Kur:NOBT
Kada: 2013 vasario 26 d.
Atlikėjai: D.Stumbras (konuslas), L.Jonutytė, R.Karpis, A.Malikėnas. Dir.M.Staškus.
Čio-Čio Sun - Irena Zelenkauskaitė
Pinkertonas:Andris Ludvigs (Latvija)
Vertinimai: 100 iš 100
Žinia, tautinis paprotys - gerbti mirusius stipriau nei gyvuosius. Lietuviškos laidotuvės šventiškumu ir ritualų bei šukuosenų grožiu spindi prašmatniau, nei vaikų gimtadieniai ar diplomų įteikimai. Tą patvirtina ir kirpyklų sezoniškumas: prieš Vėlines - metų pikas, minios suplūsta , kad giminių taryba prie bendro kapo pagirtų, nesupeiktų atrodymo, kad šeimyninės apkalbos metus nenuodytų gyvenimo.
Tie patys papročiai persikelia ir į nac.teatrus. Proginiai spektakliai skiriasi nuo einamųjų, repertuarinių, kaip kasdienės vakarienės užstalės nuo vestuvių ar laidotuvių ištaigingų balių."Madam Baterflai" mačiau iki tol Vilniuje dusyk. Per vieną balaganą, kur Pinkertonas švogždė, o choras įgriūdavo į sceną kaip padrika šutvė, sudarkė choreografijos harmoningą japonišką simetriją, tyliai džiūgavau, kad Antonis Minjela jau rojuje, nemato, kaip maitojamas jo šedevras.
Paskutinis kartas,keleriems metams išeinančio iš repertuaro spektaklio išleistuvės Vilniaus operoje paliko neišdildomą įspūdį . Palydėtuvių proga vėl atsirado net pirminės režisūrinės detalės, kurios buvo dingusios einamuosiuose vaidinimuose.Choras susistygavo ir susidainavo, išpildė mizanscenų choreorgrafiją švariai, preciziškai, kaip japonų senovės meistrų ikebanoje: nė vieno atsitiktinio judesio, veiksmas/judesys=muzikinis taktas. Absoliutus garsinis susibalansavimas.Orkestre net amžini džokeriai - lietuvių pūtikai - pasitempė, negėlė ausies atsitiktiniais nepataikymais.Orkestro neatpažinau, lyg naujai surinktas. Buvo įsiklausyta į atlikėjus, prisiderinta prie vibruojančio I. Zelenkauskaitės vokalo, ji neužgožta akompanemento garsais. Orkestras kaip reta buvo savo vietoje, ne - prasilenkiantys intonacijomis ir ritmika pašaliečiai.Bravo! Kad kiekvienąsyk tokį lygį išlaikytų, ne tik per proginius pasirodymus ir laidotuves..
 |
| Art: Hokusai |
Irenos Zelenkauskaitės vaidmuo vertas atskiros monografijos. Net dramos teatre senokai mačiau tokią subtilią, įvairialypę, įtikinamą, motyvuotą ir išieškotą meninę raišką . Rūtos Staliliūnaitės Barbora gal? Operoje solistams vis dar nekeliami reikalavimai - kurti meninį įvazdį, interpretuoti charakterį, atskleisti personažą. Vis dar svarbiau išskirtinis vokalas, jam aukojamas vaidmens piešinys .Ateities operoje reikalavimai ne tik dainuoti, bet ir vaidinti - žinoma, bus keliami. Juk vokalo partiją galima bus paklausyti iš tiesioginių transliacijų, nepasikeliant nuo sofos. Kas kino siužetų ir daugiabriaunių charakterių išlepintus vartotojus atvilios į operą, kuri dabar kone visame pasaulyje tapo pagyvenusių ir senukų kultūros žanru? Atvilios talentinga, originali meninė režisūra ir įtaigi vaidyba, blogiausiu atveju - skandalinga ar melaginga frontali reklama .Naujas iššūkis operos žvaigždėms - ĮKŪNYTI PERSONAŽUS, nebūti vien Balsų Įrankiais.
 |
| Art: Mitsuoki Tosa |
I. Zelenkauskaitės sukurtas Čio-čio San charakteris nuo šiol man taps asmeniniu mitu, idealiu šios operos atskaitos tašku. Tik tokią Pučinio moterį-drugelį nuo šiol įsivaizduosiu, įsiprintino ilgalaikėje atmintyje. Pirmąsyk išgirdau ne vien puikiai atliktą vokalinę partiją. Gražus balsas, kurį skanauji kaip rūšinį vyną. Melodramatinis tembras, gerąja, neserialine prasme.
I.Z. įsijautusi išgyveno mylinčios ir išduotos moters JAUSMŲ BEKRAŠTĘ VILNIJANČIĄ SKALĘ. Naujai permąsčiau stereotipinę japonų geišos istoriją. Anksčiau visada jos būdavo gaila, kaip tragiškų aplinkybių aukos.Mažiukė nelaimėlė, aklai patikėjo meile, jai atsidavė ir buvo atmestinai palikta, pamiršta amerikiečių leitenanto. Auka, kuri nesulaukusi atplaukusio vyro, pagal japonų tradicijas privalo nusidurti charakiryje, nes kitaip bus pasmerkta, prapuls aplinkinių paniekoje. Kituose pastatymuose madam scenoje blaškėsi - kaip aistruolė Medėja , palūžusi išduota, desperatiškose keršto Likimui konvulsijose.Taip ją pateikdavo didžiuma operos statytojų ir solisčių.
Manregis, I. Zelenkauskaitė labiausiai priartėjo prie Antoni Minjelos sumanymo (koncepto). Jo kitaniškos lėlės marionetės - ir duoklė japonų teatro tradicijoms, ir naujųjų laikų meilės ženklai. Tai, kas neįmanoma žemėje, sąlyginumų suvaržytoje visuomenėje, vyksta paraleliniame - dangiškame, baltojo Likimo vedžiojamų lėlių pasaulyje . Ten leitenantas taip pat stipriai myli savo mažają plaštakę,ten būna drauge net mirties akivaizdoje. Lėlių pasaulis - kaip priešprieša žmogiškajam, persunktam melo ir naudos, kaip Čio-Čio san vidinio drugelinio - šviesaus ir nesudrumsto - pasaulio atspindys, jos asmeninės(personalizuotos) tikrovės veidrodis. Pinkertonas realybėje pabėga, o idealiame Meilės- lėliškame pasaulyje - artėja prie mylimosios. Ji nėra auka, o - palaimintoji, kuriai teko išsvajotoji moterų laimė - mylėti ir būti mylimai, skraidyti.
 |
| Rež.Anthony Minghella |
A.Minjela jau kelia meilės istoriją iš giminės ar paprotinių tragedijų mirtinų aklaviečių link padangių- per lėlinius paukščius, byrančius vyšnių žiedlapius, japonų teatro marionetes. Viskas, kas buvo gražaus išdainuota žmonių širdžių jungtyse - nesibaigia,tęsiasi amžinai aukštybėse, net ir po mirties. Jei kam kyla abejonių, ar įmanoma vertinti režisirūros lygmenis,neva dėl skonio neva nesiginčijama , tenueina pasižiūrėti A.Minjelos "Madam Baterflai" - kaip režisūrinių sprendimų etalono. Neprireikė jam nei keptuvių su kiaušinienėm, nei gyvų aviganių šunų. Modernumas - režisieriaus vaizduotėje, ne scenos šokingo runkeliškuose rekvizituose.
Tą vakarą vienai merginai iš gimtadienio kompanijos, atverkusios su mumis tragišką meilės istoriją (o publika verkė, faktas), užkliuvo solistės amžius.Raukėsi, esą per didelis neatitikmuo tarp Pučinio 15-metės geišos ir 50-metės lietuvių primadonos. Apmaudu, kai praktinio proto bioskaičiai užtemdo pajautas ir vaizduotę, apakina ir apkurtina . Jaunutė operistė gal ir pajėgtų šlovingai išpildyti plačiakraštes kantilenines arijas ir vibruojančius rečitatyvus.Tačiau ji dar neturėtų skausmingos jausminės patirties,nepažintų ir neturėtų savyje intonacinių spalvų, kurios tiksliai perteikia paliktosios gėlą ir drugelišką trapumą. I. Zelenkauskaitė tapė jaunutę japonę įtaigiau,nes jos ne tik vokalas bet ir širdies paletė buvo turtinga moteriškų įsimylėjimų istorijos. Tai net nebuvo vaidyba, o pačios solistės personalinis mitas : saugoti ištikimybę, pasilikti amžinos meilės istorijoje, neišduodant jausmų žemiškais prisitaikymais. Banalu antspauduoti - " amplua".Veikiau - pataikymas į save.
Laiko aktualijų požiūriu šypseną kėlė libreto tekstai apie amerikonus, kurie "užklysta trumpam į svetimas žemes apturėti gerą laiką ir papramogauti". Pučinio operos pirmuose pastatymuose buvo pabrėžiamas Pinkertono cinizmas. Metaforiškai Čio Čio San galėtų būti tautos įsikūnijimas .Gi po Hirosimos japonai suskydo amerikonizmo kultūrinėse įtakose, prarado didelę dalį etno-savasties, kurią per meno paveldą pajėgė restauruoti. Fukusima - Nato įpirštų reaktorių "dovanėlė" ,irgi pinkertoniško braižo. Štai Ševronas atplaukė su skalūnais vilioti mūsų Madam Bateflai, gvieštis brangiausio jos vaiko- Žemės turto, GĖLO VANDENS, dėl kurio už poros dešimtmečių valstybės kariaus, kaip dabar dėl naftos. Negi gintarinė plaštakė patikės, kad tai nesavanaudiška meilė mūsų nepriklausomybei,lauks bergždžiai lyg pokario rezistentai tolesnės pagalbos? Negi parsidavusių politikų (kaip dėdžių bonzų operinėje istorijoje) spaudžiama, paklusniai atiduos savo gėlas brangenybes, kad vėliau, palikta bevaisė ir paniekinta ant frakinginių kapinynų , pinkertonams nereikalinga, tragiškai pasipjautų?
 |
| I.Zelenkauskaitė gauna Auksinį Scenos Kryžių už Madam Baterflai |
A.Minjelos režisūrinis šedevras -kaip priesaikas lietuvių operinei kultūrai- nenuleisti kartelės . Nepamirštami byrantys sakuros žiedlapiai, pantomimos šokiai su japoniškais žibintais, atkartotos lakoniškos japonų graviūrų kompozicijos, raudonos jausmų šilko vijos, apjuosusios Čio-Čio san - jau istorija, pasilikusi klausytojų ir jų palikuonių atmintyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą