Hirosima, lįsk,po velnių, iš vonios!!!

Kas: spektaklis "Hiroshima, mon amour" 
Kada: 2014/02/05
Kur:  Vilnius, Latako 1, R. Abukevičiaus teatras- ateljė
Režisierius – Ramūnas Abukevičius.
Vaidina: Edita Niciūtė, Antanas Kišūnas.
Vertinimai: komercinių produktų nevertinu, kainą teatro trupė atiidirbo, jai be pretenzijų :))) 

http://www.ramuno-atelje.lt/index.php/apie-spektaklius/83-hiroshima-mon-amour

 Pažiūrėjus spektaklio nuotraukas, kilo  įtarimų kad bus "soft-porno" su Margaritos Diuras meilužių tekstais. Ne, net  iki Amsterdamo  viešų porno teatrų reklamos  komiksų netraukė. Raudonųjų žibintų  kvartalo  centrinėje alėjoje   parsiduodančios studentės pozuoja gatvės žiopliams   erotiškiau, žaismingiau  ir  teatrališkiau. Vilniuje patekau į  klojimo teatro ir  pirties bičiulių draugijos prezentacijų sintezuotą teatrą.  Kaip  kaimo klojimo teatre - isteriški bobos klyksmai iš vonios ir  įniršusio  pusplikio diedo riaumojimai iš babuiniško pavydo.Kaip Pirties Bičiulių  Draugijoje -  laužytos porinės pozos ant tatamio ir taškiniai masažai, o aplink - stebintys vanojimo ritualą  pirties (teatro) bičiuliai  Tik vietoj vantų Aktorė vanojo kompleksų  įraudintą meilužį nuostabiais, išpuoselėtais  geltonaisiais plaukais.

Nebuvo net užuominos į M.Diuras meilužių dramatiškus jausmus, įsiplieskusius ant Hirosimos pelenų

Intonaciškai ir stilistiškai prancūzės scenarijus pavirto į tipinę, atpažįstamą ilgametę lietuvių adjulterinę porą. Jis ateina sekso ir biologiškai siunta, kad Ją  turi  dar kiti konkurentai. Ji.,it valdinga įnoringa fifa,  išdidžiai demonstruoja investicijas į lakų-dažų-kosmetikos-kirpimo-peniuarų-erotinių apatinių  industriją ir vaidina sau pačiai romantines iliuzijas.
Aktorių vaidyba - pasibaisėtina, nekomentuotina. Bet ir neturiu jokių pretenzijų, nes ne už mokesčių mokėtojų lėšas ten patekau, savo noru, be klaidinamos reklamos,  įlipau į.... Esu tikra, jog  korporatyvuose, užsakytose  gastrolėse jie - populiarūs, paklausūs. Man pasisekė:  pralindau į tolimiausią kampą  jaukiame kambaryje, kuriame ankštai susėdo  20 žiūrovų. Inteligentai, mylintys teatrą ir garsius  užsienio autorius. Kai porelė kaimietiškai  sustaugdavo vienas ant kito vilkų balsais - susigūždavau  ir  slėpdavausi nuo tvinksinčios erdvėje  juodai bordinės agresijos už plačios kaimyno nugaros. Kai Mylimoji užsikirsdama, nelygu mokyklos skaitovų konkurse, iš atminties, patetiškai deklamavotekstą,  -  už tos pačios nugaros naršiau išmaniuoju , kad  neterščiau vaizduotės niekalais ir  neprapultų laikas.

Nauda: grįžusi  namo puoliau  reanimuoti pridobtus estetinius pojūčius Aleno Rene (Alain Resnais) kino  šedevru  "Hirosima, mano meile".          

Pirmąsyk  lankiausi R. Abukevičiaus teatre- ateljė. Puiki idėja ir vieta. Ir spektaklio idėja -  nepėsčia. Tereikėjo parinkti  talentingų, derančių tarpusavyje aktorių porą, kurie žiūrovui parodytų MEILĘ ANT LAIKO AŠMENŲ, ANT TRAGEDIJOS SMAIGALIO. Gavosi chalatinis-treninginis ( aktorių apranga), lėkštas,  ŠAIŽUS vyro-žmonos namų  skandaliukas ant tatamio su romantizuotomis pretenzijomis į kamerinį  intymą. Ar galima pavadinti režisūra emocinį zoologijos sodą :  štai  suvedami 2 žmonės  liestis ir aistrintis ir žiūrima it pro rakto skylutę, kaip jiems gaunasi glostytis. Režisierius nepakrovė ju vaizduotės konceptais,  motyvacijomis ir legendomis.  Jie suvaidino, kaip sugebėjo, tekstą. Ir žiūrovų vaizduotė liko nebyli į emocinius 2-jų vaidintojų turškalus.

