Filharmonijos feikai, arba čigonų triukai

Kas: simfoninis koncertas, M.K. Čiurlionio simf. poemos "Pasaulio sutvėrimas" premjera
Atlikėjai: Lietuvos nac.simf. orkestras ir smuikininkė I. Armonaitė  
Dirigentas: Modestas Pitrėnas
Kur: Nac.filharmonija
Kada:2015.12.05


Trūksta žodžių, likau po koncerto be amo.  Ar gerb. M. Pitrėnas ką nors yra girdėjęs apie autorių teises? apie autorystės teorijas? Iš patirties žinau,kad  fušeriuotojams greičiau dašunta, ką jie daro negero, kai subaksnoji į jų pačių artimą aplinką. Mat pradėjus  filosofuoti apie autorystę, jiems nepritrūksta   nedoros minties vingrybių įrodyti, jog  - na ir kas, kur parašyta, kad negalima, juk Čiurlionis miręs, neapsigins, o jo anūkas aferai pasirašė?!

Baksnoju: įsivaizduokime koncertą, kuriame be balso ( nes susirgo, neparengė, o  tik planavo)   stovi ir  įtaigiai žiopčioja pripažinta, garsi  vokalistė J.Leitaitė, o už ją iš užkulisių  nuostabiai  dainuoja I. Prudnikovaitė. Tačiau klausytojas apgaulės nežino, ir visą savo meilę ir aplodismentus skiria J. Leitaitei. Tai  būtų  kriminalas kultūroje, pats tikriausias. Bet tokį čigonišką triuką įmanoma tik įsivaizduoti, nes nei  I. Prudnikovaitė , nei J. Leitaitė tam niekada nepasirašys, mat gerbia ir savo talentą, ir klausytojus, ir profesinę etiką.

 Beje, Didžiojoje Britanijoje už  autorių teisių pažeidimą  gresia baudžiamoji atsakomybė. Nesinorėtų, kad  Nacionalinė Filharmonija virstų komerciniais  "bohemiečiais", kurie be gėdos  susišluoja iš   naujausių Europos operų pastatymų  režisūrinius konceptus ir idėjas, greitomis sumiksuoja ir iškiša kaip autorinius pastatymus, kaip premjeras. Aukštojoje kultūroje nėra ir nebus vietos falsifikacijoms.  Liūdnai pagarsėjusio D.Mažinto konceptas - praslysti kaip nors it Mikei Melagėliui     - trumpalaikis, nes melo kojos visada trumpos. Menas - tai ne Gariūnai.   

Foto D. Matvejevo. M. Pitrėnas ir A. Malcys

Rinkodaros požiūriu  koncerto anonsas buvo jėgingas ir tobulas.  Neva pirmąsyk atliekama niekada neskambėjusi M.K. Čiurlionio simfoninė  poema  "Pasaulio sutvėrimas", premjera skiriama M. K Čiurlionio 140-osioms metinėms.  Atradimo šlovė, patriotinis žygdarbis ir rinkodarinė paraiška gauti ordinus iš popierinį tautiškumą propaguojančios valdžios. Dėl tokio neeilinio įvykio  vertėjo mandagiai prakentėti I. Armonaitės(žymiosios, bet  pavargusios ir nesceninės mokytojos)  apgailėtinus , padrikus, neintepretuotus  strykavimus  iš  I. Stravinskio  " Concerto in D" partitūros. I. Armonaitė irgi buvo puiki rinkodara, nes salė žėrėjo jos mokinių   dėkingomis šypsenomis , jie užvertė  mylimą pedagogę gėlėmis, taigi ir užpildė  dažnai apytuštę  didžiąją muzikos salę.

M.Pitrėno parengtas kūrinys "Pasaulio sutvėrimas" sujaudino iki širdies gelmių.Kiek darbo! Nušlifuotas kiekvienas taktas, net pūtikai intonavo,  naujasis orkestro skambesys buvo nepriekaištingas , prilygo garsiausiems šiuolaikiniams pasaulio orkestrams - vientisu,aksominiu garsu, susiklausymu.  Tai  jau nebebuvo atskirų artistų sambūris, o vientisas, nugludintas, gyvas ir subtilus muzikos pajautų kūnas. Tikras stebuklas, kaip per tokį trumpą laiką dirigentas sugebėjo pakeisti  firminį domarkinį  orkestro skambesio stilių į grakštųjį  hyperintelektualųjį pirtrėniškąjį!
Atlikimas buvo rafinuotai tobulas , net pasitenkinimo ašaros ištryško dėl  muzikavimo  grožio.

Ir pats  neeilinis kūrinys - vertas atskiros studijos.Jame  per jausmines reminescencijas susilydė Vilniaus  ir  genijaus M. K. Čiurlionio istorija. Lenkų mazurkos, rusų  maršai ir bažnytiniai choralai, lietuvių sutartinių polifonija - istoriniai sostinės gaisai susipynė į  jaudinamą muzikinį paveikslą, sukuriantį kelionės laike ir  gilios skvarbos į genijaus pasaulius nepamirštamą įspūdį. Tądien ryte fotografavau apleistą Panerių dvarą,  Kauno gimnazijos direktoriaus ir lietuvių  prieškario švietėjų rezidenciją . Išgirstas kūrinys intonavo , liudijo ir  dvaro praeities skambesį. Pakerėta salė sutiko premjerą ovacijomis. Kartu su visais buvau pakylėta ir dėkinga už muzikos šventę, už M. Pitrėno naująjį sezoną.
 Grįžusi po koncerto puoliau gilintis - kada gi , kuriuo gyvenimo tarpsniu M.K. Čiurlionis parašė Pasaulio sutvėrimą, kur buvo saugojami rankraščiai, dėl kokių priežasčių kūfrinys nesuskambėjo anksčiau?  Skubėjau prisiliesti prie originalo ištakų.

Tačiau originalo nebuvo. Pasirodo, kompozitorius yra padaręs  klavyrui  eskizą su 1965 taktais, užrašytais grafitu. Eskizai - tai  pabiros nuotrupos, fragmentai iš visos jo kūrybos. Pasirodo, genijaus  aūkas Rokas Zubovas savo nuožiūra suintonavo šiuos fragmentus  ir įgrojo, kaip jam atrodė, nepasitaręs su seneliu, neatsiklausęs jo leidimo . O  tikrasis poemos autorius ir  gruodžio pradžioje išgirsto kūrinio kompozitorius ARVYDAS MALCYS  pagal įgrotą improvizaciją sukūrė atskirą , puikų autorinį kūrinį. Tačiau  koncerto programėlės paraštėse jis kukliai ir KLAIDINGAI yra  pristatytas kaip aranžuotės , t.y. instrumentuotės redaktorius, nors yra tikrasis autorius.

