Kaimo studija'15:žaidžiame klases ar dovanojame širdis?

Edos dizainas

Kas: tema " aprenk lėlę" ir mentaliniai dialogai su Čilės genijumi Aleksandru Chodorovskiu ir Argentinos genijumi Chulijum Kortasaru
Kada :2014/10/30

A.Chodorovski: " PAUKŠČIAI, GIMĘ NARVE, MANO, JOG SKRYDIS -  TAI  LIGA."

Meninei kūrybai  būtinas įkvėpimas. Meninės kūrybos užsiėmimams su vaikais prisnūdusiame, spalio tamsos gaubiamame kaimelyje, įkvėpimo reikia dešimteriopai daugiau. Įkvėpimo -  kad  ne tik mažųjų širdis prikeltum gyvenimo džiaugsmui, bet ir pati  nejučia nenugrimztum  į darganotos klimato zonos melancholiją. Šio rudens įkvėpimo šaltiniu  tapo  Čilės  avangardisto Aleksandro Chodorovskio ( A. Jodorowsky) kinas ir mintys.  

A.Chodorovski:" Gyvųjų reikalas yra pasmerktas: šiandien dauguma mano, jog   normalu būti mirusiu."

JO naujausias poetinis , autobiografinis filmas "Realybės šokis "( (the Dance of reality") it ugnikalnio išsiveržimas  palaidojo po apvalančiaja  lavos ugnimi kvailą  stropumą, kurio vedama mėginau  sekti "mokslo patvirtintomis" metodikomis. Šveičiau tolyn  raudoną nepagydamo komunistėlio ir Lenino fano  Džanio Rodario "Fantazijos gramatiką"(Šviesa, 2001). Dar toliau nusviedžiau paranojinę A.Jacikevičienės "Gamtos pažinimo mokymo metodiką" ( šviesa, 1989). Ir atviru veidu atsigręžiau į Chodorovskį.  Menininkas,  85-ies metų amžiaus, sukūręs gyvasties ugnimi žaižaruojantį filmą, yra  neabejotinai vertas išklausymo ir dėkingų pasekėjų  pagarbos. MOkausi šiuo metu iš jo  nepasiduoti  visuomenės stereotipams ir  išsaugoti neišsekamą gyvastingumo versmę - širdyje, ne smegeninėje.     

A. JOdorowsky

A.Chodorovski: "Menas- tai grožis. O kas tai yra? Tai vienintelė siaubo porcija, kurią  turi jėgų iškentėti. Menas - tai irgi baimė, tačiau tai maloni baimė, malonumas. Meno viršūnė - tai poezija, Poezija leidžia mums gyventi  visame šitame būties siaube."
 
 Antroji pamokos dalis paliko didesnį įspūdį. Aikštelėje, ten kur statau mašiną,  Eda subraižė kreida klases, mergaitiškiausią vaikystės žaidimą . Skynimuose pakvipo Kortasaro matės aitrumu. Argentiniečių priešakinis mąstytojas, žaisdamas  visuotinų dėsningumų klases, išryškino šiuolaikinio pasaulio esmines dilemas. Jas  rakinėja visi, ieškantys gilesnių prasmių. Ar mūsų studijos mokiniai augdami pajėgs įveikti socialinių klasių- narvelių ribas? Ar  abejingos, sparčiai gyvulėjančios, socialiai griežtai sugraduotos aplinkos klasiniai nuosprendžiai  juos užrakins, pasmerks nusibaigti, nusigerti vargingų šeimų langeliuose? Neseniai išgirdau iš stebėtojų: "Tavo gėris dar atsirūgs, skiri laiką būsimiems banditams. Kiek vilką bepenėk, jis vis vien į mišką žiūrės. Ir mergaitės užaugs kaip jų motinos - pijokės pasileidėlės."  

 KOrtasaras: "Kam gi grumtis prieš visa tai, kas dedasi, kam stengtis viską išsiaiškinti, gilintis į tokias sąvokas, kaip tvarka ir netvarka, laisvė ir Rokamaduras, ar ne geriau daryti taip, kaip daro tasai, kuris snapučių vazonais nustato visą kiemą Kochabambos gatvėje? Ar ne geriau nugrimzti į kvailybės bedugnę, iš kur, atsirakinęs duris, išeitum į išvietę ar Alyvų darželį?"

 

  

 Štai toks kortasariškas "Žaidžiame klases" variantas jiems tesiūlomas  daugumos -  nusikalstamai neveiksnios valdžios, aukštesnių partinių kastų, abuojos kaimynų terpės, t.y. visų faktiškai  atmirštančių, susimazgiojusių socialinių grupių , kurias  bėgėdiškai gaivina  ciniška statistika,  tas žudantis valdžios manipuliavimo įrankis. 

Žaidžiame  popamokines klases

  Pašokinėjusi blausioje tamsoje klasių langeliais , netikėtai pastebėjau nupieštą ant asfalto didžiulę širdį: "Saule, čia tau". JI buvo didesnė už visureigį.  Niekas niekada nedovanojo man tokios gražios, ugnimi plazdančios didžiulės širdies. Kieno ji?

Mažoji dvynukė Valerija: -  Nupiešiau didelę, nes labai labai tave myliu.
Pritūpiau ir ją mamiškai apkabinau.Jaučiausi šalia menka ir niekinga su   galvą  alinančiais kortasariškais klasių  ir gyvenimo schemų  subraižymais.

 Kortasaras "Taip, tačiau kas mus išgydys nuo duslios ugnies, nuo ugnies, kuri neturi spalvos, kuri išsiveržia vakarop Jušet gatvėje  iš laiko išėstų  laiptinių ir mažyčių koridorių, nuo ugnies, kuri neturi pavidalo, kuri laižo akmenis ir tyko durų kiaurymėse,kaip mums būti, kaip nusiplauti jos saldžius nudegimus,kurie nepraeina, o gyvena mumyse, susiliedami su laiku ir prisiminimais, su visu tuo, kas prie mūsų prilimpa ir  sulaiko mus čia, kas skausmingai  ir palaimingai  dega mumyse, kol mes  nesuakmenėjame"

  - Mergaitės, ar žinote kodėl  esu  maža, o Valerija - didelė? 

Viktorija:  - Todėl , kad tupi, o ji - stovi, atrodo aukštesnė. 
 

Didžioji antiklasinė širdis

Mokytoja:  - Vat ir ne. Valerijos meilė yra didesnė už manąją. Visi, kas myli, žiūrint iš žvaigždžių ir Dievo taško  - yra aukštaūgiai  milžinai. O visi, kas neturi širdyje meilės, tėra juodos skylės, maži nematomi, nelaimingi skruzdžiai, šokinėjantys nežinia kokiu tikslu   per  klasių langelius. Mes visi  menki  prieš Mylinčius  Milžinus.  Ar prisiminsite šią pamoką? 

Art: NOrman Lindsey. Audience. 

Visos apsikabinome draugystės glėbyje.
Diana pasiūlė: - Pasisukame ratu susikibusios už rankų!   

Negi šiaip suksiesi? Reikia kažko gero išmokti. Išmokome tiesiog gatvėje, po blausiu žibintu,  baškirų liaudies šokių žingsnelių, kuriuos  moksleivė parsivežiau iš Ufos šokių kolektyvų sąskrydžio.
 Ir graikų sartakis, parsivežtas iš Chalkidikės vakarėlių,   pasklido kaime azarto žiežirbomis.

Viktorija įsijautė: - O kai būsime didelės ar galėsime visos su tavim gyventi ir visko mokytis? 
MOkytoja: - Ne, tai neįmanoma. Esu pamokose gera, nes nereikia tvarkytis buityje, jūsų maitinti ir prižiūrėti, tik kuriame ir žaidžiame,  prastai gaminu, kai kuriu - nieko aplink nematau. Būčiau prasta mama. Kas mus maitintų?     
Eda: - MOku kepti blynus. 
Agata: - Ir visos išmokome  klijuoti lėlėms drabužius. 

Dianos dizainas

 KOrtasaras: "Dauguma mano, jog meilės esmė - išrinkti moterį ir ją vesti. Ir renkasi, prisiekiu  tau, pats mačiau. Argi  galima pasirinkti meilėje, argi meilė nėra žaibas, kuris trenkia į tave staiga, prismeigia prie žemės vidury kiemo.Sakysite,jog todėl ir renkasi, nes myli, o aš manau, jog atvirkščiai: Beatričės nesirenka, Džuljetos nesirenka . Nesirenka gi liūties, kuri plūsteli ant galvų  išeinantiems  iš koncerto ir akimirksniu permerkia juos kiaurai.""

 Deja,  pirmoji pamokos dalis  nebuvo vykusi. Vyliausi, jog sukurs fantastines, menines  lėles. Tačiau tam reikalinga mamų ir knygelių, filmukų  praturtinta ar prigimtinė vaizduotė.Paprasčiau buvo įsikūnyti  madingais dizaineriais ir tiesiog aprėdyti  baltus lėlių kūnus įmantriais medžiaginiais kostiumais.Nusiplūkėme , veidų spalvinimą ir šukuosenas atidėjome sekančiai pamokai. 

 KOrtasaras:"Mąstau apie daiktus: apie skryneles, apie namų apyvokos rakandus, kurie kartais išnyra rūsiuose, virtuvėse, atokiose slaptavietėse ir kurių paskirties jau niekas nesugeba paaiškinti. Kokia tuštybė manytis neva  suprantame, ką daro laikas: jis laidoja savus mirusiuosius ir sergsti raktus. Ir tik sapnuose, tik poezijoje ir žaidime atsitinka taip: uždegi žvakę, praeini su ja per koridorių - ir netikėtai pažvelgi į tai, kas buvai anksčiau, į tai, kuo, dar nežinia, ar jau tapai".

Andreikos policininkas 

 Mažasis Andreika, kurio  didysis brolis lūkuriavo už durų, aprėdė manekeną  mėlyna policininko uniforma. Kaip įprasta lygiavomės į avangardą - aprenginėjome lėles, kūrėme jų asmenybinius  paslaptingus ir patrauklius įvaizdžius. Lygiagrečiai  -triusikinės-mėsaininės vartotojų visuomenės "priešakyje"  gyvos kompleksuotos suaugusios lėlės,  kurias Beata Tiškevič surikiavo  į apšalusių sustingėlių  vorelę , sušoko pavėluotai į paskutinį  moteriškumo mainstreamų  vagoną. Nusižeminusios  piršosi, parsidavinėjo viešam populiarumui, nusirengė gėdingai iki  vizitacinių triusikų. O kas belieka, kai neturi talento ir kitokiu būdu negali atkreipti į save nuogybių ištroškusios medijos dėmesio, likti  geidžiamame VIP'ų langelyje ?

foto N. Rekašiūtė. Projektas:" Mes - moterys"

A. Chodorovski".Ką aš manau apie visuomenės ateitį? Manau, jog visuomenė bus suskirstyta į apvalius švytinčius žmones ir begemotus.  Begemotus su didžiuliais nasrais, be akių ir ausų, o jų milžiniškoje sūbinėje bus durelės. Kartas iš ten,s kaip iš patrankos, išlėks  mėšlo sviediniai ir užmuš kitus begemotus. Vietoj nosių begemotai turės pirštą , ir jie svajos, kad apvalūs žmonės jį pačiulptų. Ir jie turės dievą - permatomą begemotą, kuris tuštinasi angelais. Štai ką aš manau apie visuomenės ateitį."

 Kortasaras  priminė neišvengiamas  klases: "ir kaimo mergaitėms kažkada teks  prieš kažką nusirenginėti, jei norės lengviau, be vergiško prakaito
prasimaitinti".  Nagi ne! Ugdysimės asmenybinį, ne beatinį-triusikinį moteriškumą.  KOl vaikai negrabiai dabino skudurėliais lėles, paprotinau, kur pravers šie įgūdžiai:
- Kai būsite mamos,  irgi rengsite savo mažylius, puošite vyrus ir pačios puošitės, kad būtumėt gražios.     

Dominykos ir Aurelijos "ponios"

Žiūrint, kaip negrabiai, nelygiai  mažiausios karpė Ingos atsiųstų medžiagų skiautes, dingtelėjo, jog pirmoji būtinybė šioje pradedančiųjų   pameistrių erdvėje - ne meno pamokos, o - siuvimo mašina. Pramokusios siuvimo, paauglės taptų laisvesnės ir aprangos pasirinkimuose, ir ateities uždarbiuose.. Siuvimo mašina bibliotekoje? Chodorovskis  neabejotinai palaimintų  šią idėją, atveriančią skurdo vaikams  platesnius laisvės kelius.

     KOrtasaras: "galbūt tai yra  gyvenimas - traukiniai, kurie išveža ir atveža žmones, kai tuo tarpu tu su įmirkusiomis kojomis stovi ties namo kampu ir klausai mechaninį pianiną ir juoko griausmus, kurie veržiasi iš salės , o tu  trainiojiesi prie įėjimo, nes ne visada yra pinigų įeiti vidun. "

Kaimo studija'14: laiškai - ženklai-prisilietimai

Kas: tema:  įspūdžiai po  kelionės į spektaklį
Kada: 2014/04/23

Art: J.-F.Millet. Messages from the sea.

Dieną paženklino reikšmingi laiškai. Skaitydama pirmąjį whatsapp'e sušilau  atšiauriame spalio gruode. Tiek daug jis spinduliavo jautrumo, dvasios jėgos,  nuoširdaus  palaikymo, kurio nesuteiktų  psichotreningai ir saviįtaigos, vitaminai ir raminamieji, žaliavalgystė ir kylantys ekonomikos rodikliai. Draugė rusė  parašė  lietuvei merginai, kuri  psichologiškai palūžo pirmoje darbovietėje, patarpininkavau persiunčiant gerąją žinutę:

"Dorogaja... Milaja nasha devochka, devushka:)  ocenj chociu pozelatj terpenija i vsegda veritj v glavnuju celj, kotoruju ti uze ja uverenna imeesh. Na puti k etoj celi, vsegda bivaet slozno ( tak skazatj besplatnij sir toljko v mishelovke), no prelestj v tom ,cto tebe nikogda ne dajutsia ispitanija sloznee, nezeli ti mozesh preodoletj, znacit ti na eto sposobna, i eto fakt! Oglianuvshisj nazad i vspominaja etu situaciju ti pojmiosh cto eto vsio bilo nuzno tebe, dlia zakalki charaktera i dlia navikov kotorie tebe v buduschem prigodiatsia. Eto vsio radi tebia vse eti sloznosti, no oni vo blago tebe, poverj:) eto ja na opite svojom poniala:) poetomu nos kverhu, misli pozitivnie, ti siljnaja, profesionaljnaja, umnaja! Poverj, potom posmotrish na vsio eto s ulibkoj, i blagodarnostju:) celuju, liubliu:)"
 ( Vertimas: Brangioji... Mieloji mūsų mergaite, mergina :))) labai noriu palinkėti kantrybės ir visada tikėti  pagrindiniu tikslu, kurį tu tiriausiai jau turi. Pakeliui į šį tikslą visada būna  keblumų ( nemokamas sūris būna tik pelėkautuose), tačiau grožis tame, jog tu niekada negauni išbandymų sudėtingesnių, nei sugebėtum įveikti, vadinasi, tu  sugebi juos įveikti, ir tai - faktas! Atsigręžusi atgal ir prisimindama šią situaciją, tu suprasi, jog visa tai buvo reikalinga charakteriui užgrūdinti ir įgūdžiams, kurie tau ateityje pravers. Tai vis dėl tavęs šie sudėtingumai, tačiau jie į gera, patikėk :)) tai aš iš savo patirties supratau:0 todėl nosį- aukščiau, mintys pozityvios, tu stipri, profesionali, protinga! Patikėk, vėliau į visa tai pažvelgsi su šypsena ir padėka :)))  bučiuoju, myliu :)))"              

Kaip gaila, kad kompas neperteikia siuntėjo autentiškų rašmenų. Jie ištrintų  ciniškas abejones, jog - laiškas tėra  "copy-paste from google". Priešingai -  ranka rašytas, rašančiojo kvėpavimo sušildytas ir  intymaus  kvapo palydėtas laiškas yra kaip rankraštinė, manuskriptinė dovana,  gyvo ryšio paliudijimas. Juk kažkas  skyrė  brangų laiką tau  ir tik tau,  rado  vienetinius žodžius man ir tik man, išlukšteno ir pakylėjo kontaktą iš technologijų džiunglių iki sielų muzikinių sąskambių Kažkada visi, nepakantūs žmogaus robotizacijai, visi,  kam rūpi gyvos širdžių jungtys, grįš prie ranka rašytų  laiškų. Juos galima  bus apipiešti emociniais paveikslėliais , palydėti  škicais ir eskizais, t.y. išskirti autorystę  iš beveidžių, negyvų  copypeistinių šypsnių, palikti žmogišką, nekompiuterizuotą pėdsaką kito žmogaus širdyje . Jau  korėjiečiai Samsungo 4D ipadams  grąžino ir rašiklį ir  rašymo ranka programas.  Sunkiai mokausi jų tabletėje lyg pradinukė išvedžioti  savo vardą ranka, kuri  seniai prarado asmeninio, autorinio  šrifto įgūdžius.

  Antrą laišką Diana perskaitė garsiai  pamokos dalyviams.  Jį  išdailino smetonsku, kaligrafiniu dailyraščiu  GINTA, atsiuntusi dar  mums akvarelinio popieriaus, teptukų, Rafaelo saldainių ir nuotaikingų 2015 m kalendoriukų. JOs dukra į siuntinį įdėjo knygą su įspūdingomis iliustracijomis. Sutarėme, kad kiekvienas knygą laikys po savaitę, o po to ją padovanosime bibliotekai:
  
" Sveika, gerbiama Saule ir šaunūs vaikai, 

Gintos laiško faksimilė

Virtualiai Jus pažįstu jau ne vienerius metus. Stebiu Vaikų meno studijos veiklą , iš Jūsų  visų mokausi gyvenimo džiaugsmo, meilės ir nuoširdumo. Kadangi žinau Jūsų vardus, norėčiau trumpai prisistatyti ir aš, nenoriu  Jūsų išgąsdinti.
Esu Ginta, man labai patinka fotografija ir mados istorija. Auginu devynerių metų dukrytę, kuri mėgsta šokti ir žaisti šachmatais. 
Mieli vaikai, linkiu Jums kurti, klausytis širdies , nebijoti būti savimi. Meno paieškos kartais būna labai nelengvas darbas, bet kiek jis teikia atradimų ir džiaugsmo! Siunčiu Jums  dovanų ir geros nuotaikos  saldainių." 

Visi pasijutom ypatingi, atmintini ir dar labiau mylimi. Šią  pakylėtą sielų sąšaukų būseną  nebent  kokia bevaikė  pikčiurna filosofė N. V.  gali pravardžiuoti hipsterių neoekkleziastu. JOs nusivylimui - mums kartu buvo gera taip, kaip jai niekada nebus -  tol , kol nesiliaus kitų  piktai pravardžiuoti ir  rūšiuoti
 ---------------

Po spektaklio su režisiere Agne Dilyte ir aktoriais

 Skubėjome kuo greičiau išsakyti vaizdiniais įspūdžius iš kelionės į teatrą prieš kelias savaites. Irgi parsivežiau neišdildomų įspūdžių. Išvargau nuo įtampos tiek, kad net apsirgau. Vienam žmogui suganyti gatvėmis zyliojantį 10-ką - lyg karinė operacija. Kitomis akimis pamačiau Vilniaus viešas erdves -  jos nesaugios, mirtinai pavojingos vaikams. Įvažiavimas į požeminę aikštelę prie Swedbanko - mirtinas. Stryksi  kas pėsčiųjų zona - ir iššoka iš pragaro mersas į glėbį,  kruvinas trileris .

Trikampės geležinės skulptūros prie Kamerinio teatro - mirtinai pavojingos. Kai vaikai ant jų sulipo fotografuotis -  nesusitvardžiusi ėmiau rėkti, kad liptų žemyn, mat aštrios geležinės piramidžių briaunos tykojo prakirsti jų galvas,  netyčia suklupę jie  kristų pakaušiais iš aukštai ant betono. Didžiausią stresą įvarė dingusi Viktorija - išėjo iš teatro su minia, nepalaukė visų. Neigiamos emocijos - mamų eilėje prie tualeto. Paniekinamai ir niūriai stebeilijosi į tuteišakalbius vaikus, neatliepė jų  pasisveikinimo šypsenų. Skaudžiausia patirtis - neįsidėjau sumuštinių visiems  užkrimsti. Pasirodo,
kai kurie vaikai išvažiavo alkanais pilvais ir spektaklio metu nuolat dejavo į ausį: "Labai pilvą skauda."  Pilvai liovėsi skaudėti, kai užvažiavome pakeliui namolio l į Maksimą ir sukirtome po bandelę su pienu.