 Jei trupė būtų drąsesnė, galėtų tapti  stilingo erotinio teatro pradininkais, diegti  masėms aukštesnę  eroso estetiką, taip priešintis  naminiam smurtui prieš moteris. Beje, ir pats spektaklis - gryniausia  namudinio smurto forma. Niekada nedalyvauju šeimyniniuose skandaluose. Čia pataikiau į epicentrą. vaidinimas  prasideda   koridoriuje. Žiūrovai stovi susiglaudę. Aktorė isteriškai klykia vonioje, o jos vyrelis  plėšia lietuvišku  liaudies papročiu duris.Žiūrovams tenka, nuleidus akis,  namudines "razborkes" stebėti rankos atstumu.        

Kadras iš filmo "Hirosima, mano meile"

Mintys į šoną: su drauge vakar gvildenome jos meilės reikalus. Bendra išvada:  dabartinis jos kadras  - trauminis, nes  neišmokytas mylėti, neišmano kaip kurti santykius su moterimi, nes neturėjo gražių pavyzdžių  -  tėvų jausminės sanglaudos, filmų apie  romantišką meilę, knygų apie vyro meilės vaidmenis. Jam niekas nedavė orientyrų, kaip daugmaž nekiauliškai elgtis, kad moteris nesifrustruotų ir būtų laiminga. O mokytis iš asmeninių  klaidų, kai tave palieka, - per skausminga, ir gyvenimo neužteks pasidžiaugti  natūraliais, jaudinamais  susikalbėjimais.  

 R Abukevičiaus pastatymas, deja, nemoko mylėti, neatveda į  šviesius meilės rūmus. Galbūt sugrąžina į "Žmonių" žurnalo meilužių  falšyvas fotosesijas, atgaivina senobiškų Klojimo teatrų dvasią . 

Minino monologas

Kas: Maskvos Akademinis kamerinis choras
Kas vadas: meno vadovas Vladimiras Mininas
Kur: LNF
Kada 2014/01/22

Vertinimai: 5 iš 10

Diktatoriškų, vienvaldžių vadovų  meno kolektyvai, trupės sužiba, nutvieskia kultūros padanges  it  ryškios, nepamirštamos KOMETOS  ir - užgęsta  sulig  vadovų išėjimu. Tęstinumas diktatūrose  neįmanomas, mat autoritariniai vadovai valdingai paverčia  meno kolektyvus, trupes, grupes, ansamblius savo kūrybinės valios įrankiais. Iš įrankių nauji vadovai neišauga. Pasilieka  amžinos legendos. J.Miltinio  Panevėžio teatras, J.Liubimovo Taganka, Polo Tailoro (Paul Taylor) amerikiečių  baletas ( pamačiusi  vaikystėje jo pasirodymus, negaliu žiūrėti bet kokio baleto),  A.Vorholo  Fabrika ir kt...


Prie  gęstančių kometų priskirčiau V. MInino choro, įsteigto prieš 40 metų, legendą. Pasirodymas Vilniuje - gastrolinis, smagus, su lengva užuomina į estradinį, lengvai suvirškinamą, kažkiek  pramoginį  formatą  "linkėjimai saviškiams  iš Maskvos" . Šventės muzikos gurmanams nebuvo.Užtat: reta galimybė pamatyti gyvą legendą - guvų, puikios sportinės žmogiškos formos, 85 metų amžiaus legendinį  meno vadovą, chorinės muzikos žvaigždę Vladimirą Mininą (jo mintimis citatomis  apačioje parodžiau jo mastą) . V.MInino pavydėtini, pagirtini, sėkmingi bandymai kovoti su laiku, atrodyti jaunai, manyčiau, neigiamai  atsiliepė choro kokybei. Jo skambėjime buvo justi '"parodomojo,šaunumo, kosmetinio jauninimosi, radiošou intonacijos". Klaidingai suvoktas šiuolaikiškumas -  pataikavimas masiniam radijo skoniui, kai palengvinamas, pigiai ausiai pritaikomas repertuaras, operetiniais reveransais smaginama publika it  per korporatyvų vakarėlį, kad tik  daugiau sumokėtų ir dar pakviestų. Tokie kadriliai  iškart nužemina choro lygį nuo vientiso monolito, nuo  aukštų vibracijų, atveriančių etnoso dvasios gelmes, iki vidutinio, neįsimintino.koncerto.

Art: K. Malevich

 G.Kančelio kūrinys "Karas beprasmis" ( chorui ir keturiems saksofonams) -  melodingas, bet nereikalaujantis ypatingo chorinio meistiškumo. M. Ravelio "Bolero", transkribuotas chorui ir keliems instrumentams) - irgi  skirtas publikai sužavėti, suteikti pramogos. Saksofonai - blyškūs,eiliniai, mūsų Muzikos akadeimjos studentų atlikimas - techniškesnis, išraiškingesnis. Bisui buvo atliktos  L. Bernstaino kompozicijos vyrų kvartetui. Paryžiaus Bobino teatre  pernai teko matyti  vokalinio komedijinio mimanso   grupės "Voca People" (JAV)  pasirodymą. Sprendžiant iš  vyrukų kvarteto flirtuojančių kvailionių V. MInino (akademinio???) choro atlikimas pasuko link "Voca people" žanro, link publikos linksminimo.  Dar 5 metai  tokių  popsėjimom pokyčių, ir V. Minino choras įsižemins, taps eiliniu,  liks vien skambus  legendinis pavadinimas ir daugybės , greito pelno " singing men" gastrolierių  kokteilinis, mozaikinis  turinys. Neliks ryšio su etnoso muzikinėmis šaknimis - kurias įgarsina, pasauliui reprezentuoja  didieji chorai. Kai muzika kapituliuoja prieš rinkodarą, elitinis menas mutuoja į masinį. Maskvos choras jau kapituliavo,  jau paveiktas komercinių veiksnių, bet dar yra virsme.

Art: K. Malevich

MIntys į šoną'1: rusų  liturginę chorų muziką pirmąsyk išgirdau  Zagorske,  žymiajame Troicko-Sergijevo vienuolyne, Rusijos pravolsavybės dvasiniame centre.  Užklydom su kursioke kaip turistės, dėl rusų kultūros pažinimo. Sekmadienio  povelykinėje liturgijoje  atsistojom cerkvės viduryje.Nežinojom, kad tai bus ir choro centras. Vyriški bosai gaudė viršuje, iš balkono.Šonuose  giedojo moterų mecosopranai. Prie altoriaus - vyrų tenorai. Choro giesmė persipynė polifoniškai  su  varpų gausmu lauke. Pirmqsyk gyvenime, supratau,kas yra sielos apsivalymas. Sakraliai atliekamos muzikos vibracijose  patiri dvasinį sukrėtimą, nušviesėji. Rusų liturginiai, katarsiniai aukštieji sąskambiais tarsi pakelia nuo žemės aistrų, ašaromis apvalo sielą, ištiesina tikejimo ir vilčių sparnus. Anas pirmas potyris ir liko kaip etalonas - kaip turi skambėti Rachmaninovo Nakties vigilija.

MIntys į šoną'2: tokį pat stiprų   įspūdį paliko A. KOtovo  vadovaujamo "Sirino" ansamblio folklorinės dvasinės giedonės, senoviški  daugiabalsiai partesaiVilniaus Filharmonijoje. Švytinčių sentikių salę šviesino ir turtino muzikinėmis vibracijomis dainuojantys  dangiškai skaidriais balsais  serafimai.     


KOncertas vyko kultūrinės programos :"Kultūrų dialogas" rėmuose.Dialogas neįvyko. Nebuvo į Lietuvos klausytoją orientuotos solidžios, konceptualios programos, reprezentuojančios  aukštąją rusų kultūrą . Kažkodėl nenuskambėjo O. Mesiano "Choralas" , jis galbūt nužymėtų  minties tiltus su Europa. Buvo daug  žinomų rusų  šlagerių : "Oj tu stepe, plačioji" . Studentiškas himnas".  S. Rachmaninovo "Nakties vigiliją"  klasiškiau, akademiškiau , tarkim, atlieka "Jaroslavijos"   chorinis ansamblis.

