Prieš opiniją

Kas: šiuolaikinis menas
Kur: Lietuvoje

Yra šalys laisvos nuo kažkokių svarbių dalykų, kuriems ten neatsiranda vietos, jie lieka už durų .Permaininga  JAV laisva nuo istorinių šaknų, pastovumo, jausminių prisirišimų, šeimos vertybių. Neprognozuojama Rusija laisva nuo valstybingumo, pagarbos autoritetams, ilgalaikio strategavimo. Airija laisva nuo poezijos, gailestingumo ir užuojautos parkritusiems, moterų laimės. Lietuva - šalis laisva nuo šiuolaikinio meno. Čia - modernių menininkų pražūties, izoliacijos  kraštas. Šiuolaikinis menas - labai sudėtinas dalykas. Jį suprasti, juo mėgautis ir jį dvasiškai vartoti mokoma  nuo mažens. Jis niekada nebus suprastas ir priimtinas daugumai, ypač visuomenės VIP'ams, politikams, kultūros paveldo veikėjams ir istorikams.

Įsikirto atmintin scena Ermitaže (Sankt  Peterburgo, ne  Šeškinės akropolio). Sėdėjom  vestibiulyje su mama nuvargusios, nejausdamos kojų,dėliodamos įspūdžius  po paros vaikščiojimo carų rūmų salėmis. Prie Mikelandželo Dovydo  sniego baltumo kopijos. Įvirto ekskursantų grupė. Sveikuoliai, raudonžandžiai tarybiniai kolūkiečiai. Moterys, susiėmusios už burnų, ėmė žvengti ir prunkšti, rodyti viena kitai smiliais  į  gražuolio Dovydo  vyriškas genitalijas. Ermitažą sudrebino  griausmingas grupinis zulusų juokas.  Paraudau  tirštai 13-metė iš gėdos,  nes tai buvo lietuviai , žemės ūkio darbuotojai. Primityvaus mentalo žmonės nuogybėse mato  tik skyles ir kaištukus, jų sąmonė  dar neatsivėrusi grožiui . Jų estetinis suvokimas nepasiekia aukštesnių grožio matų. Jie nekalti, nes terpė, kurioje, užaugo, jų  estetinių poreikių neugdė.      

Tikrų menininkų gimsta ir gims vienetai, kaip andersoniškų pilkųjų gulbiukų vištidėse. Jie pasmerkti būti nesuprasti daugumos tų, tarp kurių gimė, auga. Mat jų kryžius yra sunkiausias -  nuoširdžiai rodyti daugumai  ją pačią veidrodyje ir už tai būti atstumtiems, išjuoktiems. Oj kaip nesinori galingiems ir turtingiems  matyti  asmeninių  iškrypimų,  savo tikrojo veido   tyro vaiko VEIDRODYJE. Tikras menininkas visada  - tyros, išmintingos, perdėm jautrios sielos vaikas. Jis RODO  žmonių, daiktų, gamtos, ypač MIRTIES, dvasinius VEIDUS, kokie jie matomi iš  dangiškos perspektyvos. Jis kuria naujas, netikėtas, neįprastas, masinei akiai neatpažįstamas,  formas Jis turi savo išskirtinių, unikalių  įvaizdžių pasaulį, kuriuos pašauktas įkūnyti, rodyti, skleisti. Jis nemoka patikti ir parsiduoti , be  konkurencingų vadybininkų-apsauginių prapuola rinkos turguje ar pats tampa turgininku, susikomercina. Jis nebūtinai gimsta su talentingo amatininko įgūdžiais - gražiai piešti, lipdyti, tapyti, vaidinti, atkartoti. Dėl to atpažįstamas yra tik meno žinovų. Valstybinė vaikų ugdymo sistema yra jo priešas NR1. Jis ir gimsta, kad liudytų, kiek kolektyvas, bendrija , papročiai IŠKRAIPO žmogiškumą, nutolina žmogų nuo  pirminio dieviško projekto .

Sunku būti tikru šiuolaikiniu menininku, susitaikyti su nepripažinimu , laukti laimės valandos, kai patyrę meno žinovai atras, o mecenatai  ar drąsios galerijos palaikys, nereikalaus tenkinti jų klientų skonio, daryti meną   už didelius pinigus kokiam  niujorkiečių Interviu žurnalo skutimosi putų puslapiui .
 
 Čia  pateikiu jau ne kolūkiečių, bet 2012 lietuvių daugumos atsiliepimus apie menininkų parodas. Intriguoju, vėliau pateiksiu vardus, ką gi visuomenė taip sudirbo. Pripažinkim,  ir meno parodose dažnai sunku meną rasti. Mat kartais  jos parengtos nesąžiningai, vykdant nurodymus, prisirišant prie senų  autoriaus nuopelnų, prakišant  chebrytės draugelius ar aklai tikint aukcionų kainomis  bei  užsienio galerijų  štampais ( ooooo, už kiek pardavė, vadinasi - menas, cha-cha, konjunktūros ateina ir praeina ). Lietuvos bėda, jog parodą čia gali greičiau surengti tas, kas turi lėšų ar ryšių savivaldybėje, ministerijoje, turi bendrų interesų su žiniasklaida, yra naudingas ar giminingas galeristams . Tyli, gal yra nutildyti ar kovoja už būvį nepriklausomi išprusę kritikai - jie  kuria trendus, atranda naujus vardus ir gina menininkus nuo minios golgotų. Deja, ne jų jėgoms paversti Lietuvą šalimi, drauginga šiuolaikiniam menui.       
 