Art: Nic Cave.Speak louder

Iš tiesų dalyvavome  ir bisavome A. Malcio kūriniui M.K. Čiurlionio motyvais.  Kartus nusivylimas dėl pompastiško išdūrimo nusodino įkvėpimą, kurį dovanojo  sufalsifikuota premjera. Kodėl negalima buvo pavadinti A.Malcio išties vertingo ir originalaus kūrinio "Čiurlionio parafrazėmis", reminescencijomis, koliažais ???!!!!! Juk dialogai - modernios kūrybos ašis ir versmė, priimtini ir įteisinti,  plačiai įsigalėję. Kam reikėjo fušeriuoti autorystę ir dergti genijaus atminimą melagystėmis dėl jo neva sukurtų kūrinių, slėpti  talentingą šiuolaikinį autorių  ir jo įstabų veikalą ???idžiavyrio nugaros? ???  Tik dėl rinkodaros?  Tačiau A. Malcį muzikos mylėtojai žino ir vertina. Jam nebereikia slėptis už didžiųjų nugarų.Kas sumanė tokį čigonišką projektą ??? Triuko autorių - į viešumą!!!!!!  NA GRYNŲ GRYNIAUSIAS  TARYBINIS VINTAŽAS. 

 Mintys į šoną : prie Stalino uždrausti ir nespausdinami didieji rusų poetai A. Achmatova, Pasternakas, kad prasimaitintų ,vertė nacionalinių mažumų poetus - osetinus, jakutus, dagestaniečius. A.Achmatova yra išvertusi 150 poetų iš 78 kalbų. Garbė - versti Šekspyrą,  pakilti iki jo aukštumų, atvesti jį į kitą kalbą.Pažeminimas dėl išgyvenimo savo didžiuoju talentu tempti iki  geros poezijos jurtos laukinuką, kaip įrodymą, kaip  didžioji Rusija "kultūrina" mažuosiu brolius, kad jų žvirbliai staiga tampa  poezijos gulbėmis. A. Achmatova nekentė prievolinių vertimų, bet  tik iš jų sugebėjo išgyventi, parduodavo talentą po svetimu vardu, tiksliau - darė  vardus poezijoje  partijos atrinktiems  pakraščių "dainiams."      
Kaip tarybinį kultūros falsifikatą  prisimenu G. Jautakaitės koncertą Maskvos Didžiojoje Konservatorijos salėje . Deja, nepamenu,kūrinio premjeros pavadinimo , atmintis ištrynė tarybinį feiką,  lyg V. Ganelino? Sulėkėme   nekantraudami pusė salės  lietuvių studentų - didžiuotis, mėgautis, šlovinti ją . Tačiau saugumas išsigando  lietuvių vienybės akcijų ir protestų prieš okupaciją,  prieš pat koncertą pakišo  vietoj G. Jautakaitės niekam nežinomą kamerinę rusų solistę. Išfeikino. Kaip ir Filharmonija su M.K. Čiurlionio neva nežinomos simfonijos  premjera  

 

Vienkartinio naudojimo triušiai

Kas: Projektas "Baltas triušis, raudonas triušis"
Autorius: Nasimas Soleimanpūras (Nassim Soleimanpour), Iranas
Kur : VMT
Kada: 2015 10 29

Art: Mariko Ando

Irano  dramaturgo  NASIMO SOLEINAMPŪRO absurdo pjesės  „ Baltas triušis, raudonas triušis“ vinis – ekspromtas su VIP‘u. Įvairiose šalyse vipinis asmuo scenoje gauna prieš pasirodymą neskaitytą, nesurepetuotą tekstą.Pirmą ir paskutinį kartą jį suvaidina, įtraukdamas į veiksmą žiūrovus. Sumanymas garantuoja komercinę sėkmę nepriklausomai nuo to, ar spektaklis pavyko, ar kas apskritai įsiklausė ir suprato tekstą. Mat publika – fanai- gausiai sueina susitikti su savo žvaigžde. Panašiai dabar filmai sutraukia milijonus  žiūrovų ne dėl turinio , o dėl mėgiamo režisieriaus ar autoriaus, einama pasibičiuliauti ir palaikyti savus stabus.

Cracking Art Group. Šie triušiai iš plastmasės Briuselyje - eko protestas   

Nuskubėjau į VMT‘ą kaip L.Donskio  fanė. Gal kažkiek  abejojanti, ne galutinai apsisprendusi, dar neprisiekusi beretinio lojalumo. Jo tekstų viešumoje kartais net laukiu. Jie stipriai užgauna nostalgijos nervą, sugraudina lyg primirštos močiutės relikvijos. Taip, kaip jis, artimiausioje ateityje jau niekas neberašys – su citatom. Su istorinėm paralelėm,  diskursais ir alternatyviais rakursais.Su plačiu daugiasluoksniu kontekstu, su didžiosios kultūros potekstėmis, akademinės filosofijos solidžiu munduriniu stiliumi. Su  Mozės  moraliniais smerkimais visiems, kas kažkada plauką netgi netyčia  nurovė nuo šventų žydų galvų, taigi - su  istoriniais pykčiais ir antikvarinėmis, praėjusių amžių   nuoskaudomis, rodančiomis, jog autorius naudojasi vieša publikacija kaip teise pasmerkti ir parodyti galios svertus. 

Skaitydama ilgiausias filosofo litanijas jaučiuosi taip, lyg į praeities dausas sutartinai ilgesingai pašauktų nusiskutę ir laiku papietavę  politologai Aristotelis su Šopenhaueriu. Grožėdamasi p.Leonido tekstų  daugiažode architektonika trumpam atsigręžiu į idealistinius jaunystės klystkelius. Tuomet  atrodė, jog svarbiausias gyvenimo tiesas surasi filosofų raštuose, kad po ilgų paieškų atskleisi tą buratino ŽODĮ- BURTAŽODĮ, kuris kaip Mozei atvers vienu sykiu visas pasaulio tiesas ir slaptas dureles į laimės šalį:))))) Graužiau raštus  įnirtingai, kaip Breigelio akloji tolau nuo realaus gyvenimo ir vagiau iš savęs brangiausią dalyką – jutimines refleksijas pažinus iš arti realybę per asmeninę patirtį. 

L.Donskio tekstai nostalgiškai primena jaunystę,kvepia knyginiais spaustuvių dažais, skaitymo sofomis ir kietais stočių bei stotelių suoliukais, ant kurių it pavyzdinė nusipelniusi knygų žiurkė įnikusi grauždavau pagrečiui literatūros genijus su  filosofais, skersai išilgai ir aukštyn žemyn spirale:)))).  

Vienžo,  išlipu iš sentimentų jūros, trumpai drūtai - :Donskiui esu sentimentaliai neabejinga... Magėjo pamatyti pamėgtą literatą iš arčiau.

Scena iš monospektaklio

Gavau su kaupu , ko tikėjausi : iš arti, antros eilės stebėjau artistiškas, entuziastingas filosofo  improvizacijas. Likau sužavėta jo ugninga charizma.  Tačiau ,kaip pasyviai  veiksmo stebėtojai , šiokių tokių nepatogumų kėlė didelės žirklės – tarp  arabo absurdistinio teksto ir  žydo mąstytojo nuoširdžių pastangų suprasti, refleksuoti sinkopuotą absurdą, konstruojamą be jokios logikos ir siužeto rišlumo. 

Senovės filosofų požiūriu tekstas buvo visiška šizofrenija:  dramos autoriaus sąmonė nuolat skilo pusiau, dvejinosi trejinosi ir tiražavosi  skirtinguose laikuose ir kontinentuose, deklaravo masinius stereotipus ir banalybes, kurios net blondinėms būtų per lengvos apmąstyt. Aktorius L.Donskis akivaizdžiai stengėsi užmegzti kultūrinį dialogą su tekstu, įsigilinti į kuriamo vaidmens motyvus, pagauti jo kampą.O jokio mąslaus kampo  absurdo pjesėje nebuvo, jis pasiliko už teatro durų, net už Vilniaus ribų.

Kampas ,mano supratimu, buvo užkoduotas kaip pjesės idėja-strypas pačiame jos sumanyme: per balto ir raudono triušio istoriją įžvelgti ir  žiūrovams nušviesti, koks  gi yra  tikrasis bendražmogiškas, visuomeninis pagrindinio  šoumeno  vaidmuo? Kas jis – raudonasis ar baltasis triušis? Iraniečio provokatyvus tekstas it giluminis prožektorius išryškina vaidintojo viešą,pilietinę poziciją. 

L.Donskis  teatrinių triušių  strateginiame žaidime išsigrynino kaip grynų gryniausias Baltasis triušis.          

Pjesės leitmotyvas – eksperimentas su fermos triušiais.Ant kopetėlių padedama morka.Pirmasis jomis  užlipa raudonasis triušis ir suvalgo morką- svajonę. Po to jį – nulipusį - užsipuola apačioje likę baltieji triušiai. Eksperimente net baltųjų triušių palikuonys  vėliau atkardodavo savo tėvų elgesį, iš kartos į kartą įniršę puldavo raudonus triušius, net  jei anie nelipdavo ant kopetėlių. Galų gale dėdė iš eksperimento visiškai  pašalino raudonus ir  vėl pastatė kopetėles. Ant jų užsilipo baltasis triušis, nerado morkos, tačiau... jį irgi užsipuolė baltųjų minia, nors vargšelis nevalgė morkos.Jis tiesiog lipo ant tų nelemtų kopetėlių, kur ji anksčiau visada būdavo padedama morka ir siekė  kažko aukščiau-daugiau raudonasis .

Art:Lawrence Argent . Denverio aerouste

Eksperimentą kaip filosofinę sakmę  galima drąsiai primatuoti visuomenės veikėjams. Raudoni triušiai – tai tie, kurie rizikuoja, drąsiai pasilypėja aukščiau virš baltųjų tvarkos-santvarkos ,tegu ir dėl morkos , bet jie rodo kryptį! Už drąsesnes idėjas  ir aukštesnius požiūrių, mąstymų horizontus juos balti triušiai- santariečiai- bernardinai-židiniai-aidai gatavi į balčiausius miltus sumalti ir negyvai užniukinti, sudirbti. Tačiau be raudonųjų triušių žygdarbių ir iššūkių visuomenė negali progresuoti – nei sužinoti, kaip pasiekti morką ( sukurti gają viziją, siekti pažangos), nei susivokti savyje, JUk be idėjinių kovų dėl kopetėlių baltieji išsigimsta, kaip socdemų jaunoji, viskuo pertekusi pamaina.

L. Donskis vaidinime įkūnijo save - baltutėlaitį triušį, kuris niekuo niekam neužkliūva, ant jokių kopetėlių nelipa, naujomis idėjų vėliavomis neplevėsuoja, tekstais protų neuždega ir net nekutena. Jis – konvencinis, komfortinis, komformistinis ir visapusiškai aprobuotas, kosmopolitiškai tobulas. Kaip aukso pakabukas, kurį visada galėsi priduoti į lombardą, nes niekam neužklius. Auksas – klasikinės prabos , kurios originalią formulę nesunkiai rasi kokio žymesnio filosofo raštuose. Baltasis triušis polemizuoja su mirusiais filosofas, o ne su laikmečiu, taigi ir ne su visuomene, ne su esatimi  Tam tikra nekrofilijos forma. Nors... ir tokių  baltų akademikų reikia, kurie išfiltruotų  viešas mintis „ į istorijos vadovėlius“ ar „ į istorijos paraštes.“

Japanese Taisho art

 Liūdniau, kad nebėra viešame akiratyje Raudonų triušių. Beveik visus mediatoriai nugalabijo ar perdažė į baltus, o nemąstančias kiaules bando dažyti raudonai. Tačiau nejudina palšos kebabinės kiaulės ar pilkos  bankų pelytės  smegenų, ne-ju-di-na,  minčių ugnimi neuždega.

Pamėginau sukalkuliuoti, kiek gi raudonų triušių kartais užlipa ant raudonų lopetėlių ir atveria bent kiek šviežesnį, nestandartinį požiūrio kampą.  Užteko vienos rankos pirštų,  ir tai - sąlyginai. Drįstu spėti, kad raudoni jau nugalabyti ir išeliminuoti. Liko baltieji, laukiantys  piktos progos užsipulti saviškį, vos tik jis pasilypės ant idėjinių kopetėlių.

 

Spektaklio dramaturgija liko be nervo, nes tikrojo raudono triušio scenoje nebuvo, iš principo negalėjo būti, nes jis nesurinktų Lietuvoje auditorijos. Publika paprasčiausiai pabijotų ateiti ir apsišviesti, o po to prarasti valstybininkų bonusus- prieigas prie projektų, medalius ir Prezidentės draugiškus patapšnojimus. Dramaturgija be priešybių traukos, be vidinės dramos tapo žodiniu skaitalu, bla bla bla. Dauguma , kaip ir aš,  tyrinėjo  L.Donskio  raukšles, figūrą, riebalų indeksą, aprangą, emocijų spektrą. Jei vietoj jo stovėtų, tarkime, T.Sinickis ar R.Zabarauskas, SEL‘as ar A.Krikščiūnas, Gražina Drėmaitė ar Donatas Jankauskas, R. Valeikis  ar N.Vasiliauskaitė( tikrieji raudonieji triušiai)tekstas iš jų lūpų skambėtų pagaugais, skausminga sąžinės graužatimi ir kaltės priepuoliais – kad va, jie – lipa, MŪSŲ pažangos STŪMOKLIAI, RITERIAI ir PASIONARIJAI, o mes – vartotojai žiūrovai – galbūt  vis dar  laukiame progos su baltaisiais, vedamais L.Donskio,  juos piktai apspardyti...

Vietoj sukrėtimo akistatoje su lipančiais aukštyn triušiais  į ausis burbeno non-emo absurdo  monologas su suicidiniu pamušalu. Jei būčiau  įtakinga psichologė, pjesę uždrausčiau rodyti jauniems. Esu tikra, jog jos išvedžiojimų labirintai "numirs -nenumirs, nusižudyti ar ne, ir kiek  daug yra saviždybių būdų" veikia kaip paskutinis katalizatorius jaunas suicidines smegenis. Panašiai kaip E.Diurkgeimo "Savižudybė",  į kurią besigilindami, išėjo  anapus su mirtinai užprogramuotom smegenim ne viena dešimtis skaitovų.  Bet gal yra toks slaptas arabo tikslas - suvilioti projekto prodiuserius pasigraudenimais, jog autorius yra cenzūruojamas Irane, o per tai jaunus teatro mėgėjus užkrėsti suicido bacila? 

Art: Jan Mankes

Užpildydama tuštumą, kurią gavau iš projekto be semantinių prasmių, palyginau 3 žydų  monospektaklius. L. Donskis įkišo drąsiai  galvą  į kosmopolitinį produktą matomai dėl savo garbės ir savireklamos, nutiesė teatrinį tiltą su Iranu. Kultūrai, menui, žiūrovui -nulis verčių. Na kaip turisto galva iškirptoje  muliažo ertmėje. 


Žymus perkusistas Arkadijus Gotesmanas 2010 metais akademiniame parašė pats ir talentingai suvaidino "Dievo žmogaus istoriją" - apie savo žydišką tapatybę pokario Vilniuje. Tai buvo emocionalus  atsivėrimas, muzika sielai, kultūrinis įvykis Vilniaus erdvėje, suartinęs žydus ir lietuvius. 
Ir kunigaikštis Vilgaudas, Vilniaus  žydas-sokratas, kuria kasdien  gyvus hepeningus, gatvės monospektaklius. JO  improvizuotos autorinės pjesės - Vilniaus mistiniai  ženklai ir atvirlaiškiai, dvasinis miesto veidas, kurio sykiu ir bijai, ir džiaugiesi,kai iš tragikomedijinio pajaco išgirsti, jog nesi nei balta,
 nei raudona,nei pilka,nei juoda zuikė puikė, ir ne joks kitoks projektas, o tiesiog Žmogus su tapatybe ir savo istorija.         
   

                                                   

Kaimo studija' 19: sapnų košmarai prieš kameros siaubą

Kas: tema "Baisiausias košmaras"
Priemonės: popierius, akvarelė, žirklės 
Kada: 2015/01/15

Art Eda: žiaurioji mokytoja 

 Mintys apie menamus ir realius košmarus pastarosiomis savaitėmis  neleidžia užmigti. Ar reikia kurti  siaubo serialus po Paryžiaus žudynių? Ar gali būti kas baisiau už  vendetos ugnines salves, nutraukiančias  eilinį gamybinį susirinkimą civilizuotos Europos sostinėje? Ar gali kas būti baisiau už nurėžiamas  pagrobtų įkaitų galvas prieš TV kameras? KOšmariškiau už apdujintą, nesubrendusią  dainuojančią mergaitę Cyrus, kurią prodiuseriai dėl pelno mygia apnuoginti prieš šimtus milijonų vaikiškas skylutes?


 Kaimo realybės  miniatiūrinis košmaras  pasitiko ties  posūkiu, kur paprastai laukia mojuodamos mažiausios tapytojos. Vienos jų guminis botas įšalo ledo  eketėje. Su viena  plona kojine ant sniego ji bandė jį pagaliu iškrapštyti. Lauke - 4, o jos su guminiais vasariniais, štai taip..... Pažanga:  vis geriau guminis įšalęs batukas, nei karvės blynas, kuriame šildėsi basas kojas J. Baltušio klumpakojai  piemenėliai.

Dideliems  piešimo lapams  neužteko bibliotekos kambario. Išstumdėm atsargiai išklerusius stalus, kad galutinai nesugriūtų. Biblioteka neturi pinigų sudėvėtiems baldams pakeisti.Galėtų  Prezidentė  apdovanoti ne už citatas ( patarėjos, senolės V. Jasukaitytės kosminės fantazijos vis labiau atitrūksta nuo realaus gyvenimo pulso) ,o bent pagyrimo raštus duoti už kaimo bibliotekoms  padovanotą stalą ar kėdę. Mat tuoj nebus kur lankytojams atsisėsti.

Art Andrejka: zombis

Tema- eksperimentinė. Mat pati košmarų nesapnuoju.Vaikystės sapnų didžiausias siaubas -  vis pamirštu išmoktus  atsakymus prie mokyklos lentos arba atsiduriu nuoga minioje
.
 - Ar sapnuojate baubus siaubus? Ar teko matyti gąsdinančių sapnų?

Art Viktorija: Klastingas klounas

Kaip polaidžio užtvanka pratrūko istorijomis,  apsiputoję, springdami ir perrėkdami vienas kitą . Atrodo, tik ir laukė pasidalinti  siaubo trileriais, matytais per miegus. Tik dvi mergaitės, kurios dar nelanko mokyklos, košmarų nesapnuoja.