Art: O.Goncharova 

 Tai buvo monologas, rusų choro atvykimas pas  tėvynainius rusus.  Kai  "Lietuvos "ansamblis  koncertuoja mūsų išeiviams , tai nėra kultūrų dialogai, o nacionalinės reikšmės  kultūrinis aktas gaivinant lietuvybę svetur. Lygiai taip save, muzikinį  lengvą, nuoširdų  rusų  atvirlaiškį dovanojo Lietuvos rusų diasporai V.MInino choras.  Flharmonija tik svetingai suteikė rusų susibūrimui  salę. Gražu, Šiaurės Atėnų dvasioje. Vis tik  panašaus pobūdžio etniniai renginiai  įprastai vyksta  sostinių  užsienio kultūros centruose.  Štai Amsterdame yra kosminis, modernus "Ermitažo" rusų kultūros centras, kur atvažiuoja savi palaikyti savų, pristatyti  Amsterdamo svečiams rusų kultūrą.  Vilniuje rusų vienybės  ir jungtuvių muzikinėje  šventėje jaučiausi svetimkūniu, lyg pašalinė.Miela  buvo žiūrėti , kaip žiūrovai šiltai priėmė saviškius ( net fiziškai sušyli, nes vyksta ТЕПЛЫЙ ПРИЕМ). Egzotiška  buvo stebėti, kaip kitataučiai  broliavosi po koncerto, bet Lietuva ten buvo tarsi  ne prie ko.

   Vladimiro MInino mintys apie  dainavimo reikšmes ugdant Žmogų:...........<.Žmogaus kultūra, jo emocinių būsenų kultūra prasideda nuo motinos lopšinės.Kai mama dainuoja lopšines,vaiko receptoriai nuo gimimo pradeda suvokti dainavimo garsus, jais persismelkti . Deja, taip gavosi, jog šiandein muzika išvaryta iš mokyklos. Ši situacija siaubinga tuo, jog žmogus liovėsi dainuoti>.................<Štai Karlo Orfo sistemos pagrindas Vokietijoje: vaikai nuo mažumės žaidimo eigoje ritmiškai įsisavina muziką. Atėję į mokyklą šio pradinio paruošimo pagrindu pradeda dainuoti. Taigi dainavimo pamokos gula į patręštą dirvą. Šiandein Vokietijoje- 2500 saviveiklinių chorų. Tai didžiulis kultūros sluoksnis.>.............<Kai vaikas dainuoja chore, jo jėgos dauginamos iš dainuojančių šalia skaičiaus! Tačiau svarbiausia - jo emocinė būsena tampa visiškai kitokia, kadangi jis aktyviai muzikuoja. Tą prisimenu iš paprasčiausios vidurinės mokyklos muzikavimo. Kai dainuoji, gimsta vaizdiniai, įsijauti, vaizduotė atgyja, turtėja, prisipildo. Štai kodėl nebuvimas mokykloje dainavimo veda į žmogaus asmenybės skurdinimą.>.......<Visada svarbiausiu uždaviniu laikiau parengti kolektyvą taip, kad choras būtų suvokiamas ne kaikp masinis dainavimas, o kaip GARSO MENAS. Ši sąvoka apibrėžia i pokalbį su klausytoju. Šis pokalbis turi būti pakankamai gilus, kad pavyktų pasiekti kiekvieno, kuris mūsų klauso, sielos gelmes. Svarbu ne garsiai dainuoti arba tyliai, svarbu, kad dainavimas įsismelktų į sielą. Tai - svarbiausia visais laikais.>

Muzikinis laisvės triumfas

Art: L. Gutauskas

Kas: L. van Bethoveno Missa Solemnis (Iškilmingosios mišios) 
Kur: Opehausas (LNOBT)
Kada: 2014/01/12
Atlikėjai: dirigentas J.Domarkas, Operhauso orkestras, 2 chorai -  Kauno ir LNOBT,solistai: V. Vyšniauskas, I.Prudnikovaitė , L.Norvaišas, J.Gedmintaitė   
Vertinimai: 10/10

Koks pagarbus atminimo veiksmas  mane labiausiai pradžiugintų, jei būčiau žuvusi drauge su kitais sausio 13-tos herojais? Drįstu, neatsiklausiusi jų artimųjų,  šventvagiškai teigti - žūtį  įprasmintų Gyvųjų  džiugi vienybė šlovinant nepriklausomą  gyvenimą ir atgautą laisvę.  Nepradžiugintų, o nuviltų priešrinkiminis karalienės ir jos svitos performansas  - įsisegti  neužmirštuolę -  masonų simbolį į atlapą. Neužmirštuolę segasi per savo slaptas sueigas masonai, pagerbdami nacių lageriuose žuvusius  jų ložės narius. Manyčiau,  panieka ir arogancija - prilyginti  besąlygiškai pasiaukojusius jaunus didvyrius  slaptojo  pasaulio valdžios  elito suokalbininkams.  Neužmirštuolėse kyšo  pasąmoninė istorinė potekstė - masonai lobsta iš revoliucijų  jaunojo kraujo. 