Kelias dienas po to  skausmingai krimtausi - na kaip nepagalvojau dėl maisto? Užpavydėjau nesikremtančiai Rasai Dičpetrienei, kuri triukšmingai per radiją reklamavo masinį vaikų bėgimą prieš skurdą ( virš 40 tūks dalyvių). Pagal sumanymą bėgikų tėvai turėjo pervesti litus į fondą "SOS vaikai" , už surinktas lėšas bus statoma  tolimoje Afrikoje  nepamenu - ligoninė ar mokykla. Jei  mūsų studijos vaikai prabėgtų organizatorės maratone, jų skurstančių  draugų  pilvai mažiau maustų iš bado? Kažin... Teisinga, žmogiška, šiuolaikinė  labdara - nunešk  tyliai sumuštinį ar gerus batus pusbadžiam, šąlančiam kaimynų vaikui,  paremk VIENĄ TALENTINGĄ VAIKĄ, kurį pažįsti asmeniškai,  nespekuliuok jo skurdo kančiomis dėl  tarptautinių fondų  steigėjų, nematomų finansininkų pelno. 

 Mūsų  šaunioji, linksmoji Agata galėtų  pamokyti , kaip kovoti su vaikų skurdu, jei valstybė jo aklai ir nusikalstamai  nemato. Nusipirkusi hamburgerį, suvalgė tik pusę, o likusią dalį ir bulvytes free  noriai ir draugiškai padalino bendrakeleiviams mašinoje.       

Kokie stipriausi įspūdžiai iš  Agnės Dilytės  nuotaikingo spektaklio "Negalima!" ? 

"Kampas, kampas" , - mergaitės sušoko ryškiausios personalijos - valdingos Karalienės reguliuojančių  rankų breiką. Priedainis "kampas, kampas" papildė vaikų slaptų šriftų lobyną. Pamokos gale gavau "kampo, kampo" šokį-žinutę  vos tik įsakmiu balsu  paprašiau visų atsitraukti nuo Valerijos ir leisti jai ramiai pabaigti Vilniaus jūrą su gulbėmis.
 
Planetos  danguje. O taip! Antroje vaidinimo dalyje visi vaikai subėga  į sceną ir, pavirtę astronautais keliauja per Visatą, stebi planetas ir žvaigždes  -kino filmą  ekrane. Ši kosminė kelionė įsirėžė ir Dominykos atmintin. Galbūt, jei surasime rėmėjų ar ispanų draugų, nukaksime paaugę į fantastišką nuotykių šalį -  ISLA MAGIC pažintinį ir poilsio parką Sevilijoje. Ten naujausių technologijų Planetariume su šeima   buvom užburti 3D  amerikoniško mokslinio-dokumentinio filmuko apie kelionę per Saulės sistemą..
 www.islamagica.es

Valerija: Jūra Vilniuje

 Jūra. Hm... Kur gi Vilniuje jūra? Ją su gulbėmis  ir debesimis išliejo mažylės dvynukės. Joms jūra nustelbė spektaklį. Pasirodo, jūra - tai  upė Neris. Mažylės dar nematė jūros, neskiriia vandens telkinių. O Neries platybės su siaura Merkio arterija nesulyginamos.Jei Merkys - upė, tada Neris, vaiko žvilgsniui, žinoma - jūra.

Aurelija: kelias prie Vilniaus jūros 

Swedbankas. Jį nupiešė Gintos atsiųstomis kreidelėmis Diana . Prieš spektaklį savo atvežtą žiūrovų grupę pavedžiojau po Swedbanko įmantrų  sodą su vaizdu į upę-jūrą. Viena iš gražiausių  sostinės urbanistinių erdvių. Davėmės 
mediniais laiptais  iki nusiplūkimo. Piešinyje ir užrašas atsirado " Moj Dziatr ". Spektaklis patiko vyresnio amžiaus - virš 8 vaikams, norėtų dar ir dar jį peržiūrėti,  priėmė per iškabą "moj" .

Eda.Malūnsparnis prie Neries

Malūnsparnis.  Eda kruopščiai atkūrė malūnsparnį aikštelėje. Jai teko laimė pamatyti iš arti, nuo banko apžvalgos aikštelės, kaip leidžiasi malūnsparnis, kaip įsodina  keleivius. Jarekas rėkė: "Nenoriu jokio teatro, noriu  tik skraidyti su  malūnsparniu." . Pasidalinau  karčia gyvenimo išmintimi: "tai brangus malonumas, ne visiems įkandamas. Jei užaugęs kažkaip prasimanysi pinigų, skraidysi  kiek panorėjęs, gal ir pats įsigysi savo raudoną  laumžirgį." Irgi  ne perseniausiai užsidegiau aistra išmokti pilotuoti lėktuvėlį ,  atgaivinti  žymių giminaičių aviatorių genus. Deja, lietuviškų pamokų įkainiai mirtinai  nustelbė genų šauksmą ir vaikystės svajonę.

Džipas. Kšysius nupiešė  džipą ir kelią . JIs važiavo anąkart priekyje, labdaros pagalbininko visureigyje. Kelio motyvai atsikartojo daugumos vaikų piešiniuose, Juk keliavo net 30 kiliometrų, asfalto sužymėjimai jų sąmonėje ( ir atmintyje)  susiliejo su  teatro vaidinimu. Pamokos gale gavau vaizdinį Kšysiaus laišką, nubėgo, iš namų atnešė  džiugią ryškiaspalvę Tabariškių bažnyčią: "Saule, tai dovana - tau". Šis jo piešinys buvo nepalyginamai gražesnis , nei paskubomis ką tik pamokoje  pabrūkšniuotas džipas.

- Neimsiu,  dovanok jį mokyklos mokytojai. Jai piešei, tegu  ir turisi. Mums kažkodėl nepasistengei....   

 Kšysius išėjo trumpam pamąstyti. Grįžo su pasiteisinimais:

Tabariškių legenda , dailininkė Ana Krepštul 

- Ne, čia tikrai tau, nuoširdžiai. Tabariškėse irgi gyveno garsi dailininkė Ana Krepštul. JI nevaikščiojo, bet  tapė dailius paveikslus, kaip ir tu. MOkykloje  tapiau dėl pažymio, todėl gražiau išėjo. 


 Atvirai rodžiau  vaikams įsiskaudinimą:
- Nerašau pažymių, dėl to man galima atmestinai , bet ką iškišti ant  geriausio dovanoto popieriaus? Negi tam važinėju, kad liūdintumėt  abilekokiomis  peckionėmis? 
 Kšysus  šįsyk išsisuko:

Art: Kšystof. Tabariškių bažnyčia

- Neleidi flomasteriais, o su jais geriausiai pavyksta. 

 Pasispyriojusi,  priėmiau jo įžvalgų  ryškų  laišką - kaip priesaiką  prilygti  Anos Krepštul dvasios žygdarbiui. Kaip raginimą tapti neatsiejama permanentine  kaimo dalimi, o ne labdaros  turiste , kuri  kaip anuo malūnsarniu nusileidžia  nustebinti cirkais vaikų, negarantuodama jiems bendros veiklos tęstinumo. 

M.Šagalo meilės litografijos Liepojoje

Kas: M. Šagalo litografijų paroda "Stebuklo nuojautos"
Kur : Liepojos muziejuje
Iš kur: iš Prancūzijos privačių kolekcijų.
Kada:  2014/09/28, per uždarymą

 Įstabi  pasaulinio dailininko paroda Liepojoje veikė visą vasarą. Latvijos kurorto muziejus - jaukus, tykus, toks naminis-kiliminis-pašnabždinis, bet su  būtinu šiuolaikiniu tiesmuku dieniniu apšvietimu. Tarsi sutvertas M.Šagalo subtiliajam, punktyriniam, plunksniškai oriniam  braižui ir  miniatiūrinėms  kompozicijoms. Tarkime, NDG platybių  tūriuose jo kūrinių stebuklingas vidinis švytėjimas dingtų,kaip dingsta iš eterio drugelių pasteliniai ornamentai , vos tik jie  pritūpę suglaudžia sparnus ant betono sienos. Užtat mažytėse šiltose  trijose muziejaus  salytėse  trys skirtingi  M.Šagalo  ciklai nutūpė patogiai, įsitaisė kaip namie, intymiai, įvairiais  požiūriais :architektonikos,  temų sąšaukų, biografiniu .

M. Shagal

Pristatytos litografijos iš 3 jų ciklų, ženkliai atskirtų  ir chronologinio Laiko juostoje, ir  menininko meilės raidos bei  kūrybinės brandos Laiko tėkmėje.  


1. 12 Izraelio genčių 
12 litografijų iš ciklo"12 Izraelio genčių" (12 "Tribes of Israel")  - tai eskizai vitražams, kuriuos  70-metis dailininkas  baigė kurti 1961 metais. Vitražai buvo skirti Žydų universiteto "Chadas"  Medicinos centro sinagogai Jeruzalėje. Pradžioje jie buvo eksponuoti Paryžiuje ir Niujorke, ir tik po po kelių metų, 1962-ais  perkelti į Jeruzalės sinagogą.
 Kiekvienos genties kamienui rasta skirtinga dominuojanti spalva-tonacija.  Visi  Šagalo paveikslai -  muzikalūs. Jų  švelni muzika skiriasi nuo šaltų bejausmių  arba aistringai ekspresyvių abstarkcionistų  ideograminių akordų. Skiriasi  atpažįstamais,  žmogiškais, emocinę atmintį sušildančiais  vaizdiniais.Jų kūdikiškas, ir tuo pačiu erotizuotas  tembras - fleitos ar piemens švilpynės. 
"Protestuoju prieš terminus "fantazija" ir "simbolizmas". Mūsų vidinis gyvenimas realus, galbūt, netgi realesnis nei mus supantis pasaulis" M. Šagalas


Biblijos familijų kamienus apraizgo ne šaltos  DNR  struktūrinės spiralės, pernešančios istoriją-informaciją. M Šagalas iššifruoja-išverčia savo tautos  genetinius kodus  į juslinius, emociškai artimus žemiškus meninius vaizdinius . Štai  - avelės  skliaustais pažiro žalioje plynėje ( piemenų dinastija). Štai angelėlių vos įžiūrimi siluetai  melsvais  padebesiais sklando ( gentyje buvo paklusniųjų, romiųjų , dangaus mylimų ir sergstimų). Štai gaidžiai  raudonai gieda  ir ugnines pašvaistes saliutuoja  (kariūnų dinastija).

 M.Šagalo vaizdavimas  neprojektuoja fantazijų,o sulydo ateities atradimų įžvalgas su meniniais vaizdiniais ,turinčiais stiprų  jausminį, net naiviai  humoristinį užtaisą, artimą ankstyvojo Renesanso, Džoto amžininkų italų dailei.Juozapas - su ugnine, ryža ševeliūra, o išdavikas Judas - su trimis pirštais
 

Pabiri  figūrų, augalų ir žmonių siluetai nėra perkeltinių reikšmių simboliai, kokius  visi įpratę matyti kilmingų didikų šeiminiuose herbuose, heraldikos pavelde.  Artimesnė interpretacija :  Biblijos genčių  autentiškų, skirtingų mitologijų ženklai.  Arba - minėtų giminių meniškai interpretuotas infokanalas. Kaip amžina infogija  jis driekiasi  per visuotinę atmintį iš praeities į ateitį. Dailininkas jį išvertė į dailės kalbą. Dailės kalba - universali. Gaila, kad jos mažai kas mokosi. Šiuo  M.Šagalo ciklu , drįsčiau teigti, žydai įamžino, atskleidė  ateities  kartoms savo tautines ištakas, dvasinius kodus objektyviau nei visi jų istorijos tyrimų institutai kartu sudėjus.

 "Mūsų gyvenime,kaip ir dailininko  paletėje, tėra vienintelė spalva,suteikianti prasmę gyvenimui ir menui. Tai  - meilės spalva."

 Pirmąsyk   guašo iliustracijas Šventam raštui dailininkas sukūrė 30-ųjų pradžiioje, pagal  leidėjo A.Volaro  užsakymą. Leidėjas manė, jog menininko braižas  ypač atitinka Biblijos lakonišką paprastumą.  Vėliau  M. Šagalas prisipažino, jog  iliustracijos šventraščiui  nulėmė jo meninius principus, temas. Karinguoju laiku, kai Europa degė fašizmo-bolševizmo masinių  mirčių liepsnose, žydų dailininkas tapė Meilę ir tik Meilę. Tvirtai  įsitikinęs, jog tik ji viena pajėgi gesinti  karo židinius širdyse ir protuose, kurstomuose  pykčio ir neapykantos kitoniškiems, užribiniams. 


Beveik visi vaikiškai tyro menininko darbai -  savotiškos mišios, kurių metu aplinkiniai pakylėjami  skristi  aukštyn su  laimingais įsimylėjėliais, sklęsti laisvai ramybėje ir palaimoje  tarp gėlių, virš vestuvininkų tiltų, virš taikoje nurimusių  ar karo liepsnų laižomų miestų ir kaimų, . M.Šagalo taikius  paveikslus-manifestus  kaip baltąją prievolę reikėtų priverstinai rodyti, tarkim,  neogebelsams sadauskams-kvietkevičiams ir  kitokiems neofašistams, šiandien užlipusiems ant mediabačkos ir kraugeriškai  reikalaujantiems kitų kraujo, kiršinantiems tautas tarpusavyje . Galbūt  paveikti taikių, meilės prisodrintų meninių  vaizdinių,  jie atsivers  į taiką ir  susimąstys, jog dieviškas pasaulis sukurtas - saugoti, branginti žmones, su jais tartis,  o ne juos žudyti, kad ir kokie nepriimtini, baisūs jie atrodytų primityvaus, bet mirtinai pavojingo, pykčio dusinamiems  nacionalfašistams . 
     
 1933 metais Manheimo parodoje  Gebelso įsakymu. visi  M.Šagalo darbai buvo sunaikinti . Tačiau jis  vis vien toliau tapė Meilę  aukštybėse  virš miestų. 1937 metais po Miuncheno parodos  visos 58-ios jo drobės vėl buvo sunaikintos. Taip  stipriai karo demonus ir  pamišėlio Gebelso propagandistus įsiutino Meilės  spalvinė muzika , nustelbianti žmonių širdyse agresyvius propagandinius maršus. Inkvizicijos  laužai nebaisūs knygoms - jos nedega, nes  suskaitmenintos. ar kažkur lieka  paslėptas vienintelis egzempliorius, .Paveikslas sudega amžiams .Pakartotas - jau kito tembro , kitoniškos tonacijos kūrinys, kaip kita išaušusi diena, neturinti nieko bendro su vakarykščiais žvilgsniais ir nuotaikomis . 

2. 13 litografijų iš ciklo  arabų pasakos "Tūkstantis ir viena naktis" 

M. Šagalo mūza - BELA ROZENTAL

Didžioji  M. Šagalo Mūza, jo skrydžių įkvėpėja - Bela Rozenfeld.  JO žodžiai mylimajai ‘Her silence is mine. Her eyes mine. I feel she has known me always, my childhood, my present life, my future. I knew this is she, my wife. Her pale colouring, her eyes. How big and round and black they are! They are my eyes, my soul. FOR MANY YEARS HER LOVE COVERED ALL THAT I HAVE DONE  WITH HER YEARS,  HER LOVE  COVERED  ALL THAT I HAVE DONE  WITH HER LIGHT."
    
Jis  išsiskyrė su Bela 1944-ųjų Niujorke, po žmonos staigios mirties nuo sepsio. Beveik metus, prislėgtas  netekties,  neėmė teptukų į rankas, palūžo depresijoje, išsikraustė  į mažą provincijos miestelį Hajfolzą ( HIgh Falls). Ten ištirpdė, nušviesino nepakeliamą gėlą iliustruotomis pasakomis rinkiniui "Tūkstantis ir viena naktis". Jis išsirinko tas arabų istorijas, kuriose buvo pasakojama apie meilę, jos netektį ir kančias, apie laimę ją vėl suradus.M. Šagalo šviesi, pozityvo ir meilės prisodrinta kūryba - it etalonas jauniems menininkams, kaip vidinį skausmą perlydyti į džiaugsmą, liūdesį - į aukštą polėkį. Be vidinių sąmoningų transformacijų menininkas tampa  smerktinu , amžinybės niekinamu purvo  ir šiukšlių skleidėju: gavo iš gyvenimo smūgį - ir tėškė nesusimąstydamas atgal purvo, juodų  skaudulių dozę   per destruktyvų meną.  

"Kai berniukas pasirodė dervišui"

Pasakos žanras, man regis, artimiausias  naiviai fantasmagoriniam,  senąsias ir autorines mitologijas sintezuojančiam  M. Šagalo  braižui. Vienoje  nedidelėje dailininko litografijoje  stebuklingu būdu sutelpa visas pasakos turinys. Visi epizodai sugula  išvien erdvėje, kurioje išnyksta  bet kokios atskirtys,laiko ribos .Pasakos fabulos branduolinė mifologema  telpa kaip ant vaiko delno. Joje - ir turinys, ir herojai, ir pradžia ir pabaiga.  Tarytum  teksto skirsniai būtų  susprausti  į vieną kosminį mirksnį. Net antraeiliai personažai sukaišomi į visus įmanomus paveikslo kampus ir užkampius, sukabinami po ir virš horizonto linijos,  suprojektuojami kompoziciškai  vienoje pasakos  bendratyje. Visi - mandagiai pakviesti į drobės erdvę,  pristatyti į švelnų sambūvį. Visiems atsirado graži vietelė  ir šansas  pasimėgauti  stebėtojo-vertintojo meile.      
       "Nepaisant visų mūsų gyvenimo sunkumų, saugau tikėjimą meile, su kuria buvau auklėjamas, ir  tikėjimą viltimi , kurią žmogus sieja su meile."    

 13-koje šio ciklo litografijų M. Šagalas atsiskleidžia ne tik kaip stiprus, subtiliai intonuotas koloristas. Jį išskiria, iškelia virš kitų - nepaprastai derminga, tobulai subalansuota  spalvinė kompozicija. Paveikslai - kaip  siužetinės mandalos,  kur visos dalys  yra  visiškoje pusiausvyroje, nepastebimoje iš pirmo žvilgsnio .Net judesys, dinamika  yra matomi, suvokiami perspektyvoje  kaip absoliutus balanso taškas, kanoninės simetrijos skerspjūvis: jame niekas nejuda  iš taško A į tašką B , o  esti išvien viename  nedalomame amžinybės  taške, kur  atstumai tarp taško A ir B tėra optinė apgaulė, logikos apnuodyto proto  paranki mistifikacija.
. 



 M.Šagalo meilės simetrijos auksinė  ašis - Bela . Arabų pasakos -  tik vienas iš išlikusių-degintų-nesunaikintų jo prisipažinimų meilėje gyvenimo  Moteriai, kuri įkvėpė jį didžiajam menui, skatino  aktyviai reikštis kūryboje .  

"Meilė teikia jėgų žmogui kurti visose veiklos srityse." M.Šagalas

 

3. Iliustracijos Longo pastoraliniam romanui "Dafnis ir Chloja". 


 

  Šį litografijų ciklą 5 ajame dešimtmetyje dailininkas skyrė antrajai žmonai Valentinai Brodskajai , arba mylimai Vavai. JI ištikimai jį lydėjo iki paskutiniojo gyvenimo skrydžio, kai širdis sustojo kylant  daugiaaukščio liftu . Iliustruodamas Longo literatūriškai perpasakotą graikų mitą, dailininkas sėmėsi įkvėpimo  iš viešnagės realioje Eladoje. Karališkos kilmės piemenaičių meilę , himną panteizmui  M.Šagalas ištraktavo savuoju, vaikiško erotizmo stiliumi, kuris tyrai  liudija  pirmų jausmų drovią  nekaltybę, priešišką  Pano orgijų  gamtiniam hormonų šėlsmui.

 Nepaprastai įdomu lyginti, kokios skirtingos Belos ir Vavos periodų paletės, kompozicijos. Vavos ciklas - -žemiškesnis, grubesnis, net kažkiek netašytas. Jai skirtame cikle prikaišiota ožių galvų ir žvėrelių, mitologiškai siejamų su žemaisiais žmonių instinktais.Joje jau nėra  skaisčiai raudonos ir dangiškai mėlynos kontrastų iš Belos periodo.  

  "Man turi reikšmę tik meilė , ir turiu reikalų tik su tais dalykais, kurie sukasi apie ją."