Žiemos vargai - atraišioti kepurių mazgus, kuriuos per stipriai užveržė jiems sesės broliai. Štai kur prasmingai prireikia ilgų aštrių nagų:)) Ilgiau užtrukau su kiniškos striukės užtrauktuku, naujokė tylenė mergaitė išeidama atkišo tą metalą, su kuriuo ir pati dažnai kamuojuosi viešose rūbinėse, besivilkdama žieminę striukę.Mes vienodos dėl striukių, bet skirtingos patirtyse.
Neįsileidžiu juodos spalvos paveiksluose,ji gąsdina, organiška - hieroglifų tušo grafikoje.Viktorija sukontūravo vaisius tvirtai, riebiai, smalos juodumu.Kai sužinojau po pamokos jos šeimos tragediją, smalą - pamačiau gilesniu kampu, supratau ištakas.
Nagi, teks laužyti vaikų meno terapijoje ledus. Teks sugalvoti Viktorijai temas, kad baubų spalva išeitų iš jos vidinių ir piešinio erdvių pagreitintai, iki vasaros, kol dar studija turi namus - jaukią bibliotekos erdvę.
Įsijautimas į Polį Sezaną "išlindo" vaisių maišu. Sukroviau į jį obuolių, apelsinų, mandarinų, bananų, kivių ir pomidorą.
Kita vertus, seniai kirbėjo noras vaikus pavaišinti gardėsiais . Per dideli, kad siūlyčiau saldainių. Tradiciškai saldainiai - įsiteikimo žymė. Vaisiai - kas kita, nebanalu.Išsirankiojo pagal sorošinį spalvos testą. Lengviausia užduotis - vienspalvis pomidoras- teko mažylei Valerijai.Kivių niekas neėmė, spalviškai nepatrauklūs.
Sužinojo, kad paveiksle turi būti šviesos blyksniai ir šešėliai. Mandarinai atspindi daugiausia šviesos, bananai- dulksvi, standūs, sugeria šviesą . Saulės spindulio krytis - ne prie ko. Tiesiog vaisių energetika skirtinga.
Pradinukės šešėlių išsidėstymo dar nesuprato, tačiau drąsiai brėžė horizontus net natiurmorte , nors jų dar nesimokėme, bet dar nepamiršo, kad žemė atskirta nuo dangaus.Vyresni - lengvai šešėliavo, bet horizontų jų still life'uose nebebuvo...
Viktorijos bananai nusiliejo stačiakampiai ir aštrūs liesi pagaliukai , nors natūroje buvo užsirietę platūs kringeliai . Ji matė jų kosminę - energetinę , ne materialią -daiktinę esmę , kaip Miro. Bananai ir yra energetiniai "spygliai". Ir nereikia mokyti juos "fotografuoti" realistiškai, mat kosminiu požiūriu tai būtų - melas, banano hologramos retušas. Gerai, kad mergaitės geltonų "spyglių" nematė mama, nesipiktino, kodėl mokytoja nepataisė "dailės klaidos".
Ir Dianos obuolys gavosi kaip dėžė - kampuotas. Ji nesureagavo į parodymą, kaip užapvalinti. Stačiakampį obuolį paliko nedailinusi.Hm... Obuolį net trimečiai išraito apvalų arba pailgą sraiginį ovalą. Obuolys pas visus lengvai suapvalėja... Ilgiau pamąsčiusi, supratau, ką mergaitė nesąmoningai pastebėjo. Obuolys - lenkiškas, ilgai nepūvantis, GMP rūšies , t.y. genetiškai modifikuotas. Mokslininkai - agrarininkai pakoregavo jo įcentruoto apskritimo esmę, sukvadratino:))) Vaikas gi nemeluos ir nefantazuos kaip suaugę:)))
Kitas pastebėjimas: vaikams, kurių šeimose nėra tėvo arba jis geria, niekaip nesiseka lieti akvarelės. Jie štrichuoja, ryžtingais potepiais įplaka-įkerta į lapą dažus. Per ankstyva atsakomybė ir smurto randai...
Buvo smalsu, ar suvalgys "natūras" iškart nupiešę?Ne, išsinešė namo, net lauke neužkando, juk ne saldainiai.
Pamoka sutapo su kaimo laidotuvėmis, šio mėnesio didžiausiu įvykiu. Keli vaikai dėl to neatėjo, nes "mirė krikšto mamos mama", privalu išlydėti. Bendruomenę laidotuvės laikinai suskaldė. Naujas parapijos kunigas, griežtas ir principingas ( reta tokių), laikosi kanonų be kompromisų . Jis nežinojo , kad velionė gyveno su trimis vyrais paeiliui ir nesilankė miestelio bažnyčioje. Jam giminės to neprisipažino, nes kunigas būtų atsisakęs dalyvauti apeigose.
Vieniems atrodė, kad negražu apgaudinėti kunigą, jie sielojosi, bet tylėjo. Oponentai buvo tikri , kad tai žmoniška, kunigas per laidotuves privalomas, ir visi būdai šventi jį atsikviesti, net melas.Valydama stalus po pamokos mąsčiau, kaip - teisinga, kaip pasielgčiau jo vietoje? Nebūčiau atsisakiusi, bet ir nuomonę viešai apie tuos "tris vyrus" žmonėms pareikščiau.Vis tik griežtos taisyklės visur ir visada prieštarauja žmogiškoms aplinkybėms, verčia draudimus ir sąlyginumus apeiti..
Pamoka: "Norai - Žuvys" Kada: 2013/02/22 Kur:mūsų kaime
Draugės Austėjos gimtadieniui į tuščią lapą prašyte prašėsi Žuvys, jos saulėtasis ženklas, dvasinių paslapčių archetipas. .
Turiu žuvų prifotografavusi sočiai. Atmintyje - ir Raudonosios jūros koralinio rifo žuvų vaivorykštiniai spiečiai. Kažkodėl visose fotografijose pozuojančios žuvys žiūri dešinėn, atkiša ir kitiems fotografams dešinįjį žandą. Austėjos žuvis "norėjo" žiūrėti kairėn , ir niekaip kitaip.
Įdomu, o kurion pusėn žiūrės kaimo studijos vaikų žuvys? Tai ir nulėmė šiandieninės pamokos temą.
Jau laukė šešeri, nuolatiniai, branduolys. Niekada nežinau, kiek jų susirinks. Kartą buvo 15-ka, teptukų neužteko. Kartą, kai kaimas sirgo, tapė tik 2 berniukai, neįtikėtina, iš pirmo sykio įvaldė A2 formatą ir sudėtingą meškino-žaislo formą, net su šešėliais. Galbūt todėl, kad nežiūrėjau į juos iš dailės akademijos aukštybių, mano smegenys nespinduliavo kreatyvumą stabdančiais draudimais : "kol neišmoksite štrichuoti kubų ir negyvų muliažinių galvų kompozicijos, kaip mes, vargšai diplomantai,liksite mėgėjai , fėė.."
Panašiai kaip Vytauto Ališausko recenzija A.R. Čaplinsko knygai " Vilniaus istorija, legendos ir tikrovė": "Na, jei niekas geriau neparašo, Vilniaus mylėtojas gebės pasinaudoti ir tokia knyga". Cha, gėdinga "intelektualo" autodafė. Taip ciniškai suniekinti viso gyvenimo A. R. Čaplinsko pasišventimą , atsidavimą , visapusišką Vilniaus istorijos išmanymą , 600 psl kolosalų darbą, kuriuo, esu tikra, naudojasi ir naudosis vogčiomis patys istorikai.. Diplomuotiems jis vis tiek bus - fėėė, inžinierius , ne istorikas, jam kažkodėl negalima, neleidžiama liestis ir tyrinėti tai, ką galbūt išpažįsta giliau ir išsamiau, nei valdiški profesionalai.
Jautri tema.Mane pačią gali bet kada atskirti nuo studijos vaikų tūlas paraidinis kontrolierius. Mat esu be legalių antpečių, be meno diplomų . Ir niekam nesvarbu, kad galbūt išmanau dailėtyroje daugiau, nei tie, per kurių barjerus turėčiau peršokti dėl popieriukų , kad vaikams esu reikalingesnė, nei projektiniai formalistai.
Studijos pamokose visu negražumu atsiveria valstybės priešiškumas laisvų žmonių gėrybiniams sambūviams ir kūrybinėms akcijoms. Bet kada gali įžygiuoti prokurorai su kratos orderiais "rodyk , Saule, savo popieriuką, įrodyk, kad nežaloji vaikų, kitaip nubausim už valstybės taisyklių pažeidimus."
Taip, jie turi pagrindo bausti už daug ką.Nekalbam pamokose valstybine kalba. Vaikai - maži, dar lituanisčių mokyklose neišmokyti. Kalbu lietuviškai -jie supranta, slebizavoju lenkiškai - netaiso. Mūsų kalba kita - teptukinė. Tačiau valstybės sąvaduose tokia dar neįrodyta, gali nubausti. Gali nubausti ir už tai, kad iš savo lėšų perku priemones be važtaraščių ir nesumoku mokesčių už vykdomą "ūkinę-meninę" veiklą. Kad grupė susirenka skirtingo amžiaus - nuo 5 iki 15-kos, nežymiu lankomumo,kam? Kam būtų ataskaitos - ponui Dievui? Kad nepaisome jokių metodikų, jas kuriame patys, kolektyviai, laiko nematuojame akademinėmis valandomis. Vaikai paprasčiausiai ilgiau valandos nenusėdi, jie gi vaikai...
Kai dailės mokytojo galvoje nėra mentalinio bloko: "esu išsilavinęs, su diplomu, o jūs dar žali, che-che, nieko dar jums neišeis" , tuomet ir grupė pagreitintai lavėja, randa individualias stilistikas, žaidžia teptuku, nelaukia nuorodų, kaip juo naudotis, klausia, aks neaišku. Sunkiau su tais, kurie iš gerų šeimų. Jie - drausmingi ir išauklėti, užsiblokavę vidujai paieškoms ir eksperimantams, išdresiruoti, laukia paaiškinimų, dairosi į kitus.Neprižiūrėti ir nesureguliuoti , na , pavadinkim juos iš vargingesnių šeimų - laisvi ir spontaniški kaip,motina gamta. Studijos elitas. Kaip ir tie, kuriuos augina močiutės- kaip karaliai karūnuoti beribe senelių meile, išskirtiniai, nes išmyluoti daugiau už kitus.