Iš lotynų kalbos išvertus neužmirštuolė - MYOSOTIS - yra PELĖS AUSIS.Gamtos požiūriu - toks menkas, gležnutis, lengvai sutrypiamas  balų  pakraščių augalėlis, chameleoniškai keičiantis spalvą į žalsvą, jei į jį pūsteli stipresnis nuodingas dūmas.  Tik pavadinimas romantiškas. Ar pelės ausis atlape sumenkino aukas? Ar parodė  bailios šalies-pelės vietą  įsislaptinusioje naujoje masonų ložėje? Bet kokie simboliai turi nesąmoningas ištakas. 


Lietuvos kultūra, muzikinės bendruomenės auksinis elitas  atsidėkojo sausio 13-tos  nemariam atžalynui -  iškilmingai,rimtai  ir pagarbiai -Liudvigo van Bethoveno Iškilmingomis mišiomis.''Iš širdies į širdį"  - pavadino kompozitorius vieną  paskutiniųjų kūrinių, kurį parašė būdamas jau kurčias, visuomenės laikomas kone bepročiu  dėl sutartinių taisyklių nepaisymo. "Iš širdies į širdį" - visomis prasmėmis suskambo didingos mišios operos scenoje , įprasmindamos žuvusiųjų atminimą.      

Vokiečių kompozitorius  ėmėsi kurti Missą (op.123) savo mokiniui, erchercogui Rudolfui, jo įšventinimo  į Olmiuco arkivyskupus proga. Jiedu draugavo.Bethovenas karštai atkalbinėjo Rudolfą neprimti bažnytinių pareigų, atvirai ironizavo šį sprendimą,išduodantį judviejų gyvą tikėjimą . Kurdamas mišias užtruko net  4 metus, įsigilino, permąstė  ne vien muzikinius, bet ir  tikėjimo, pasaulėžiūrinius pagrindus. Missa Solemnis buvo pabaigta kartu su 9-tąja Herojiškaja simfonija. Tarp jų daug bendro-  inovacinės kompozicijos idėjos, D-dur mažorinė  triumfo tonacija.

Art: MKČiurlionis. Saulės sonata

Bethovenas nepriskyrė Mišių religinei-sakraliai muzikai. Jo vertinimuose Mišios - tai tradicinis,  nekatechizuotas žanras, kurį kūrybiškai naudojo  klasikai pirmtakai - Bachas,Haidnas. Bethoveno mišiose  žodžiai - iš bažnyčios talmudų: "Kyrie", "Sanctus", "Benedictus". Tačiau idėjiniame  autoriaus sumanyme, muzikiniame turinyje nėra net užuominos į katalikybės  nuolankumo dogmatus.  Grandiozinėje, monumentalioje formoje ugnimi plaikstosi maištinga, abejojanti mąstančio,progresuojančio europiečio individo dvasia, vedama į pažinimą filosofinių  ieškojimų. Laisvo, dogmatais nesupančioto žmogaus Dvasia pergalingai iškyla virš nuopuolių, turi galios kūrybingai įveikti iššūkius ir kliūtis, brandina  dvasios stiprybę atleisti sau ir kitiems silpnumo akimirkas,tyliai nurimti nežinios, užsimiršimo  liūdesyje ir  vėl atgimti meilėje gyvenimui. 

Ir  tąkart  prie TV bokšto, prie Televizijos  vartų darė žūtbūtinį pasirinkimą, rinkosi  aukojimą  laisvos dvasios žmonės, JIems  nekilo abejonių , kam reikalinga Laisvė, nekilo dvejonių,  kiek dividendų ji turi duoti ir kiek kainuoja, kiek  finansinių parazitų ant jos  pradžioje išpamps, kiek emigrantų  kančiomis išpirkinės  vergų, vagių bei statytinių valdžioje bailumą ir klaidas,  kiek skeptikų bei naujų red-emisarų ją  niekins, kiek silpnadvasių prakeiks .



 MIsa Solemnis - šlovinanti ugninga giesmė laisvai ŽMOGAUS dvasiai.Kompozitorius pats siūlė ją atlikti kaip oratoriją koncertų salėse, ne bažnyčiose.  Neatsitiktinai oficialios bažnytinės muzikos atstovai aršiai užsipuolė Bethoveną dėl Mišių finalo. Paskutinėje fugoje "Dona nobis pacem" skamba pergalingos trimitų  fanfaros ir būgnų marširuotės, ataidi "Odės džiaugsmui" ritmika .Mišios šlovina naujai atgimusį  Tikėjimą gyvenimu ir Žmogaus valios pergale, ne anapusiniais šešėliais. Šlovina galingo choro giesme.