Aurelija atvirai prisipažino:  "nesapnavau  niekada nieko baisaus, tik filmą mačiau su vaiduokliais ." JOms pasiūlau atvaizduoti kraupiausią matytą  filmo herojų . Valerija  pamėgino pasukti temą  link švelnaus mergaitiško pozityvo: "Tave dažnai  sapnuoju, kad ateini pas mus į namus ir būni mūsų geroji mama, glostai galvą prieš miegą " . Sutarėme, kad geriems, baltapūkiams sapnams irgi ateityje skirsime laiko. Tie regėtojai, kurie jau lankė mokyklą, žinoma, sapnavo daug košmarų. 
           
Pasikartojančių baisuoklių  įvaizdžių reitingai pagal populiarumą.

1. PIKTAS KLOUNAS, kuris klastingai apgauna, pasiveja, supjausto ar sumaitoja.  
2. ŽIAURI  RĖKSNĖ MOKYTOJA, kuri NUPJAUNA GALVĄ ( SOSOSOSOS,  štai vaikų nuosprendis LT  švietimo sistemai. Ar ji  verta švietimo vardo, jei virsta košmarų trileriais mažųjų pasąmonėje, veda į savižudybes ???????????? )
3. ZOMBIS su peiliu.
4. ŽUDIKĖ su peiliu ( gal stomatologė, nes su melsvu chalatu?  tuteišų kalba - "ubivica" ) 
5. Piktas bjaurus  NYKŠTUKAS.

Art Dominyka: UBIVICA ( žudikė)

Įsijautę laisvai, nuoširdžiai  tapė,  vis  pašokdami ir išrėkdami kurį nors iš daugelio  košmariškų sapnų.  Jautriajai Dominykai, kuri dar nelankė mokyklos ( dar nepatyrė švietimo psichoprievartos siaubų) ir dar nematė siaubo filmų , pamokos hororo atmosfera nepatiko. JI ketino  piešti žiemą, bet susiraukusi greitomis sukūrė įtaigiai menišką  Žudikę su peiliu  ir raudonomis kruvinomis kojomis. Tam tikra prasme, mergaitė atsidūrė pamokos  smurto zonoje , jai buvo nejauku.Atpažinau jos susigūžime savo vaikystės giliai slepiamus jaudulius, patekus į siautulingas smurtines bendraamžių grupes.O smurtas šįsyk piešiniuose liejosi laisvai. 

Kita Meno terapijos užduotis -iškirpti nupieštus baisūnus ir visiems  pristatyti, papasakoti jų  istoriją,  jų košmaro sapną.

Edos košmaras nr1 : Pikta paralelinės klasės mokytoja kažką nurodinėja mūsų Agatai. Ši atsikalbinėja, nepaklusniai įsispeičia rankas į šonus, net drįsta  įžūliai ginčytis. Mokytoja įsiunta ir gainiojasi Agatą po mokyklą, paveja ir nupjauna jai galvą. Daug kraujo  ištrykšta, užlieja visus koridorius.Nupiešiau ta mokytoją. 
( interpretacija: Eda jaučia, kad mokykla keičia artimą kiemo draugę, bijo kad nurėš draugės  tapatybę, laisvumą, savastį. O gal išties ten mokytojauja mokytoja, žudanti vaikų sielas? )     

Art Aurelija: vaikų žudikas 

KOšmaras nr 2: Miegojau tada prie mamos, jos akys buvo išdurtos,  žiojėjo kiaurymės, iš jų liejosi kraujas, ji nieko nematė. BUvo labai baisu.

Dianos košmaras:nr 3 Po Helovyno sapnavau, kad moliūgai mūsų namuose kalba tarpusavyje. Priėjau pakėliau vieno kepurę, o ten - nupjauta  žmogaus galva. (Išties , visada žinojau kad aktyvus flirtas  su mirusiais juos ir atsikviečia)
Vikos košmaras nr 4: Sapnavau klouną su  3 ragais . Iš jo burnos varvėjo kraujas. ( oho, archetipinių  mirties  pavojų  miksas :  praeities velnias susiplakė su  dabarties klounu viename įvaizdyje)
Agatos košmaras nr 5: Irgi sapnavau klouną, kuris mane vijosi ir nupjovė galvą.

Jareko košmaras nr 6: Sapnavau , kad išeinu  iš namų į lauką, ir mane užpuola, dursto , supjausto į gabalus  zombis, labai baisus .Jo širdyje stūgavo kažkokio siaubūno galva  ( demono gal? )

Berniukas  drąsiai vaidino improvizaciją  su zombio kauke, atsakinėjo į mūsų interviu klausimus.
 - Kur tu gyveni, zombi?
- Miške.
-Ką tu valgai?

Art Jarek (Gran Prix) : Zombis

- Žmones, man patinka  gąsdinti ir užmušti žmones.  
- O kokius žmones labiausiai mėgsti?


Diana neištvėrusi pasufleravo draugui: Jis mėgsta  galabyti turtuolius, juos reikia  pirmus papjauti.

 Prizą už geriausią piešinį  be balsavimo skyriau pati.  Paaiškinau, jog Jarekas  pasireiškė kūrybingiausiai, suvaldė didelio formato lapą, įdomiai derino spalvas ir  net sukūrė įdomų, originalų  vaidmenį. Jis įgudo kurti  teatrą, labiausiai nusipelnė prizo  

Po sapnų   VIEŠO atpasakojimo reikėjo  pagal meno terapijos teoriją  košmarų personažus sukarpyti , suplėšyti į bendrą šiukšlių dėžę, kad  išnyktų iš sapnų visiems laikams. Ši dalis labiausiai patiko : iš visos mažytės karštos širdies aistringai plėšė į smulkiausius gabalėlius, draskė ir karpė baubus-demonus. Agata sudvejojo, jai pagailo sunaikinti dailų , nors ir žiaurios veido išraiškos klouną su kirviu. Tačiau kolektyvinė meno terapija nepripažįsta išimčių. Įspėjau, jog  nesunaikintas kruvinasis klounas  vėl
gali sugrįžti į sapną . Juk tam ir piešėm košmarus, kad jų atsikratytumėm amžiams . Tačiau ji vis vien išsinešė klouną su japonų kaukės veidu namo.