Privalau kaskart vis nustebinti, sugalvoti vis naują žaidimą, kitaip jie neateis ar pabėgs vidury pamokos. .Absoliuti savanorystė, savanorystės lygiava. Mano ir jų. Dėl to niekas nesijaučia verčiamas, skolingas.Neprivalau tūpčioti su saldainiais, kad tėvai nesiliautų mokėti už pamokų tęstinumą . Jiems nieko nereikia mokėti, taigi nepriklauso nuo tėvų norų, patys ateina neįpareigoti, SAVO NORU.
Smarkiai priklauso nuo draugų. Po 45 min nuo pradžios, kiemo draugai jau trypia už durų, zvangina langus, puldinėja snieguoti: " nagi greičiau, bėgam į kiemą, kiek čia gali terliotis". Danielius nepabaigė meškino fono, net teptukų neišplovė, paknopstom, neapsirengęs išlėkė dūkti su rogėmis . Laukas, laukiniai žaidimai - ir konkurentai, ir pagrindinė motyvacija, kodėl kas savaitę ten važiuoju. Savi, kaimynai, mylimi, socialinė atsakomybė ir moralinė pareiga - kad atrastų spalvotą gyvenimą bežemių ūkininkų rutinoje ir prievolėse.
Atvežiau plačių teptukų. Pasižymėjom kiekvienas atskirai, kad nesipainiotų bendroje krūvoje, Nerchau 16-ka. Atsirado daugiau azarto, ir papildomo laikas,. fonus liejo greičiau, nei su plonais. Bendras džiaugsmas - gavom dovanų , dar - kitokių dažų ir popieriaus. Taip netikėtai, siurprizas, sujaudino iki ašarų . Perdavė Stanislava iš Šiaulių, mažas gerumo stebuklas. Net neprašyta. Kaip ir geruoliai Dastikai, atsiuntė į kaimą dėžę akrilo, po Naujųjų , akrilui teko surengti atskirą pristatymą, vaikai nematė dažų tūtelėse, nežinojo, kaip su jais elgtis.
Užsimerkėm ir sugalvojom norą. Pasirodo, visi turėjo jau tą didelį norą, mokėjo mintinai. Raginau sugalvoti daugiau norų, būtų gi daugiau piešiniuose žuvų, bet paprotino : "Noras yra vienas vienintelis ". Sunkiausia buvo jį išlaikyti paslaptyje. Kas nors vis žiojosi apsiskelbti, bet išmokom pamoką, kad norą galima sakyti tik mamai arba auksinei žuvelei, kitaip neišsipildys. Jei žuvelė pati sau patiks nupiešta, noras būtinai išsipildys. Albertas tapė ir diskutavo su savimi: "Norai niekada neišsipildo, niekada, tą jau žinau." Pasitikslinau, kiek jam metų? 8-eri. O man ohohoho kiek,žymiai daugiau, taigi ir daugiau už jį žinau, žinau netgi, kad: " žuvų išgirsti norai pagreitintai pildosi, kaip stebuklas, juk neatsitiktinai Kristaus apaštalai buvo žvejai, gaudė žuvis ."
Tai Albertą įtikino, mat kaimo bibliotekoje visos sienos nukabinėtos Kristaus atvaizdais.
Vėl įsitikinau, kad klaida - leisti susėsti alkūnė prie alkūnės. Piešiniai gaunasi vienodi, kiti atkartoja tą, kuris pirmas uždėjo spalvas. Artimos piešimo kaimynystės rezultatas: 3 geltonos margos žuvys - mergaičių ir 3 raudonos - berniukų.
Žuvis jie tapė pirmąsyk, raginau paleisti fantaziją, mat gamtoje išskirtinai žuvys- kaip niekas kitas fantasmagoriškos, įvairiaspalvės. Kažkodėl vaikai nenoriai maišo spalvas, nors nesyk mokėmės, žino kaip jas sukurti, Ne, ima gatavas, nekuria savos paletės. Užduotis - kaip pripratinti naudotis įvairove? Kiekvienam nupirkti didžiuosius akvarelės rinkius dar - per brangu. Naudojam po 6-ias grynas spalvas iš rusiškų akvarelės rinkinėlių.
Tik 2 mažųjų žuvys žiūrėjo į kairę. Mažiausios Aurelijos, kuri mūsų būryje pirmąsyk pamatė dažus ir spalvas, ir užsidegė suaugusi būti dailininke. Ir Albertas, kurio vaizdiniai - originaliausi, nuplukdė raudoną karosą į kairę. Nes abu kairiarankiai? Įdomu vis tik - kodėl? Mįslė liko neįminta.Žuvys - nebylios, nepaklausi, kuo skiriasi kairiosios nuo dešiniųjų .
Jau antroji smurto situacija. Eda išsiterlino veidą juodai, pasimetė, kai visi choru pratrūko juoktis.. JIe kvatojosi vis garsiau, kaip įpratę mokykloje, jos akyse tvenkėsi ašaros, neturėjo veidrodžio,mozojosi vis juodžiau. Natūrali reakcija - paimi vaiką už rankos ir nuplauni vandens kibire, nušluostai, nejučia prisilieti prie žando, nėra kitos išeities. Pamokslavimai, kad "juoktis - negražu" -senos pedagogikos metodika, jie kurti žodinei didaktikai.. Nesiliesti ir nesikišti, namatyti vaiko sąlyčio su patyčiomis - naujojo, abejingojo, smurtinio mokytojavimo žala. Apsimazgojus, visiems tapo ramu, psichotrauma nesifiksavo. Jūros vanduo ir pas Edą nusiliejo žydras, be tamsių nuoskaudų plėmų .
Dedu vaikų nuotraukas jų atsiklausiusi ir ... baiminuosi negerų dėdžių gašlių akių. Tebūnie tai tiesiog kaimas, be pavadinimo.Kad jo nežinomi vaikai, studijiečiai, jaustųsi saugūs. Kai Deimantę prokurorai grąžins į normalią, padorią Neringos šeimą, galbūt išdrįsiu ir mūsų švento kaimelio vardą atskleisti, jausiuosi saugi ir ginama GEROS VALSTYBĖS.
Kas: Kv.Tarantino "Išsilaisvinęs Džango" ir Dagur Kari (Danija) "Juodasis arkliukas" Kur: Vilniaus Vingio kino teatras ir torentai Kada:2013/02/03
Vertinimas: abu 10/10 "Džango išlaisvintojo"aprašas: likus 2 metams iki JAV didžiojo pilietinio karo vokietis Kingas Šulcas išlaisvina juodaodį vergą Džango, kad abu medžiotų valdžios premijas sunaikindami paieškomus kriminalinius. Vokietis padeda surasti Džangui jo mylimąją, vergę Brunhildą, kankinamą pas žiauriausią vergų plantatorių Kalviną Kendį (vaid. Di Kaprijas) , pakeliui visi šaudo-gaudo-kankina-kraujas trykšta fontanais.Pabaigos neatskleisiu - nebus kaifo žiūrėti. filmo "Juodasis arkliukas" aprašas: muzikantas, menininkas, grafičių piešėjas Danielius pavojingai balansuoja ant socialumo/asocialumo ribos, jam natūraliai sekasi išsaugoti autonomiją, bet didėja kalnas įvairių baudų už pažeistas taisykles.Lygiagrečiai susikryžiuoja tvarkingo šeimyninio teisėjo Likimo tiesė (kreivė?), šis jau kietai supančiotas Sistemos grandinių ir sąlyginumų , bet ryžtasi žengti pirmuosius žingsnius į Išsilaisvinimą.
-----
Mano galva, "Džango"- geriausias Tarantino filmas. Ir menine, ir idėjine prasme. Jo kūrybos viršūnė.Žinoma, taps kultiniu, kaip Bulvarinis skaitalas. Kai manęs anūkas paklaus, kokia dvasia globaliai tvyrojo 2000 -ųjų 2-ojo dešimtmečio pradžioje žmonių nuotaikose ir pažangiose visuomenėse (ne koncernų valdomos medijos tekstuose ir TV mulkinančiuose paveikslėliuose!), parodysiu jam Tarantino kruvinąjį vesterną: nagi, anūk,pasaulis tvoskė išnaudojamų , išromytų žmonių nematomomis kančiomis ir susvetimėjimu ,o finansinių luomų grobuoniškumas pagimdė Džangą - SUPERMENĄ, kuris vieną dieną atjos ir į Laurų slėnius rauti skalpų ir vaduoti savo laisvių ir beteisių moterų.
Art:A.Kharlamov
Tarantino message: toliau taip negali tęstis. Tą pačią mintį išgirdau iš vienos tyros tikinčiosios , veždama ją nevalytasis tamsiais Šalčininkų raj keliais vakare į didžiulę bažnyčią.Ji valė pastatą veltui ,iš meilės Kristui. Tuo tarpu pastato šeimininkas vaikščiojo su Rolexu ir iš meilės Kristui nesutiko jo parduoti. Parduoti, kad išgelbėtų sielą nupirkęs kontraceptyvų kitai maldininkei, kuri dėl skurdoverčiama gimdyti non-stop, kaip paršus fermoje vargo gadynės išgyvenimui.
Mielaširdinga moteris: "juk taip ilgai netruks, kad žmonės būtų tokie susvetimėję ir vienas kitam pikti, be meilės, dar niekada nebuvo tokio žmonių pykčio ir atšiaurumo". Nenorėjau jai sekti pasakų, kad Kristus viską žino, atsiųs susirūpinęs protingą Premjerą , gabių ekonomistų veiklią komandą, jie sugeneruos projektus, kad atsirastų daugiau darbo vietų, visi vyrai dirbs ir daug uždirbs, jų moterys bus ramios , kad vaikams nieko netrūksta, visi noriai šypsosis ir dalinsis gėriu bei meile. Nedrįsau romiai avelei garsiai ištarti, kad širdį atitirpina ir sužmogina tik meilė (bet kaip ji užgims tarp nūdienos beširdžių?) arba katastrofos, kai kas nors pasvilina padus kaip Džangui, kai mentaliniame progrese žaibu pralenki filosofą Šulcą ir privalai žaibiškai apsispręsti , kieno pusėn stosi : svilintojų ar žmonių, gimusių rūpintis ir atjausti vieni kitus.
