Minino monologas

Kas: Maskvos Akademinis kamerinis choras
Kas vadas: meno vadovas Vladimiras Mininas
Kur: LNF
Kada 2014/01/22

Vertinimai: 5 iš 10

Diktatoriškų, vienvaldžių vadovų  meno kolektyvai, trupės sužiba, nutvieskia kultūros padanges  it  ryškios, nepamirštamos KOMETOS  ir - užgęsta  sulig  vadovų išėjimu. Tęstinumas diktatūrose  neįmanomas, mat autoritariniai vadovai valdingai paverčia  meno kolektyvus, trupes, grupes, ansamblius savo kūrybinės valios įrankiais. Iš įrankių nauji vadovai neišauga. Pasilieka  amžinos legendos. J.Miltinio  Panevėžio teatras, J.Liubimovo Taganka, Polo Tailoro (Paul Taylor) amerikiečių  baletas ( pamačiusi  vaikystėje jo pasirodymus, negaliu žiūrėti bet kokio baleto),  A.Vorholo  Fabrika ir kt...


Prie  gęstančių kometų priskirčiau V. MInino choro, įsteigto prieš 40 metų, legendą. Pasirodymas Vilniuje - gastrolinis, smagus, su lengva užuomina į estradinį, lengvai suvirškinamą, kažkiek  pramoginį  formatą  "linkėjimai saviškiams  iš Maskvos" . Šventės muzikos gurmanams nebuvo.Užtat: reta galimybė pamatyti gyvą legendą - guvų, puikios sportinės žmogiškos formos, 85 metų amžiaus legendinį  meno vadovą, chorinės muzikos žvaigždę Vladimirą Mininą (jo mintimis citatomis  apačioje parodžiau jo mastą) . V.MInino pavydėtini, pagirtini, sėkmingi bandymai kovoti su laiku, atrodyti jaunai, manyčiau, neigiamai  atsiliepė choro kokybei. Jo skambėjime buvo justi '"parodomojo,šaunumo, kosmetinio jauninimosi, radiošou intonacijos". Klaidingai suvoktas šiuolaikiškumas -  pataikavimas masiniam radijo skoniui, kai palengvinamas, pigiai ausiai pritaikomas repertuaras, operetiniais reveransais smaginama publika it  per korporatyvų vakarėlį, kad tik  daugiau sumokėtų ir dar pakviestų. Tokie kadriliai  iškart nužemina choro lygį nuo vientiso monolito, nuo  aukštų vibracijų, atveriančių etnoso dvasios gelmes, iki vidutinio, neįsimintino.koncerto.

Art: K. Malevich

 G.Kančelio kūrinys "Karas beprasmis" ( chorui ir keturiems saksofonams) -  melodingas, bet nereikalaujantis ypatingo chorinio meistiškumo. M. Ravelio "Bolero", transkribuotas chorui ir keliems instrumentams) - irgi  skirtas publikai sužavėti, suteikti pramogos. Saksofonai - blyškūs,eiliniai, mūsų Muzikos akadeimjos studentų atlikimas - techniškesnis, išraiškingesnis. Bisui buvo atliktos  L. Bernstaino kompozicijos vyrų kvartetui. Paryžiaus Bobino teatre  pernai teko matyti  vokalinio komedijinio mimanso   grupės "Voca People" (JAV)  pasirodymą. Sprendžiant iš  vyrukų kvarteto flirtuojančių kvailionių V. MInino (akademinio???) choro atlikimas pasuko link "Voca people" žanro, link publikos linksminimo.  Dar 5 metai  tokių  popsėjimom pokyčių, ir V. Minino choras įsižemins, taps eiliniu,  liks vien skambus  legendinis pavadinimas ir daugybės , greito pelno " singing men" gastrolierių  kokteilinis, mozaikinis  turinys. Neliks ryšio su etnoso muzikinėmis šaknimis - kurias įgarsina, pasauliui reprezentuoja  didieji chorai. Kai muzika kapituliuoja prieš rinkodarą, elitinis menas mutuoja į masinį. Maskvos choras jau kapituliavo,  jau paveiktas komercinių veiksnių, bet dar yra virsme.