Art Valerija: Bjaurusis Nykštukas "Nesiartinkite, nes užmušiu" 

-----------------------      
Popamokinei ekskursijai pasirinkome Turgelių  lenkų mokyklą. Joje mokėsi net  4 studijos  vaikai, dar nebuvome jos matę. Reikėjo atstatyti tautišką lygsvarą:  mat  lietuviška Aistijos mokykla jau buvo aplankyta prieš Kalėdas. Pakeliui pasipasakojome , kokias dovanas gavo po egle, kur šventė Naujus Metus?Vyresni gavo telefonus be sim kortelių, o mažesni - žaislines telefonų imitacijas. Laimingiausias buvo Jarekas, viešėjo pas tetą Vilniuje, matė saliutus ir papuoštas miesto eglutes. Iš  neslepiamo pavydo  jam kelios mergaitės užsikūkčiojo
    
       

Art Agata : Klounas kraugerys 

Gide po mokyklos žaidimų ir sporto aikšteles pasišovė būti Eda. Nepasisekė, teritorija skendėjo tamsoje , bolavo viena Marijos statulėlė vidury fasadinio kiemo. Pasijutome it pirmi krikščionys klaidžiojantys  tamsiose  Romos imperijos katakombose  ir besislepiantys nuo persekiotojų. KOšmarų atsikratėme, nebuvo baisu susikibus vorele  slinkti palei tvorą ir klausyti gidės paaiškinimų, kur ten  parengiamos grupės, o kur  žaidimų aikštelė, o stadionas dar toliau. Pramokę  menų nesunkiai įsivaizdavome, kaip objektai turėtų atrodyti, nors prieš akis tamsoje  tematėme  metalinę tvorą.

Apmaudu, jog mokyklos nėra svetingos savo mažiems šeimininkams, jei net  prieš 18 val  vakaro nuo jų atsitveria.
Iš stadiono pusės atbėgo klykdamos dvynės: 'Bėkim, ten kameros, ten kameros!". Jų panika persidavė grupei. Vaikai  puolė išsigandę prie mašinos. KOks gi čia negirdėtas nematytas  košmaras, kokie tokie vaiduokliai?  Paaiškinau, jog geros valios žmonėms nėra ko bijoti PASLAPTINGOS AKIES, nieko nedarom blogo, galime oriai ir drąsiai eiti pro bet kokius sekimo įrenginius .

Pasirodo,  labiau už klounus, pikčiurnas mokytojas  ir moteris su kirviais, vaikai bijo vaizdo kamerų. Gal nujaučia , kad ateityje jos įkyriai skros, pančios  ir skųs  laisvės ištroškusius , kaip persekiojo Orvelo 84-ųjų  nesužiurkėjusius įsimylėjėlius?        

Kaimo studija'18: teatro Kalėdinė magija

Kas: Kalėdinis rytmetis kaime ir komedijinis  lėlių spektaklis "Kalėdų Senis Skynimuose"
Kada: 2014/12/27 

Art: Carl Larsson

Tebuvo trys repeticijos.Per pirmąją plėšėmės tarp girliandų karpymo, pjesės skaitymo ir pagaliukų lėlėse įtvirtinimo. Nėra, pasirodo, paprasta  pradurti plastmasinio butelio dugną. Teko židinyje kaitinti žirkles ir atsargiai gręžioti skylutes. Pagaliukams tiko vėliavėlių koteliai. Laimė ir viltis, kad vaikai ne vėliavėles kilnoja, o lėles.  Padalinau kiekvienam atspausdintus lapus su jų epizodais. Lapus ,žinoma, pametė. Pametė ir po 2-os, ir po 3-ios repeticijos.

Per antrąją repeticiją sugužėjo ir tie, kurie nebuvo  pasidarę lėlių ir  negavo vaidmenų . Grupinėse improvizacijose atsirado dar 2 papildomos  veikėjos: Muzikos mylėtoja ir Saldainių pardavėja. Personažus jie  susigalvojo ir pasivadino  patys. Dramaturgės užduotis - veikėjus apjungti nuotaikingu siužetu, artimu jų realybei. Tokios mūsų  bendrabūvio taisyklės - visiška demokratija, be jokio diktato iš viršaus. JIe net turėjo teisę keisti savo rolės  tekstą. Patalpose tąkart  buvo daug vyresnių paauglių, padėjo Boženai karpyti kalėdines baltas snaiges ant langų ir lempų. Trukdė repeticiją  - atiminėjo lėles ir šaipėsi iš  vadinimo. Dvynės užsiraukė dėl padidinto pašalinių dėmesio ir -  palindo po stalu. Jų sceną  teko repetuoti palindus  su striukėmis po stalu. 

Repetuojame su paltais, mat  Šalčininkų meras ignoruoja prašymus  apšiltinti , suremontuoti patalpas 

Ne visi atėjo. Su Agata apsitarėme, kieno vaidmenis  perims , jei kas neateis į premjerą.  Išniro   nežinomos naujokės ir paleido dūdas : "ir mes norime vaidinti, duok mums lėlių !!!" . Jų vyresnės sesės bėgo atnešti iš namų lėlių , su kuriomis mažės miega. Artistės- fuksės irgi palindo po stalu ir mojavo virš jo lėlėmis pagal  K. Agileros "Ledi marmelad'   Repeticija labiau priminė  sportišką vaikų siautulį :  vieni gainiojosi , kad atimtų  lėles iš kiemo berniūkščių , kitos, pasigriebusios aipadą,  irgi po kitu stalu nešnopuodamos žiūrėjo  mėgiamą Jeralašą. Trečia žliumbė, nes pritrūko kantrybės sulaukti savo scenos.


 Tekstų, žinoma, niekas neišmoko, slebizavojome  vis iš naujai printinto  lapo. Pavydėjau  valdingiems režisieriams ar mokyklos mokytojams, kurie turi  stiprių motyvacinių svertų: " Gausi blogą pažymį , nevažiuosi į festivalį, paskambinsiu tėvams, išmesiu iš mokyklos, sumokėsi baudą ."   Beje,  kai visi pasileido  kūliais tarp lentynų labirintų,  pavargę nuo repeticijos pakartojimų,  irgi pirmą ir paskutinį sykį parodžiau savąsias  menkas "galias".Pasiskundžiau  vyriausiajai Agatai :
  
-Turime  kažkaip susikaupti, parepetuoti rezultatui. Negaliu šiaip važinėti, gaišti brangų darbo  ir sveikatos  laiką  vien žaidimams . Jei nesusidrausminsite -   vieną  negražią dieną susirinksiu  priemones, dailės  mantą ir dingsiu, baigsis gerieji cirkai ir įdomybės. Meno studijos čia nebebus. Įsivaizduok - tuščia, dingau visiems laikams.

Ir mudviems su Agata bardzo zimno

Vajetau, kokia gėda, koks nuomaris, koks žemas, primityvus manipuliacinis tai buvo  triukas:((((. Eda, kuriai teko pagrindinis vaidmuo su ilgiausiu tekstu ,aimanavo:  "Saule, tai tu mus vargini. Ranka įskaudo iškėlus  ranką lėlę laikyti ir dar mosikuoti. Ant grindų  sėdėti - šalta."  Galios pranašumais  ir vėl pasinaudojau , kai keli naujokai įsliuogė į mašiną , išstūmę mergaites (jas pavežu pabaigoje iki  kaimo galo ) :" Lįskite lauk,  į dailės pamokas nevaikščiojot ,  lėlių nedarėte, vadinasi, negausite prizo - pasivažinėjimo." .  Nagi,  Makarenkos firminiai pedagoginiai  žiaurumai. NIekadaniekadaniekadaniekada jų nebekartosiu:((((
 
Tarp 2-os ir 3-ios repeticijos apniko niūrios mintys,jog nebereikia jokio spektaklio, nes - vien  bendras vargas,  nesigauna pagal sumanymą.  Jie - per maži  net mažam, prie realijų priartintam vaidinimui . Dar niūriau mąsčiau apie  pačią vaikų  teatro idėją. Maniausi, jog  šiuolaikiniams vaikams teatras -  nesuprantamas dalykas. Gal smagiau būtų šokti ar pristatyti savo pačių kūrybą? Gal svetimi vaidmenys jiems nelimpa ir net yra žalingi? Prisiekinėjau, kad tai paskutinis teatro vaidinimas, kurį kuriu su  jais, ir kad papildomai, kaip meno rūšies,  teatro apskritai šiuolaikiniame vaikų  gyvenime nebereikia. Į panašias avantiūras nebesivelsiu . Vaikams per akis kasdienių  šeimyninių ir gatvės spektaklių  -  atvira siela stebėti  suaugusiųjų virtuvinius skandalus, manipuliacijas ir tarpusavio  naudos  kaukes. Kam dar gadinti  Kalėdines šventes dirbtina vaidyba? 

Trečia repeticija buvo trumpa, be pakartojimų. Neturėjau noro prieš pat Kalėdas kankinti  miltinišku perfekcionizmu.  Bus kaip bus, ekspromtas - irgi teatro rūšis.Nesusirinko  pusė  pagrindinių artistų - dėl ligos ir mokyklinių renginių, kiti prižiūrėjo mažylius giminaičius namuose   Žinoma, niekas neišmoko teksto ir vėl lapus pametė. Padrąsinau, kad būsiu su jais už užuolaidos ir sufleruosiu.  Agata parodė 2 gariūnines  žaislines garso kolonėles , jas  patogu naudoti su USB-raktais . Pasiskirstėme atsakomybėmis  už muziką, susitarėme dėl dress-kodo, kad pasipuošime kaip į balių dėl savęs.
...............................

Premjeros rytmetį paženklino didžiulis Saulės halas Vilniaus  danguje ir grafiška, krasauskiška  kaimo stepių šalna. Gamta  dovanojo tiek meniško grožio, jog  nustelbė paniką dėl fiasko. Netikėtumams  paruošiau  motyvacimę frazę: "Na ir kas, tai pirmas blynas, gali prisvilti ".  Netikėtumai griuvo it domino  vienas po kito.
Pasipuošę  Andrejka  ir  Jarekas prilėkė: " nežinome žodžių, ką mums vaidinti?" Negi išvarysi savus, kurie nelankė repeticijų  :  " Kai gros muzika, šokite kartu su kitomis lėlėmis  laisvai, kartokite jų judesius ir juokinkite žiūrovus."
Eda neatsinešė  net į premjerą savo lapų, abi skaitėme iš vienos,  neturėjau galimybių išeiti iš už užuolaidos ir fotografuoti, filmuoti vaidinimo. JIs liko neįamžintas.Ak, visi svarbiausi istoriniai įvykiai lieka neprotokoluoti.  Agata  užmiršo įrašyti savo muziką, o  lemiamo veiksmo metu  Galaxy Tab 4, tas Samsungo naujasis  kiauliškas košmaras su pakvaišusiu liečiamuoju ekranu,  žinoma, sustreikavo. Neturėjom teisės  kankinti žiūrovo  DJ-ės  bedžiojimų pauzėmis. Įdomiausią 2 veiksmą su  jos DJ juokingais tekstais teko praleisti.

Justės rimta  uvertiūra susikaupimui prieš šventinę  premjerą

Žaibiškai pasikeitė  ir scena, kur  kaimo dailininkė (akt. Aurelija) turėjo komentuoti  vaikų paveikslus. Negalėjau išlįsti iš užuolaidos ir juos rodyti žiūrovams ,dirbau  suflere ir koordinatore. Gavosi improvizuota  plasnojanti mizanscena - paveikslus visi kilnojo pakaitomis su lėlėmis. Ak, ir to nenufotografavome, nes nebuvo laisvų rankų.

Svarbiausia, publika - trys eilės sesių-brolių -močiučių-diedukų  ir pats Turgelių seniūnas juokėsi, skanavo gerų emocijų, interaktyviai įsijungė į veiksmą, griaudėjo plojimais  . BENDRUOMENEI PATIKO ! Meno tikslas - pasiektas ( gaila jo  nematė artistų tėvai,  kažkodėl  neatėjo) . Kalėdų senelis atvyko su suplyšusiomis kelnėmis ( tik vakar pirktomis)  , džinsai mėlynavo pro didelę skylę. Pagal mėlynumą   buvo atpažintas  ir išjuoktas renginio gale, kai pabandė  nepastebėtas atsliūkinti prie bendro stalo. Nagi, išejo kaip išėjo.

Art: Carl Larsson

Kažkodėl visi pamiršo išmoktus eilėraštukus ir daineles , privalomas atsiimant dovanas. Gelbėjau - pakišau kiekvienam  jų pačių tapytus dantukus, kurių kažkodėl niekaip neatsiima dantistė, pamiršusi savo pažadus  vėl apsilankyti mūsų studijoje. Kalėdų senis vaikų piešinius  užskaitė kaip išpirką. 
 