 Bethoveno abiejose  Mišiose dominuoja chorai. Vakar Operos teatro scenoje susijungė net 2 chorai. Didinga garsų galia. Buvo justi unikalus,nepamatuojamas chorų vadovų  P. Bingelio ir V. Radžiūno parengiamas darbas, išgaunant vieningą  sudėtingo, aštriabriaunio, polifoninio kūrinio  vokalinį skambesį. 

Art:  M.K.Čiurlionis

Lietuvių iškilūs muzikai padarė nacionaline prasme žygdarbį, vertą  Sausio 13-tos aukų atminimo: suvienijo kūrybines pajėgas iškiliam aktui, pakilo virš asmeninių ambicijų ir pragmatinių vienadienių interesų. Parodė pavyzdį valdantiesiems, nuolat isteriškai, buožiškai besigrumiantiems dėl lovio,praradusiems strateginės vienybės orientyrus, suglaudusiems mėlynas uniformuotų  pelių ausis prieš Briuselio diktatą.  

Opera užleido pelningą savaitgalio sceną,  maestro J.Domarkas dirigavo  kitam, ne savo  bethoveniško repertuaro orkestrui, P.Bingelis irgi santūriai liko už kadro. Aukščiausio rango solistai paaukojo laiką, rado langus tarptautiniuose užimtuose grafikuose, rimtai , solidžiai- ne dėl paukščiuko pasirengė  ir susidainavo - gi politikierių ir valdžios atstovų nebuvo. Asm. vertinimuose per 100 pozicijų pakilo G.Kevišo organizacinis talentas ir pilietinė pozicija.

Neapsiverčia  liežuvis (e-klaviatūra)  kritikuoti koncerto  smulkmenų. JOs akivaizdžiai atsirado dėl bendrų repeticijų stokos ( išties - juk susieiti visiems iš skirtingų miestų -  brangu,  niekieno nefinansuotas,neparemtas  proginis projektas). Juolab mišios  nuoširdžiai buvo atliktos "iš širdies į širdį".  Naujai atradau I. Prudnikovaitės  dramatinį, savitą, stilingą mecosopraną. Ji ūgtelėjo link žvaigždės. Maestro  J. Domarkas plačiais, didingais mostais kreatyvino, laikė tikrąsias mišias  sau artimoje- kovos už  humanizmo idealus- stichijoje. Dar sykį įrodė, jog Operhauzo orkestras  gali skambėti koncertiškai, filharmoniškai, kai prie pulto stoja ekstra klasės DIRIGENTAS - lyderis-galva (head).

Išgyvendama, moteriškai  vidujai išverkdama, atgailėdama  mūsų visų  bendrus kritusius sūnus, dukras, užsidegdama vėl ir vėl gyvenimo kūrybai  šiuosyk  Bethoveno mišiomis, gal pirmąsyk per minėjimą ne graudenausi, o  tyliai džiūgavau . Štai ji - tikroji laisvė. Geriausių chorų ir orkestrų, pagrindinio  šalies teatro vadovai  drąsiai, laisvai , be partijų ar bažnyčios emisarų nurodymo, be kapitalistinio išskaičvimo  savanoriškai  išpildo  taip reikalingą mums visiems Rekviemą , patys pasirenka kūrinį ir atlikėjus, surenka pilną salę klausytojų, prezentuoja aukščiausią europinę kultūrą, kokia begali būti  ką tik vergijos  atsikračiusioje šalyje, būsimuose Šiaurės Atėnuose.        

Art:Ed Pires. L van Beethoven 

 MIntys į šoną '1: Jauniesiems blogo skaitytojams trumpai pristatau, kaip panašios  svarbios istorinės akimirkos paminėjimas atrodytų prie okupantų tarybukų. JIs apskritai nebūtų įmanomas, nes buvo leidžiama minėti tik bendras sovietų istorijos datas, ne nacionalinius įvykius. Galbūt išradingi muzikai kažkaip jį  partizaniškai priderintų  prie Staryj Novyj god , tačiau kūrinį   būtų reikėję patvirtinti partijos komitete, jį atrinktų koks , na, tarkim, A. Kubiliaus ar A. Butkevičiaus  nesukultūrintas patarėjas pacukas. Solistai būtų surinkti iš skirtingų respublikų, kad atstovautų internacionalą, ne vietinės žemės kultūrą. Į valstybinės dienos minėjimą  sugužėtų  Centrinio partijos komiteto nariai, nomenklatūra  su žmonomis ir spec. pakvietimais. Paprasti žmonės, kaip aš, ten nepatektų. Solistai dainuotų valdžios išrinktiesiems, ne piliečiams, už kurių laisvę ir pasiaukojo Nepriklausomybės jaunuoliai.