Visuomenės balsas:

Tiesiog nera zodziu-siaubas ir dar baisu, kad sunus neatsiverstu tokios "grazios" parodos nuotrauku, bent jau uzdekit apribojima nuo 18 metu. Cia ne del nuogu kunu, cia del bjaurumo, kad nesokiruot vaiku.

 

Kur cia grazu?????? sitoje nuotraukoje?? siknos kaulas parodytas? Jauciu dauguma man pritars/.Taip gražu, kad net vimdo/Išsityčiojimas.Kas čia-siurbėlė,medūza gorgona,ar dar kažkoks padaras?/ Nuotrauka būtų visai nieko, bet blogai parinktas fotografavimo taškas, dėl ko pozuotoja atrodo nenatūralių proporcijų. Tai ir gadina visą vaizdą. Čia jau fotografo kaltė./ Ta nuotrauka suklaipyta, uodega smaila. Labai negrazi. Net truputi slyksti. Jokio meno/. KAS CIA TOKIO JAU GRAZAUS ? EILINE KOMERCIJA, GERIAU PLAYBOY PAZIUREKIT TAI NORS ATSISTOS/

 

Kazkokia karikaturiska nuotrauka/Pasikabinsiu nuotrauką ant sandėliuko durų - gal vagis atbaidys? 

Kodėl moteris- moterį taip išdarkė? Ir dar prikalė ant sienos. Menas turi būti meniškas,tikriausiai dauguma žiūrovų sutiks su mano nuomone?

 

mano nuomone;psichiskai ir dvasiskai nesveiko zmogaus minciu realizacija. Nesveikai iškrypėliškos ir lytinių organų, nuogybės vaizdavimas, manau daugeliui kelia pasibaisėtiną ir nesveiko požiūrio asmenybės demonstravimą. Manau pačiai menininkei su jos meno samprata, kuri susijusi su ištvirkėliška ir išsigimėliška t.y. Zoo maišymas su žmogaus tapatybe, kažkas nesveiko..

 

plikas storas bobas nulipdė- va tai menas........ Nematau čia jokio grožio. Nors figūringas mergas būtų lipdžiusi

Atsikeltų koks Rembrantas iš grabelio..... pasiprašytų atgalioj tuoj pat......

 

Ar tam reikėjo baigti tiek dailės akademijų?Stogelis pavažiavęs kapitaliai.Jei gyvenat,jūs "menininkai"savo haliucinacijų pasaulyje,demonstruokite tai vieni kitiems,nejuokinkit normalių žmonių,jei nieko nemokate sukurti

 

Ir tokiai namudiniai veiklai kultūros ministerija skyria valstybines stipendijas?Atvažiuoja tegul tokia menininkė į Gariūnus paveizėt,manau daugiau idėjų pabrandintų

 

Na jeigu čia menas, tai nezinau. Snukis kai paršavedės landraso veislės kiaulės, uzimantis bent trečdalį kuno, lyg ir lauktų išsiziojus, kad kazką darytų, bet, kad ten nesveikas kunas, kazkokios išsigimusios, vietoj kojos, tikrai medzio šaka. Šlykščiau nesu matęs/.

Kazkokia karikaturiska nuotrauka/Pasikabinsiu nuotrauką ant sandėliuko durų - gal vagis atbaidys? 

erotika -kai moteris apnuogina tik maza dali saves.Apnuogindama kuna ,ji dar slepia turtinga vidini pasauli .....ir ta perspektyva i intymuma pakankamai grazi-ji pabrezia moters esme.....Kai moteris apnuogina viska ka turi,pasiliekant tik skambancia makaule -tai jau pornografija .....Siuo atveju ,manau-antras variantas...

Pasaulis ant durniu laikosi :)ir pastarieji bando savo durnumui rasti aibe pateisinimu o fotografas zinoma tokias durniukes skatina nes paciam knieti i jas nuogas paziureti ir is to dar saibu uzsidirbti. Cia kazkada jaunysteje mes irgi mergom sakydavo ,,neklausyk nieko nebuk durna ,nuciulpsi busi kieciausia merga rajone ,, ir ciulpadavo durniukes :))))))nors nuo to tikrai kietesnemis netapdavo tik durnesnemis .kiekvienas sau pasidaro isvadas

tai ir prasimane pasiimti foto aparata ir tada jau spaudoje galima parasyti, kad talentingas automechanikas, atsiprasau - talentingas menininkas

Velykos Londone (II) : Vokietukai Sačyje

Kas: Naujojo Vokietijos meno paroda
Kur: Sači (Saatchi) galerija Londone
Vertinimai : 5 iš 10.

Sači galerija virtualioje erdvėje viena mėgiamiausių. Kasdien iš jos gaunu  šiuolaikinio meno vitaminų dozę, naujų vardų šūsnį,  aptinku netikėtų sąšaukų su šviežiausiomis  idėjomis. Ji man diktuoja pulsą,koreguoja meninio skonio kriterijus, apdraudžia nuo kasdienio dviračių išradinėjimo ir estetinio konformizmo, kai meną apžlibusi  imi įžvelgti net Urbonų eksportiniuose  advetaizinguose. Tačiau realybė, kaip dažnai nutinka,  smarkiai skyrėsi nuo šaunaus FB'ko įvaizdžio.

Sačinininkų eksponavimą galima  su išlygomis gretinti su  tingių Vilniaus muziejininkų atsainiais renginiais:  susitarė,pramušė,  atbogino, surikiavo iš eilės, sukabino ant sienų pagal autorių pavardžių abėcėlę, priklijavo šonuose  lipdukų smulkiu šriftu  ir - mercy, that's all, riebus paukščiukas, praslinkite atsargiai , garbūs  ponai lankytojai, it palei 18a. muziejų stelažus,  katalogizuokitės į  pavardžių seką . It lysves tvarkingame darže apravėkite  Nei koncepto, kaip  įprasta bent kiek modernesnėse parodose, nei intuityviai-prasmingo maršruto ar įdomių sugretinimų,  nei išieškoto apšvietimo, nei kultūrinio  konteksto . Vitrina su  padėliotais autoriniais daikčiukais.  Vienok -  iškabinti-išstatyti darbus  kuo patogiau pardavimui, privačioje galerijoje. Visiškai kitas  rakursas reikalingas pristatant kolekciją ar parodą  platesniam žiūrovų ratui, bent dalinai   lygiuojantis į kultūros įvykį.  Sakyčiau,  parodos kuratorius turi tapti lygiaverčiu eksponuojamų menininkų porininku, suokalbininku, tolygiu žaidėju.Pavyzdžiui, kaip TATE galerijos renginiuose.

Įmanomas pateisinimas - nėra lėšų priemonėms. Sači galerija - nemokama, už ačiū, be Tate  unikalios, priešakinės-pavyzdinės  meno rinkodaros. Išlaikoma Deutsche Bank mecenatų. Na bet vis tiek... įkyriai  priekabiausiu dėl formos ir idėjų stygiaus. Mat negavau satisfakcijos... gi procentus iš pelningiausių autorių pardavimų gauna milžiniškus, galėtų pasistengti, autorius atliepti ir smalsius ateivius labirintais pavedžioti, kad ilgam įsimintumėm, ką matėm.

A. Butzer. Be pavadinimo, 2007.

Vietoj gido pasitarnavo sapnas. Pasąmonė, kaip įprasta, išvakarėse signalizavo, uždegė iš anksto raudoną šviesą dvasiškai kenksmingam reiškiniui. Sapne knibždėte knibždėjo priešistoriniai pterodaktiliai, sparnuoti driežai, trigalvės gyvatės ir kitokie grėsmingi  ropliai,paprastai siejami su Nilo upe, mezozojiniais  žvynuočiais  ar terariumais.Tarp jų  kabojo raudonos orinės kopėčios, jomis persigandę korėsi viršun vaikai.Tuos, kurie palypėdavo kiek aukštėliau, įširdę, įniršę, ambicijų ir pinigų godulio purtomi tėvai nustumdavo, nusviesdavo iš aukštybių  žemyn, į  plėšrių drakonų padugnes. Sapne  girdėjau krentančių vaikų  siaubo klyksmus, stebėjau, kaip silpniausieji, nebeturintys jėgų  ir vėl kopti viršun,  patys virsta nasruotais monstrais. Kaip jie žiaugčioja, kapojasi dvišakiais liežuvias, kandžioja vienas kitą, taškosi  purvo užutekiuose. Paskutiniame kadre didžiausias  asfalto spalvos krokodilas beveik apžiojo mane praryti. Laimė, išsisukau.

 Itin retai sapnuoju košmarus, mat  neturiu psichologinių problemų, neišgyventa  praeitis nevarpo smegenų ,  realybėje nesąveikauju su  destruktyviais neadekvatais. Sači galerijoje  "for free" teko savo noru komunikuoti su traumuotos psichikos autoriais, jų destruktyvių kūrinių energetika. Sapne pamačiau jų  "meno"  ištakas, išvarymus iš šeimų idilijų rojaus ir , užsidarius dangaus vartams, virtimą  žemiausių instinktų  ar tiesiog proproproproamžių meno formų retransliatoriais.  Pateikiu  tipiškiausią,  psichotraumų ar žemų aistrų  iškankintą ir jas drobėje įnirtingai  išvėmusį egzempliorių : Andre Butzer'2007                       
          

Už mane sapną interpretavo Takeši Kitanas filmu apie modernių menininkų psichodelinius žaidimus  "Achilas ir vėžlys". Su juo solidarizuojuosi - netoleruoju ir nežiūriu, netgi niekinu menus, kuriais autoriai gydosi vaikystės žaizdas  - tuos metaforinius kritimus,  tėvų nustūmimus  nuo dangiškų talentams skirtų  kopėčių. Užsimerkiu į  jų atliekas,  per kurias iškuopia pripėduotą vaizduotę nuo priskretusio purvo, nuo skausmingų potyrių  krešulių . Nesvarbu,  kaip originaliai kažkas išpildyta. Nesu šiukšliadėžė, kad leisčiausi purvinti  nesudrumstą vaizduotę kokio maumuko eksperimentiniais skrepliais ar Kuliko turginių  paslėpsnių atplaišom. Teigiu, jog tas, senasis menininko tipas, kuris iškeverzoja bet ką ekstazėje ar  tepa drūtai  kaip sviestą  dažus "ant popieriaus", be jokios minties,  neperleidęs per vaikiško tyrumo filtrus ir nesilygiuodamas  į klasikus,  tipas, kuriam  drobė tampa technikos poligonu ,  o ne akistata su  savo dievais -  toks menininkas yra  arba teptuko-pieštuko  valdininkas, arba traumuotas ligonis, gydosi per žiūrovą . Jei ne ligonis, tai zulusų atstovas, su neišlavėjusia vaizduote ir su auksinėmis rankomis, kurios meniškai  atkartoja , ką mato akis, be emocinio santykio,  su vienu tikslu -  įtikti  masių skoniui. Įtikti galima ir šokiruojant, stveriant masinį vartotoją už jautriausio libidinio taško:)))  Lai  A Butzer'is rodo musmirinių gliukų mišraines  savo psichiatrui, nėra čia ko spjaudytis nuodais , drėbti emocines išmatas  į žiūrovą .Nors... gal ir yra žiūrovų, kuriems jis savas, artimas poreikiu apdrėbti  vardan asmeninės viendienės   sumautos "komtiesos" ? Tarkim, "Lietuvos ryto" žurnalistams?     

Markusas  Selgas. Gimė 1974 Berlyne.

Markuso Selgo (Mark Selg) skulptūros stilistiškai priminė  Makso Ernsto darbus, pavadinčiau jas M.E.  eko-parafrazėmis, vokiečių ekspresionizmo tradicijų tąsa. Skulptorius, tapytojas pasirinko asketišką uždarą kuklaus amatininko gyvenimo būdą, pasitraukė į miškų gilumą. Kaip tikras vokietis nusekė paskui "self-sufficiency" idėją ( rusiškai - самодостаточность, lietuviškai - nėra  tikslaus vieno žodžio,  arti - "savistovumas",  gal "savipakankamumas"?). Jo formos ir siluetai  -artimi gamtiniams. Panašūs būna  pamiškių sausuoliai,  išvartos,kurias meniškai  išskaptavo ir nugludino Vėjo- Lietaus-Saulės kūrybinės grupės. M.Selgas tarytum dalyvauja su jais    art-lenktyniavime, kieno darbas išraiškingesnis? Klūpantis  beveidis bevardis baltas eko-angelas su šiaudiniais  suglaustais sparnais idėjiškai pusbroliaujasi su V. Ramoškos Vilniaus baltaisiais angelais, sutūpusiais ant keisčiausių kraigų ir atbrailų.Bendra tarp jų   - santūrumas  ir artumas žemei, lyg gyvi  alkakmeniai, kviečiantys atnašauti Žemei,  sergėti ir  įprasminti tą vietą, ant kurios gyveni, ar  tą suplūktą pėdą, ant kurios laikinai  stovi. 

M.Selg. Malda , 2010

Broliai Tobiasai gimė Rumunijoje, mokėsi Bonoje,  gyvena Kiolne (Vokietija) 

Broliai dvyniai Gertas ir Uvas Tobiasai (Gert and Uwe Tobias), mano požiūriu,  buvo parodos vinis.Iš pirmo žvilgsnio - žaismingai suprimityvintas Miro  Iš antro - siurealistinės ikonos, nutapytos ant medinių stalo formato lentų . Tik vietoj tradicinių  šventųjų atvaizdų  su žmogiškuoju veidu - gotikinio stiliaus   personalijos-dėlionės, lyg pomirtinės grafinės kažkieno markiruotės  ar sustingusios figūros iš vaikiško sapno. Prisiminiau, kaip sapnavau pažįstamo architekto ateitį: pirmame  kadre jis matavosi gėlėtus kalsonus, puikavosi jais prieš kažką. Kalsonai užgožė sapno ekraną, nesimatė net dėvėtojo. Pasirodo, jis ketino užsiimti  vienetinių drabužių dizainu, nagi siūti tuos įmantrius kalsonus kaip Statkevičius. Kitame kadre jo figūrą uždengė kalašnikovo automatai, juos  partizaniškai slėpė  grindų slėptuvėje po lova.Vadinasi, ir tuo kažkada užsiims.

Dvyniai Tobiasai sapnuoja atgal, į praeitį. Jų  fantasmagoriškose figūrose sukoncentruota, kas  po  krematoriumo krosnelės lieka aplinkinių atmintyje,  neužrašytuose ir subendrintuose  mirusiųjų įvaizdžiuose. Ilga nosis - aha, ji buvo smalsi, gal rašytoja, plunksna skrebeno. Mėlynas veidas - aha, jis  gal pijokavo, ir pasaulis jam matėsi irgi mėlynas mėlynas kaip Keistuolių asilėliui . Aklinas juodas surdutas  ant vienos figūros  - lyg Čechovo futliaras. Nagi taip -  anas buvo rūstus moralistas, liniavo visus griežtai, kampuotai, pagal kažkokios juodos knygos formatą. Gal koks arkivyskupas?  .                                                                                                                                                                                                     Tobiasų darbuose paradoksaliai susilydo Transilvanijos etniniai, hyperarchaiški  motyvai su intelektualiais žaidimais, būdingais moderniam menui. "Surink lėlę iš skirtingų dalių" -  daug kas  žaidė vaikystėje tokį  plastmasinį žaidimą. Primenu: ant kaklo gali  užmauti pagal nuotaiką kareivio, o kitąsyk - gydytojos galvą, ir rūbai jų lygiai taip pat gali konstruotis , kaskart skirtingai. Dabar gal taip vaikai  žaidžia su fotožopu? Žmonių gyvenimai lygiai taip pat susidėlioja atsitiktine seka: net nežinai, kam priklausančią kepurę užsimaukšlinai... O  gal  žiūrėjai į priešingą, nei vyleisi,  pusę, su  pelėdiškai  persukta svetima galva. Įvaizdžių kaita, žmogaus konstrukto persidėliojimas  pagal aplinkybes, kartais net labai padrikai,  susidėlioja į Tobiasų nuotaikingus medinukus. Bendra atmintis ir juos ir mus  ikonizuoja iki ryškiausių elementų: nosis, sijonas, akis atskirai, tušti oro balionėliai. Schematizuoti žmonės

   

G.ir U.Tobias. Be pavadinimo, 2008          

                 

Dvyniai  Gertas ir Uvas  gan satyriškai išrodė-išnarstė 21 a,  įvaizdinių žmonių - klounų esmę:  technologijų ir media-inžinerių supresuoti  skaitmeniniai  konstruktai, kurių dalys gali būti laisvai kaitaliojamos, perstumdomos tarpusavyje. KOks skirtumas - kieno kokia dalis.  Vis vien visų viduje - tuščia.            

J.Hein Veidrodinė siena, 2010.

J.Haino (K. Hein) vibruojanti instaliacija taip pat iš vaikystės žaidimų asortimento. Kreivas plazdantis veidrodis. Jaunimo (dabar- Bernardinų ) sode, kur teniso kortų persirengimo kambariai, 10 kapeikų kainavo Kreivų veidrodžių atrakcionas. Pramogautojai  išeidavo susirietę, susiėmę už pilvų iš poklaikio juoko. Kas geriau - save karštai mylėti ar iš savęs durnai juoktis? Kartais man atrodo, kad tai - tas pats, jei pažvelgi iš tolimos Laiko perspektyvos. J.Haino veidrodinė plokštė pakaitomis vibruoja arba  sutingsta- leidžia save pamatyti - objektyviai, statiškai, ramiai. Ir vėl elektros varikliukas gena  raudoną zigzaginę DNR bangelę veidrodžio apačioje - kaip atpažįstama!-  ir vėl nematomos energijos ir išoriniai impulsai sudrumsčia mano  sąmonę, vėl viduje sumaištis, nesusikalibravusi  nesuvokiu,  kas esu, ir tikrovė tuomet  virpa iškreiptais mistifikuotais vaizdiniais.Lygų, statišką tikrovės veidrodį nuolat  mato turbūt  gūgliniai enciklopedistai,  neklystantys mokslo fanatikai, o į  virpesius jie paniekinamai  užsimerkia, juos prakenčia , netyrinėja :))

Thomas Kiesewetter "Matiso mėlyna ", 2010

   Tomas Kiezeveteris pamėgino iš metalo išlydyti Matiso  paveikslo elementą. Įdomus eksperimentas - materializuoti genialaus dailininko vaizduotės plėmą, suteikti  paveikslo fragmentui tūrį, svorį, transformuoti į 4 D projekciją. Kiek pastebėjau,vokiečių meno kalba turi stiprų pokrypį į  įdaiktinimą, net fantasmagoriškiausi vaizdiniai verčiami savotiškais  meniniais baldais. Pratinti lietuvių popsinius ( ir akademinius) sluoksnius  prie šiuolaikinio meno vaizduotės šėlionių  siūlau  pradėti nuo vokiečių. Juos galima  smagiai čiupinėti,  uostyti ir net  pabaksnoti. Po Kiezeveterio Užkalniui jau galima atsargiai pateikti restorane  ir Matisą, kad   LT " burleskinio elito" eržilo  nesupykintų neįpratus,  iš pirmo karto:)))))           

Zhivago Duncan. Įmantrus šūdas ( Pretentious Crap) , 2012-2011

 

Živagas Dankanas pyksta ir niekina  nūdienos pasaulį, kaip mažas berniukas. Gal turi lietuviško kraujo?Jo chaotiškame ansambliaže techninė civilizacija parodyta kaip  nepatvarūs pastoliai  iš metalinių  burzgiančių  mažvaikių žaisliukų su motoriukais . Pastoliai  prisilipinę  prie stūkstančių amžinų didingų  kultūros klodų. Pūstels uraganas, plūstels cunamis - ir suknežins  stichijos technotroninius stebuklus,  sugrūs mazdas-tojotas- hondas į  parūdijusių detalių krūveles. Panašios  apokaliptinės mintys apie  "laidelių eros" pražūtingumą , manau, sukirba  ne vienam, atsidūrus šalia geomorfinių mistinių stebuklų - kūginių it milžinų pirštai kalnų  - . Meteoruose Graikijoje, Huanšanio kalnų  geltonuose tarpekliuose.

Ž. Dankano instaliacijoje lėktuviukai virš baltų blizgių viršuklanių  burzgia, traukinėliai dunda, funikulierius džergždamas kabaluoja - nepalikdami jokių ryškesnių pėdsakų Pasaulio Kultūros monolituose. 

Tomo Helbigo skulptūrose vaizdžiai išreikštos įvairios  metamorfozės, kūnų transformacijos, kai neįmanoma nustatyti kryptį, kas į ką verčiasi. Ar  moteris į gulbę, ar gulbė į moterį, ar žaliavinė molio masė į  Ledą (moterį-gulbę), ar moteris-gulbė į lavos masę. Tarsi sugrįžimas į graikų antropomorfinį pasaulį, kur dievų  ir žmonių virsmai gyvūnais buvo norma. Galima traktuoti jo darbus kaip simbolinius. Esą  klasikinė kultūra kilnių graikų deivių pavidalu  yra permalama,  išvartaliojama gaivalingų jėgų ,  persilydo į  amorfinį glitų, tik išoriškai nublizgintą jovalą.  Kas gausis iš blenderinio gniutulo, užlieto mazuto užpilu - nežinia. Aliuzija į Pompėjos žlugimą? Tvirtinčiau, jog - dokumentalus vaizdinys iš ateities .Daug panašių vaizdinių esu mačiusi sapnuose. Atslūgusio potvynio dumble užsibalzamavusius praeivius. Vandenyno dumblo  kaukėmis padengtus paskenduolius su Kalvino Klaino džinsais. Lavoje, nuošliaužų purve išties sunku atskirti, kur prasideda  užlūžęs gulbės sparnas, o kur  baigiasi išnarinta gražuolės šlaunis.Upsss, apokaliptinės  nuotaikos 2012ais   nenorom pagauna visus be išimties,  kiek besistengtumėm neigti bendrus emocinius  trendus    

Čia pateikiu dar tris mielus, įdomius darbelius, privertusius susimąstyti.     

Georg Herold , Be pavadinimo, 2010

Džozefinos Mekzeper (Josephine Mackseper) vitrininiuose antivartotojiškuose koliažuose aptikau Velykinį Kiškį, kuris labiau tiktų šiandieninės Lietuvos tirtantiems triušiams, ieškanties būdų, kaip gi virsti pilietine visuomene su bent kiek  aiškesne, ne amorfine  politine  orientacija.  

Žoliapjovė Sači  galerijos vejoje

Išėjusi iš parodos surefleksavau, koks vienalytis reality  įvaizdis  iliustruotų, ką mačiau. Sači galerijos veją šienavo raudonšvarkis  parko prižiūrėtojas, riedėjo su motorizuota žoliapjove.  Per jo monotoninį burzgesį nesigirdėjo nei paukščių čiulbesio, nei Londono gatvių šurmulio.Nelygu vokiečių menininkai,  kurie,  pasibalnoję naujausias artpriemonių  technologijas,  emocingai šukavo  ir lygino gamtą pagal savo mentalines-idėjines schemas. Neturiu įrodymų, bet įtariu, jog vokiečių vaizduojamojo meno  darbai - brangiausi ir geriausiai perkami  šeimų parkeliams ar svetainių interjerams paįvairinti . Jų naturlich daiktiškumą, istorines  prikišamas aliuzijas, beveik virtuvinio lygio sugestyvumą lengvai  atpažintų, perskaitytų ir įsisavintų standartinis IKEA pirkėjas.

Velykos Londone'2012 (I) : Maleris, Byčkovas ir Barbakanas

Kas: G.Malerio simfonija nr3,  Barbican koncertų salėje
Žvaigždės: dir. Semionas Byčkovas (WDR simfoninio meno vadovas,  žymus operų  dirigentas), mecosopranas Kristiana Stotijn (Vokietija), Tiffino berniukų choras
Vertinimas: 10 iš 10.  

http://www.tiffinboyschoir.com/welcome.php

Religinės šventės mūsyse vis smarkiau tampa slogiu, įkyriai prikliu masinės psichozės ritualu. Per visas infoskyles laša, teka, kapsi,  triūbija, gaudžia,  nuodija smegenis vienodo ritmo,vienodų žodžių  giedonė . Kaip tarybiniais laikais buvo : Leninas ir partija - vieningi per amžius .Įvairiomis jų vienybės pozomis spaudoje per radiją, per gatvės ruporus orgazmavo, ausyse spengė : vieningi, vieningi, nemiegok, nepamiršk, raudona raudona, tavo smegenys irgi raudonos:)))   Taip dabar ta pačia intonacija Lietuvoje,  kaip per Gango maudynių festivalius,  smaugia iš visų mediataškų galų ir sms'ų  bolero užstrigusi plokštelė   : Kristus prisikėlė, kiaušinius rideno: ak, marguuuuuučiai, ak kiškuuuuuučiai, vatikan vatikan, kan-kan-kan-kan.  Kas per daug, tas nesveika. Jauki, žalia paprotinė  šeimyninė šventė  yra iki koktumo išzyziama, sulėkštinama, devalvuojama medialyriniu gelžbetoniniu stiliumi Neabejotina žala, kai  LT iinfoerdvė  VISAI SAVAITEI  verčiama Vievio paukštyno-Kristaus kančios - Klimkos klejonių patetika. Atakuojantis  mass-medijos  folk-vudu-performansas, prismaugia:))      

Nutariau išbaninti Vatikaną  bent per Velykas. Kad nepermuštų pavasarinio natūralaus pakilimo, kurį kūnas ir dvasia kaip natūralų  ugningą Dangaus  krikštą kasmet gauna per Pavasario Lygę. Stengiuosi, kiek pavyksta,  evakuotis nuo visuotinų katalikiškai-kiaušininių  bažnytinių  haliucinacijų  kur nors į dieviškos gamtos ar nesusiegzaltavusių miestų oazes.  Iki 7 metų tradicijas gražu perduoti, įskiepyti vaikams. Kai 21 a.  suaugusieji  santūrius, prasmingus  tikėjimo ritualus verčia visuotina viduramžių ekstaze, šv, Vito  šokiais, formalių žodžių pilkais cunamiais - neee, nepasirašau . Vaikai - užaugo,  į valstybinį etatą nepretenduosiu, katalikų prievaizdo indulgencijos, kaip anksčiau 1-o skyrio palaiminimo, tikiuosi,  neprireiks.


Drožiau nuo margučių psichoisterijos šįsyk  į Londoną. Tradicijų neišdaviau. Išsiviriau kiaušinių, išmarginau akių pieštuku ir  lūpdažiu tautinius ornamentus, sudaužėm  su dukra Kensingtono soduose prie Dianos memorialinės vaikų aikštelės ir sulesinom gulbėms. Manau, Kristus neprieštarautų. Diana vaikų saugumui nuveikė ne ką mažiau ,nei jis krikščionių išgelbėjimui.

Londono kultūros erdvių užkariavimą pradėjau nuo Barbakano (Barbican)  - jo naujausios gynybinės tvirtovės šturmo, muzikos ir teatro gigantomaniško fabriko. Išorė pasirodė  gan grėsminga, vidaus interjerai irgi mažai kuo skyrėsi nuo Olandų laidotuvių  biuro mirtinai šaltų menių labirintų. Įkvėpė Oranžerija, gaiva ir ramybe alsuojanti žalia oazė, kultūros multi-centro epicentre.     

Gardens room.  Barbican oranžerija 

G.Malerio3-iąją  priskirti prie simfonijos žanro kebloka. Veikiau tai 6 poemos, it 6-ios stacijos, vedančios į Gamtos ir Jausmų  pašlovinimą. Kompozitorius  neatsargiai, per  nuoširdžiai  pradžioje jas buvo užvadinęs ne pagal visuomenės standartus, tarsi  atskleidė  asmenines dvasines ištakas, pirmapradžius ryšius su gamta  :
1. Panas prabudo, Vasara ateina.
2. Apie ką man pasakoja gėlės  lankoje.

3. Apie ką man pasakoja žvėrys miške
4. Apie ką man pasakoja žmogus.
5. Apie ką man pasakoja angelai
6. Apie ką man pasakoja meilė      

Net pasaulietinėje 19a. Vienoje, pasirodo, egzistavo tam tikros komercinės dogmos ir muzikinių pavadinimų kanonai. Malerio ekohumanizmas  prilygo  tuomet eretiko pareiškimams? Ar austrų konservatoriai kritikai buvo įvarę jam  tokį kompleksą, jog  genijus nesiryžo eilinį sykį apsijuokti  įsileisdamas į kūrybos slaptąjį kambarį, į - universalios esperanto, t.y. bendrinės gamtos kalbos - erdves?

Orchidėjų introdukcija prieš G. Malerio 3-iąją 

Gėlės  - orchidėjos- man  balandžio 1-ą  papasakojo, kokios kilnios jų misijos - nuraminti, įkvėpti grožiui ir muzikai Konservatorijos studentus,dėstytojus, kompozitorius, atlikėjus, koncertų lankytojus. Barbakano oranžerijos augalų terapija ir turininga ramybė - įstabios, pakerėjo. Jokių prižiūrėtojų ir  laistymo žarnų voratinklių- vaikštai sau viena rojuje, iš kurio būsi kaip mat išvaryta, jei pamėginsi nuskinti užsimezgusi bananą ir žiedą - dievai per vaizdo kameras pastebės :)))
    Jautrios  ausys  labiausiai geidžia tylos  miesto triukšmo kakofonijoje. Augalų prabudimo galios,  tekantys  kamienais ir kūnais gamtiniai syvai - ir yra tikrasis, ne menamas, ne dirbtinai pririštas prie kilnojamos datos, Žemės, žmogaus  prisikėlimas.   

  Papasakojo man ir Mendelsono  baublys, sutiktas pagarbioje vietoje pakeliui.

Cit: 500 year old beech tree which fell in the forest of Burnham Beeches Buckinghamshire in 1990. Burnham Beeches was purchased by the Corporation of London on behalf of the nation in 1880. The forest was the favourite haunt of the composer Felix Mendelssohn Bartholdy (1808-1847) during his visits to the area, he used to sit under this tree.

Presented by the Barbican Horticultural Society and unveiled in 1993 this tree now stands on the Barbican Highwalk near the Barbican tube station.

Papasakojo, kaip britai gerbia  ir saugo genijus inspiravusius daiktus, buvinius. Mes Šarnelės lapuotį ,  ant kurio  įsilipęs medituodavo ir atsiverdavo vizijų pasauliamsV. Mačernis, nukirtome net nenukriošusį į, tik todėl, kad trukdė naujai išartiems dirvonams. 

    

Apie ką man pasakojo žvėrys miške? Hm... kedofilų-pedofilų žvėriškas, kruvinas pjautynes  norėjau tąkart  amžiams pamiršti, iš gūdaus neapykantos ir keršto miško pasprukau  į nekonfliktinę zoną bent trumpam.