Art: K. Malevich

MIntys į šoną'1: rusų  liturginę chorų muziką pirmąsyk išgirdau  Zagorske,  žymiajame Troicko-Sergijevo vienuolyne, Rusijos pravolsavybės dvasiniame centre.  Užklydom su kursioke kaip turistės, dėl rusų kultūros pažinimo. Sekmadienio  povelykinėje liturgijoje  atsistojom cerkvės viduryje.Nežinojom, kad tai bus ir choro centras. Vyriški bosai gaudė viršuje, iš balkono.Šonuose  giedojo moterų mecosopranai. Prie altoriaus - vyrų tenorai. Choro giesmė persipynė polifoniškai  su  varpų gausmu lauke. Pirmqsyk gyvenime, supratau,kas yra sielos apsivalymas. Sakraliai atliekamos muzikos vibracijose  patiri dvasinį sukrėtimą, nušviesėji. Rusų liturginiai, katarsiniai aukštieji sąskambiais tarsi pakelia nuo žemės aistrų, ašaromis apvalo sielą, ištiesina tikejimo ir vilčių sparnus. Anas pirmas potyris ir liko kaip etalonas - kaip turi skambėti Rachmaninovo Nakties vigilija.

MIntys į šoną'2: tokį pat stiprų   įspūdį paliko A. KOtovo  vadovaujamo "Sirino" ansamblio folklorinės dvasinės giedonės, senoviški  daugiabalsiai partesaiVilniaus Filharmonijoje. Švytinčių sentikių salę šviesino ir turtino muzikinėmis vibracijomis dainuojantys  dangiškai skaidriais balsais  serafimai.     


KOncertas vyko kultūrinės programos :"Kultūrų dialogas" rėmuose.Dialogas neįvyko. Nebuvo į Lietuvos klausytoją orientuotos solidžios, konceptualios programos, reprezentuojančios  aukštąją rusų kultūrą . Kažkodėl nenuskambėjo O. Mesiano "Choralas" , jis galbūt nužymėtų  minties tiltus su Europa. Buvo daug  žinomų rusų  šlagerių : "Oj tu stepe, plačioji" . Studentiškas himnas".  S. Rachmaninovo "Nakties vigiliją"  klasiškiau, akademiškiau , tarkim, atlieka "Jaroslavijos"   chorinis ansamblis.

Art: O.Goncharova 

 Tai buvo monologas, rusų choro atvykimas pas  tėvynainius rusus.  Kai  "Lietuvos "ansamblis  koncertuoja mūsų išeiviams , tai nėra kultūrų dialogai, o nacionalinės reikšmės  kultūrinis aktas gaivinant lietuvybę svetur. Lygiai taip save, muzikinį  lengvą, nuoširdų  rusų  atvirlaiškį dovanojo Lietuvos rusų diasporai V.MInino choras.  Flharmonija tik svetingai suteikė rusų susibūrimui  salę. Gražu, Šiaurės Atėnų dvasioje. Vis tik  panašaus pobūdžio etniniai renginiai  įprastai vyksta  sostinių  užsienio kultūros centruose.  Štai Amsterdame yra kosminis, modernus "Ermitažo" rusų kultūros centras, kur atvažiuoja savi palaikyti savų, pristatyti  Amsterdamo svečiams rusų kultūrą.  Vilniuje rusų vienybės  ir jungtuvių muzikinėje  šventėje jaučiausi svetimkūniu, lyg pašalinė.Miela  buvo žiūrėti , kaip žiūrovai šiltai priėmė saviškius ( net fiziškai sušyli, nes vyksta ТЕПЛЫЙ ПРИЕМ). Egzotiška  buvo stebėti, kaip kitataučiai  broliavosi po koncerto, bet Lietuva ten buvo tarsi  ne prie ko.

   Vladimiro MInino mintys apie  dainavimo reikšmes ugdant Žmogų:...........<.Žmogaus kultūra, jo emocinių būsenų kultūra prasideda nuo motinos lopšinės.Kai mama dainuoja lopšines,vaiko receptoriai nuo gimimo pradeda suvokti dainavimo garsus, jais persismelkti . Deja, taip gavosi, jog šiandein muzika išvaryta iš mokyklos. Ši situacija siaubinga tuo, jog žmogus liovėsi dainuoti>.................<Štai Karlo Orfo sistemos pagrindas Vokietijoje: vaikai nuo mažumės žaidimo eigoje ritmiškai įsisavina muziką. Atėję į mokyklą šio pradinio paruošimo pagrindu pradeda dainuoti. Taigi dainavimo pamokos gula į patręštą dirvą. Šiandein Vokietijoje- 2500 saviveiklinių chorų. Tai didžiulis kultūros sluoksnis.>.............<Kai vaikas dainuoja chore, jo jėgos dauginamos iš dainuojančių šalia skaičiaus! Tačiau svarbiausia - jo emocinė būsena tampa visiškai kitokia, kadangi jis aktyviai muzikuoja. Tą prisimenu iš paprasčiausios vidurinės mokyklos muzikavimo. Kai dainuoji, gimsta vaizdiniai, įsijauti, vaizduotė atgyja, turtėja, prisipildo. Štai kodėl nebuvimas mokykloje dainavimo veda į žmogaus asmenybės skurdinimą.>.......<Visada svarbiausiu uždaviniu laikiau parengti kolektyvą taip, kad choras būtų suvokiamas ne kaikp masinis dainavimas, o kaip GARSO MENAS. Ši sąvoka apibrėžia i pokalbį su klausytoju. Šis pokalbis turi būti pakankamai gilus, kad pavyktų pasiekti kiekvieno, kuris mūsų klauso, sielos gelmes. Svarbu ne garsiai dainuoti arba tyliai, svarbu, kad dainavimas įsismelktų į sielą. Tai - svarbiausia visais laikais.>

Muzikinis laisvės triumfas

Art: L. Gutauskas

Kas: L. van Bethoveno Missa Solemnis (Iškilmingosios mišios) 
Kur: Opehausas (LNOBT)
Kada: 2014/01/12
Atlikėjai: dirigentas J.Domarkas, Operhauso orkestras, 2 chorai -  Kauno ir LNOBT,solistai: V. Vyšniauskas, I.Prudnikovaitė , L.Norvaišas, J.Gedmintaitė   
Vertinimai: 10/10

Koks pagarbus atminimo veiksmas  mane labiausiai pradžiugintų, jei būčiau žuvusi drauge su kitais sausio 13-tos herojais? Drįstu, neatsiklausiusi jų artimųjų,  šventvagiškai teigti - žūtį  įprasmintų Gyvųjų  džiugi vienybė šlovinant nepriklausomą  gyvenimą ir atgautą laisvę.  Nepradžiugintų, o nuviltų priešrinkiminis karalienės ir jos svitos performansas  - įsisegti  neužmirštuolę -  masonų simbolį į atlapą. Neužmirštuolę segasi per savo slaptas sueigas masonai, pagerbdami nacių lageriuose žuvusius  jų ložės narius. Manyčiau,  panieka ir arogancija - prilyginti  besąlygiškai pasiaukojusius jaunus didvyrius  slaptojo  pasaulio valdžios  elito suokalbininkams.  Neužmirštuolėse kyšo  pasąmoninė istorinė potekstė - masonai lobsta iš revoliucijų  jaunojo kraujo. 


Iš lotynų kalbos išvertus neužmirštuolė - MYOSOTIS - yra PELĖS AUSIS.Gamtos požiūriu - toks menkas, gležnutis, lengvai sutrypiamas  balų  pakraščių augalėlis, chameleoniškai keičiantis spalvą į žalsvą, jei į jį pūsteli stipresnis nuodingas dūmas.  Tik pavadinimas romantiškas. Ar pelės ausis atlape sumenkino aukas? Ar parodė  bailios šalies-pelės vietą  įsislaptinusioje naujoje masonų ložėje? Bet kokie simboliai turi nesąmoningas ištakas. 


