Muzikinis laisvės triumfas

Art: L. Gutauskas

Kas: L. van Bethoveno Missa Solemnis (Iškilmingosios mišios) 
Kur: Opehausas (LNOBT)
Kada: 2014/01/12
Atlikėjai: dirigentas J.Domarkas, Operhauso orkestras, 2 chorai -  Kauno ir LNOBT,solistai: V. Vyšniauskas, I.Prudnikovaitė , L.Norvaišas, J.Gedmintaitė   
Vertinimai: 10/10

Koks pagarbus atminimo veiksmas  mane labiausiai pradžiugintų, jei būčiau žuvusi drauge su kitais sausio 13-tos herojais? Drįstu, neatsiklausiusi jų artimųjų,  šventvagiškai teigti - žūtį  įprasmintų Gyvųjų  džiugi vienybė šlovinant nepriklausomą  gyvenimą ir atgautą laisvę.  Nepradžiugintų, o nuviltų priešrinkiminis karalienės ir jos svitos performansas  - įsisegti  neužmirštuolę -  masonų simbolį į atlapą. Neužmirštuolę segasi per savo slaptas sueigas masonai, pagerbdami nacių lageriuose žuvusius  jų ložės narius. Manyčiau,  panieka ir arogancija - prilyginti  besąlygiškai pasiaukojusius jaunus didvyrius  slaptojo  pasaulio valdžios  elito suokalbininkams.  Neužmirštuolėse kyšo  pasąmoninė istorinė potekstė - masonai lobsta iš revoliucijų  jaunojo kraujo. 


Iš lotynų kalbos išvertus neužmirštuolė - MYOSOTIS - yra PELĖS AUSIS.Gamtos požiūriu - toks menkas, gležnutis, lengvai sutrypiamas  balų  pakraščių augalėlis, chameleoniškai keičiantis spalvą į žalsvą, jei į jį pūsteli stipresnis nuodingas dūmas.  Tik pavadinimas romantiškas. Ar pelės ausis atlape sumenkino aukas? Ar parodė  bailios šalies-pelės vietą  įsislaptinusioje naujoje masonų ložėje? Bet kokie simboliai turi nesąmoningas ištakas. 


Lietuvos kultūra, muzikinės bendruomenės auksinis elitas  atsidėkojo sausio 13-tos  nemariam atžalynui -  iškilmingai,rimtai  ir pagarbiai -Liudvigo van Bethoveno Iškilmingomis mišiomis.''Iš širdies į širdį"  - pavadino kompozitorius vieną  paskutiniųjų kūrinių, kurį parašė būdamas jau kurčias, visuomenės laikomas kone bepročiu  dėl sutartinių taisyklių nepaisymo. "Iš širdies į širdį" - visomis prasmėmis suskambo didingos mišios operos scenoje , įprasmindamos žuvusiųjų atminimą.      

Vokiečių kompozitorius  ėmėsi kurti Missą (op.123) savo mokiniui, erchercogui Rudolfui, jo įšventinimo  į Olmiuco arkivyskupus proga. Jiedu draugavo.Bethovenas karštai atkalbinėjo Rudolfą neprimti bažnytinių pareigų, atvirai ironizavo šį sprendimą,išduodantį judviejų gyvą tikėjimą . Kurdamas mišias užtruko net  4 metus, įsigilino, permąstė  ne vien muzikinius, bet ir  tikėjimo, pasaulėžiūrinius pagrindus. Missa Solemnis buvo pabaigta kartu su 9-tąja Herojiškaja simfonija. Tarp jų daug bendro-  inovacinės kompozicijos idėjos, D-dur mažorinė  triumfo tonacija.

Art: MKČiurlionis. Saulės sonata

Bethovenas nepriskyrė Mišių religinei-sakraliai muzikai. Jo vertinimuose Mišios - tai tradicinis,  nekatechizuotas žanras, kurį kūrybiškai naudojo  klasikai pirmtakai - Bachas,Haidnas. Bethoveno mišiose  žodžiai - iš bažnyčios talmudų: "Kyrie", "Sanctus", "Benedictus". Tačiau idėjiniame  autoriaus sumanyme, muzikiniame turinyje nėra net užuominos į katalikybės  nuolankumo dogmatus.  Grandiozinėje, monumentalioje formoje ugnimi plaikstosi maištinga, abejojanti mąstančio,progresuojančio europiečio individo dvasia, vedama į pažinimą filosofinių  ieškojimų. Laisvo, dogmatais nesupančioto žmogaus Dvasia pergalingai iškyla virš nuopuolių, turi galios kūrybingai įveikti iššūkius ir kliūtis, brandina  dvasios stiprybę atleisti sau ir kitiems silpnumo akimirkas,tyliai nurimti nežinios, užsimiršimo  liūdesyje ir  vėl atgimti meilėje gyvenimui. 

Ir  tąkart  prie TV bokšto, prie Televizijos  vartų darė žūtbūtinį pasirinkimą, rinkosi  aukojimą  laisvos dvasios žmonės, JIems  nekilo abejonių , kam reikalinga Laisvė, nekilo dvejonių,  kiek dividendų ji turi duoti ir kiek kainuoja, kiek  finansinių parazitų ant jos  pradžioje išpamps, kiek emigrantų  kančiomis išpirkinės  vergų, vagių bei statytinių valdžioje bailumą ir klaidas,  kiek skeptikų bei naujų red-emisarų ją  niekins, kiek silpnadvasių prakeiks .



 MIsa Solemnis - šlovinanti ugninga giesmė laisvai ŽMOGAUS dvasiai.Kompozitorius pats siūlė ją atlikti kaip oratoriją koncertų salėse, ne bažnyčiose.  Neatsitiktinai oficialios bažnytinės muzikos atstovai aršiai užsipuolė Bethoveną dėl Mišių finalo. Paskutinėje fugoje "Dona nobis pacem" skamba pergalingos trimitų  fanfaros ir būgnų marširuotės, ataidi "Odės džiaugsmui" ritmika .Mišios šlovina naujai atgimusį  Tikėjimą gyvenimu ir Žmogaus valios pergale, ne anapusiniais šešėliais. Šlovina galingo choro giesme.

 Bethoveno abiejose  Mišiose dominuoja chorai. Vakar Operos teatro scenoje susijungė net 2 chorai. Didinga garsų galia. Buvo justi unikalus,nepamatuojamas chorų vadovų  P. Bingelio ir V. Radžiūno parengiamas darbas, išgaunant vieningą  sudėtingo, aštriabriaunio, polifoninio kūrinio  vokalinį skambesį. 

Art:  M.K.Čiurlionis

Lietuvių iškilūs muzikai padarė nacionaline prasme žygdarbį, vertą  Sausio 13-tos aukų atminimo: suvienijo kūrybines pajėgas iškiliam aktui, pakilo virš asmeninių ambicijų ir pragmatinių vienadienių interesų. Parodė pavyzdį valdantiesiems, nuolat isteriškai, buožiškai besigrumiantiems dėl lovio,praradusiems strateginės vienybės orientyrus, suglaudusiems mėlynas uniformuotų  pelių ausis prieš Briuselio diktatą.  

Opera užleido pelningą savaitgalio sceną,  maestro J.Domarkas dirigavo  kitam, ne savo  bethoveniško repertuaro orkestrui, P.Bingelis irgi santūriai liko už kadro. Aukščiausio rango solistai paaukojo laiką, rado langus tarptautiniuose užimtuose grafikuose, rimtai , solidžiai- ne dėl paukščiuko pasirengė  ir susidainavo - gi politikierių ir valdžios atstovų nebuvo. Asm. vertinimuose per 100 pozicijų pakilo G.Kevišo organizacinis talentas ir pilietinė pozicija.

Neapsiverčia  liežuvis (e-klaviatūra)  kritikuoti koncerto  smulkmenų. JOs akivaizdžiai atsirado dėl bendrų repeticijų stokos ( išties - juk susieiti visiems iš skirtingų miestų -  brangu,  niekieno nefinansuotas,neparemtas  proginis projektas). Juolab mišios  nuoširdžiai buvo atliktos "iš širdies į širdį".  Naujai atradau I. Prudnikovaitės  dramatinį, savitą, stilingą mecosopraną. Ji ūgtelėjo link žvaigždės. Maestro  J. Domarkas plačiais, didingais mostais kreatyvino, laikė tikrąsias mišias  sau artimoje- kovos už  humanizmo idealus- stichijoje. Dar sykį įrodė, jog Operhauzo orkestras  gali skambėti koncertiškai, filharmoniškai, kai prie pulto stoja ekstra klasės DIRIGENTAS - lyderis-galva (head).

Išgyvendama, moteriškai  vidujai išverkdama, atgailėdama  mūsų visų  bendrus kritusius sūnus, dukras, užsidegdama vėl ir vėl gyvenimo kūrybai  šiuosyk  Bethoveno mišiomis, gal pirmąsyk per minėjimą ne graudenausi, o  tyliai džiūgavau . Štai ji - tikroji laisvė. Geriausių chorų ir orkestrų, pagrindinio  šalies teatro vadovai  drąsiai, laisvai , be partijų ar bažnyčios emisarų nurodymo, be kapitalistinio išskaičvimo  savanoriškai  išpildo  taip reikalingą mums visiems Rekviemą , patys pasirenka kūrinį ir atlikėjus, surenka pilną salę klausytojų, prezentuoja aukščiausią europinę kultūrą, kokia begali būti  ką tik vergijos  atsikračiusioje šalyje, būsimuose Šiaurės Atėnuose.        

Art:Ed Pires. L van Beethoven 

 MIntys į šoną '1: Jauniesiems blogo skaitytojams trumpai pristatau, kaip panašios  svarbios istorinės akimirkos paminėjimas atrodytų prie okupantų tarybukų. JIs apskritai nebūtų įmanomas, nes buvo leidžiama minėti tik bendras sovietų istorijos datas, ne nacionalinius įvykius. Galbūt išradingi muzikai kažkaip jį  partizaniškai priderintų  prie Staryj Novyj god , tačiau kūrinį   būtų reikėję patvirtinti partijos komitete, jį atrinktų koks , na, tarkim, A. Kubiliaus ar A. Butkevičiaus  nesukultūrintas patarėjas pacukas. Solistai būtų surinkti iš skirtingų respublikų, kad atstovautų internacionalą, ne vietinės žemės kultūrą. Į valstybinės dienos minėjimą  sugužėtų  Centrinio partijos komiteto nariai, nomenklatūra  su žmonomis ir spec. pakvietimais. Paprasti žmonės, kaip aš, ten nepatektų. Solistai dainuotų valdžios išrinktiesiems, ne piliečiams, už kurių laisvę ir pasiaukojo Nepriklausomybės jaunuoliai.

 Mintys į šoną'2: Vakar ryte susirašinėjau su jauna lietuve mama iš Australijos, aktyvia  lietuvybės puoselėtoja. JI paklausė:  Turiu I jus dar viena klausima, nzn ar atsakysit. Kaime, kur tevai gyvena, 10 km atkarpa nuo Alytaus link Lazdiju, daug avariju, daug serganciu sizofrenijom ir kt ligom is niekur, ne genetiskai. Pvz kaimynai saziningi, gerasirdziai, o ju 4 dukros serga dvasinem ligom. Zmones klause kunigo, kodel taip, kodel tiek baisiu avariju toj atkarpoj, serganciu jaunu zmoniu. Jis  pasidomejo ir per pamoksla aiskino,  kad toje atkarpoje Napoleono kariuomene ejo, prievartavo ir zude moteris, vaikus, net toj vietoj po ta garsia pusim buvo apsistojes. Zmones iki siu dienu pasakoja apie tai, o paskui karo metu ten frontas buvo, mano tevu zemej, masine vokieciu kapaviete, kuriu niekas normaliai nepalaidojo. Kunigas siulo kaip iseiti statyt kryzius, ten melstis. Prie mano tevu sodybos stovi kaimo kryzius. Kaip kitaip valyt ta biolauka, kur, issivaizduoju, daug beprasmiu nenaturaliu mirciu?

Art:M.K. Čiurlionis. Laidotuvės.

Tuokart  atsakiau iš bendros patirties ir žinojimų: " Negalima gyventi ant kapaviečių, visus kaulus reikia iškasti ir perlaidoti. Mat smurtiškai nužudyta siela vis grįžta prie savo kaulų, jaukia gyvųjų  ramybę. Smurto apvalymui statomas akmeninis paminklas, didelio akmens su užrašu pakanka.Vakarų Europoje miestelių   centre stovi akmeniniai memorialai karo aukoms, net pavardės iškaltos. Dar gerai muziejuje kraštotyros  stendą parengti apie Napoleono laikų žudymus, to krašto žmonių kančias, perleisti  aukų kančią sukultūrinta forma per gyvųjų sąmonę. Taip vieta ir išsivalo. Nelabai tinkai statyti medinius kryžius - jie naujas aukas toje vietoje "pakabina", įtraukia į mirusiųjų  laukų zonas."

 Per  vakarykštes mišias išgyvenusi  apsivalymą ir  dvasios pakylėjimą, žinau dar vieną  veiksnų atoveiksmi smurtui, krauju aplaisčiusiam besivaduojančią  iš pančių pavergtą Žemę. Tai ryškiausių, elitiškiausių  jos talentų jungtinė  širdies oratorija, teigianti GYVENIMĄ LAISVĖJE. Širdies giesmė,kuri  gražiausia forma įprasmina  žuvusiųjų pasiaukojimą.