ir žinynais ipaduose. Vietoj P. Širvio pamėgtos mekos jau ras kraugeriškai sudorotus viščiukus. Ką gi, miesto niekas negina, tik nuo rusų antpuolių isteriškai-piariškai ginasi konservatoriai, nors savi niokoja Vilnių šimteriopai smarkiau, taip kuria verslui parsidavusio Miesto įvaizdį. Verslas , kuris nori išlikti, turi būti socialiai atsakingas . MIESTO VALDYMAS NĖRA VERSLAS.
Praėjus keliems dešimtmečiams vertinu, jog Makdonaldso užkandinė prie stoties buvo geras reikalas. Kaip aistringa keliautoja šį tinklą vertinu dėl švarių nemokamų tualetų. Lyg išganymą prisimenu Kantono Makdonaldsą, kaip lekiau gerti švarų vandenį iš krano, praustis po keturių parų prakaitavimo dulkėtuose kalnų autobusuose .Budapešto MCD - sausio pirmą tai buvo vienintelė veikianti vieta su karšta arbata. Net kojas ten išsimazgojau po Budapešto naujamečio karnavalo siautulio. Fabų MCD prie degalinės kažkada buvo vienintelė pasiekiama mažų vaikų laisvalaikio vieta, kitų apskritai nebuvo, kur šeima galėtų pasižmonėti sėdint. Manau, Vilniaus priestočio MCD irgi daug kam tapo sanitarinio gerbūvio eipcentru ir palaima. Tą paliudijo viename interviu pigiausios stoties prostitutės, kurios laukia klientų ant MCD kampo. Ir pasišildo, ir pasidažo, ir arbatos puodą išmaukia. Visada teigiau, kad mano miesto meras - pavyzdinis, gailestingas krikščionis. Matyt, ir KFC įleido į Vilniaus Elziejaus laukus tam, kad benamiai ubagautojai galėtų ten pasirankioti kaulų nuo apšnerkštų stalų (įprastas KFC vaizdas Europos miestuose), neatakuotų kaip skėriai prabangesnių kavinių lankytojų prospekte.Vien už Likimo išduotų , parsiduodančių kaimo mergaičių švarą merui reikėtų samariečio ordino. Tik ne už miesto kultūros puoselėjimą.
Italo Paolo Sorentino įstabaus grožio filme-portrete apie Romą "Didis grožis" ( atrinktame Oskarų '2013 nominacijoms) yra išmintinga scena.Stebukladarė šventuolė senolė minta šaknimis. Ji paprotina Romos elitą, ištroškusį dvasinių gairių : "Valgykite šaknis. Visa stiprybė - iš šaknų." Be šaknų nėra kultūros, tik - diktatorių fantazijos ar verslo antpuolių sudarkyti miestų kraštovaizdžiai ir kultūrinės erdvės, DINGĘS arba Išniekintas urbanistinis didingų sostinių veidas. Deja, kol kas miesto paveldosaugininkai analfabetiškai miesto kultūrą apriboja architektūros saugojimu.
KFC restoranas Vilniaus širdyje, ŠVENTARAGIO SLĖNYJE - tai gėdingas furunkulas ant Vilniaus valdžios kaktos. Sąmoningi turistai, kurių sparčiai daugėja, ieško AUTENTIKOS, nacionalinio paveldo žymių, kurios atskirtų Vilnių nuo Rygos, Taliną nuo Stokholmo. Išlipę Vilniaus centrinėje aikštėje jie pamatys KFC ir iš pirmo žvilgsnio supras, kad didingą istorinį miestą valdo gal mafija, gal antiekologinis meras be kiaušų ir politinio išprusimo ( o KFC brendas - jau didžioji antipolitika) , gal amerikonai. Sunkoka ĮSIVAIZDUOTI KFC Vatikano centrinėje aikštėje. Smagu - užkąsti Bebro blyninėje ( vietos virtuvė !) Kalėdų miestelyje Katedros aikštėje , užtat runkeliška - ieškoti ten KFC. Mat globalius ėdyklų tinklus įsileisti į miesto reprezentacines erdves - GĖDA, ŽEMA ir PROSTITUTIŠKA.
Suprantama, miestas skendi skolose. Tačiau garbingiau tą vietą parduoti NATO būstinei, Sultininei, Čiliakams, nei restoranui KFC, kuris tapo pagrindinių pasaulio žaliųjų taikiniu. Matyt, miesto valdžia VISIŠKAI NESIGAUDO PASAULIO REALIJOSE , kiek tai pavojingas, antivisuomeniškas brendas.Jį įleisti į miesto šerdį - tai pakišti bombą sau po karjeros kėdė. Ateities kartos - ŽALIOS, jos nepamirš , kad 2013 Miesto taryba leido Gedimino prospekto vartuose įsikurti gangsteriškiems viščiukų augintojams.
Net paprasto, neišprususio, bet pasaulio mačiusio vartotojo akimis, KFC centre - miesto darkymas. JUk yra Tilto, Odminių., Didžiosios gatvės, Kurija, kuri galėtų dalį patalpų išnuomoti miesto skolų padengimui tegu ir sveikuoliškų šeimų priešui - KFC. KOdėl reikia įžūliai, prieš miesto visuomenės valią, LIPTI MIESTELĖNAMS ANT GALVOS SU GLOBALIZMO KIČU??????? DIDYSIS CHAMAS VALDO....Visi, kas lygina, žino, kad KFC maistas Europos sostinėse - vienas prastesnių, ten einama iš bėdos ar skurdumo, ten nėra saugu, nes renkasi benamiai, žemiausio sluoksnio juodaodžiai ir asocialai Tai - jau beveik juodas tinklas. Į jį net būdama alkaniausia, neužsuku Europoje, nes publika atgraso. Užtat KFC restoranų akivaizdžiai trūksta ir reikia miegamuosiuose rajonuose , studentų bendrabučio zonose. Ar lankėsi KFC frančyzai Justiniškėse, kokios minios ten vakarais jaunimo, naujakurių karta užaugo. KFC apyvartos ten būtų neišsenkamos. Ar tie, kam atiteko Ūkio banko turtas, jaučia sadistinį malonumą kažką užgrobti - miesto gražias erdves, jo vietinį koloritą? Kaip kitaip paaiškinti šią globalaus obschepito nesąmonę?
Galbūt esu neteisi ir kažko nežinau. Gal ir vėl bus paskelbta akcija: "senjorams - po KFC viščiuko krūtinėlę valstybinių švenčių proga". Tada - tyliu ir atsiimu priekaištus. Vilniaus aristokratai, šąlantys ir badaujantys per brangiuose inteligentų būstuose, nusipelnė sočios senatvės. Tebūnie niekingas KFC - bet su nemokamomis porcijoms senjorams, kurie yra gyvieji sostinės erdvių paveldo sergėtojai. Valdiškų sąžiningų sergėtojų, riteriškų kovotojų už miesto veido stilistinę švarą - nebeliko. Jei niekas nedavė atkirčio už Gedimino kalno nuskutimą, už surūdjusį art-vamzdį, sulauksime, kad Gedimino bokštas virs siloso bokštu arba striptizo naktiniu klubu su vėliavos strypu. KFC yra to paties stilistinio braižo urbanistinis aktas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą