Velykos Londone (4):NG spūstyse prie Van Gogo

Kas: Nacionalinė Galerija Londone
Kada: 20120404

http://www.nationalgallery.org.uk/

Londono Nacionalinei Galerijai  (LNG) paros per mažai. Netgi turint išankstinį planelį-maršrutą. Esu dėkinga  medicinos darbuotojai Giedrei, išdresiravo sudarinėti net laukinėms kelionėms pavalandinį  kasdienį planą.Jos dėka pamačiau Kinijoje tiek, kiek su agentūromis pavyktų per 3-4 atskridimus. Į LNG be asm. maršruto su išprintintu salių planu  geriau kojos nekelti. Netruks pasiklysti, susimakaluoti  tarp epochų, vardų, sunkiai beatgausite kvapą išėję. Kažkuo primena pasinėrimą  prie gyvo koralinio rifo.Beplaukiant apima euforija, žuvys vis gražesnės, akių neatplėši :: vis tolyn, ooo florentiečių portretai...ooo vėlyvieji viduramžiai, ooo Kranachas,  ooo Vermėjėris, ooo olandų peizažai, iki impresionistų jau atplaukiau  iš paskutniųjų jėgų, į galą  net nesidarydama į šalis.

Tiesa, buvo viena poilsio stotelė anglų dailės 34-ojoje salėje, ties Geinsboro "Rytiniu pasivaikščiojimu" .Ten odinės sofos patogios su atlošais, hyperrelaksinės. Tačiau poilsio akims ir ten nėra. Aktyvi komunikacija su paveikslais tęsiasi .Geinsboro portretus, spėju, turėjo omenyje O. Vaildas "Doriano Grėjaus portrete". Jų žvilgsniai veria kiaurai lyg pozuotojai įdėmiai stebeilytųsi iš anapus, Pirmąsyk tą patyriau  Bato (Bath) Holberno muziejaus salėje. Stovi ir jauti nugara, kaip Selinos žvilgsnis kiaurai veria nugarą 
Žr. www.holburne.org/muse/search/item.cfm?MuseumNumber=L2001.1
    

A.de Messina . Laiminantis Kristus

A. Baldovineti. Geltona mergina 

Mįslė, atspėkite,kas autorius?Vienas vertingiausių LNG paveikslų

Niekas  neįspėjo, net įtarti negalėjau, kad  galerijoje  teks irtis su minia ar pro minią. Prie impresionistų  lankytojai grūdosi kaip Vilniuje pensininkai rytais prie Maksimos lovių  su išmetamais nuolaidiniais maisto daviniais, panašiai plūsta minia į Akropolio išpardavimus  Nuo meno apkvaitę lankytojai   glaudžiais internacionaliais būreliais spietėsi prie Van Gogo ir Rafaelio. Kaip bitės apie medaus korius,  apsalusiais veidais.Tekdavo palaukti. Eilutė, kuri neerzino, o glostė akis. Įtariu, panašus jausmas apima stovinčius po mišių prie ostijos po liežuviu . Nė už  ką nesikeisčiau su jais, perima šviesos dalelę iš vieno sisteminio  tarno. Šedevrų žiūrėtojai  glaudžiasi  prie šviesos versmių, kurios trykšta  be tarpininkų - tiesiai iš Kūrėjo saulėtų šaltinių.
 Beje, lietuviškajame google apie ostiją -  daug paaiškinimų, apie Vermėjėrį net Wikipedijoje nėra  lietuviško įrašo. Tai rodo, kad   niekas LT menotyroje  juo nesidomi ir meile jam mokinių neužkrečia. Gaila. 



Nėi vienoje galerijoje neteko atlaikyti tokių spūsčių. Figueroje, S.Dali rezidencijoje, vasarą irgi kilometrinės eilės prie įėjimo. LNG - nemokama visą savaitę. Ten įeina visi, kas nori, be jokios kontrolės. Eina su vaikais, su kūdikių vežimėliais, su paltais, išsipustę ar raudonai įdiržusiom  rankom po indų plovimo pamainos. Meno klasika, patikrinta laike, priartėjo prie masių. Jau  lenkų santechnikas supranta, kad Kranacho madonos - gražios ( LT žurnalistai - dar ne, toli žaliaakėms pikulinėms iki lenkų santechniko meninio išprusimo ir humanistinės orientacijos). Žinau, ką sakau. Kažkada  du tokie remontavo vonios kambarį. Vienas paprašė leisti po darbo pavartyti įsidėmėtą  japonų haiku graviūrų albumą.Pasirodo, rimtai domisi, daug iš jo sužinojau netikėtų dalykų.

L.Kranachas. Sidabro amžiaus pabaiga

Šis Kranacho darbas susišaukė su M.Formano " Gojos šešėlių" ir A. Tarkovskio "Andrejaus Rubliovo" represijų  motyvais. Abiejuose filmuose  inkvizitorių-valstybininkų  būriai ima sekti  laisvės apsvaigintus piliečius, skųsti juos dėl kiekvienos teisinės smulkmenos. Represiniai 300 smogikų, brolelių dobilėlių ,naujųjų opričnikų  būriai nepaklusniuosius ir laisvamanius išgaudo ir susodina, rimbais įplaka vienodą požiūrį ir paklusnumą viršesnei kūriškai jėgai. 20 metų -  nejaugi tik tiek trunka atokvėpiai, ramesnės pauzės  tarp "RIMBO ir VĖZDO" santvarkų?   

Plaukdama išvien su minia pradžioje net pyktelėjau, kad va, baigėsi tuščių muziejų  rojus,  prisiekę meno mylėtojai ir ekspertai yra pamažėle išgujami  iš ramybės oazių.  Gyvas paveikslas ir jo web-atvaizdas ar net albuminė HD kopija  - nesulyginami. Ne ne ne! Nelygu  gyvas žmogus ir  - atpasakojimas apie jį iš teismo eksperto lūpų. Ryškiausiai  atspaudo neatitikimas originalui matyti  Kranacho vyresniojo darbuose. http://www.nationalgallery.org.uk/paintings/lucas-cranach-the-elder-charity . Jo madonų veido išraiškos, nuogų kūnų odos švytinti balkšva spalva - nenusakomos.Jas reikia pamatyti gyvai, net ne per BBC mokomąjį  filmą.

Ten gimė drambliukės svajonė -  o gal LNG už pinigus organizuoja  mažų grupių  apžvalginius turus, be masių palydos? Betgi britai -  tikri demokratai, ne lozunginiai. Kuo greičiau paprasti žmonės priartės prie didžiosios dailės  lobynų, kuriuos Bažnyčia  tiek amžių godžiai slėpė (ir tebeslepia)  uždarose kolekcijose, tuo aukštesnis bus bendras  šalies kultūros lygis, kils bendri grožio standartai. Mija ar Mikelkevičiūtė jau nebebus renkamos prie seksualiausių, kai atmintyje  puikuosis įspraustos italų Renesanso madonos ar Renuaro Mauduolės.  Dėl  bendro labo  verta  paslėpti snobiškas užmačias  ir susitaikyti su  naujais dailės "mitybos"nepatogumais.

E.Mane "Maksimiliano sušaudymas"

Patiko salių darbuotojų meilumas. Jie nerėkė ir piktai nedėbsojo netgi tada, kai užsimiršusi mergina rankomis ėmė čiupinėti  E.Mane šiurpią  drobę "Maksimiljano egzekucija" . Tik švelniai palietė lankytojos petį. Kultūra, ko norėti.... ŠMC kėdžių niūrios šildytojos šią žiemą  galėjo rungtis hepeningų konkursuose tema "Man šalta, mažai moka, esu pikta ir niekam neleisiu džiaugsmingai  mėgautis ekspozicijomis, gadinsiu, kiek turiu jėgų, nuotaiką "  


LNG  turi vieną didžiausių Renesanso ir ankstyvųjų italų kolekciją. Peržvelgiau per ją  krikščionybės istoriją. Gi  religinės tematikos paveikslų užsakovai buvo ne  karaliai ar didikai. Karaliai  ir hercogai norėjo matyti Savąsias  Didybes, įamžintas genijų, pirkosi bilietą į ateitį, kaip nūnai Virgin raketų skrydžius pas R.Brensoną.  Bažnyčiai rūpėjo įskiepyti tikėjimo pagrindus per antgamtinio mito siužetą. Be Bažnyčios švietėjiškų ir kultūrinimo misijų neturėtumėm meno paveldo.Nenutapę Biblinio siužeto didieji dailininkai negalėtų tapyti  įdomesnių laikmečio veidų ir gėlių arba to, ką jiems liepė širdis,  tas necenzūruojamas Dangaus  radijas:))) Kaip dabar negalėtų pildytis portfolijų-aplankų ,  nesukūrę reklamos įklotams ar skutimosi peiliukams. Menininko nukryžiavimas ant realybės ir dangaus susikirtimo skersinių , tarp duonos kąsnio ir jo nematerialių aukštybių išliks per amžius.  Žiurkinėje šimašių.rinkoje jis nusipigina,sunkiai išgyvena nemeluodamas sau. Diktatūrose - yra prievartaujamas šlovinti stabus. Ajajajai, kokiais šantažais  buvo užlaužti sparnai, tarkime, S.Neriai. Tai  tęsėsi ir  tęsis naujose diktatūrose ir režimuose. Vietoj Kristaus ir Marijos buvo tapomi ir skaptuojami įsakmia tvarka Leninas ir Partija. Vakaruose gal šiandien: Seksas ir  Vaivorykštinė Vagina arba , kaip alternatyva,  Kosmosas ir Širdis. Batkos Baltarusijoje  - Kolūkis ir Gamykla... Sakyčiau , pas mus irgi jau kelia galvas užsislaptinę  užsakovai, diktuojantys  gerai apmokamus kultinius šablonus.. Dėl Angelo esu tikra. Taip taip, Angelus galerijos įsileidžia, juos gerai perka  teisininkai, pagrindiniai  gintaro šalies rmeno kolekcionieriai,  mokyklos ir valstybinės įstaigos. Moterišką tikėjimo pradą šalia angelo atstovauja VALSTYBĖ.  Šlovink ANGELUS ir VALSTYBĘ - turėsi dubenėlį su putra, Kultūros ministerijos medalį ir stipendiją, jauniklių gerbėjų pulkus  soctinkluose ir  oficiozinių menotyrininkų liaupses.  

   

Neatsimenu, kieno tai  modern paveikslas , ne  iš LNG fondų . Tikėtina , Kristus šiandien taip atsidėkotų  už praeities menininkams skirtą "saują ryžių", kad  anie nebadavo .

              
 
Vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo Renesanso italai paliko didžiausią įspūdį. Juose dar necenzūruotas, nenufiltruotas,  inkvizicijose dar nepralobusio Vatikano neužgniaužtas požiūris į žydų biblijinį mitą. Apaštalai su  gaisrais ant galvos. Taip, jie gi buvo  bendraminčiai,  užsidegę viena idėja. Madonos su Dauno sindromu ar darželinukių veidais. Palaimintos, nesugadintos, tyros sielos ir turi atrodyti  kažkiek nepilno proto  Mat proto perteklius neleistų joms šventai įtikėti .Ryškiausi  - tie, kurie peržengė bendrus savo amžininkų kanonus. Mazačą tik pagal istorines datas  ir technikas  galima priskirti prie kvadročento epochos.Išties stilistiškai ir mentališkai (dailininko mintis)  jis lygiai toks pat gotiškas kaip Džotas, ne maža tiek barokiškas ir net siurealistiškas. Jis - tiesiog nepakartojamas Mazačas, vienintelis toks. .     

Mazačas. Mergelė Marija su keturiais angelais

 

D. Girlandajas. Madona su kūdikiu ir šv. JOnas 

J.van Klevė" Šventoji šeimyna" 

 Domeniko Girlandajo Madona sukėlė daug sentimentų. Kaip Mikelandželo fanė mokykloje garbinau ir jo Mokytoją. Girlandajo  madonų atvirukų prikaišiodavau matomiausiose vietose, norėjau būti tokia pat graži, bent kiek panaši į jas :)))) Laimė, jackaitėmis  ir ivanovomis akių kasdien dar niekas įkyriai nezulino. O L.Dziržinskaitės kuodas nedarė įspūdžio, kaip ir V.Tereškovos užkonservuota šukuosena . Botičelio ir Girlandajo merginos man buvo grožio idealas. Dabar jau ne. Sakyčiau,  per daug  kvadročentinio fotošopo. Nudailintos iki saldumo dailininko moters idealo projekcijos. Jam tokių norėjosi, bet ar tokių nušventintų  manekenių buvo tikrovėje ? Olando Joso van Klevė(van der Bekė) Šventa Šeimyna nūnai man artimesnė realistišku pieno kvapu. Ir šiaip įdomus faktas, kiek ilgai tuomet moterys  nenujunkydavo. Gal nepajėgė atsisakyti svaigaus  kūniško artumo, kol vyras pastorius glostė  neatsitraukdamas šventąsias knygas su instrukcijomis, kaip pridera dorai  kanoniškai gyventi?    

 

V. Huberis

Mazačo Šventųjų duetas (1428m)  realistiškai, be transnacionalinių variacijų, priminė,  visuotino mito apie Kristų  žydišką koloritą. Žaviai įtaigią mitologiją, lyg čigonų burtus, iškėlė ir išplatino (krauju įskiepijo)  ši pažymėtoji  tauta.. Kodėl lietuviai, tarkim, savęs nepasižymi kokia NSO parkavimosi aikštele?Ak, tiesa, yra Merkinės piramidė, plūsta ir ten garbintojų minios. Kas galėtų nepatikėti Kristaus holivudine istorija,  kai tiek  nuostabių paveikslų įamžino išmintingus jo istorijos dalyvių, hebrajų  veidus, tiek didingų bažnyčių ir katedrų suprojektavo architektai . Sektum, rodos,  paskui Mazačo romantiškus šventuosius ir gaudytum kiekvieną jų  kabalistinės daugiaprasmybės perlą.

Mazačas . Šv. Džeromas ir Jonas Krikštytojas

    



 Austrą Volfą Huberį pažinojau  gerai iš peizažų. Jo siužetinė kompozicija nustebino. Nepatikėjau, kad tai jo braižas. Paveiksle "Kristus palieka šventą Motiną" atpažinau šviežiai išgyventą psichologinę būseną, išleidus sūnų į UK studijas. Lygiai taip pat paslika  kelias savaites galavausi liūdesyje, kuris nepažįstamas kubiloidų pontijams pilotams. Juk nežinai,bijai net pagalvoti,  kas jį ten vieną gelbės ir slaugys, jei  susirgs. Nežinai,  kaip jis atsispirs žydros mizoginiškos kultūros vaivorykštiniams apynasriams ir Aukso veršio stabams.Ar pakaks galių sekti paskui pašaukimą, ar sutiks Šviesių  Žmonių, padėsiančių jam atsiskleisti pilna jėga, neprievartausiančių  prigimties. Juk aš negalėsiu būti šalia.Manau, ne aš viena alpau ant draugių rankų išlydėdama naujuosius rekrūtus . Karmėlavos aerouoste ne tokių scenų esu prisižiūrėjusi. Kai  ekonominė socialinė alternatyva tėra  kaip "Moters ir 5 jos vaikų" (1672) Le nain Brothers grupės paveiksle, neturim teisės  sulaikyti   brangiausiųjų..                       

Į meno šedevrus žiūrint  pro istorinę-paprotinę-dvasinę prizmę,  jie teikia daug atradimo, atpažinimo džiaugsmo. Nuoširdžiai nepavydžiu seno surėdymo menotyrininkams, terminų žongliruotojams. It  kokie  grindų lakų distributoriai   kažkodėl turi išvardinti  (kas liepė?????) -   kuo,  ant kokios drobės tapyta, kiek sluoksnių uždėta. Mėgaujantis rūšiniu  vynu, juk sveiko proto žmonių  neturėtų dominti techniniai mažmožiai  -  "iš kokio medžio buvo kuoliukas, prie kurio jūrininko mazgu rišo vynuogę". Įdomiau sužinoti apie patį dalininką, jo pažiūras, interesus, meiles. Tai atveria plačiau vartus į jo vaizdinių pasaulius, o ne į ano meto dažų pramonės galimybes.

Ilgiausiai meditavau prie Jano van Eiko "Aldorfinių  šeimos portreto " (1434). Štai kur  gyvos, ne menamos,  Šventosios  Trejybės pašlovinimas. Jame tiek sakralaus paslaptingumo, magiško užšifruoto kodo, kurį norisi įminti, bet neįmanoma. Telieka  kaitalioti versijas - kuo ši šeimynėlė tokia ypatinga. Moteris, visiškai pasitikinti vyru, nušvitusi ramybėje ir laukime. Vyras,  sudraudžiantis įspėjančiu gestu nedrumsti judviejų intymių laukų. Žiūrint ilgiau iš arti tarsi atsiduri su jais viename kambaryje. Perspektyvos fokusas.       

 Renesanso ne šventųjų portretuose mirga marga negražūs žmonės, pirkliai ir hercogai, kariai ir senatoriai . Jie turėjo pinigų paveikslams pas genijų. Natūraliai gražūs žmonės liko už molberto ribų arba pozavo Marijoms ir  Šventiems kankiniams. Olando Kventino Maseiso "Negraži hercogienė" gali būti puiki reklama plastikos chirurgams. 15 amžiuje ji neturėjo pasirinkimo, nors geidė išlikti puošni ir patraukli.   

    
 Prancūzo  Dž Č.Kazino (Casin) "Ulisas po sudužusio laivo" irgi patraukė dėmesį atpažįstama psichologine būsena. Taip atrodė verslininkai ne po krizės, o po naktinės mokesčių reformos. Plaukė plaukė, plukdė Tėvynės ekonomiką, turėjo aukštų svajonių krantų, nieko nepagrobė, nieko neužgrobė  ir - šnaaaaj - bankams pataikaujančių klerkų šobla sudaužė laivynus su gražiausiomis  trispalvėm viltimis. 2010-ais mačiau iš arti. daug  lygiai taip pat susikrimtusių odisėjų.  Didžioji dalis,atsigavę po šoko,  nuplukdė savo laivus tolyn nuo Scilės ir Charibdės (Sodros ir VMI) , nuo sirenų su "antišešėlių" marškinėliais.

Turiu pasiūlymą Londone gyvenantiems emigrantams ir studentams. Darykite  barterinius mainus gyvenamais plotais abiturientams, galbūt giminaičiams. Ryanair bilietas kainuoja kaip vienas  naujas batas. Svarbiau rasti jiems pigią nakvynę ir pabūti gidais dėl transporto ir maitinimo LT mokytojai piršto nepajudins. Jiems nereikia meno.  Net sporto nereikia. Pirkau slides su viena  draugiška klase, sugužėjo lyderio atvesti,  be jokių mokytojų, susiorganizavo ,  net paskolino vieni kitiems litukų pigiausioms  -  ir iščiuožė būriu  į slidžių žygius, be pedagogų žinios. Nūdienos daugumos mokytojų  vertybės kaip Lt rinkodarininkų. Ir tiems ir aniems mėginau savo idėjas pristatyti seminaruose  per dailės iliustracijas. Abiejų grupių elitas sureagavo vienodai sarkastiškai ir agresyviai : "ką ką, kokia mums iš to nauda?Kur lentelės ir skaičiukai?Ar statistiškai tai įrodyta? Skaičiukais, ne paveiksliukais tikime"  Rinkodarininkams atleistina, jie varžosi dėl pelno. O mokytojams?  Pasirodė -  beviltiški, be asociatyvaus mąstymo užuomazgų. Vaikams, jaunoms imlioms širdims,  kaip oro reikia didžiosios kultūros bent jau trupinių. Kam? Kad darbą gautų Vakarų rinkoje intelektualesnį, taigi ir geriau apmokamą. Kad santuoka neapkarstų pramogomis ir rutina. Kad vaikams ir anūkams  įskiepytų  grožio skonį.

Velykos Londone (3): Kjū sodų vaidilutė Mariana Nord

Kas: Marianne North, anglų tapytoja (botanical art), keliautoja, rašytoja
Kur:  Kjū karališki botanikos sodai, Londonas  
Kada:  20120403                                                                               




 Kur bekeliaučiau, kojos  nuveda į autorinius  parkus, botanikos sodus. Juose kaip ant delno sublizga krašto kultūrinis paveldas, grožio sampratos tradicijos ir ...ekonominiai raumenys.  Įdomu lyginti , kaip skirtingai Žemė išbraižo sodų planus skirtingose padangėse. .  

Šventas reikalas - pasitikti Kairėnuose rododendrų žydėjimą gegužės gale, jurginų  įvairiaspalvius gaisrus spalyje, pervažiuoti  senų užmiestinių Pavilnio ar Pakaunės sodų gatvelėmis, pasigrožėti, kaip lietuvių   sodininkai-mėgėjai  išdailina  gėlynais, nusagsto dekoratyviais krūmais namų šventoves. Kaunas pirmauja privačių  sodų paveikslais, ir šunys ten - geriečiai, netrukdo stabtelti ir pamedituoti į autorių menines pastangas. Lietuviški sodininkai, drįsčiau teigti, kūrybingiausi tautinio kultūros paveldo vėliavnešiai,  jie reprezentuoja kraštą, ne viešieji ryšiai. 


Londono Kjū karališki sodai netviska prancūzišku geometriniu , Zuoko importuojamu Vilniun,preciziškumu . Nejaugi meras rimtai mano, kad jam pavyks įveikti Žemės ir Gamtos jėgas????Vilniuje medžiai niekada nebus vienodai suliniuoti,kiek juos bekarpytum, stiebsis ir  keros laisvai pagal savo, o ne jo norą, kiekvienas sau,  kaip Gedimino prospekto  plačialajės liepos,  galėjusios augti dar gerą šimtmetį ir vilioti ekoturistus .Kita čia Žemė, kitos augalų formos. Kas  reformatoriui  išdrįs paaiškinti, kad nekankintų augalų ????

Kew sodai -neišblizginti, nenudailinti,  be kerinčių kraštovaizdžių , be plano, bet su idėjomis  ir tam tikra magija, dovanoja deimančiukus, kuriuos reikia labai pasistengti atrasti :))). Teritorija, neapžvelgiama per vieną dieną, išsiskiria vienarūšių  medžių grupių plačiais  lopais ir oranžerijomis,  prikimštomis  egzotiškiausių  tropinių augalų. Kuo juos ten taip pertręšia? Patalpose palmių lapai kelia stogus, gigantiški paparčiai. Vertas dėmesio Augalininkystės tyrimų centras-muziejus ":Augalai +Žmonės". Kompiuterizuoti stendai su lavinamais žaidimais skirti skatinti eko- mąstymą ir gyvenseną, meilę augalams. Spausdama  mygtukus "taip ir ne" pasimokiau  atskirti kenksmingas trąšas nuo natūralesnių,  pavojingus apdailos lakus nuo organinių, jau su nanotechnologijomis..
        
http://www.kew.org/

Kultūrų  draugystė nuo vaikystės 

Pavasarinė Kew sodų paletė - akvarelinė: rausvos slyvų, baltos obelų ir violetinės magnolijos didelių žiedų bangos. Alėjomis tarp paviljonų davėsi suplūkusių vaikų būriai. Mokslininkai - botanikai sugalvojo žiniukams-smalsukams šventę, kuri vyko kasdien visą Velykų savaitę : "Majų šokolado kelias". Kiekvienas lankytojas iki 12 m įeidamas  gaudavo specialų  velykinį orientacininko žemėlapį .Su juo  reikėjo apibėgti visą sodą ir surasti paslaptingus stulpus su Majų Kalendoriumi, kuriame, beje, ir nužymėta 2012 Pasaulio Pabaiga:)))  Graudu net lyginti  mažų londoniečių  žaismingą pažintinę šventę  bundančios gamtos lopšyje   ir  - religiniais grauduliais-kvaituliais apdujintus  lietuviukus. .Britukai  lavėjo, pažino kūrybą gamtoje išvien su šeima, džiūgavo atradę su draugais naujus pasaulius.Jie šventę šventė. Kur vaikai  švenčia ir krykštauja - ten ir  gerąja Dievo režisūra lengviau patikėti bei įtikinti. :))))

Majų kelio pėdsekiai buvo apsiginklavę  spalvotais pieštukais. Kiekvieną  atspaudą nuo stulpo perpiešdavo  vis kita spalva. Jie trynė ir kolektyvines  fatalistines baimes, įspraustas jų pasąmonėje, neva 2012-ais visi urmu išgaruosim .Močiutės vos spėjo tursenti  iš paskos anūkams. Vigvamuose   jaunosios mokslininkės, apsirengusios Kolumbo laikų keliautojų drabužiais, mokė daryti  origamius iš popieriaus,  spalvinti  augalų trafaretus. Mokė  tik tuos, kurie praėjo  privalomą maršrutą, atsižymėjo prie augančių skirtinguose paviljonuose augalų , kurie naudojami šokoladinių kiškių gamybai. Mokė gaminti šokoladą rankomis. Mokė ištapyti veidą gyvūnų kaukėmis, kaip tikrų indėnų gentyse. Skirtingose metro stotelėse tą savaitę vis pasitaikydavo tėveliai su  laimingais,išsiviepusiais  vaikais, Jų veidai buvo ištapyti tigrais,kiškiais ir kitokiais miško žvėreliais.Laimingas, užsidegęs nauju pažinimu, vaikas nušviesina ir šeimos santykius . Laiminga šeima skleidžia šviesą  dar platesniu spinduliu.  Savadarbius origamius vaikai leido paviljone prie menamo Majų Dievo, tarp lotosų tupinčios Varlės. Materialus , išdrožtas ar ištapytas Dievas tėra kolektyvinių žaidimų  simbolinis stabas. Kew mokslininkai šią svarbią ateities kartų  tiesą dovanojo  įsimintinu žaidimu.     
 http://www.kew.org/news/a-maya-chocolate-adventure.htm

Marianos šventasis  kelias

.M.Nord galerijos vidinė pagrindinė salė 

Neįtikėčiausias atradimas soduose - Marianos Nord  galerija. Įėjus  praradau amą . Mariana, kaip tikra Skorpė, įgėlė į jautriausią vietą. Per 13 ka metų, keliaudama viena, be palydovų nutapė 848 retųjų augalų paveikslus. Vis atrodo, kad dar spėsiu, dar  vis rytoj kada nors, parengsiu  augalų astrotipologijos žinyną,  turėdama idealų  2 ha tyrimų poligoną ir šventą tikslą - pasidalinti žvaigždine augalų kalba, kurios jokie biologai ir ekologai  nežino, nes ilgai dar  niekins planetų  cikliškumo įtakas viskam, kas gyva po Saule. Delsti , vadinasi, smerkti artimiausioje ateityje vandenmėgius - išnykimui. Saulė danguje  nelaukia, plieskia vis aitriau, silpnina šalčio-peklos staigiais kontrastais, gėlo  vandens net žmonėms  ne visiems ateityje  užteks, ką jau čia eglėms, kurios labiausiai bijo  Afrikos karščių šiaurės platumose. 

Mariana Nord ,pagal Velykų savaitės mistinį kanoną prirakino "fitoinformatikės " kryžių: "Vilk,brangute, nes tik tu žinai ir gali". Sėdėjau jos koplyčioje-galerijoje viena, apšalusi. KAIP, KAIP ji TAI PADARĖ????  Kas suteikė tiek jėgų ? Meilė mirusiam tėvui, artėjančios  vienišos senatvės baimės ar pašaukimo galios, būsimų ekokatastrofų įžvalgos? Lyg naujųjų laikų apaštalė  nuo 1871 m. per 13 metų apkeliavo pasaulį  ir K-A-S-D-I-E-N, bet kokiu oru, tapė gamtoje, vienui viena  miškuose-džiunglėse-prerijose-savanose, be apsaugos ir skiepų, tarp aborigenų-dramblių-gyvačių-liūtų,  naująsias ikonas su augalų atvaizdais.  Spalvotos fotografijos dar nebuvo, ji fotografavo teptuku, įamžino  augaliją - vieną vertingiausių  Dievo dovanų , kurią  žmonija gavo  dykai, kaip neįkainojamą paveldą ir turtą. Lyg  neregiai-nežiniukai    niokojame  augalus cheminiais taršalais,  nekontroliuojamais ir nesuskaičiuojamais  elektromagnetinių bangų dažniais, vis klampėjančiu eteriu, GMA atakomis.      
      
Unikali biografija. Užaugo Kew soduose , apsupta tėvo draugų botanikų ir biologų,  bendravo su jo, garsaus UK politiko ir teisininko, draugais - Čarlzu Darvinu, poetu Longfelu. Daug keliavo su tėvu po pasaulį. Jo mirtis tapo sukrėtimu. Skausmui numalšinti, brangiausio žmogaus  atminimui įamžinti M.N. užsibrėžė nutapyti  egzotinius augalus, matytus Kew oranžerijose. Ji pasirinkdavo tuos, kuruos prisiminė iš  Kjū sodo vaikystės ar kurie ją pačią traukė originalia forma. Svarbiausia sąlyga -  kad jie augtų savo natūralioje terpėje, ekonišoje. Nei vienos tapytos gėlės ji nenuskynė, lenkėsi jai. Susigėdau. Viendienius skinu  ir merkiu į indus, net neklausdama jų, ar sutinka pozuoti ...Įdomu, ar Van Gogo saulėgrąžos atrodytų kitaip natūroje? JO aguonų laukų energetika išties kitokia, gyvesnė. Pasitikrinau per pojūčius - Londono nacionalinėje galerijoje prie jo darbo pastovėjau ilgiau.Marianos gėlės spinduliavo tiek meilės, kiek merktoms saulėgrąžoms nesisapnavo. Tačiau menininėse vertėse, nesiginčiju, Vincentas - be konkurencijos. Marianos realistinė precizika artimesnė  botanikos vadovėlių iliustracijoms, nei  savitiems menininams vaizdiniams. 
Idėja verta diskusijų. Kas žmogui yra reikalingesnis, labiau jaudina ir šildo  - ar jo vaiko pieštas su begaline meile primityvus darbelis, ar dailininko su vardu tūkstančiais įkainota drobė. Yra Vilniuje galerijų , kur sunku ilgiau išbūti, tiek ten kabo meistriškų, bet negatyvą spinduliuojančių, energetiškai  kenksmingų darbų.

M. Nord kelionių skrynia

Marianos, kaip menininkės, pasišventimui nežinau analogų. Keliavo viena, laivais, arkliais, drambliais, su didžiule medine skrynia . Tai buvo laikai, kai moteris viena į teatrą neturėjo moralinės teisės įžengti.Dažus  susirasdavo ar net pati pasidarydavo augalinius toje vietoje, kur apsistodavo. : Kanada, JAV, Tenerifė, Java, Ceilonas, N, Zelandija, Australija , Seišelai, Afrika ir kt...



 http://www.bbc.co.uk/news/science-environment-12925305 .

Šį augalą ji atrado, pavadintas M.N. vardu

Iš arti jos gėlės kaip gyvos, spinduliuoja jausmus ir emocijas.  Su fotoaparatu, kaip ir bet kokiu skaitmeniniu skaneriu jų taip fotografiškai tiksliai neatkartosi.Aliejinę tapybos techniką ir tam tikrą žanrinį formatą iš kartos į kartą perduodavo  Anglų karalienės sodo dailininkai, iš kurių  Mariana mokėsi. Jos  darbai  BOTANINĖS DAILĖS (BOTANICAL ART)  pasaulinėje istorijoje  - unikalūs, kaip senųjų meistrų.
Jei ateityje bioinformatikos bankuose išsitrins  kurio nors iš 848 jos augalų  genetiniai duomenys, juos visada bus galima atkurti, sumodeliuoti pagal Marianos paveikslus.
Pati suprojektavo jaukią galeriją, kuri pastatyta jos ir tėvo draugų lėšomis. Galerijos naujajame priestate daug albumų, specialiai skirtų botaniniam menui. A.Švėgždos  žali obuoliukai šalia žiūrėtusi daugiau nei kukliai . Tačiau jie  - brangesni už tulpių ar vilkdagių prašmatnias užsienines reprodukcijas vien todėl, kad savi, gimtoje žemėje užaugę, su atpažįstamu  rūgštoku vaikystės skoniu.
 
 Kjū sode  lengvai palaidojau kelias iliuzijas-žaltvyksles. Pirmoji, esą tapydama gėles atrasiu Ameriką, ją užkariausiu. Kai pamatai didelį knygyną, su vien britų knygomis ir  botaninio meno albumais, supranti, kad  tepajėgsi turškentis gimtojo gėlių darželio rėmuose, laiko neužteks įgusti. Panašus  apmaudo jausmas nelygu  atradus paauglystėje A.Cvetajevą :"jei negali geriau už ją , tai kam tada menkintis papėdėse???"  Antra iliuzija irgi išsisklaidė kaip dūmas. Kjū sode kasmet vyksta pasaulinės mėgėjiškos fotografijos konkursas augalų ar kraštovaizdžio tema su priziniais fondais. Buvo išeksponuoti pretendentai. Lygis,  kuris, tarkim, S.Paukščiui nesisapnavo (jei apskritai ką nors sapnuoja politikuojantys) .Wauuu, filtrai, technika, anturažas, tobula.... Turiu uoslę atrasti dar gražesnių vietų ir boružių obels žiede, gamta man mielai  rodo savo  natūralius menus. Tačiau  gilintis į fototechnikos instrukcijas, nesupainioti mygtukų su laideliais neišeis, apsirgsiu nervų liga. Jau dabar vos susilaikau netėškusi į betoną zoomer'inio Nikono, jis užprogramuotas   atsijungti lemiamu momentu, kai po kantraus  laukimo paukštis tupia  papozuoti rankos atstumu ar surandu, po ilgų tūpinėjimų,  gėlės rakursą . De facto -  technologijos vagia iš manęs auksinius kadrus....

Kew sode grožio, malonumo akiai ir patogumo pramogai -  mažoka, beveik nėra.Užtat idėjų, prasmingų ir įkvepiančių, ekskliuzyvinių dalykų - tik ieškok, ir rasi. Informacija sodininkams: parduodamos retų rūšių  sėklos su sertifikatais:))))..
  

      

Operiniai balsai glamūrinėje drabužinėje

Kas : opera  Manon Lesko
Kur: Vilniaus KOngresų rūmuose
Kada: 2012 gegužės 2 d.

Aprašas : elitinė plaštakė Prancūzijos provincijoje susiporuoja su  verslininku  milijonieriumi Žerontu,  nori blizgiai gyventi,otkutiūriškai rengtis. Ją  iš pirmo žvilgsnio įsimyli kilmingas neturtingas studentas de Grijė. Manon myli studentą, bet ir su skudurais nenori skirtis.Ji nusprendžia pabėgti su Grijė, pasiglemždama brangiausias Žeronto  investicijas- kailius ir brylikus. Žerontas keršija už  išdavystę - įkišą meilužę į kalėjimą. De Grijė meilė be galo stipri,jis dalinasi  su Manon likimu, plaukia kartu su kalinėmis, nukauna  laivo vadą - priekabiautoją, porelė it  Bonė ir Klaidas,  pabėga į dykumą, kenčia nepritekliuose,  kol Manon numiršta  skurdo kančiose  ant studento rankų. 

Vertinimai:

Kino plakatas filmui Manon Lesko '2011

J.Statkevičiaus kostiumai: 10 iš 10
solistai: Asmik Grigorian, Kristianas Benediktas (Vaidas Vyšniauskas), Audrius Rubežius  10 iš 10  

režisūra: Dalia Ibelhauptaitė  - 1 iš 10 
scenografija: Dikas Berdas (Dick Bird)  - 4iš 10


Buvau prisiekusi, jog D.Ibelhauptaitės kūrybą ignoruosiu, negadinsiu skonio. Pakanka  pasiskaitinėti interviu, pažiūrėti pora TV ar jutiūbinių  įrašų, kad po kelių įžvalgesnių  nuskanavimų  paaiškėtų  - "(ne)verta".  "Niekadaniekada neverta"  pasirodė po vulgarių, vampyriškų, seksualiai kapituliacinių  (autorė tarsi šaukte šaukėsi: niekas neima, prievartausiu miestą)  reklamų spektakliui "Svynis Todas" . Primenu : gigantiška mėsmalė malė žmogaus faršą stambiausiu sači-sači stendų masteliu. Menininkas negali būti tiek kurčias , kultūriškai subtiliai ir daugiasluoksnei Vilniaus aurai, galų gale teatrinėms tradicijoms. Žudynes galima įtaigiau išreišti talentinga ideograma, detale, ne ūkininkės maisto ruošos  prisiminimais. Bet .. auksinė reklamos taisyklė: stverk nubukintą, išvargintą  vartotoją  ar žalią jaunimėlį  už apatinio galo, ir jis, seksualiai sujaudintas  mirties įvaizdžių, mazochistiškai atšliauš pas tave, net nesupratęs - ką pametė Londono populiaraus miuziklo "copy-paste" versijoje. Kultūrą, kaip ir bet kokį gyvą reiškinį, susilpnėjus imunitetui,  apninka metastazės. Jas  pastebėti ir gydyti privalėtų budri  ir gaji  profesionali  (  ne tarnybinė!) teatro ar muzikos kritika. 

  Į "Manon Lesko" nuėjau dėl Dž.Pučinio muzikos ir nemokamų pakvietimų. Valiūkiškai pamaniau: užsimerksiu ir paklausysiu gyvai atliekamų arijų. Gyvam vokalui neprilygs skaitmenos, vinilai ir Metropolitan'o pastatymų  antrinės transliacijos Vingio kino teatre.

Retro kabaretas

K.Somovas. Mieganti

Vaidinimui prasidėjus tarsi  nematoma laiko mašina  buvau perkelta į 70-ųjų Operos ir baleto teatrą J.Basanavičiaus gatvėje (dabar ten Rusų dramos teatras). Klasiokės mama dovanodavo pakvietimus, kai Džildą ar Violetą dainuodavo jų kaimynė, lakštingalos balso Jelena Čiudakova . Istorinės paralelės badė akis. Tada  ir dabar -  iš kažkur nužiūrėtos, gal net susiskolintos  butaforinės dekoracijos, būrys hyperemocionaliai susispietusių operos statistų. Kaip anais laikas  jie šeimynišku būreliu bildu-bildu kaukšėjo  butaforiniais batais keisdami dislokaciją scenoje,  nekreipdami dėmesio į dramatiškiausius solistų arijų momentus. Toks pat fiksuotas, iš kelių ložių,  klubinis apšvietimas,  pakrikęs orkestras. Jį  solistams'2012  tekdavo  kartkartėmis perrėkti, kitaip jų nesigirdėjo. Labiausiai rėžė klausą  ritmikos  disonansai: orkestras grojo savo ritmu, prasilenkdavo periodiškai su vokalistų partijos taktais .  Beje, anuomet muzikos mokytojos ne visuomet spėdavo atlėkti pagroti spektakliuose,  kai kurie pultai būdavo tušti, užtat  provincialaus ubagyno valstybinėse dekoracijose, puikioje akustikoje  skambėjo pasaulinio lygio balsai, kuriuos tarybukai laikė paslėpę už geležinės uždangos: J.Čiudakova, V. Noreika, V. Daunoras.  

Partitūra vėl tapo svarbesnė už režisūrą, už vaidinimo vizualumą .  Klausydavome  kadaise pradinukės bežadės tikros operos. Vokalistai stovėjo ir kilnojo diafragmas  lyg įkasti. Tai nebuvo dar svarbu.Juk kažkada į operą eidavo klausyti  tik ryškių balsų. Dabar skrendama į kitą kontinentą  grožėtis  vientisu meniniu  reginiu, kur geriausių  balsų solistai tampa organiška  FANTASTIŠKO, užburiančio  REGINIO dalimi, lyg patektum į fantasmagorinį kitonišką  sapnų pasaulį. Būkite ramūs, vilniškė  Manon Lesko dar ta, senojo  kanono opera. Gal net senesnė, nes salės akustika nepadori, o veiksmo dalys  net neatskiramos nuleista užuolaida su žalia rūtos šakele. Žiauru, tenka sėdėti  dykai ir ilgokai  kramsnoti OHOHO  traškučius, kol scenos darbininkai dalykiškai rankomis sunešioja pufikus, perstumdo dekoracijas. 

Tekstilės fetišai 


Manon  Lesko  pastatymo vizualumo  ir STILIAUS vėliavą išdidžioje vienatvėje  garbingai nešėJuozas Statkevičius. Neįtikėtinai meniški, stilingi  kostiumai pradžiugino, nustebino, įkvėpė. Kiekvieną atskirai galima vertinti  ir aprašinėti kaip meno kūrinį. Ar nupirks  Teatro ir muzikos istorijos muziejus  Manon kolekciją? Būtų neteisinga, jei meninės vertybės  būtų išparduotos ar atiduotos party  nuomai. Stebėjau salės žiūrovus, didžioji dalis, beje, ir aš pati - akylai nužiūrinėjome, mėgavomės kostiumais, tarsi nužengusiais iš 19-20 amžių sandūros dekadanso leidinių. Spektaklio rūbai pirmojoje dalyje ryškumu užgožė veiksmą, net klaidino. Varguolis studentas de Grijė puikavosi lakierkomis, ne prastesnėmis nei  turtingųjų ponų, pirmoje masuotėje jį sunkiai išskyriau iš jų tarpo. Paradoksas, įvaizdžiu  (ypač tie balti stilingi eko-marškiniai), šukuosena  jis labiau asocijavosi su nūdienos pirkliais, nei sceniniai  turtuoliai su  naftalininėmis kailinėmis apykaklėmis. Pastarieji labiau priminė sovietinės nomenklatūros pensininkus su šviežiais cigarų rūkymo įgūdžiais. 

Foto: M.Aleksos  

 Išsipažinsiu. Maskvos Lenino bibliotekoje (didžiausi lektūros fondai tarybų imperijoje) užsisakydavu su  dekanato specleidimais mediafilmukus su rusų ikirevoliuciniais  meno ir literatūros žurnalais "Apolonas",  "Auksinis veršis " (Zolotoje runo), "Germesas". Medžiagą kursiniam apie literatūros  kritikos  istoriją  surinkdavau per pusvalandį, o likusias valandas varvindavau seilę į dekadanso  ir  art nouveau   matines reprodukcijas, pridengtais šilko popieraus  skirtukais. J. Statkevičius ,kaip tikras menininkas, pataikė į  dekadanso manieringąjį stilių, kuriame pirmtakų estetiniai  ieškojimai išbujoja iki pavojingos kičo ribos. Lietuvių dizaineris jos niekada  nėra peržengęs. Jei man  tektų rinktis kaip Manon'ai 2012:   kasdien kaitaliojami Juozuko drabužėliai ar  - storas, socialiai neveiksnus studentas su pištalietu, pasirinkčiau sąlytį  su grožiu. Taip, žinau, esu estetikos manjakė. Bet .. Grožis reikalauja aukų.   

Visi kiti vizualumo kūrėjai nubrido į  eklektikos pievas. Dekoracijų idėja - įdomi. Du  lygmenys. Aukštutinis - greitinėlei. Jame ir vyko K. Statkevičiaus kolekcijos pristatymas, simbolizavęs neva visuomenės grietinėlės viršutinius aukštus. Antroje dalyje veiksmas persikelia  į apačią, Manon jau  veiksmo dugne, tarp kalinių. Išpildymas -  skubota chaltūra. Antroje dalyje pamačiusi savo kompo užsklandą  "Desert", mintyse  nusikeikiau. Ją atsisiunčiau iš pirmos pasitaikiusios skrynšotų  free- laikyklos. Dikas Berdas  šiuo dykumos fotorpintu dekoravo visą scenos plotį. Stilistiškai svetima atrodė Modiljanio Nuogalės (Nude) reprodukcija. Galbūt norėta pabrėžti, kad  turtingos  meilužės statuse Manon  yra pasyvi, depresuojanti  moteris- kūnas. Tačiau asociatyviai, bendroje visumoje  gavosi nonsensas. Modiljanio melancholiškos, intravetiškos, mėnuliškos  moterys neturi nieko bendra su Pučinio aktyviomis, aistringomis, net kažkiek feministiškomis herojėms, metančioms iššūkį visuomenės normoms. Scenogafo pablefuota ir su baldeliais, surinktais padrikai  iš skirtingų rekvizitų .             

  
 Išskirtinis duetas 

Art: A.Mucha

Asmik Grigorian  man labai gaila. Žavėjausi  ryškia jos karjeros  pradžia. Violeta Traviatoje- žvaigždinė partija, tarsi perimta estafetės lazdelė iš J.Čiudakovos.Didžiojoje operoje Baterflai fiaskas buvo dėsningas.Nupuolus su bohemiečių šutve  link greito, pelningo farso,krištolinis dangiškas balsas keršija. Balsas -   dvasinis instrumentas, jautriai reaguoja į vertybių mimikriją ir populiarumo sureikšminimą. Manon Lesko ji sudainavo puikiai, nepriekaištingai, aistringai, net kažkiek demoniškai. Eičiau ir eičiau klausytis jos ir Kristiano Benedikto dueto. Prieš tai perklausiau operos įrašą su Plačidu Domingu ir Monserat Kabaljė palyginimui. Mūsiškis duetas nė per colį nenusileido, kada ir juos kas įrašys? Gi po premjerų entuziazmas priblės, o ainiai verti geros kokybės muzikinio paveldo..

M. Žičiaus foto

Asmik suvaidinta Manon -  aistruolė, ieškanti  tvirtos vyriškos atramos, baikščiai perbėganti iš vieno glėbio į kitą, savotiškai užsikarianti ant kaklo.Manon šokamas striptizas -  tarsi pačios Asmik unikalaus talento autodafė. Lyg  paauglės pasistaipymai   web-pornoverslininkų peržiūroje. Ji ir pinigų  svajonėms nori, bet ir nujaučia, kad  sulig pirmu laipteliu į kūno pardavimo amsterdamus kažką negrįžtamai praras.
Anos Netrebkos Manon  porno nuogybės - natūralios, modernios, atpažįstamos, artimos ir Pučinio dvasiai, ir A.Netrebkos išskirtinei kūniškai gamtinei biofaktūrai  Spazmuojantis krinolinins  striptizas Vilniaus scenoje   - graudžiai apgailėtinas. Arba - arba,  per vidurį  mene nebūna.   

Asmik, pasirodo, pukiai šoka, verta gero choreografo, ne bordelinio pilvo šokio. Pirmoje dalyje smagiai pasportavo - persirenginėjo non-stop greičiau, nei statistai sugužėdavo į kitas scenos aikšteles. Gilūs,  bekraščiai, dramatiški  jausmai, kuriuos ji išreiškė vokalu,  kirtosi su  išoriniu vaidmeniu, kuris ją darė nepatraukliai parsidavėlišką  . Tuo, ką girdėjau,  patikėjau be išlygų. Tai, ką mačiau, kėlė nepatogų juoką.  Asmik buvo priversta vaidinti kaprizingą  koketę, kuriai smarkiai nenuskilo, pasirinkimo rizika neišdegė, mylimasis nesuteikė ilgalaikės meilės garantijų. Jos mirties scena - apviltos, praradusios tikėjimą viskuo, negavusios bonusų už taurų pasirinkimą moters rauda: Ji sielvartauja dėl savęs,  dėl prarasto medžiaginio komforto ir saugumo,  dėl žlugusių vilčių, ne  dėl išsiskyrimo su mylimuoju . Jai būtų nesuprantamas Katarinos iš  Minjelos "Anglo ligonio" stoiškas  laukimas dykumos oloje. Tikėtina, jog  režisierė ir siekė parodyti šiuolaikinį LT elitinės palydovės tipažą. Sutinku,  merdėdama  VU filologo benderyje  ji  irgi raudotų merso, kelionių ir SPA abonementų, ne nutrūkusio ryšio su  antra puse.

K.Benediktu likau sužavėta, atmušiau delnus šaukdama  "bravo". Pilnai pritariu nuomonei, kad jis - "lietuviškasis Pavarotis". Koks balsas, koks atlikėjas! Man komplekcija nė trupučio nekliuvo, netrukdė mėgautis išskirtiniu tenoru.V. Vyšniauskas  smarkiai pasikeitė į gerą,suprogresavo,  neatpažinau.Klausiau prieš kelis metus jo Pinkertono, baisesnio švogždesio neteko girdėti, net ausis užsikimšinėjau po kiekvieno gaidžio.Tuomet jis triumfavo kažkokiame TV operos šou  projekte, balsas natūraliai sulėkštėjo. Dabar - Kristianas (Vaidas)  -  realiame gyvenime yra protestantų  pastorius, susitelkęs  ir dvasiniam gyvenimui. Lai būna kuo tik nori -  lama, klieriku, arkivyskupu, savaitgaliniu bernardinų vienuoliu ar ajatola - kad tik dainuotų  ne prasčiau,  kaip tą vakarą. Jo vaidmuo buvo išjaustas, išgrynintas, įtikinamas, "natūraliai ekologiškas". Įkūnijo Pučinio įsimylėjėlio dramą.. Sakyčiau, jis vedė ir kitus paskui save,  įcentravo.  Taip,  paskui tokią meilės jėgą - kad ir nuogai į dilgėles, ką jau ten į kalinių triumą .

Operos žinovai aiškino po spektaklio, kad jis neva  neturi charizmos,artistiškumo. Nieko panašaus! Jis tiesiog dar nepapuolė į gero režisieriaus rankas,jo valstietiškam stotui dar nerastas modernus įvaizdis. J.Statkevičiui čia nepavyko.  

Kur režisūra? 

 Kur? Kur ji? Jos nebuvo. Režisierė  pasistengė, kad vokalistams būtų nepatogu. Atvirai ir gosliai buvo  reklamuojamas alkoholis ir viešnamio kultūra.Tiek kvaišalų - užribis, prostitučių kaljanas su Juozo skrybėlėm atrodė patraukliau. Intymios scenos davė daug atsakymų apie pačios režisierės seksualinę patirtį. Nelipa gražios moterys  kaip karvės ant vyrų, pažeme nesivalkioja į kojas įsikibusios. Juk Manon - gražuolė, ne jos būdui - žemintis, kaip parodyta. Scena, kur Asmik gundo mylimąjį  vulgariai išsižergusi ant kušetės, o de Grijė ją užniurko, -  sukėlė salei daug  gardaus juoko beskonybe.  Nesupratau, kodėl mylimieji turėjo vienas kitą  nervingai (neva aistringai?) gniaužyti kaip dziudo imtynininkai, kai  tuo metu liejosi  lyguminiai Pučinio  muzikos garsai. Galėtų bent gražiose vietose solistai nurimti, lukterėti, nešmirinėti  nuolat desperatiškai  be motyvacijos.
 Motyvacijos spragų buvo apstu. Ar de Grijė ką  nors nušovė? Perklausiau kaimynų - ne, visi matėm, kad jis į nieką nešovė. Tuomet nuo ko porelei teko bėgti? Libreto siužetinė  linija  buvo sujaukta,  nutraukta,  
finalas tapo nelogišku, absurdišku. Originale jie įvaryti į kampą, bėga nuo bausmės, studentas nužudė . Ibelhauptaitės pateikime jie bėga tiesiog iš laivo, tradegija nusliuogė  iki glamūrinių  romanų  liurlyrikos ir pagalvių plunksnų. Pučinis paliko message amžinybei,  kad meilė -  vienintėlė jėga, kuri  nugali mirtį. Ibelhauptaitės nepmaniškas  message - "štai kaip liūdnai baigiasi, kai susidedi su vargšu dūsautoju"  

Kavianskos klišės su nepo padažu

Man patinka dekadanso dvasia. Joje tiek rafinuoto  nuopolio žavesio,  nostaligškų nuotaikų... Lyg kristų elegantiškai, graudžiai dailiausi lapai, menantys vasaros kaitros spindesį.  J.Statkevičius, kaip tikras menininkas,  pagavo  įvaizdžiais išeinančio, gęstančio  laikmečio  dvasią, ją vaizdingai išreiškė. Socialistinė ideologija atmiršta, jos Leninas - Brazauskas dar vėsta  raudonųjų oligarchų širdžių mauzoliejuose. Nauja ideologija dar neprasikalė želmenimis. Laisvos rinkos  instituto antihumaniškų pacukų cinizmas į ją niekaip negalėtų pretenduoti. Štai tokioje Laiko duobėje, kai prarastas laikas jau nepasiekiamas, tačiau naujų ideologinių gairių  aušra dar nesužėrėjo, menininkai leipsta ar išsidirbinėja, persijoja pernykščius lapus... Jų pozuotoja natūra - tikrovė - dar nepulsuoja pilnakraujais įvykiais ir ryškiais charakteriais.Nyki dabartinų vedlių  vienijanti idėja: "taupykim, kad nebūtų kaip pas graikus, o jei nebėra ko taupyti,  ką gi - toks Dievo pirštas -  lai kiša mergos galvas į britų  amoniakinių dangtelių konvejerio girnas". Tokiame idėjiniame limonade ir prisiveisia  nuopolio veikėjų, kurie uoliai reiškiasi, nes tikri kūrėjai depresuoja. Kepa darbštuoliai romanus, stato spektaklius, kala eiles, suka kinofilmus, vandalų  maigių politizuotą garbinimą irgi kažkodėl vadina "mianūūūū"...
http://www.ndg.lt/index.php?id=138&tx_ttnews[tt_news]=228&tx_ttnews[backPid]=37&cHash=9c23c279ac        

Manon Lesko  bendras vaizdelis tiktų labiau LT  blizgiųjų moteriškų leidinių  rėmėjams ir  ištikimiems skaitytojams paaikčioti: ak kokie ponai, kokios aistros, kokios pozos, kokia meilė, kokie pantalonai. Stilingas glamūras  į laimų-moterų-ievų  žurnalų puslapius, kaip ir į bohemiečių erdves, dar neužklydo, dar reikia eksternu LT žurnalinės (ir vartotojo)  kultūros raidoje įveikti  Dekamerono erotinį,  Rablė kulinarinį, Ruso epistoliarinį ir Zolia kurtuzinį augimo etapus. Teneįsižeidžia tikri kauniečiai inteligentai,  'kavianskas glamūras" - gan aiškiai apibrėžiama stilistika. Ne , ne "garliavinė lapė".Vilnietiška Manon  - "kaviansko glamūro"  prieškario ponička, ištrūkusi iš nepmanų  buduarų . Nelygu  gražuolė Asta Valentaitė.  Bendra  pastatymo atmosfera artima raudomnedžio rojaus tipažų  bandymams imituoti  Paryžiaus etiketą. .

 D. Ibelhauptaitė daro didelį ir labai žmogišką darbą, bando savo silpnomis moteriškomis jėgomis arti kultūros dirvonus,kai tuo tarpu nacionalinės operos vadovai it  nepmanai  skaičuoja pelnus, palieka  LT operai vis mažiau vietos  repertuare, kurį uzurpavo baletas. Kaip Geroji Mama  ji suburia po savo šiltu sparnu talentus, dovanoja laimę atlikti svajonių partijas svajonių operose,kurti ir augti, turėti savo žiūrovą.. Jos prodiuserės talentas - unikalus, vertas apdovanojimų, monografijų  ir didžiausios pagarbos.Iš kirvio išvirti sriubą ne kiekvienas sugeba .Režisūros gebėjimai  vargiai beatsiras. Pabūsiu žiauri, bet šiuolaikinis režisierius nerankioja trupinių iš patikusių, nusižūrėtų filmų, pastatymų,  nelipdo turinio vien iš gero noro pamaitinti, duoti  žvaigždėms užsidirbti. Jis, kaip, tarkim,  E.Nekrošius, kuria savo autonominę Visatą, kurioje viskas - organiškoje  vienovėje, kampai nesipjauna, vinegretas su uogiene nesimaišo. 
       

 -------------------------------------------------------------------------

ДЕКАДА́НС, ДЕКАДЕ́НТСКОЕ ИСКУ́ССТВО (франц. décadence от лат. decadentia — "упадок", cado — "падаю"; см. искусство; сравн. деградация) — общее наименование кризисных, упадочных, пессимистических настроений и деструктивных тенденций. Впервые этот термин в подобном смысле употребил французский философ Ш. Монтескьё в заглавии своей книги "Рассуждение о причинах величия и падения римлян" («Considérations sur les causes de la grandeur des Romains et de leur décadence", 1734). Декадентские тенденции обнаруживаются в переходные эпохи, когда одна идеология, исчерпав свои исторические возможности, сменяется другой. Устаревший тип мышления уже не отвечает действительности, а иной еще не сформировался настолько, чтобы удовлетворить человеческие потребности. Это и рождает настроения тревоги, неуверенности, разочарования. Так было в период кризиса, упадка Римской империи, в Италии в конце XVI в. (см. Маньеризм), в конце XVII в. во Франции (см. "Большой стиль"; Регентства стиль во Франции), на исходе XVIII в. (см. Романтизм) и девятнадцатого столетия (см. Модерн). В декадентские периоды начинает доминировать философия неограниченной свободы личности, поведения, независимого от общепринятой морали (см. искусство и мораль). Поэтому декаданс — не художественное явление, а духовное состояние, мироощущение. Действительность в эти периоды слишком слаба и невыразительна, чтобы найти отражение в философии, идеологии, политике, религии или искусстве. Декадентство — это образ жизни, стиль поведения, но даже в нем отсутствуют целостность формы и последовательность, так необходимые для создания художественных образов и стиля. Поэтому произведения искусства, созданные в периоды декаданса, противоречивы. Чаще они просто слабы и бесстильны, что характеризуется итальянским термином senzatempo ("безвременье, безликое, бесстилевое искусство"). К концу XIX в. во Франции стали все чаще использовать термин "декаданс" (вначале "décadisme"), вкладывая в него положительный смысл. В период "fin de siècle" (франц., "конец века") "декадизм" входил в моду, он ассоциировался с импонировавшими публике настроениями неопределенности, эстетизацией увядания, бледных грез, вялых эмоций и мрачных, тревожащих душу фантазий. Декаданс стал отождествляться с эстетизмом, "стилем модерн" и течением символизма в поэзии, живописи, музыке. 

A.Blok : Настоящее декадентство по содержанию обречено на гибель"².<...>. В подлинном декадентстве из-за разлада с окружающей действительностью теряется сам феномен художественности, нивелируется творческий метод и стиль, к примеру — в авангардизме.  напротив, модернизм находится в оппозиции декадентским направлениям. 

"... kas man iš to, kad užėmiau jo tvirtovę.."

Kas:  neholivudinis filmas "8-ios Zeinep dienos" (Turkija) 
Autorius: režisierius, scenaristas ir prodiuseris  Kemalis Šanas  (Cemal San, g.1966)

Pagrindinė aktorė: Fadik Sevin Atasoj
Aprašas: neįtikėtinai nuoširdi, it apnuogintas nervas ar nutrūkusi dangaus styga, istorija apie meilę mileniumo Stambule  
Vertinimai: 100 iš100.

Norėčiau pasveikinti  Dalią Ibelhauptaitę su praėjusiu gimtadieniu.Neįsivaizduoju, kaip galėčiau jai atsidėkoti už Kemalio Šano,  iki tol negirdėto turkų režisieriaus, trilogiją. Tempdama gumą su draugams pažadėta recenzija apie Manon Lesko  vilnietišką pastatymą ,vis ieškojau  tikslaus rakto į išgirstą šią savaitę glamūrizuotą meilės istoriją. Šįryt  net susiginčijau su nuolatiniu  diskusijų oponentu, kad Manon istorija -retro blusynas, taip jau nenutinka, laikai pasikeitė,  nekabinanti anų laikų tragedija, kad moters jausmai nūnai stipresni, o meilė dar aštresniais kampais. Kad mylinčios širdys junginėjasi  kitokiose, nei patvirkusio abato Prėvo katalikiškai poliarizuotuose pasirinkimų skalėse. Jau ne ties bedugne, skiriančia skudurus/prostituciją/ materiją nuo grynų jausmų/dvasingumo/socioobstrukcijos. Juk kiti laikai - kitoniški meilės vektoriai,  tragiškesni.  
Išgirdau skeptišką priešpriešą : "Rask pavyzdžių šiuolaikiniame mene, liudijančių , kad moteris dar apskritai geba mylėti kaip Manon, o ne pragmatiškai kalkuliuoti  santykių perspektyvas ."

Priėmiau iššūkį, pameditavau, ir - radau!-   web-erdvė, tas unikalus Visatos intelekto neurotinklo besiformuojantis padalinys, paserviravo  turko Kemalio Šano dramą "8-ios Zeinep dienos".

Džemalis Šan į kiną atėjo iš verslo, su ekonomisto-vadybininko diplomu.Pirmasis filmas -  Ali (1996 m.).

"Zeinep "  - pirmasis iš 8-dienio trilogijos, jau pripažintos Rytų kino klasika. Kiti du : "8 -ios Dilber dienos" , 2008, ir " 8-ios Ali dienos".
Kaip ir dera kino menui  - filmas išaugo ant stipraus istorinio pagrindo, ant pasaulinės kino raidos nekomercinių šaknų. Skirtas ne festivaliniams formatams, o neabejingam žiūrovui, ieškančiam kine ne vien  pramogos, o gyvybiškai svarbių atsakymų apie Laiką ir save Laike. Radau daug prasmingų, iškalbingų  sąšaukų su Antonionio poetika, su Raudonos Dykumos  susvetimėjusių širdžių  pasmerktais bandymais tiesti tegu ir nepatvarius  tarpusavio jungčių tiltus, polemiką su  Edriano Laino pornografizuotos aistros 9,5 savaičių anatomija.

Filmas stilistiškai dalinai artimas legendinei  Pamuko "Juodajai knygai".Neatsitiktinai šis romanas guli prie pagridninės herojės Zeinep miegamojo lovos, o Pamuko portretas kabo Ali draugo bute.  Stambulas irgi -lygiomis teisėmis kuria įvykius, savistovis "personažas". Naujakurių  šabloniniai  daugiaaukščiai garantuoja kaimynų susvetimėjimą  beveidėse laiptinėse,akistatose su neveikiančiais liftais, liūdnose autobusų stotelėse,į kurias subrenda rytais tylintys keleiviai nukakti į biurų narvelių-lesyklėles. Senamiesčio kvartalų aidintys naktyje skersgatviai, senų namų mansardose dar išlikusi  šilta, rytietiška, patriarchalinė , skarotų moterų-skalbimo žlugtų sankloda.

Art: Ž.E. Liotardas

 Zeinep - marginalė, atėjusi iš senojo patiklių jausmų ir nuoširdaus tikėjimo pasaulio į dirbtinus urbanistinius kintamų vaidmenų žaidimus. Įstrigusi tarp  dviejų epochų: tarp Manon beatodairiškos aistros ir zvonkių bonkių bankinio susiporavimo. Sustingusi  sparčiai modernėjančios, išorinių jėgų (o ne savaiminio augimo) europietizuojamos turkiškos tikrovės prieangyje. Atsinešanti į ES intertechno lygybę svajonę,   tūkstantmečius kultivuotą skaisčių merginų auklėjime. Svajonę  apie stebuklinį susitikimą su princu. Stiprus ryšys su tradicine, nebūtinai nepažangia ir atmestina,moters savivoka akcentuotas senamadišku juodu aklinu kostiumu "iki kulniukų", vidinių suvaržymų sukaustyta povyza,  baime socializuotis,  nenoru atsiverti lengvabūdiškai šurmulingoms miesto linksmybėms. Jaunos europietės požiūriu, Zeinep -  gydytina sociofobė, prislėgta  vienišės kompleksų, visiška kaimietė, tamsi aaaaazijaaaa. V.Nabokovo ar A.Čechovo ideologijoje ji - tikra moteris, stoiškai laukianti savo Dalios išsipildymo,   iš anksto pažymėta  našlės juodos lemties žymėmis - sutikti ir prarasti.

 

 Fadin Sevik Atasoj ne vaidina, ji - gyvena filmo erdvės realiame laike. Geniali aktorė. Anuk Eme, Vivjenos Ly ir Anos Manjani kalibras. Seniai nemačiau panašios vidinės jėgos, paslaptingų akių bedugnių, pantomimos plastikos , magiškai įtaigaus veido, nesudarkyto  profesionaliai atidirbtų išraiškų ar mėgėjiškų perversijų.
 

Art:Chris Gollon (UK). "Love",2011

Paprastutė trivia.  Vieniša miesto mergina susikuria schematišką pareigų pasaulį-dykrą.Viena aistros naktis su plevėsa pleibojumi prakiurdo jos dirbtinės tikrovės polietileno dangą. Ji  įsimyli,patvinsta jausmais  kaip polaidžio upė,  beatodairiškai paklūsta  moters prigimties šauksmui - nuolankia meile tirpdyti vyro abuojumo kiautą. Feministėms patartina nesikankinti ir nežiūrėti, kaip Zeinep,pametusi galvą ir savigarbą,seka bėglio  mylimojo pėdomis, kaip kamuojasi ilgesyje  ir pakerėta klaidžioja jo slėpynių labirintais. Moterys, kurioms teko laimė mylėti, aptažins "1 prie 1"  dovaną   matyti ir kvėpuoti sinchronu su tuo, kam atvėrė slėpinių kambarius, kas dovanojo gyvenimo spalvas ir skonį.
.
 Zeinep ir Ali  meilė tetrunka 8 dienas. Paskutinė  scena - paraiška į  kino amžinybės aukso fondą. 
Vėl užsimūrijusi  šalčio ir laukimo kiaute, Zeinep sustingusi įtupia  į kompinį narvelį. Vėl - liūdno veido, jau su tragiškos praeities atžyma. Ji bando per jėgą, pro ašarų springulį nusišypsoti, ištempti ligi ausų emosmailiuką, parodomai išsiviepti, juk jos  gyvenimas tęsiasi. Ar jau pasibaigė?...

Nuo F.Felinio "Kelio" pasaulis šviesmylėm  sužiaurėjo. Mazinos tragifarsinė trimitininkė šypsojosi paskutinėje "Kelio" atkarpoje viltingai, ją įkvėpė ir prikėlė žmonės, naivus tikėjimas šviesia rytojaus iliuzija. Fadin herojė pernelyg moteriškai stipri ir sąžininga, kad patikėtų  kuo, kas nepasikartos niekada.

 Fantastiškas, sakyčiau, tobulai meniškas operatoriaus Serpo Kajos darbas. Iš jo mokytis ir mokytis visiems, kas nori daryti gerą kiną. L.fon Triero bendražygiams   belieka slėptis po pernykščiais daniškais lapais. Dogmos paranojiniai, neurotiški kadrų purtuliai konstruojami  dažnai vien dėl  buržuazinio ponto, ne dėl meninės tiesos :))) Turkiška istorija  nufilmuota tarsi  per vaizdo stebėjimo kamerą, per tą totalitarinę vamzdinę spectarnybinę akį, kuri orveliškai stebi mus visus jau kas antrame  miestų žingsnyje.


"...kas  man iš to, kad užėmiau jo tvirtovę" -Zeinep aitraus  monologo refrenas skamba be krislo poetinio patoso. Mylinti širdis prabyla Šekspyro sonetų ir Rumi poemų aukštojoje, minorinėje  tonacijoje, ne Zero slengu.

Aukštajam, elitiniam kino menui  išsamios recenzijos nereikalingos. Su juo dialogą kiekvienas užmezga ir nuolat tęsia atskirai, akis į akį, be tarpininkų.