 Mintys į šoną'2: Vakar ryte susirašinėjau su jauna lietuve mama iš Australijos, aktyvia  lietuvybės puoselėtoja. JI paklausė:  Turiu I jus dar viena klausima, nzn ar atsakysit. Kaime, kur tevai gyvena, 10 km atkarpa nuo Alytaus link Lazdiju, daug avariju, daug serganciu sizofrenijom ir kt ligom is niekur, ne genetiskai. Pvz kaimynai saziningi, gerasirdziai, o ju 4 dukros serga dvasinem ligom. Zmones klause kunigo, kodel taip, kodel tiek baisiu avariju toj atkarpoj, serganciu jaunu zmoniu. Jis  pasidomejo ir per pamoksla aiskino,  kad toje atkarpoje Napoleono kariuomene ejo, prievartavo ir zude moteris, vaikus, net toj vietoj po ta garsia pusim buvo apsistojes. Zmones iki siu dienu pasakoja apie tai, o paskui karo metu ten frontas buvo, mano tevu zemej, masine vokieciu kapaviete, kuriu niekas normaliai nepalaidojo. Kunigas siulo kaip iseiti statyt kryzius, ten melstis. Prie mano tevu sodybos stovi kaimo kryzius. Kaip kitaip valyt ta biolauka, kur, issivaizduoju, daug beprasmiu nenaturaliu mirciu?

Art:M.K. Čiurlionis. Laidotuvės.

Tuokart  atsakiau iš bendros patirties ir žinojimų: " Negalima gyventi ant kapaviečių, visus kaulus reikia iškasti ir perlaidoti. Mat smurtiškai nužudyta siela vis grįžta prie savo kaulų, jaukia gyvųjų  ramybę. Smurto apvalymui statomas akmeninis paminklas, didelio akmens su užrašu pakanka.Vakarų Europoje miestelių   centre stovi akmeniniai memorialai karo aukoms, net pavardės iškaltos. Dar gerai muziejuje kraštotyros  stendą parengti apie Napoleono laikų žudymus, to krašto žmonių kančias, perleisti  aukų kančią sukultūrinta forma per gyvųjų sąmonę. Taip vieta ir išsivalo. Nelabai tinkai statyti medinius kryžius - jie naujas aukas toje vietoje "pakabina", įtraukia į mirusiųjų  laukų zonas."

 Per  vakarykštes mišias išgyvenusi  apsivalymą ir  dvasios pakylėjimą, žinau dar vieną  veiksnų atoveiksmi smurtui, krauju aplaisčiusiam besivaduojančią  iš pančių pavergtą Žemę. Tai ryškiausių, elitiškiausių  jos talentų jungtinė  širdies oratorija, teigianti GYVENIMĄ LAISVĖJE. Širdies giesmė,kuri  gražiausia forma įprasmina  žuvusiųjų pasiaukojimą.  

Atžalynas: anuomet, t-a-d-a, šiandien, rytoj ir... visados

Kas: teatro spektaklis K.Binkio "Atžalynas",  
Kur: Vilniaus nac. dramos teatras
Režisierius: Jonas Vaitkus
Kada: 2013/12/19
Vertinimai: 10/10(scenografija - 0, jos nebuvo)

Spektaklis pranoko didžiausius lūkesčius.Po jo susvyravo nusistatymai vengti lietuviško teatro, jau kelintas dešimtmetis nepakylančio iš nihilistiškos destrukcijos griuvėsių. Sugriuvus imperijai, teatras, kaip visuomenės veidrodis, sąžiningai  atspindėjo su pabaiga susijusius procesus  - puvimą,  irimą, defragmentacijas ir kitokias  socialinių ir vidinių (dvasinių) virsmų talžomos visuomenės miazmas. Šios, kaip meninis  Laikmečio dokumentas,  liks įamžintos talentingojo O.Koršunovo  juodos nevilties desperacijose.