Art: Bruce Davidson
Džangas (akt.Jammie Fox) - naujų laikų herojus-mitas , kokius juos anksčiau kurdavo literatūra, o dabar gyvenimas ir kinas..Če Gevara- kilęs iš baltųjų pirštinių, aukštųjų luomų. Juodaodis Tarantino vergas yra per skausmą išsiplėšęs iš kruvinų grandinių.Kai visus seka budrioji kamerų akis,miestų Džangai negali viešintis, bet užrašyti teisybės sloganą - SOLOMON - ant sienos gimtajame mieste,sparčiai privatizuojamame lyg skėrių sulėkusių solomonų ,- dar neatimta laisvo žodžio džangų teisė.
Išlaisvintojas Simonas Bolivaras
Filmas ne apie Amerikos istoriją, o apie dabartį ir ateitį. Karingas , kaip reta, persmelktas kraugeriškų scenų. Kraujas trykšta firminiais tarantiniškais fontanais - dinamiškiau ir, sakyčiau, klipiškiau , nei ankstesniuose filmuose, su ryškiu almodovarišku tomatiniu koloritu. Šunys plėšo į gabalus vergus, kaip kadaise šventuosius kankinius Romos vietininkų -baudėjų arenose. Ant juodaodžių nugarų ugnimi deginami pasmerktųjų baudų ženklai taip realistiškai, net nosį užkutena svilinamos odos kvapas. Operatoriaus kamera nuolat aptaškoma susprogdintų ar iššaudytų žmonių krauju. Bet juk ir gyvenimas už lango - ne Biliūno gailestinga pasaka ir ne Šimonių likimo ramus epas. Jau net Peta aktyvistai(anarchistai) degina ir sprogdina gyvūnų skriaudikų vilas, nes gražiuoju, teisiškai su kraujo ištroškusiais medžiokliais susitarti neišeina. Teisė jau -kaip 2 tolimi, atskirti krantai. Viename už išpirkas išlaisvinamas verslovo brolis, kitame - grūdami į suaugusiųjų kalėjimus biedni nepilnamečiai, prasikaltę žūtbūtinėje savigynoje. Pono Verslovo broliukas žmogdžudys , pasirodo, gali mirtinai durstyti durklu į draugų širdis, o vat paaugliui vaikėzui, gynusiam motiną nuo sadisto tėvo, teks atsėdėti desėtką.. Teoriškai teisė, įstatymai -visiems lygūs. Deja, teisininkai - skirtingi. Turtuoliams - prielankūs, džangams - antihumanistiškai rūstūs.
Vergija jau tampa kasdienybe.Daugelyje valstybių jau senokai už lango,tik odos spalva jau nebesvarbu. Ir pavadinimų įmantrių jai prigalvota: "prekyba žmonėmis", "socialinė atskirtis", "seksizmo tolerantizmas".Lemtį uzurpavo sadistinės konkurencijos pirmūnų , Kalvinų Kendžių, šalių valdytojų, pamišusių dėl Calvine Kleino'o, cinizmo laipsnis: už kiek jie parduoda SKOLON skalūnų perdirbėjams ir atominių elektrinių atliekų kaupikams savo šalies juodadarbius. 21 a. lietuvis bežemis ūkininko samdinys bei jo palikuonys jau mažai kuo skiriasi nuo 19 a. Amerikos juodaodžių vergų, ant kurių plakamų nugarų iškilo demokratijos bastiono gerovė. Šiuolaikiniams USA ar Prancūzijos juodaodžiams teisininkams bei politikams norą stvertis nagano sukeltų žmonių terorizavimo vaizdai, pamatyti tūlame LT kaimo kailių perdirbimo fabrikėlyje ar A. Sakalo įsteigtuose Pikeliškių vaikų namuose . Ten vergvadžių fantazijai, kaip tyčiotis ir žeminti žmogų - atrištos rankos..
Pasišoviau, įkvėpta Džango žygdarbių, paminėti mūsų šeimos plėšikų ir skriaudikų pavardes. Labai jau jos kraujeliškai tarantiniškos, iliustratyvios. Nuspalvintų tekstą, pailiustruotų mintį, kad Tarantino herojai - nūdienos tipažai, visuomenės apdovanoti už nuopelnus pažangai, bet dar niekur nepaminėti kaip grobuoniški savininkai, nepasigailėję net mažų vaikų, išspyrę jų tėvą nuogą- basą-apiplėštą į krizės purtomą rinką ."Neminėk jų, atims iš mūsų butą už garbės įžeidimą, nes jų teisė visagalė " , - kone su ašaromis išstenėjo amžinas oponentas, kurio atmintyje dar kraujavo jo savininkų ir jų teisininkės surežisuotos mėsmalės žaizdos.Ok, neminėsiu. Palauksiu ,kol anųjų "visagalę teisę" paskalpuos ateities džangai. Nesu kerštinga, bet teisingumas turi įvykti. Vardan vaikų idealų. Kad jie matytų teisybę žemėje, nelauktų moraliai sugniuždyti pasimatymo su ja pomirtiniuose debesyse.
Nagi laisvė - brangiausia gimties dovana.Geriau labdaros žirnieną srėbti ar kiemą paryčiais šluoti, nei patirti vėl, kaip tave žemina kažkas tik todėl, kad jo sąskaita didesnė ir jam atrodo, kad jis tave gali nusipirkti, kad be jo atlygio ar įtakingų ryšių malonės nugaiši . Ne, negali. Ne, nenugaišiu, kol moku bulves pasodinti ir užauginti, kol obelys ir daržai dera. Tikroji laisvė -neįkainojama prekė, ją galima tik ASMENIŠKAI ( ne kitiems!) išsikovoti - per kraują . Jau nebėra kada laukti išlaisvintojų, atėjo metas engiamųjų pasipriešinimui. Tai - pagrindinė filmo idėja. Ji - inovatyvi ir šviežia, tačiau smarkiai suabejočiau , ar progresyvi.
Paskutinio išsilaisvinimo scenoje Džangas piršto nepajudina dėl Likimo draugų, sėdinčių narve juodaodžių vergų su grandinėmis .Palieka juos vienus galuotis, spręsti savo problemų, nujoja vaduoti mylimosios Brunhildos. KAIP TEISINGA! Jei žmogaus galvoje tūno vergas, jo niekas neišlaisvins, nei džangai, nei če gevaros, nei obamų demokratijos idėjos, nei mokslinčių šulcų-donskių-nidų filosofiniai postringavimai , kodėl be laisvės nėra prasmingo gyvenimo. Kai vargdienį ,kaip filmo pagrindinį veikėją, pasvilins žemyn galva ir kėsinsis nurėžti vyriškas regalijas, jis žaibu SUSIVOKS, kad dėl SAVO LAISVĖS reikia kovoti PAČIAM, o ne nuolankiai laukti išlaisvintojų Kingų Šulcų ar Tadų Blindų apsireiškimo. Jam jau nebereikės visu gyvenimu liudyti, jog "ir šuo kariamas pripranta". Žmogus - ne šuo, bet masės verčiamos, įteiginėjamos tą pamiršti.
Filmo tipažai parinkti - nepriekaištingi , atpažįstami. Ypač įtaigus Semiuelo Džeksono vaidinamas ponų parankinis, lojalusis tarnas Stefenas. Kiek tokių pašnabždinių "svetimo pelno karių ir patarėjų" dusina, menkina ir išdūrinėja s baudžiauninkus, ariančius dėl artimųjų skalsos
Art: Tod Lafler
Tarantino filmas galėtų tapti naująja Biblija, dvasios gaivikliu. Jis atstato vergijos užantspauduotą žmogiškąjį orumą per 3 val, kurios neprailgsta.Kaip akimirka pralekia vieno vergo pagreitintas sąmoningėjimas ir laisvėjimas .Sulig jo ekspress-branda sparčiai restauruojasi ir žiūrovo žmogiškas orumas ir visiems įgimtas (vėliau nuslopintas) , dieviškas suvokimas, kad negalima engti žmonių tik todėl, kad jie yra silpnesni ir pažeidžiami..
Kažkada Tarantino buvo mano kultinis režisierius. Kino meno stabas. Atradusi japonus, juo nusivyliau, net ėmiau niekinti , jog be skrupulų pasisavino charakterius , siužetus,stilistiką, kopino atskiras scenas. Paženklinau jį sau įžūliu amerikosu plagiatoriumi, manančiu, jog pasaulis baigiasi ties Atlanto vandenyno pakrante, ir kad niekas neatseks originalų (amerikiečiai gi nesidomi japonų kinu).Pažiūrėjus Džangą, kategoriškos smerkiamos nuostatos susvyravo.Jei plačiai naudojami kūryboje graikų mitai, sukurti Antikos autorių, gotikos ar persų laikų dekoro ornamentai(kažkada sukurti vardinių autorių) , kodėl kino genijus negali naudotis 20 a . kino meistrų šedevrais, neatrastais ir neišpopuliarintais, pasmerktais nežiniai dėl kalbos barjerų ar pernelyg aukštų meno standartų?
Kažkokia nauja meno stilistika, net ne post modernas, gal kino-lego-memas.
Na kaip fotografo T. Černiausko kompu sukonstruotas Van Gogo autoportretas.Įdomu, patrauklu , žaisminga. Tačiau sąžiningiau būtų prie skaitmeninio koliažo pridėti paaiškinimą, kas tas Van Gogas ir kad tai genijus nutapė save, o T. Čeniauskas tik pažaidė su jo kūryba. Lygiai taip būtų sąžininga Tarantino titruose išvardinti autorius filmų, kurių scenas, gamtos natūras amerikietis nemirktelėdamas kopijuoja, tegu ir naujame kontekste, su revoliucingomis reikšmėmis. Įtariu, jam atkartojimai gaunasi natūraliai, tokia svetimų vaizdų nulaižytojo prigimtis. Betgi galima pasisamdyti kino ekspertus, kurie titruose išvardys pirminius šaltinius tiems, kas nežino Antonionio ir Serdžijo Korbučio kūrybos. Kad neliktų bjaurių nuosėdų, jog anie jau mirę ir negali pareikšti autorinių teisių.
Čia - Korbučio originalas.
http://www.youtube.com/watch?v=5O7gaOLwxGY
Čia Tarantino - kas? remeikas? ar stilistinis plagijatas? ar perlydytos kino citatos? ar parafrazės?Ar kino koliažas? Jei tai spagečio- vesterno žanro kanonas, kodėl paraidžiui nukopinta titrų grafika ir atskiros Serdžio Korbučio scenos? Ar kino štampų ir stereotipų parodija? Man kyla daug kūrybos apsaugos klausimų.Dievinu Sližį. Jei pradėčiau kopijuoti jo paveikslų personažus kažkiek pakeistame fone, ar tai jau būtų mano kūryba, ar pagarba jo talentui? Šiaip jau kūrėjo padorumas bent jau reikalauja paminėti originalus. Ar nebeliko nieko švento ir reikia imti kulkosvaidį ir iššaudyti pagiatorius? Kad kitiems ranka nekiltų ,nes teisininkai autorių ir išgarsėjusių plagiatorių skiriasi:)))).
Tarantino filmus galima drąsiai pateikti kaip inetelektinį erudicijos testą būsimiems kino kritikams. Kad sugebėtų atpažinti, iš kur kas paimta ir kaip pakeista.Jis yra ir šiuolaikinio KINO GARVEŽYS. Permala, išdidina iki absurdo, juodu humoru išipipirina, sumakliavoja ir susintezuoja iki dantų skausmo įgrįsusius kino stereotipus. Genijus žaidžia ir laužo sutartines taisykles, neleidžia kinui sustabarėti, kaskart įšvirkščia šviežio kraujo ir tėškia masėms kino menininkų sukurtų vaizdinių plakatines popsines versijas.
Po Džango lygiai 2 paras kunkuliavau revoliuciniu pykčiu - kaip ištaškysiu karingu žodžiu kreminius-balinius Lt vergvaldžių įvaizdžius, kaip jiems rankos nepaduosiu (užsispyrimo parako užteko savaitei neatsakinėti į VIP verslininkų skambučius:::). Drąsinausi, kol visagalis web'as atsiuntė nuostabų, įžvalgų, hipišką dano Dagur Kario filmą "Juodasis arkliukas".
Filmas - irgi apie išsilaisvinančius, išsaugančius asmeninę vidinę ir išorinę laisvę valstybės totalioje, vis griežtėjančioje, kontrolėje. Jo herojus - grafičių piešėjas, tylintis fluxistas - gyvena paraleliniame pasaulyje, kuriame nėra mokesčių , šildymo sąskaitų, ataskaitų ir arkliško darbinio nuovargio, atidirbus kažkieno pelnams.Tiesą sąkant, mokesčiai yra , bet Danieliui , kaip visiškai vidujai laisvam , atšokusiam nuo NAUDOS SPAUDIMO TERPĖS, sekasi: vis kažkas juos sumoka, vis kažkokią dalį užgyventų IT priemonių jis praranda įsiskolinęs, vis kažkas jį priglaudžia ar pamaitina, kada reikia, jam net į galvą neateina pykti ant tų, kurie nepadeda, išduria ar verčia prievarta paklusti. Atpažinau jame daug savęs ir firminės, įgimtos laisvamanių alergijos (imuniteto!) bet kokiai prievartos ir engimo formai.
Art: Bodurov
Širdingai mėgstu D. Kario filmus. Auksiniame sąraše- jo "Geroji širdis", dabar bus ir "Juodasis arkliukas'". Gaila, lietuvių kalboje nėra šio reikalingo frazeologizmo, išreiškiančio žmogų, iš kurio nežinia, ko ir kada gali sulaukti.
. Kario parodytų "juodųjų arkliukų" visuomenėje daugės, jokia propaganda (tik karinė prievarta!) neprivers jaunų žmonių stangintis, lenkti kupras tik tam, kad sumokėtų mokesčius ir atitiktų norminį pavyzduolio M.Adomėno šeimynykščio tipažą . M. Adomėnui - nėra kitokio pasirinkimo.Laukinėje rinkoje jo išlepęs kūnas ir bažnyčios dogmatais apkerpėjusi dvasia susmegs nepritekliuose, pražus darviniškoje atrankoje.Jo žūtbūtiniai poreikiai reikalauja trimituoti apie kažkokias visiems bendras taisykles, vergiškus paklusnumus ir visuomeninį , VISUOTINĮ nuolankumą Autoritetams . Beje, padoresnis vektorius būtų - siekti lygiašalio visuomenės susitarimo, bet tuomet tektų riebiam ponui dalintis kotletais su mano vargšais dailės mokinukais kaime, be to, dalintis nekiauriais batais - su jų broliais.
Danielio laisvė - autentiška, gaivi, kaip vėjo gūsiai, kaip oro gurkšniai į laukų tyrus. Irgi seku lygiai tokios pat laisvės pėdomis ir dėkoju žmonėms, kurie maitina, leidžia negrįžti į visuomenės narvelius, sukurtus , na ,tarkim, Briuselio konstruktorių kabinetuose.Jis trumpam atsisako laisvės įsimylėjęs, sutikęs, kad gimtų jo meilės kūdikis. Be abejo, ir jis, kaip jo vyresnis laisvės Brolis antrininkas teisėjas, kažkada išeis, ištrūks į laisvę, palikęs troškų šeimos narvelį
Filmas - juodai baltas. Tik viena scena - kur Danielius apsisprendžia, jog kūdikis turi gimti, - spalvota. Vienintėlė nerūpestinga poros laimės SPALVOTA akimirka. O toliau vėl viskas juodai-balta ir pilka, mat mokesčiai, taisyklės, rikiuotės, visuomenės pilki technologizuoti narveliai, rūpesčiai dėl išgyvenimo pilku milu užtamsina akis.
Prisiminiau mediką- verslininką, M. Adomėno pamokslaujančiu stiliumi kalė į smegenis :" Žmonės net neturi laiko pažiūrėti į dangų, jie net žvaigdžių nepastebi. Mieloji, pakelk retsykiais akis į dangų."
Kaip visada sandūroje su pamokslautojais, pratylėjau. Jie - ligoniai, jie kurti, jiems neduota įžvelgti kito realybės ir akipločių. Nuo žvaigždžių akių nenuleidžiu, nes jos - spalvotos.Kaip ir saulėlydžiai, pūgos ir lietūs. Skauda matyti, kaip betoninė ir technotroninė pilkuma užlieja technologizuotas , valdžios ir valdininkų pedantiškai kontroliuojamas visuomenes.
Art: John Carsley.New life
Tikroji laisvė - apsisukus pasitraukti iš prievartinių santykių , kaip Danielis. Arba - kaip Antonionio "Zabriskie point" jaunasis pilotas. Arba - O. Joselianio perkusininkas Gija filme " Gyveno strazdas giesmininkas". Arba - Dž.Džarmušo bėglių trijulė, įskaitant Tomą Veitsą, filme " Down by Law".
Jų bėgimas nėra bėgimas nuo įsipareigojimų ar atsakomybės, nėra nerūpestingas vėjo botagėlių hipavimas būryje. Tai - instinktas,manyčiau, kažkoks dar neatrastas hormonas . Laisvės hormonas verčia bėgti iš gegučių lizdų , kad liktum dvasiškai GYVA, neįkristum į socialinę- "grok, jurgeli, koršunovą ar ivanovą" - komą, kad , nesudaržovinta masinių štampų,.dar skirtum spalvas ir jausmus, individų orumų ribas.
Danų Danielius, mano vertybėse, yra TIKRASIS BESĄLYGIŠKAI IŠSILAISVINĘS, nieko neužmušęs ir neišprievartavęs iš keršto.Gi liko Afrikoje tautelės, kurių į triumus niekas varu nevarė, jos spėjo pabėgti, nesusigundė USA pigiu darbu. Tarantinas susigundė USA soc.užsakymu.Parsidavė savo valdžiai , kaip kažkada Leni Ryzenštal Hitleriui . Jo Džangas skirtas ir kaip smegenų baliklis tautelėms, kurias užengė diktatoriai. Avatarinėms tautelėms, kurios gyvena ant žemių, turtingų gamtiniais ištekliais. Ištekliais, kuriuos įnirtingai žvalgo USA verslas, mąstantis apie išimtinai amerikietišką energetinę nepriklausomą ateitį. Šia prasme Tarantino filmas prilygsta AGITACINIAM PROPAGADINIAM ginklui, šaudančiam į primityvias Afrikos bušmenų makaules:" Ei, pavergtieji, išžudykite savo engėjus, pasiimkite savo Brunhildas, ir jokite kur nors toliau nuo demokratų akių, nesirūpinkite tuo, kokie ponai ateis vietoj sunaikintų ." Nagi, Žygaičių džangai, nepasiduokite skalūnų pelno siurbėlėms. Mums atseikėta per mažai žemės, kad ją apdergtumėm dėl mistinių 50 metų. Turim ją saugoti, kad ateities Danieliams būtų kur ekologiškai švilpaut į dangų, žiūrėti į žvaigždes ir kurti dievišką muziką.
Kas: LNSO ir pianistas Andrėjus Korobeinikovas (Rusija) Kur:Vilniaus Filharmonija Kada: 2012/01/26 Vertinimai:
orkestras: 10/10
solistas: 10/10 Programa:
WOLFGANG AMADEUS MOZART – Simfonija Nr. 35 D-dur, „Haffnerio“, KV 385
MODEST MUSORGSKIJ – Simfoninė poema „Naktis ant Raganų kalno“ (Ночь на лысой горе) Pertrauka
DMITRIJ ŠOSTAKOVIČ – Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 c-moll, op. 35
FERENC LISZT – Simfoninė poema Nr. 6 „Mazepa“ (Mazeppa), S. 100
Andrėjus Korobeinikovas,
jaunoji pasaulinė fortepijono žvaigždė, atskrido sugroti Vilniuje tik
D.Šostakovičiaus koncertą. Neįmanoma vertinti, susidaryti nuomonės apie
muziką pagal vieną kūrinį, reikėtų išgirsti bent tris.
Pirmas įspūdis:jis- keistas. Stilistika - šiurkšti, šaiži, paradoksali-
su staigiais intonacijų šuoliais. Jų nepavadinsi kontrastais, greičiau -
cirko elvilibristika: švelnus, subtilus lyrizmas netikėčiausiu momentu
permušamas laukinės aistros proveržiais ir kosminiais tempais. Jo tempas yra sinchronizuotas jau 21 a. sinkopiniams, lazeriniams, klipiniams greičiams.
Tradiciniai metronomai naujos ir ateinančių kartų muzikams solistams
per lėti. Džiazo senukų improvizacijos palyginus su Korobeinikovo
šuoriniais , 25 kadro principu šuoliuojančiais akordais - lyg
pagrabiniai vėžlių noktiurnai
Akį jau priderinau prie jaunų kino režisierių spragsinčios staigios kadruočių kaitos.Laužau
save tekstuose - kad žodis taptų informaciškai skvarbesnis, talpesnis,
toltų nuo tradicinės "realybės nuoseklaus perpasakojimo" lyguminės
formos. Sukalibruoti ausį ir suspėti paskui Macujevo, Luganskio ar
Korobeinikovo lazerinius pasažus sunkiai pavyksta.Mat dauguma klasikos
įrašų,kuriais maitinuosi, dar skirti Mocarto ir Haidno
amžininkų lėtapėdžiam suvokimui ir klausai.
A.Korobeinikovo atlikimo manieroje ryški rusų folkoro gatvės muzikantų - SKOMOROCHŲ dvasia. Skomorochai -tai rusų dervišai. Ne tik grojo muziką, bet ir improvizavo interaktyvius spektaklius,
provokavo klausytojų-žiūrovų sąžinę, budino visuomenės sąlyginumų
sukaustytą dvasią.
"Skomorochas" kildinamas iš italų "scaramucco" (juokdarys) ir iš arabų "maskara" (apsvaigę).
A.Korobeinikovas krestelėjo, kaip ir priklauso didžiųjų scenų skomorochui, mano elitarinį snobizmą. Jis - iš liaudies, iš žemiausių sluoksnių. Vieniša mama-studentė įsidarbino valytoja, kad gautų pastogę Moksleivių
meno rūmuose. Jis užaugo fotografijos būrelio studijos patalpose. Lankė
visus įmanomus būrelius, choro vadovė pastebėjo absoliučią klausą ir
pastūmėjo į muzikinį išsilavinimą. Vasaros stovyklose rengėsi
mokyklos eksterno egzaminams, baigė vidurinę 12-kos ir įstoto į Teisės
fakultetą. Viename interviu prisipažino, kad Teisė buvo reikalinga,
kad galėtų apsiginti nuo pasikėlusių aplinkinių niukinimų,esą "niekur
prasčiokas neįstos, esą valytojo sūnui durys į Konservatoriją
neatsidarys". Jis net įstojo į Ttisės aspirantūrą, dėste Romos teisę
Europos teisės universitete. Aspirantūros nebaigė, nebuvo
kada, užgriuvo šlovė ir koncertai, įrašai Vakarų studijose. P.
Čaikovskio konservatoriją baigė 19-metis.
Įdomu, jei kas nors
muziko karjeros pradžioje A.Korobeinikovui būtų pasiūlęs milijoną, vis
vien būtų pasirinkęs muziką? Jame vis dar jaučiasi kovotojo už būvį
kovinė parengtis,kolosalios įtampos. Jo rankos gniaužo, spaudžia
klaviatūrą kaip žūtbūtinį pasirinkimą .Jis jau prasimušė, yra jaunųjų pianistų elite, bet dar
neatsipalaidavo aukštiems laisviems skrydžiams, dar įrodinėja
garsais (nebe teise) , kad YRA VERTAS. Be abejo, vertas. Jam tik 27 metai, toli eis,
nes savitas, ryškus, geba nustebinti , verčia mąstyti - šitos savybės bus vis
paklausesnės.
Menininku jo dar
nepavadinčiau.Šostakovičiaus koncerte A.K. nepateikė savitos
interpretacijos, įtaigesnių kompozicinių vaizdinių.Grojo net kažkiek autistiškai,
pernelyg įsigilinęs, įsismelkęs į kūrinio tekstūrą , užsimiršęs, atsiribojęs nuo
klausytojų. Vis viena jo atlikimas - galingas. Išsižiojau iš
nuostabos ir lyg cirke sekiau ekvilibristinius pasažus, kuriose
šaižiai, paradoksaliai plaikstėsi nenuspėjama, viesuliška rusų
prigimtis.
Sugretinimas: Maskvos Kazanės geležinkelio stotis.
Einame pro fasadą trise. Med. sesuo iš Sibiro, ištekėjusi už
naftininko, pramuše Novosibirsko pedagoginiame institute
astopsichologijos bazinę programą (rektorius: "Jei žmonėms to reikia,
vadinasi reikia mokytojams duoti šias žinias"). Trečia- programerė iš Minsko.
Grįžtame iš Hamburgo astrologijos seminaro. Prasilenkiame su būriu
nudriskusių jaunuolių, priestočio gaujomis. Anie ramūs, rankos kišenėse,
štilis, mums šypsosi. Staiga iš už kampo kaip viesulas užgriūna priešiška gauja. Mūsų ramuoliai išsitraukia iš kišenių rankas... jau su peiliais.Kaip
dera lietuviškai flegmai sustojau it įbesta, pro ausis ir veidą švilpė
svaidomi peiliai,ausis draskė chuliganiškas firminis rusų švilpimas - atsidūrėme gaujų sankryžoje. Sibiriokė raaaamiai,
kaip tegali rusės moterys, paėmė mudvi už parankių ir niūniuodama vaikišką šlagerį tvirtu žingsniu pravedė ( pratempė!) pro karo tašką. Nepamiršiu šalto nuomario kutulio nugaroje, matant, kaip žmones greta per mirksnį virsta
vilkolakiais. Tame - rusų laukinės, įnoringos prigimties paradoksas.A.Korobeinikovo
hakeriškas artistizmas kažkuo artimas aniems Kazanės stoties peiliukų laidytojams.
----------------------
Koncertas iš tarptautinės programos "Kultūrų dialogai" serijos. Maestro Juozas Domarkas ir šįsyk sudarė iškalbingą , prasmingą, sinchronizuotą su Laikmečiu programą. Pakylėtų intonacijų Mocarto Hafnerio simfonija įkūnija sekuliarines, humanistines Europos vertybes . Parašyta sėkmingiausiu kompozitoriaus gyvenimo tarpsniu: susituokė su mylima moterimi, ištrūko iš žeminančios arkivyskupo priespaudos, pateko į naujų rėmėjų, Zalcburgo elito glėbį. 35-oji simfonija - apie žmogaus laisvos valios triumfą, skamba kaip ugningas himnas pergalingiems siekiams.
Priešpriešinėje dialogo pusėje -Musorgskio "Naktis ant plikojo kalno", atspindi laukinį, žemąjį, šėtoniškąjį, šėlstantįjį, sunkiai sutramdomą žmogaus gaivalų pradą. Artimiausioje ateityje teks tiesti susitarimų, taikos, vienijančius tiltus tarp Europos ir Azijos , tarp dangiškos pozityvios Mocarto harmonijos ir pusiau laukinės liaudies gamtinės archaikos. Beje, A. Korobeinikovas šiuose dialogų tiltuose - simptomatiška figūra, naujų trendų flagmanas. Tik nuo mažens, MENO BŪRELIŲ RŪMUOSE, suranda savo kelią , yra sukultūrinamos savamokslės ŽVAIGŽDĖS, negavusios kilmės ir genų kraičio.
Juk Andrėjus, jei ne laiminga vaikystės dislokacija, galėjo smaigstytis plieno strypais priestočio tarpuvartėse. Kultūros dėka blyksi idėjomis ir originaliomis novacijomis, sudėtingesnių ir neatrastų kūrinių paieškomis didžiosiose scenose.
Seniai Filharmonijoje girdėjau taip nepriekaištingai, vitališkai, aistringai, sodriai, visapusiškai parengtus kūrinius. Net Listo "Mazepa" buvo apvalyta nuo romantinių manieringų štampų, nušvito herojiškesnėmis spalvomis. LVSO - mūsų kultūros ryškiausia vizitinė kortelė. Savito, su niekuo nesidubliuojančio, vitališko, saulėto skambesio. Tai - lietuviškas orkestras, reprezentuojantis pozityvųjį, kuriamąjį, dvasinį muzikos pradą. Ilgiausių metų jo vadovui Juozui Domarkui!
Kas: kirpimo menas Autorius: statybininkas Vladas Kada: 2013/01/21 Kur: Grožio salonas "Aistė", Vilnius Vertinimai: nepasiteisinęs eksperimentas
Neginčytina tiesa: "DĖL SKONIO NESIGINČIJAMA". Visų skoniai skiriasi, nesutampa. Ir tai -nuostabu! Tame - gyvenimo įvairovė. Draugei patinka prakaulūs ūsuoti vyrai, man - aukšti ir protingi . Laimė, kad mūsų skoniai dėl vyrų skiriasi, kad nekonkuruojam ir galime gerdamos kavą šaudyti akimis skirtingais frontais. Kebliau, kai tenka keliauti su kažkuo, kai skiriasi mudviejų muzikiniai skoniai. Kai vakare prieš miegą jau negali svetur, toli nuo namų, pasiklausyti Haroldo Buddo ar Imanto Kalninšo, nes pakeleiviui (ei) net per ausines girdisi garsai, keliantys migreną. Dar kebliau, kai skiriasi maisto skoniai. Vargiai beįmanoma tuomet sugyventi po vienu stogu ilgai,nes vieną iš proto varo vanilės kvapas, o kitam pasaulis tampa kančia dusinantis vištų skrandukų sriubos "aromatais".
Art: Marek Wlodarsky. Kirpėjas.
Gyvenimo patirtis įpratino niekada nesiginčyti dėl skonio, nes beprasmiška. Estetinis skonis - ugdomas ilgai ir kantriai, kaip vilkdalgių selekcijoje sukuriamos vis gražesnės rūšys. Ugdyti skonį žmogaus, kuriam gražus turginis , lauko prekystalių kičas, skirtas tik greitesniam pardavimui, - varginanti laiko gaišatis. Gi nepavaduosi jo mamą, turėjusią išrankiau rinktis patalynės ir tapetų spalvas, mėgautis išrankesne muzika ar eilėmis. Gi nepavaduosi jo dailės mokytojų, privalėjusių vedžioti po muziejus ir aiškinti, kodėl menininko nutapyta mėlyna plokščiakrūtė Venera yra estetiškesnė už tautodailininko "teisingąją" - su rožiniais žandais ir fuksinėmis arbūzinėmis krūtimis. Gi nenusplavinsi atbuline data jo daugiabučių pilkų kazematų įstabiais saulėlydžiais ir žieminių sodų baltuoju speigu, kad vargšas "miegamųjų" betono kalinys iš Gamtos gautų grožio pamokas. Kai estetiniai skoniai skiriasi - geriau neprasidėti. Oi, liūdnai ar net laaaaaabai tragiškai baigsis mėginimas užmegzti kultūros dialogą. Nukentės tas, kurio skonis labiau išlavėjęs. Mat primityvaus, pirmykščio estetinio skonio turėtojas jausis agresyviai teisus, jo akys nematys to, ką mato žvilgsnis, išlavintas meno istorijos ar natūralios gamtos grožybių pažiinimo.
Naujas atradimas. Skonis ir menas gali tapti GELBĖTOJAIS. Dalinuosi patirtimi, kaip gelbėtis menu. Laisvoje rinkoje, kur nėra jokių sertifikavimo ir profesionalumo kriterijų, didžioji dalis vartotojų yra pasmerkti pasimauti, nukentėti dėl lengvos duonos ieškotojų. "O man gražu!", - tvirtina batsiuvys, prie juodų aulinukų prikalęs baltą plastmasinį padą, nes kitokio neturėjo. Na jo, jam gražu. "O man patinka, gal jūsų poreikiai išskirtiniai, bet žmonės giria, noriai užsisako!", - tvirtina stalius,piršdamas gyvuliško ažūro laiptų eskizą . Akivazdu, tai - ne mano meistras, aš- ne jam skirta. Keliai prasilenkia, ir tai - teisinga, nes skoniai skiriasi. Kaip prasilenkti keliais su agresyviais vadybininkais ir žurnalistais, kurie tvirtina, yra šventai įsitikinę, jog vartotojų paklausa liudija kūrinio meninę vertę? Jiems atrodo, jog "kiek parduota - tiek pakilo jo vertė". Štai filmas "Tadas Blinda'". Neabejoju jo patriotine verte, tačiau meninės nerandu, jis baisus , sukurtas pagal žemiausius profesijos standartus, žemiausiam žiūrovo skoniui. JIs turi teisę būti. Tačiau sąžiningi menotyrininkai ir kino kritikai turi teisę įvardinti, kad tai - prastas veikalas ir kodėl jis prastas. Įvardinti tam, kad apgintų ESTETIKOS KRITERIJŲ amžiną skalę ir lygius, kurių nenori pripažinti kino enciklopedistas gerb. E. Pukšta. Blindos kadre nežinia ko stovi prie medžio pora ir ... ir stovi.... ir stovi.... nes žirgai kažkur joja.... ir režisierius liepė stovėti , o žiūrovas priverstas žiūrėti kino šlamštą. Dėl skonio nesiginčijama. Tačiau dėl meninių kriterijų - dar kaip!
Skonis ir menas gelbėja, kai ateini pas mažai pažįstamą, bet plačiai išpopuliarintą žmogų. Reikėtų pirmiausia atkreipti dėmesį į paveikslus ir dekoratyvinius elementus jo interjere. Jei nuo jų tąso, jei elementų dermė žeidžia akį, vadinasi - ir su jų savininku ilgainiui kils stiprių charakterių trinčių ir vertybinių nesutarimų.
Art. Rodney C.
Pas kirpėją Vladą viename iš Žvėryno rajono grožio IŠTAIGINGŲ salonų kone jėga nustūmė pažįstamų choras: "Jis - fantastiškas , iš 3 plaukų padaro penkis, ir kerpa kaip Paryžiuje." Rizika prarasti plaukus buvo minimali, jų užauginu daugiau, nei priklauso pagal statistinius-higieninius normatyvus. Grožio salone kabėjo 2 Vilniaus architektūros atvaizdai. Katedra su varpine ir Rotušė. Džiunglių spalvų rėkiantis kontrastas, nukreivinta šleiva kompozicija, uoliai ištapytas kičas.
Išsprūdo: "Kodėl nenukabinate tokių baisių darbų? Gi diskredituoja kirpyklą " .
Kirpėjas Vladas apsiniaukė:" Mūsų skoniai skiriasi, man - gražu" .
Susigėdau: "Na ko prikibau, dėl skonio nesiginčijama" .Juolab geram žmogui nebuvo kada ir kur ugdyti: augo Nemenčinėje, dirbo ilgai staliumi. Nors... naujais laikais skonį galima gan greitai išsiugdysi interneto meno galerijose , visai nebūtina reikalauti iš mokytojų ir tėvų , kad vežtų į didžiuosius dailės muziejus .
Kirpimo performanso finale likau be trečdalio plaukų , praradau visam pavasariui firmines auksines garbanas, kurių Vladui nesigavo ištiesinti iki įprastų 3 plaukų kombinacijų, populiarių pardavėjų ir Vilnijos ūkininkų tarpe. Kirpėjas pagal savo skonį mėgino garbanas skusti, drožti, kapoti ir velti į purius veltinius. Tuo, kas gavosi ant mano smalsios galvos, pats pasibaisėjo ir puolė atsiprašinėti, kad būna, pasitaiko klaidų.
Art. Michail Larionov
Didžiausią klaidą padariau aš, kad patikėjau individualų stilistinį dekorą žmogui, su kuriuo skoniai taip skiriasi. Neišdirbčiau ir savaitės prie jam patinkančių "Vilniaus peizažų", o ryžausi patikėti jam savo moterišką grožį. Puskvaišė eksperimentatorė. Teks dabar teisintis mylimai meistrei Jūratei, kodėl partizaniškai pasukau į lenkų staliaus kairę. Su ja skoniai sutampa, ginčų ir nesusipratimų nekyla . Jos salone kabo Dalios Kasčiūnaitės darbai, su jai išdiskutuojame "Kino pavasario" filmus, dalinamės naujienomis apie įdomesnius užsienio rašytojus. Ir pas stomatologą Vytautą kiemas apsodintas taip dailiai, kad kaskart vėluoju, negaliu atsigrožėti dekoratyvių krūmų deriniais.. Ir pienininkė Inga kaime pasisuva sau tokius kostiumėlius, kad inkščiu tyliai iš moteriško pavydo.Mūsų skoniai sutampa, jos karvių pieną galiu gerti litrais, nealergizuoja.
Pagal Č.Darviną žmogus išsivystė, evoliucionavo iš žmogbeždžionės, nes dirbo, t.y. jo rankos ir smegenys išlavėjo. Mano versija: nes pažangesnių žmogbeždžionių skoniai skyrėsi, jos negalėjo niekaip pasilikti beždžionių primatų lygmenyje.
Kas: spektaklis "Dieviškoji komedija" Režisierius: Eimuntas Nekrošius Kur: Nacionalinis dramos teatras.
Kada: 2013/01/04
Vertinimai: 7 iš 10 (gailiuosi, kam ėjau)
Vaidyba: visi 10 iš 10
MIchael Parkes. Dante and Beatrice
Prieš tai buvo ŽENKLAS, jį išsyk atkodavau. Bet per vėlu buvo trauktis ir išvengti akademinio kameros. Prieš E. Nekrošiaus spektaklį "Dieviškoji komedija" užsukau į Alaušo vaistinę vaistų nuo teatro dulkių kosulio. Neįprastai garbaus amžiaus vaistininkė, sulėtintų judesių ilgai ir nuobodžiai derino užsakymą telefonu. Nekreipė dėmesio į laukiančius, skubančius, tvarkėsi už vaistų stelažų (ant scenos), kaip jai vienai norėjosi . Padėjusi ragelį ilgai nesuprato, ko klausiu, nežinojo populiariųjų pavadinimų, plavinėjo, kažkur matyt laikė paslėpusi ir medinius skaitliukus, nes kompiuterio ten nepamačiau, ji rašė šratinuku. Įdomus veidas , atklydęs iš Prarasto, tegu ir labai mielo ,bet vis dar neišėjusio laiko. Proproamžė vaistininkė stovi modernioje vaistinėje ir siūlo vaistus, kurių pati nežino ir kurių pirkėjuii nereikia. Vilnius parodė, kur skubėjau: pas seną visuomenės vaistininką -režisierių, kuris man jau nieko ant sąžinės žaizdų neužlašins
Išmaniuoju naršiau periodiškai trečiajame veiksme. 3-ias veiksmas nesurežisuotas iki galo: ištęstas, sklidinas įvykinės eigos duobių ir nerišlumų, sujauktas it skubotos, neišbaigtos TSKP partijos suvažiavimų koncertinės programos. Jose galopu susimaldavo čabanų švilpynės, kazokų šokiai, Didžiojo teatro primadonų arijos, "Lietuvos" ansamblio klumpakojai, o pabaigoje visada išeidavo pionieriai , kaip šviesaus rytojaus simboliai. Į koncertų plakatinius pionierius atrinkdavo bjauriausius mokyklų administracijos padlaižius, kaip dabar į Bažnyčių procesijų vympelų nešikus.Jų dirbtinės "vaikystės šypsenos" atitiko dirbtinius, nulakuotus, parketinius komunistų (bažnytininkų, socdemų, konservų )gyvensenos standartus.
Lygiai taip komedijos 3-io veiksmo jovale susimišrainino juodaskverniai pragaro siaubūnai, pagiriotas kliedintis Vergilijus, iškankintos sielos (tankiai šnopuojančios po 5 val. demoniško šėlsmo) ir pora raudonskūrių pionierių - jau ryškiai raudonai į galą apsirėdę Beatričė ir Dantė. Pagavau režisieriaus mintį, esą baigėsi nepasiekiamų mūzų , platoniškos meilės laikai, esame gyvi, iš kūno ir raudono kraujo, žemės vaikai, mylintys bučkiais ir prisilietimais, o ne aukštomis eilėmis. Na, taip, - esame, o kur teatro misijos? Kur aukšto horizonto linija??????? Į ką pakilom??? Beatričė - baltarankė kolūkio pirmininko dukra juodosios feerijos metu vis bandė plastelti it balta nerangi žuvėdra centimetru aukščiau žemės. Tačiau finale ir ji sustingo patetišku stulpu, irgi tapo skaisčiai, net komunistiškai raudona. Neva pilnakraujė???? Greičiau - muliažinė. Finale krūtines priekin atstatė 2 patetiški koncertiniai pionieriai, deklamavo skanduotes apie meilę, kaip partsjezduose (partiniuose suvažiavimuose), prie šonų tvirtai prispaudę rankas
Giotto. Dabte Alighieri
Likau nesupratusi, ar buvo ten kokia meilė? Dantė su Vergilijum tąsėsi po pragarą draugiškai intymiai, vis šiltai apsikabindami, poetiškoji Twix-Švyturys porelė . Kvykianti žuvėdros (ar naminio paukščio?) balsu Beatričė akivaizdžiai "įsimylėjelio" nedomino, fluidais netraukė. Jie lakstė tarp vėlių atskirai, be tarpusavio jausminio-lytinio ar kokio kitokio ryšio, žongliravosi greitakalbės tekstais . Rolandas Kazlas Mylimajai (ar šmėklai?) buvo įtartinai abejingas.
Jį suprantu. Irgi nepastebiu vienodo veido jaunų pardavėjų, kurios nepatraukia bent kiek išskirtiniais veido bruožais ar nėra įsimetusios originalesnio stiliuko .Ieva Triškauskaitė tiek vaidyba, tiek tipažu buvo iš jų "pamačiau-pamiršau" rato. Banalių tuščiaakių blondžių minios kvykia Europos butikuose, Vilniaus viešose padangėse ir - košmaras! - net žurnalistikos fakultete Jos nekaltos, kad žodžio nesurezga ir yra vienodo veido žąsys, neskaičiusios knygų ar nematančios skirtumų tarp U.Eko ir G. Oškinytės - Eimanavičienės. Kam iš jų tyčiotis ir rodyti viešumai: štai kokias riestanoses infantiles gimdo vartotojų kultūra?!
E. Nekrošius pastatė dinamišką, groteskišką komediją apie nūdieną, kokią jis vienas pats drauge su inteligentais pensininkais vaizduojasi ( mano tėvams spektaklis labai patiko). Pirmus du veiksmus kvatojau nesustodama. Dantės komedija: Renesanso Florencijos garbus elitas po mirties emigruoja į pragarą. E. Nekrošiaus komedija: pavėpęs raudonmarškinis proletaras, mužikas patenka į Europą, kuri jam rodosi juodu pragaru.
Juokinga, kai kaimietis su plūgo rankena kišenėje atsiduria aukštos poezijos erdvėse. Tas, kuris iki šimkiškų šaknų sulindęs į žemę, beria poetinius tekstus apie Italijos elito nuodėmes ir aukštas materijas:))) Ar tokiam vertinti? Ar šunėkui Dramblį aploti? Cha-cha, R. Kazlas prisišaukė rečitaliu "Nusileisk, dangau, ant žemės" patekimą į "tikrą meną ", gavo garbę suvaidinti savo įžemintą valstietišką protą, apkaišytą perskaitytų knygų citatomis.Jį režisierius-demiurgas taip žemai nuleido it jonelį kvailelį vaidinti patį save, jog ir juokinga ir graudu žiūrėti. Išfeikino be gailesčio,kaip civilizacijos barbarą atėjūną , matuojantį aristokratų nuopuolius žemdirbio metriniu sieksniu. R.Kazlo personažas vaikšto iškėlęs sieksninę ranką, kaip visa ko teisingą matą. Savo basą lyžę įžūliai lygina su Vegilijaus poetine pėda. Lygiai taip masės klikina, atsirenka kas "like", kas "don't'" like, kam į pragarą, o kas sūpuosis pas Dantę su kiaulaite Beatriče rojuje, "Maksimos" hamake .
"Kur, kur ta vaizduotė?! Parodykit man, kas tai per daiktas?" - skeptiškai kraipo galvą R. Kazlas, Dantės vaidmenyje. Įsivaizduoju, jog su juo choru a capella galėtų užbaubti tūkstančiai LT abiturientų, kurių vaizduotės užuomazgas tekstų interpretacijomis ir taisyklių kalimu išravėjo nusipelniusios pedagogės.
Jei žemiškas rojus toks raudonai plakatiškai lėkštas - toks, per kurį žygiuoja sulietuvinti R.Kazlo ir I.Triškauskaitės personažai, nenoriu jame gyventi, Įdomiau - E.Nekrošiaus apibrėžtame pragare, kur žmonės klysta, protauja, kenčia,myli, išduoda ir atleidžia ,bet nėra vartotojų etalonai ar tarybinių katalikų valdymo aneliukai.
----------
Art. Malevic
Foto:Miachal Zagornacki
Vaidinime daug juodo siaubo. 2PiR raišas siaubūnas vis brėžia magišką juodą ratą, it juodą Visatos skylę. Mergaitės tokių bjaurių infernalinių diedų paniškai bijo vaikystėje, o čia tenka 4 valandas krūpčioti ir dangstytis akis, kad Liuciperio bjauriukų grūmojimai neatsikartotų sapnuose. Klaikiai šiurpi scena su jaunais pakaruokliais ant kėdžių, kaip jie nuožmiai rėžia ir rėžiai mirties virves pasikabinę kilpose. Pošlykštis poetas - pijokėlis pašlemėkas, springsta stresais ir bailiom fantazijom.Išsidarkiusi it senamiesčio Roželė - Frančeska, mitinė Dantės įsimylėjėlė (akt. B.Tiškevič) . Lietuviškasis prototipas : isteriška provincijos pusiaumenininkė,užsiprogramavusi nuo pirmojo Meksikos serialo Didžiajai MEILEI ir nuolat purtoma neišsipildžiusio laukimo.Mačiau B.Tiškevič T. Vidmanto FB važiavimuose - miela šviežutėlė komikė-šypsenėlė, savo vietoje, geri aktoriniai duomenys. Nagi "Dieviškoje komedijoje" - isterinių konvulsijų imitacija, ne vaidmuo, aktorė - atgrasi.Nesutikčiau, kad - vaidyba, greičiau - savęs prievartavimas.
Trečiajame nesurežisuotame veiksme trupei nepavyko pakilti iš pragaro gelmių į Dantės meilės aukštumas.Kitaip ir negalėjo būti. Režisierius yra įšalęs senojo meno paradigmoje. Joje kūrėjas skverbėsi į žmogaus psichikos ir dvasinės motyvacijos giliausius požemius, giliai kapstė - kas homo sapiens'o viduje????? . Naujajame mene svarbiau - kiek žmogus atspindi šviesos, kiek jame braižosi dangaus ir naujų mitų, o ne kiek pribrinko dvasinio vėžio metastazių.
Lietuvių režisieriaus kūryba, manregis, jau panašėja į Malevičiaus "Juodąjį kvadratą" . Forma, išraiškos priemonės - vis tobulesnės, išraiškingesnės, o turinys, koceptai - "iš valstybės kriminalinių spec.archyvų" .Drįsčiau teigti, jis negirdi naujo laiko garsų, nesistengia jo suprasti ir jį pamilti.Matuoja senojo, Rojaus-Pragaro kategoriškos, siaurakaktės , agresyvios pasaulėžiūros vertybiniais matais. Pirmame veiksme Pragaro jaunimas daužosi į juodą monitorių, veikia Anapus tą patį, ką ir gyvenime, kai daužė kaktas į kompų fasadus. Pagal E. Nekrošių - tai blogis??? Kad jie susisiekia kaip paukščiai oro tiltais ir gelbėja vieni kitus, traukia greičiau į šviesą iš Karaliukų-vadukų tamsių karalysčių?
Spektaklyje daug kitų ryškių lietuviškų fobijų, paūmėjusių susidūrus su CIRKO epochos reiškiniais - anie pasmerkiami kaip nuodėmingi .Štai visi scenoje guli, virš savęs iškėlę, veidus prisidengę pirkėjų metaliniais vežimėliais-nameliais be paukščių, nemato, kaip juodos gaujos išvagia jų miestus, degina jų baltą Katedrą. Anava, kokie "nedvasingi" ir kurti aplinkai pasistatę namelius. Lengviausias kelias - Akropolio pirkėjų minias sudirbti, pasmerkti ir nudrėbti pragaran. Sunkiau - parodyti Grožio aukštybėse paukščius ir žvaigždes , kurių liaudis nemato, nes nežino, kur žiūrėti .
Režisierius, prisidengęs Dantės poema, paniekina, kaip nuodėmingas, ir Holivudo žvaigždes. VIP'ai komiškai pešasi eilėje dėl kojos atspaudo Holivudo šlovės alėjoje. Tai, kas režisieriui tuštybės mugė - pasaulyje tampa pripažinimo ženklu, kaip laurų vainikas ant Dantės galvos. Deja, tipiniam lietuviui, iš po kaimo obels," holivudinių šypsenų šou" - nedvasingas žanras. Gal todėl, kad patys jo bijo, paniškai bijo apsijuokti prieš Europą kažko nežinantys, mąsliais veidais dvasingai dūsauja : kur ritasi pasaulis????? Greitai jis ritasi, į šviesą, pragarišku tempu. Ten, kur jam reikia, atsiliekančių panikierių nelaukia :)))) Šiandien Dantė kaip gero filmo scenaristas su pasitenkinimu paliktų kojos įspraudą kino žvaigždžių galerijoje.
Art: Dino Valls
Net populiarias muzikos žvaigždes, plėšančias širdis su ausinėmis įrašų studijose, E. Nekrošius priduoda urmu į Pragarą. Nors... viena Beyonce daina per širdžių jungtis atveda milijardus į MEILĘ, kamertonu užveda aukščiausią jausmų tonaciją. "Nedvasingai" Beyoncė irgi būtų išrašytas kelialapis pragaran. Po mirties, iš savo rojaus žvaigždės ji gal nuvarvins meilės ir gailesčio ašarą ant to juodo kalno, kuriame akmeniu sustings lietuvių režisieriaus siela, kovojusi už senus, atmirusius dogmatus.
Mintys į šoną: Režisierius, kaip tikras lietuvis, yra apokaliptiškai fobiškas naujai tikrovei - feliniškam keliaujančių Klounų cirkui, kur artistai jau skirstomi ne pagal nuodėmes ar dvasines savybes , o pagal talentus ir meilę žiūrovui. Oj nemyli E. Nekrošiaus žiūrovo, žeria į akis kapinių smėlį, nirtulingai mėgina įtraukti į pražūtingas Mirties šokių energijas, bruka spektaklyje makabriškai šaržuoto Papos Racingerio ideologiją, kad žmones reikia bausti ir kankinti už jų ydas. Nereikia nieko bausti, tik meilė visus išgydo.
Nusileidžiu giliai į rūsį. Stelažuose - senos, aptriušusios, antikvarinės knygos.Nustembu, kas gi tarp jų gyvena, kam jos įdomios? Viename stelaže knygos praretintos, stiklo spintos durys pradarytos. Kažkas pasiėmęs Tolstojaus, Dostojevskio tomus iš raštų. Vadinasi, dar yra skaitytojų.Tame rūsyje - dulkės ir pelėsių kvapas. Trošku, tamsu, kraipau galvą, kas gyvena tarp senienų, praeities tamsiame pasaulyje kaip kurmis ir presuoja smegenis naftalinu?
E. Nekrošius ten tikrai gyvena ir proamžių rūsio tekstais-matais matuoja nūdieną. Šiuo metu skaitau naujo autoriaus M. Cvetajevos biografiją. Paryžiaus emigracijoje ją sukrėtė namas, kuriame glaudėsi badaujantys aristokratai, pabėgėliai iš įvairių šalių, daugiausiai iš baltagvardiečių Rusijos. Juodame skurde ir aimanose kažkas periodiškai korėsi ar paleisdavo dujas, nuodijosi, neištvėrę socialinės agonijos Mirties namo gyventojai nepersilaužė, nekovojo už būvį, neištrūko iš praeities spąstų, tyliai gaišo paniekinę naują tikrovę.
Maždaug tokioje minorinėje, desperatiško tragifarso tonacijoje pamačiau-išgirdau "Dieviškąją komediją".
Finale tauraus veido moteris (Sapija ar Italija - iš kur man ir kitiems žinoti? ant nugaros jai neparašyta ) bruka į R. Kazlo personažo rankas knygą: nagi, runkeli, paskaityk ir praprusk iki Italijos kultūros. Su mielu noru įduočiau E. Nekrošiui į delnus Ipadą, kad atrastų kūrybinio bendravimo džiaugsmą. Jei nepersilauš ir neišmoks pleventi rankomis-sparnais į orinius klavišus, lai garma pragaran ir daužosi galva į Dostojevskio tomų stirtą, kaip daužėsi jaunas aktorių pulkas jo spektaklyje į juodą monitorių.
Sapnas po spektaklio (mano vaizduotė "nufotografavo", ką matė): Sėdžiu gražiame sode, skaitau knygą. Už sodo tvoros Vilniaus TV bokštas. Ramu, paukščiai čiulba, lapai šnara. Staiga iš bokšto iškrenta P. Markevičius (vaidino Vergilijų), tėškiasi į žemę.Pašokam su dukra, ji bėga prie jo artyn, link kraujo klano. Traukiuosi atatupsta, dengiu akis : "ne, ne , prie jo neisiu,man negalima lavonų matyt". Staiga iš viršaus krenta sekantis aktorius, krenta išraiškingoje klouno pozoje, kaip šuolininkas nuo tramplino, po jo iškrenta visi vaidintojai jaunuoliai . Stoviu šokiruota, be žado, svarstau, iš kur jie iškrito, gal girti, gal vakarėlis?gal masinė savižudybė? Dukra ragina: "Daryk ką nors, kviesk policiją,greitąja". Surenku "112" , atsiliepia policininkas, ramus doras dėdė su ūsais. Mikčiodama aiškinu: "Atvažiuokite prie bokšto, ten yra daug jaunuolių lavonų, jie nusižudė.". Policininkas: "Nesijaudinkite, tuoj būsim, bet jie nenusižudė, juos NUŽUDĖ ir išmetė."
Prabudau adrenalininė, su neįminta detektyvės minkle, kas gi juos nužudė? Kaip pavyko surišti ir išstumti?
Kai J. Jurkutė paliko televiziją, įžvelgiau prasmę. Spektaklyje vaidino jauni , ryškūs aktoriai-pumpurai . Retai užsuku į teatrą, nežinojau,kokia talentinga, įdomi aktorių plejada užaugo, gi vadybininkų prismaugtos žurnaliūgės jų plačiajai visuomenei nepristato. Išskyrus I.Triškauskaitę ir B.Tiškevič, visi vaidino lengvai, įtaigiai, nepagailėsiu liaupsių - įkvėptai ir nuoširdžiai. Tragedija (jau ne komedija!): šiuos tik kylančius teatro paukščius Senas Kaščėjus Nemirtingasis Juodasis burtininkas užkėlė į savąjį ambicijų ir Blogio tyrinėjimo bokštą , kad nutėkštų neapsiplunksnavusius pragaran, perlaužtų jų natūralios teatrinės brandos stuburus. Paveiksle, kaip ir aktoriaus sieloje, ant juodos spalvos BALTOS jau neužtepsi, niekaip.
Art: Ornella Locatelli
Art: Dino Valls
Atmintis atgamino VU filologyno spektaklį. Siurealistinę pjesę apie kurso gyvenimą sukūrė ir režisavo kursiokas M.P., chroniškas alkoholikas ir Čestertono vertėjas, vyresnis už bendrakursius 10-čia metų . Parašė vaidmenį ir man. Krykštavau, nors nieko nesupratau: nagi siurealizmas, ir nereikia suprasti, taip tada atrodė. Likimo šansas, kad vaidinsiu pagrindinę rolę ir pasirodysiu visame gražume prieš fakultetą. Vaidinau naivuolę, su čiulpinuku ir mokykline uniforma, pasikišau, kaip liepė, pagalvę po palaidine. Atsigręžusi atgal suprantu, kad taip ir atrodžiau prasigėrusiam, amžinai pagiriotam dramaturgui, perėjusiam patvorių-bohemos ugnį- vandenį- moterų tūbas. Geros šeimos švari patikli mergaitė-moksliukė, dar kvepianti namų pagalvėm.Kaip jis galėjo atsisakyti malonumo pripėduoti juodai ant balto paviršiaus? Kitas rožines impilo pagalves autorius panaudojo kaip dekoracijas - pavertė storais lovų drugeliais ant sienos. Išmintinga žydė draugė, pamačiusi generalinę repeticiją, paprašė: "Jei nors kiek mane gerbi,nevaidink ten, nereikia ." Sunkiai atsisakiau saldainio ir aktorės šlovės.Nesigailiu, netapau patyčių priemone per jaunystės patiklumą
Štai Jurgita Jurkutė neatsisakė vaidinti ...save, puolusią į vieną iš pragaro ratų. E. Nekrošiaus pateikime ji per vaidmenį yra smerkiama, baksnojama kaip nusidėjėlė, esą neišverkė tėvo, neva nusigrūdo tuoj pat po jo mirties į reklaminę egzotinę kelionę. Mano vertybėse, "show must go on", vardan tėvo atminimo ji privalėjo vykti į diplomatinę kilnią misiją , kad parodytų , jog Grožis ir Gėris net Mirties akivaizdoje padeda nuskriaustiesiems. J.Jurkutės grožis galėjo išgelbėti pasaulį ir mūsų Lietuvėlės mergaičių sielas bei idealus, bet ji iššoko iš TV bokšto į šlovingą tarptautinį Pragarą. Vienu gelbėjančiu grožiu šalies auditorijoje tapo mažiau. Kaip ir vienu šmaikščiu protu :R.Kazlas iššoko anksčiau, pasibrandino ilgėliau stačioko prasčioko ekskursijoms po pragarą.
J.Jurkutė aktoriauja ne prastai. Tačiau šviesaus tauraus šiuolaikinės Beatričės, grožio ir meilės įkvėpėjos, veido spektaklyje nebeturi,užtepta pikto genijaus juodais dažais.Nesu prieš aktoriaus profesiją. Yra profesionalūs aktoriai-talentai , pašaukti dėvėti kintamas klouno kaukes, kaip ultraprofesionalas R.Vilkaitis .Kaukės netampa jo gyvenimo veidu. J. Jurkutė turėjo talentą būti Grožio ambasadore, Gėrio fėja , bet išmainė jį į juodą savęs karikatūrinimą "Dieviškoje komedijoje" . Žmogus - laisvas niekintis ir parsidavinėti.Įžengus į Pragarą, atgal kelio nebėra.
Trečiame veiksme, kai aktoriai pavargę ima dūsti (tai rodiklis, kad trūksta energijos, negauna papildų nei iš publikos, nei iš Dangaus) , R. Kazlas su J.Jurkute trumpam prisėda ant suolo pašnopuoti po galopų. Kokie gražūs! Kaip tą akimrką trumpam nušvito scena- juoda ,kaip juodaodžio ( ne Visatos!) skylė. Štai - įstabioji, tikroji Beatričė ir Poetas. Štai 2 prakilnūs veidai, kuriems tenka nelaimė vaidinti kreivų veidrodžių karalystėje. Dėl tokios Moters Grožio jis pereitų Pragaro ratus ir neatrodytų piemuo -pionierius prie anos kiauliaganės . Kiek jie abu sutaurintų žiūrovus, suminkštntų jų širdis ir bent per colį ištrauktų lietuvišką teatrą iš niekinamų aistrų ir nihilizmo požemių.
