Kino pavasaris'2013: Penktasis metų laikas

 Kas: Penktasis metų laikas (Belgija, 2012) 

Režisieriai: Peter Brosens, Jessica Woodworth
Scenarijaus autoriai: Peter Brosens, Jessica Woodworth
Aktoriai: Aurélia Poirier, Django Schrevens, Sam Louwyck, Gill Vancompernolle
Operatorius: Hans Bruch Jr
Kompozitorius: Michel Schöpping Kada: 2013/03/25
Vertinimai: kino šedevras, virš reitingų

 http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1361806132

 Filmas sukrėtė, iki gelmių.Rūsti, flamandiška sakmė apie nutrūkusius ryšius su gamta, apie valstiečių nubukėjimą , nužmogėjimą nuo šeimyninės juodadarbių lažos vardan išgyvenimo, apie tragišką uždarų  bendrijų išsigimimą be Meilės, degradavimą iki pirmykščių pagonių ritualų, reikalaujančių deginamų aukų.

Sutapo, jog virškinu kovo įspūdžius iš Briuselio ir Briugės. Vieni negatyviausių ir atšiauriausių energetiškai miestų, kuriuose teko lankytis.Kai patenki į SUSVETIMĖJIMO EPICENTRĄ, net lietuviški pykčiai ir visuotinas drabstymasis negatyviomis emocijomis šildo, nes nėra abejingumo išraiška. Laimė!- dar nesustingom iki speiginio  belgų individualistų  abuojumo, nepasidavėm izoliacinio vienišumo technoepidemijai.  Dilgino, kėlė gailestį technologizuoti atskirtukai  Briuselio tramvajuose,  akvariuminiuose kabakuose, išlaižytose iki sanitarinio šleikštulio Briugės suvenyrinėse gatvelėse ir kanalų krantinėse. Dėl nuosavų namelių-urvų pamišę  materialistai biurgeriai... nė už ką nenorėčiau ten gyventi. Gražu akiai, bet kapas - dvasiai, kol žmonės ten -tokie, kokius sutikau, stebėjau, kraupau. .
Eko-šoką patyriau prie Briugės legendinio Meilės ežerėlio, prie kurio prisiekia meilę įvairiatautės porelės. Jame pulkas  nepaslankių, turistų peršertų  gulbių PAKIRPTAIS SPARNAIS depresavo, įnirtingai lupinėjo snapais  žiedus -  manė, jog dėl tų prakeiktų žiedų yra įkalintos aptvare .Kitos nuolankiai rikiavosi poromis eilėje prie vienintelio užutekio, kad galėtų pailsėti, atsibučiuoti nepasiekiamame privatume, atokiau  nuo pasaulio turistų minių ir varnų klegesio. Ieškojo slėpiningų vietų susigrąžinti  orumą,  išreikšti gulbių porinę taurią nepriklausomą prigimtį. Meilės ežerėlio vaizdelis - klaikus.Eilinė klastinga  belgų pasipelnymo idėja "šekite, svečiai, gulbes su antytėmis, gėrėkitės, kada tik panorėsite, grįškite ir vėl į Briugę palikti savo eurų maišų , nesąmonė,  kad paukščiai yra prievartaujami ir  kenčia,  - cha,  mokslininkai to neįrodė, o turtėjantys iš ežerėlių  feikų briugiečiai neleis to įrodyti".

Art: Jan van Eyck 

Reklaminis  paukštynas prie Briugės Meilės ežerėlio man atsivėrė kaip tiksli ES "sandraugos"  metafora. Gulbes, antis,žvirblius ten jungia bendra lesykla. Prie jos  vieni sutupdyti prievarta, kiti suskrenda iš toliausių apylinkių, pažnaibyti išromytas snaudžiančias gulbes už riebių šonų. Briuselis - it lesykla, šalys - lyg nelaisvi vienetai su pakirptais sparnais, prijaukinti, rimbo ir riestainio metodu  pratinami prie išmokų lesalo, bet praradę bet kokią savivoką ir orumą. Aršiausios ten - varnos, nekviestos, bet veinvaldžiai kontroliuojančios lesyklos turinį.  Nelygu ES deputatai, išrinkti kriminalizuotuose korumpuotose šalelėse ir sulėkę nuvairuoti  išmokų srautų savų klanams, ne šalių piliečiams.

Art:Petrus Christus 

Sandraugos taisykles diktuoja istoriniai pirkliai belgai.Jų fundamentalus, godus savininkiškumas styro iš kiekvieno žmogiško kontakto Briuselio apylinkėse. Pametusi kelią ES sostinėje, klausinėjau  gyventojų, policininkų, gidų , kur Modernaus  meno muziejus Bozar'as? Net keturi žmonės paeiliui - vietiniai - parodė užtikrintai į skirtingas puses, kuo toliau, nors muziejus buvo čia pat,  200 m  atstumu. Gal -  ANT DURNIAUS , gal dėl  arogantiškos kalbinės patyčios, panašiai kaip ES biurokratai apsprendžia svetimų šalių raidos kryptis.

Režisieriai: P. Brosens ir J.Woodworth.

 -----

P.Brosensas sukūrė filmą-alegoriją, kuris prilygsta  dvasinio meno viršukalnėms - A.Tarkovskio "Andrėjui Rubliovui", Kim Kiduko "Pavasariui,  vasarai.", A Kurosavos "Rasiomonui". Režisierius - iš Briugės, jis , kaip ir  H Memlingas, užspęstas nepakeliamai  verslios aplinkos, turėjo pasirinkimą - ar komerciškai žaginti dangaus sparnuočius, įsimūryti į materiją, ar - prabilti apie dvasios šviesą.

Dar nerandu žodžių apibrėžti kūriniui, kuris juodomis spalvomis kontūravo šiuolaikinio pasaulio dvasinį veidą. Šypsena  bendrame žmonijos veide žiojėja ir vaikai čiulba girių paukščių giesmes, kol turi  iš viršaus nuleistas lesyklas, kol  beatodairiškai melžia-tręšia Gamtą, kol visi sotūs. Tetrūksta vieno nederlingo metų laiko, kad karvių melžėjai ir artojai pakriktų,  vėl įtikėtų prietarais  ir vilktų ant kryžiaus kaltus - laisvamanius, nepritapėlius humanistus,  gyvenančius pagal save, ne pagal bendras "ėdalo kulto" taisykles.

 Folklorinė  bendruomeninė tradicija  tampa grėsmingu prietaru, ginklu nukreiptu prieš  aukštesnę kultūrą tą akimirką, kai tenka dalintis paskutine kriaukšle. Ko vertos  tradicijos, jei jos tik - duoklė, formalumas, o ne žmonių  vienybės ritualas? Šokantys kaimo šventėje klumpakojininkai , palikti vieni sau 21 a. valstiečių užkampyje, - išsigimsta , atšoka nuo civilizacijos, skendi prietarų mauruose, net jų vaikai kalba paukščių kalba ir tik meilės pakylėti ima skirti Gėrį nuo Blogio,  gyvus paukščius nuo minios kaukių.

P. Brosenso  kaukėta minia taps kino ženklu, bendra metafora, kaip "Vendetos" Anonimas, kaip "Matricos" kostiumuotų smitų legionas. Kaukė - laikraštinė. Prisidengę mass-medijos "žiniomis", kuklusklaniškais snapais, žmonės paverčiami aklu savavališku būriu, medžiojančiu kaltus dėl jų pragaišties.

 Filmas - metafora, nusakanti bet kurią uždarą, klaustrofobinę, vietinę  žmonių bendriją (šalį, mokyklą,rajoną), kuriame pusbadžiai, bedarbiai  individai, neturintys  RYTOJAUS  VILTIES, kaip mat susiskirsto   maistinėmis kastomis, įteisina smurtą, puola-išstumia į užribį-pamiršta  neįgalius, ligonius ir bedalius, praranda galutinai dvasingumą - amžiną  žmonių  antižvėries žymę  Filmas - įspėjimas ES trubadūrams, kurlink einama, kai karvių ir kelių kvotos, procentai ir bankų gelbėjimai   tampa svarbesni už ŽMOGŲ, už  atjautą, už   tarpusavio meilės ryšius.