Paukščiai oranžerijoje papasakojo, kad vienintelė jų svajonė - ištrūkti į laisvę. Ji kažkiek prislopsta, kai pro šalį praeina dvikojis su aukštesnės vibracijos mintimis. Nuo piktų ar ėdrių dvikojų padarų minčių  Londono Konservatorijos sparnuotiems kaimynams nėra kur pasprukti, iščirškia jas susinervinę tarpusavyje, ištranko galvas į narvo grotas. Nutyla, kai salėje vyksta  LSO koncertas:sutūpę vorele  ant šakos, - klauso jo  įdėmiai, bando vėliau atkartoti raiškesnes, nuoširdžias  melodijas. Išprotautos , minimalistinės, per jėgą sukonstruotos kompozicijos paukščius gąsdina. Na lyg vietoj lietaus imtų lyti  taburetėmis iš  M.Naimano virtuvės.    

Žmonės - koncerto klausytojai -  papasakojo  galingomis ovacijomis ir skanduotėmis "bravo" (30 min trukmės)  , kokį didelį įspūdį paliko kūrinys, atliktas nepriekaištingai, nugludintas iki atskiros natos, vertas gyvo studijinio įrašo. Iš kairės sėdėjo du amerikiečiai  vulgarūs pensininkai su  nutryptais kedais, iš dešinės - išblyškęs anglas studentas su gurgiančiu iš taupymo pilvu, priešais -  jaunų ispanų architektų kompanija. Dar žemiau - kinų  verslininkų delegacija. Visus mus suvienijo ir prikėlė dvasioje ne Kristaus himera, o Malerio genijus, rafinuotai  perteiktas  maestro S. Byčkovo talento.
Barbicane žmonės kalbėjo itin tolerantiškai ir harmoningai - taip, kaip seniai nekalbama Vilniuje, kaip  turėtų kalbėti-veikti kultūros sodininkai  ir pribuvėjai visur, vardan pažangesnio,šviesesnio rytojaus. G. Malerį,  austrų fašistų oficialų vympelą, dirigavo žydas-kosmopolitas. Tame pačiame pastate buvo atvirai, plakatiškai išreklamuotas artėjantis Palestinos dokumentinių filmų festivalis. Po vienu stogu, sinchroniškai, kultūros skirtumų  vienybėje, be donskio pykčių ir kategoriškų   istorinių (nu)vertinimų sugyveno, kultūros kalba susikalbėjo istoriniai-ideologiniai priešininkai. Peace in great palace.   

Angelai irgi papasakojo, emaliuotu vaizdiniu išmintingai  atsakė į kertinius mano 2012- būties  ir idėjinių ieškojimų klausimus 2-ejais  elementariaiis  puodeliais, prilygintais meninėms brangioms dovanoms. . Lygiai su tokiais turistaudavome, ūkinėse prekėse jie būdavo pigiausi. Užtat nedegindavo rankų įsipylus ugninės, ant laužo plikytos arbatos. Tokius veždavomės pagal instrukciją į  vasaros pionierių stovyklas. Barbakano artšope lygiai toks pats  puodelis  su Falcon etikete kainavo  jau 30 svarų.   
 
Meilė man ne pasakoja, jau nebereikia žodžių. Esu jos budinti  bežadė įgaliotinė:)) Ji  mane  šildo, apšviečia, nutvieskia,perpildo, rodo, veda, daro aklą ir kurčią viskam ,kame irgi  nėra  Meilės -  didžiausios vertybės ir dovanos, efemeriško žemiško stebuklo, iš kurio žaizdrų ir akinamos šviesos gimsta ir auga  visa, kas įkūnija kuriantįjį Visatos pradą. Na kažkaip panašiai atrodau, kai vidinė meilė surezonuoja su išorinės meilės: aktais

 Neanalizuosiu  viešai kūrinio intepretacijos, pasilieku įspūdžius siauram artimųjų ratui ir sau - kaip atminties dopingą, kaip  aukščiausią  atlikėjų kartelę, kuria matuosiu kitus orkestrus, kitus dirigentus.G. Malerio 3-ioji simfonija , kurioje  nėra  griežtos struktūros, nėra aiškios formos,  nėra net apčiuopiamos minties, veikia  kaip  gydomasis nektaras. Kaip panacėja šiuolaikinio pasaulio technologijų  užpresinguotai sielai. Atgaivina emocijas,  užšalusias dirbtinų šypsenų ar nepakeliamų reikalavimų smagračiuose. Ištirpdo užstrigusius nemalonius, gniuždančius  prisiminimus. Užaštrina pojūčius, iškreiptus nesurefleksuotų, galbūt net svetimų  minčių. Išgrynina jausmus, kuriuos kasdien mėginame slėpti net nuo savęs ir kurie, išduoti bei  neišgyventi, nuskandina giliai atminties užkaboriuose, keršija melancholijomis ir sarkomomis.

G. Malerio 3-ią duočiau klausyti kaip privalomą psichotraumas patyrusiems vaikams, pojūčius praradusiems karjeristams, nemigos iškankintiems stresuojantiems darboholikams, bejausmėms mamoms. Visiems, kas prarado ryšį su savo siela, kas užmiršo, kaip verkiama , kaip raudama, kaip kvatojamasi, kaip krykštaujama - kaip natūraliai reiškiamos žmogiškos emocijos. Užgniaužtos ir paneigtos - jos nukerta gyvybiškai reikalingus ryšius su gamta,   įklampina ligų ir praeities spąstų akivaruose.