Lietuvos kultūra, muzikinės bendruomenės auksinis elitas  atsidėkojo sausio 13-tos  nemariam atžalynui -  iškilmingai,rimtai  ir pagarbiai -Liudvigo van Bethoveno Iškilmingomis mišiomis.''Iš širdies į širdį"  - pavadino kompozitorius vieną  paskutiniųjų kūrinių, kurį parašė būdamas jau kurčias, visuomenės laikomas kone bepročiu  dėl sutartinių taisyklių nepaisymo. "Iš širdies į širdį" - visomis prasmėmis suskambo didingos mišios operos scenoje , įprasmindamos žuvusiųjų atminimą.      

Vokiečių kompozitorius  ėmėsi kurti Missą (op.123) savo mokiniui, erchercogui Rudolfui, jo įšventinimo  į Olmiuco arkivyskupus proga. Jiedu draugavo.Bethovenas karštai atkalbinėjo Rudolfą neprimti bažnytinių pareigų, atvirai ironizavo šį sprendimą,išduodantį judviejų gyvą tikėjimą . Kurdamas mišias užtruko net  4 metus, įsigilino, permąstė  ne vien muzikinius, bet ir  tikėjimo, pasaulėžiūrinius pagrindus. Missa Solemnis buvo pabaigta kartu su 9-tąja Herojiškaja simfonija. Tarp jų daug bendro-  inovacinės kompozicijos idėjos, D-dur mažorinė  triumfo tonacija.

Art: MKČiurlionis. Saulės sonata

Bethovenas nepriskyrė Mišių religinei-sakraliai muzikai. Jo vertinimuose Mišios - tai tradicinis,  nekatechizuotas žanras, kurį kūrybiškai naudojo  klasikai pirmtakai - Bachas,Haidnas. Bethoveno mišiose  žodžiai - iš bažnyčios talmudų: "Kyrie", "Sanctus", "Benedictus". Tačiau idėjiniame  autoriaus sumanyme, muzikiniame turinyje nėra net užuominos į katalikybės  nuolankumo dogmatus.  Grandiozinėje, monumentalioje formoje ugnimi plaikstosi maištinga, abejojanti mąstančio,progresuojančio europiečio individo dvasia, vedama į pažinimą filosofinių  ieškojimų. Laisvo, dogmatais nesupančioto žmogaus Dvasia pergalingai iškyla virš nuopuolių, turi galios kūrybingai įveikti iššūkius ir kliūtis, brandina  dvasios stiprybę atleisti sau ir kitiems silpnumo akimirkas,tyliai nurimti nežinios, užsimiršimo  liūdesyje ir  vėl atgimti meilėje gyvenimui. 

Ir  tąkart  prie TV bokšto, prie Televizijos  vartų darė žūtbūtinį pasirinkimą, rinkosi  aukojimą  laisvos dvasios žmonės, JIems  nekilo abejonių , kam reikalinga Laisvė, nekilo dvejonių,  kiek dividendų ji turi duoti ir kiek kainuoja, kiek  finansinių parazitų ant jos  pradžioje išpamps, kiek emigrantų  kančiomis išpirkinės  vergų, vagių bei statytinių valdžioje bailumą ir klaidas,  kiek skeptikų bei naujų red-emisarų ją  niekins, kiek silpnadvasių prakeiks .



 MIsa Solemnis - šlovinanti ugninga giesmė laisvai ŽMOGAUS dvasiai.Kompozitorius pats siūlė ją atlikti kaip oratoriją koncertų salėse, ne bažnyčiose.  Neatsitiktinai oficialios bažnytinės muzikos atstovai aršiai užsipuolė Bethoveną dėl Mišių finalo. Paskutinėje fugoje "Dona nobis pacem" skamba pergalingos trimitų  fanfaros ir būgnų marširuotės, ataidi "Odės džiaugsmui" ritmika .Mišios šlovina naujai atgimusį  Tikėjimą gyvenimu ir Žmogaus valios pergale, ne anapusiniais šešėliais. Šlovina galingo choro giesme.

 Bethoveno abiejose  Mišiose dominuoja chorai. Vakar Operos teatro scenoje susijungė net 2 chorai. Didinga garsų galia. Buvo justi unikalus,nepamatuojamas chorų vadovų  P. Bingelio ir V. Radžiūno parengiamas darbas, išgaunant vieningą  sudėtingo, aštriabriaunio, polifoninio kūrinio  vokalinį skambesį. 

Art:  M.K.Čiurlionis

Lietuvių iškilūs muzikai padarė nacionaline prasme žygdarbį, vertą  Sausio 13-tos aukų atminimo: suvienijo kūrybines pajėgas iškiliam aktui, pakilo virš asmeninių ambicijų ir pragmatinių vienadienių interesų. Parodė pavyzdį valdantiesiems, nuolat isteriškai, buožiškai besigrumiantiems dėl lovio,praradusiems strateginės vienybės orientyrus, suglaudusiems mėlynas uniformuotų  pelių ausis prieš Briuselio diktatą.  

Opera užleido pelningą savaitgalio sceną,  maestro J.Domarkas dirigavo  kitam, ne savo  bethoveniško repertuaro orkestrui, P.Bingelis irgi santūriai liko už kadro. Aukščiausio rango solistai paaukojo laiką, rado langus tarptautiniuose užimtuose grafikuose, rimtai , solidžiai- ne dėl paukščiuko pasirengė  ir susidainavo - gi politikierių ir valdžios atstovų nebuvo. Asm. vertinimuose per 100 pozicijų pakilo G.Kevišo organizacinis talentas ir pilietinė pozicija.

Neapsiverčia  liežuvis (e-klaviatūra)  kritikuoti koncerto  smulkmenų. JOs akivaizdžiai atsirado dėl bendrų repeticijų stokos ( išties - juk susieiti visiems iš skirtingų miestų -  brangu,  niekieno nefinansuotas,neparemtas  proginis projektas). Juolab mišios  nuoširdžiai buvo atliktos "iš širdies į širdį".  Naujai atradau I. Prudnikovaitės  dramatinį, savitą, stilingą mecosopraną. Ji ūgtelėjo link žvaigždės. Maestro  J. Domarkas plačiais, didingais mostais kreatyvino, laikė tikrąsias mišias  sau artimoje- kovos už  humanizmo idealus- stichijoje. Dar sykį įrodė, jog Operhauzo orkestras  gali skambėti koncertiškai, filharmoniškai, kai prie pulto stoja ekstra klasės DIRIGENTAS - lyderis-galva (head).

Išgyvendama, moteriškai  vidujai išverkdama, atgailėdama  mūsų visų  bendrus kritusius sūnus, dukras, užsidegdama vėl ir vėl gyvenimo kūrybai  šiuosyk  Bethoveno mišiomis, gal pirmąsyk per minėjimą ne graudenausi, o  tyliai džiūgavau . Štai ji - tikroji laisvė. Geriausių chorų ir orkestrų, pagrindinio  šalies teatro vadovai  drąsiai, laisvai , be partijų ar bažnyčios emisarų nurodymo, be kapitalistinio išskaičvimo  savanoriškai  išpildo  taip reikalingą mums visiems Rekviemą , patys pasirenka kūrinį ir atlikėjus, surenka pilną salę klausytojų, prezentuoja aukščiausią europinę kultūrą, kokia begali būti  ką tik vergijos  atsikračiusioje šalyje, būsimuose Šiaurės Atėnuose.        

Art:Ed Pires. L van Beethoven 

 MIntys į šoną '1: Jauniesiems blogo skaitytojams trumpai pristatau, kaip panašios  svarbios istorinės akimirkos paminėjimas atrodytų prie okupantų tarybukų. JIs apskritai nebūtų įmanomas, nes buvo leidžiama minėti tik bendras sovietų istorijos datas, ne nacionalinius įvykius. Galbūt išradingi muzikai kažkaip jį  partizaniškai priderintų  prie Staryj Novyj god , tačiau kūrinį   būtų reikėję patvirtinti partijos komitete, jį atrinktų koks , na, tarkim, A. Kubiliaus ar A. Butkevičiaus  nesukultūrintas patarėjas pacukas. Solistai būtų surinkti iš skirtingų respublikų, kad atstovautų internacionalą, ne vietinės žemės kultūrą. Į valstybinės dienos minėjimą  sugužėtų  Centrinio partijos komiteto nariai, nomenklatūra  su žmonomis ir spec. pakvietimais. Paprasti žmonės, kaip aš, ten nepatektų. Solistai dainuotų valdžios išrinktiesiems, ne piliečiams, už kurių laisvę ir pasiaukojo Nepriklausomybės jaunuoliai.

 Mintys į šoną'2: Vakar ryte susirašinėjau su jauna lietuve mama iš Australijos, aktyvia  lietuvybės puoselėtoja. JI paklausė:  Turiu I jus dar viena klausima, nzn ar atsakysit. Kaime, kur tevai gyvena, 10 km atkarpa nuo Alytaus link Lazdiju, daug avariju, daug serganciu sizofrenijom ir kt ligom is niekur, ne genetiskai. Pvz kaimynai saziningi, gerasirdziai, o ju 4 dukros serga dvasinem ligom. Zmones klause kunigo, kodel taip, kodel tiek baisiu avariju toj atkarpoj, serganciu jaunu zmoniu. Jis  pasidomejo ir per pamoksla aiskino,  kad toje atkarpoje Napoleono kariuomene ejo, prievartavo ir zude moteris, vaikus, net toj vietoj po ta garsia pusim buvo apsistojes. Zmones iki siu dienu pasakoja apie tai, o paskui karo metu ten frontas buvo, mano tevu zemej, masine vokieciu kapaviete, kuriu niekas normaliai nepalaidojo. Kunigas siulo kaip iseiti statyt kryzius, ten melstis. Prie mano tevu sodybos stovi kaimo kryzius. Kaip kitaip valyt ta biolauka, kur, issivaizduoju, daug beprasmiu nenaturaliu mirciu?

Art:M.K. Čiurlionis. Laidotuvės.

Tuokart  atsakiau iš bendros patirties ir žinojimų: " Negalima gyventi ant kapaviečių, visus kaulus reikia iškasti ir perlaidoti. Mat smurtiškai nužudyta siela vis grįžta prie savo kaulų, jaukia gyvųjų  ramybę. Smurto apvalymui statomas akmeninis paminklas, didelio akmens su užrašu pakanka.Vakarų Europoje miestelių   centre stovi akmeniniai memorialai karo aukoms, net pavardės iškaltos. Dar gerai muziejuje kraštotyros  stendą parengti apie Napoleono laikų žudymus, to krašto žmonių kančias, perleisti  aukų kančią sukultūrinta forma per gyvųjų sąmonę. Taip vieta ir išsivalo. Nelabai tinkai statyti medinius kryžius - jie naujas aukas toje vietoje "pakabina", įtraukia į mirusiųjų  laukų zonas."

 Per  vakarykštes mišias išgyvenusi  apsivalymą ir  dvasios pakylėjimą, žinau dar vieną  veiksnų atoveiksmi smurtui, krauju aplaisčiusiam besivaduojančią  iš pančių pavergtą Žemę. Tai ryškiausių, elitiškiausių  jos talentų jungtinė  širdies oratorija, teigianti GYVENIMĄ LAISVĖJE. Širdies giesmė,kuri  gražiausia forma įprasmina  žuvusiųjų pasiaukojimą.