Pirmi metai, kai bendruomenės sueigoje nedalyvavo kunigas.Jį šauniai  pakeitė seniūnas. Jautriai, ne sausai pakalbėjo apie dvasines siektinybes, lietuvių-lenkų tautų draugystę , žmoniškumą, vaikų užimtumą ir šviesią ateitį .  Pasveikino  net 2 kalbomis - ir lietuvių, ir lenkų, nors  buvome tik trys lietuviai. Plotkelius "už draugystę ir ramybę"   visi laužė laisvai dreifuodami  sausakimšame kambaryje, glėbesčiavosi su meile.

Gavau  iš Šalčininkų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės Irenos Šablinskaitės  laminuotą Padėkos  raštą  " Už nuoširdžią pagalbą kaimo vaikams ugdant jų kūrybiškumą ir skatinant meninę veiklą". Vertingesnis už visus ordinus ir medalius kartu sudėjus. Lentynose  pastebėjau įstabų  Rūtos Katiliūtės  žydrąjį albumą, išstatytą parodai. Tai   buvo  tarsi angeliškas palinkėjimas nuo p. Irenos. Užlopė  šviežią širdies žaizdą  dėl kaimynystėje, prieš mėnesį  patėvio išprievartautos 12-metės. Naktimis dėl to ilgai sielojausi.

Rūtos Katiliūtės meno albumas

 R.Katiliūtės  tapybos  mistiškąjį  ciklą, skirtą Rainiams, įsidėmėjau iš pernykštės ŠMC  parodos. JI viena ėmėsi didžiulio dvasinio žygdarbio  -  perlydyti kūryboje jaunųjų kankinių skausmą, įamžinti  žudynių vietą sakraliais vaizdiniais. Galbūt ir mano menkos pastangos vesti vaikus į meno šviesą angeliškai saugos juos nuo smurto ir pavojų? galbūt jų bendra kūryba išsklaidys mūsiško didžiasalio, išdarkyto tarybinio ūkio dažnų  alko-kriminalų juoduosius debesis?        
 
Kita padėka - paslaptinga atsiųsta dėžutė iš Kalėdų senelio su personaliniais palinkėjimais ir dovanėle kiekvienam studijos nariui. Palinkėjimai - J. Marcinkevičiaus eilės lietuviškai.
 Vaikai puolė šaukti: Saule, čia tu, tu atsiuntei, prisipažink,  kas gi žino mūsų vardus?" 

- Žinote, kad nemoku dailyraščio. Taip niekada  gražiai neparašyčiau. Ir  pašto štampas - Šauliai, gal  su Nato naikintuvu  dovanos atskrido? Matyt, ir vėl paukščiai kažkam pranešė, kad Skynimuose gyvena patys geriausi vaikai?          

Jie išties - patys geriausi. Oho, kokie išdidūs stovėjo būriu ir pasitikinėjo besirenkančius žiūrovus, kaip narsiai ai šūkaliojo vaidmenų žodžius, kad  net puskurtėms 100-metėms močiutėms girdėjosi. MOkėmės  per repeticijas  giliai  giliai įtraukti oro į plaučius ir išrėkti frazes. Nagi Stanislavskio pamokymai , kuriuos rengiau stojimui  į teatro kritiką , nenuėjo veltui :))))  Dvynės nesidrovėjo kaip pirmosiose pamokose, net ragino veiksmui pasimetusį kiaurakelnį  Kalėdų Senį. Tylenė kukliioji Dominyka, kurią dar rugsėjį visi nustumdavo į  užribį, solavo  stipriau už, tarkime, Rūtą Staliliūnaitę.

Nuogastavau, jog, išgirdę Kalėdos raginimą : "Lėle, kas tu? Pasirodyk!",  suglums ir neišdrįs pasisveikinti, pasirodyti po vieną viešumoje . Oho, kaip oriai ir  kilniai  prisistatė lėlės - TV Žurnalistė Žana,  NIujorko manekenė, S. Griaznovos draugė Rebeka, Vilniaus DJ, Jašiūnų ledų ir saldainių  draugės pardavėjos,  Garsi dailininkė,  Turgelių policininkas, Skynimų automobilis.   

Art Carl Larsson

Seniūnija dovanojo  bendruomenei šventinį gėrybių stalą - su užkandžiais ir šampanais. Mažieji aktoriai prie jo nesijungė, ištraukė ir mane  drauge pašokti. Prirodžiau įvairių diskotekinių žingsnelių. Klausiau, ką veiks su tėveliais per šventes?

Viena mergaitė garsiai, prie visų jaunųjų šokėjų pareiškė :  - Neturiu tėvelio.      

Žinojau jos šeimos tragediją,  suskubau palaikyti: -  
- Na ir kas? Daug kas neturi tėvelio ir mamos, bet jaučiasi laimingi ir mylimi. Juk tau irgi gera su mumis? Nėra reikalo sielotis dėl to, ko neturi ir kas tau nebepriklauso . Manęs štai  tėvai išsižadėjo, net nežinau - kodėl,  nekviečia nei į Kūčias, nei į Kalėdas. Negi dėl to  save kaltinsiu ar nesidžiaugsiu rytmečio šviesa ir artimųjų meile?

JI  ryžtingai papurtė galvą:  Mano tėtį užmušė.

Art: Carl Larsson

Sutrikau susidūrusi su  netikėtu atvirumu. Nesu pasikausčiusi psichologijoje -  nežinojau, ar  gerai, ar blogai , kai mergaitė, kurios akyse nušovė tėvą,  taip apsinuogina prie bendraamžių ? Atmintyje prasisuko jos  trauminis tapymas -    dygliuotas, per įvairius akibrokštus, isterijas, nekalbėjimus, kaprizus. Šviesios spalvos ištryško tik šiemet, nors kiti  jos ūmių agresijos protrūkių  vis dar prisibijojo .
Vaikų teatro magija užgydė jos  tragedijos žaizdeles  dar stipriau. Prisiminiau simbolinę  sceną iš A.Tarkovskio "Veidrodžio",  kur mikčiojęs  vaukinukas po hipnozės  raiškiai prabilo: " AŠ GALIU KALBĖTI" . Mūsų mažoji parakalbo ne po hipnozės, o po teatro terapijos.Laiminga strikinėjo lygiomis būryje  už  Boženos iškabintos užuolaidos , su savo rankų kūriniais prieš kaimynų-žiūrovų teismą. Jie ploja ir dėkoja, vadinasi, -  nesmerkia jos šeimos, vadinasi,  ji  - nebe atstumta , nebe tiek traumuota, o lygi su bendraamžiais kaimynais. . ĮSTABI  TEATRO MAGIJA!