rež. J. Vaitkus

K. BInkis

J.Vaitkaus pastatymas - it jaunas želmuo, žymintis  įmanomą  nekomercinio teatro (ir visuomenės) apsivalymą, atgimimą į konstruktyvias formas, diskutuojančias idealus. Iki tol daugumoje pastatymų idealai buvo niekinami, preparuojami marazminiu skalpeliu pagal, na,  maždaug tokią Adamsų  šeimynėlės formulę : "ahaaaaa, vaikučiai geručiai  juokiasi ir svajoja, taip nebūna, jie arba daunai arba akli, reikia skubiai juos apspardyti, apdergti  kiaurai gyvenimo fekalijomis, kad prabustų ir kentėtų, kad gyvenimas jiems taptų juodu  gąsdinamu atrakcionu. Gėrio nėra, nevalia juo tikėti."Šios formulės variacijų apstu E. Nekrošiaus ir A. Giniočio pastatymuose . Juodos primityviausios  destrukcijos fontanai trykšta  lietuvių teatro kritikų bloguose, į kuriuos baisu net žvilgelėti, kad  širdis nesustotų nuo tekstų  pykčio purslų. Teatro blogeriai biochemiškai ir jautriai atspindi-atkartoja, ką mato scenoje. Profesijos baudžiauninkai neturi laimės kaip laisvi žiūrovai nesilankyti menininkų išvemtos  (nenufiltruotos) realybės seansuose,taip vadinamose teatrinėse premjerose.  "Black box" periodo teatre auka - V.Gedgaudas, susprogdino  bendroje  neapykantos terpėje talentas  jautrią širdelę, gaila.

"Atžalyno"režisūrinė stilistika artima japonų kino meistro Kendzi Mizoguči lakoniškoms, paprastoms klasikinėms grafinėms formoms, talpinančioms būties cikliškumą ir žmogaus bergždžias pastangas ištrūkti iš gimimo, giminės nulemtų rėmų. K.Mizogučį amžininkai japonai irgi niekino kaip neva senamadišką.Didžiųjų, brandžių meistrų štrichas - taupus , maksimaliai išraiškingas.Jiems nereikia stovėti  ant galvos kaip cirke mama-afrika,  įmantriais triukais pritraukti neišrankaus žiūrovo dėmesį. Rembrandto paskutiniai darbai primena skubotus eskizus, tačiau  keliuose štrichuose - pagauta  charakterio,veiksmo  universali esmė.Juose tiek išminties, psichologizmo, universalių kodų, jog negali akių atitraukt, tyrinėji kaip atskirą planetą.

J.Vaitkaus "Atžalyno" režisūra liudija Meistro brandą, ištobulintą  firminę  vaitkišką mizanscenų estetiką ir vėl trykštančią jaunatvišką kūrybinę gyvastį. Tai ir Mokytojo pagarbus reveransas Mokiniams,pirmajam režisieriaus kursui, atėjusiam į  nacionalinį teatrą  prieš 30 metų su  "Literatūros pamokomis." S. Balandis, P. Budrys vaidino juose moksleivius, Atžalyne  jau - mokytojus. Kartų estafetės įprasminimas - teatro tradicijų fundametas.Kaip ir bet kokia kita  meninės raiškos sritis, teatras laikos ant tradicijos tęstinumo, ant tvirtų šaknų. Tik chunveibinams  naiviai atrodo, kad sudarkydami ir sugriaudami kanonus jie išranda dviratį.  

K.Binkio drama  kaip   deimantas,   buvo apvalyta nuo daugybinių  interpretacijų apnašų.Sužibo pirminiu idėjinio maksimalizmo skaistumu. Žiūrėjau tautinės dramaturgijos klasiką lyg pirmą kartą atrasčiau. Vaidinimą introdukuoja, lydi Binkio sūnaus prisiminimai,  seno žmogaus įgarsinti samprotavimai apie pjesės prototipus, tėvo inspiracijas, ateitininkų kartos  neva beprasmį  pasišventimą Tėvynei. Jo požiūriu, esą ateitininkų idealai pasmerkė žūčiai gabiausius, stojusius  nelygion kovon su stalinistine-fašistine galybe. Šie prisiminimai - kaip atskaitos taškas, kaip testas: ar buvo kažko verta Rainių auka, išplaukusi iš ateitininkų sąjūdžių ir gyvos, nepalaktinės pasaulėvokos.  Priimant gyvenimą ir mirtį  nedalomoje vienovėje ,  stiprėja įsitikinimas ( ir tikėjimas !): mirusiųjų žygdarbiai lydi nūdienos narsuolių skrydžius,  lyderių pasiaukojimo pavyzdžių apstu  anuomet ir dabar.
http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/jaunas-intelektualas-uzgeso-stuthofe/169929


K.Binkis ,  varguolio kailiu patyręs  socializacijos golgotas prasimušant iš apačių į aukštesnius luomus, sukūrė dramą, kuri bus aktuali, opi  Lietuvai visada. Nepriklausomai nuo santvarkos ir gerovės. Joje nėra charakterių, dėl to absurdiškai skamba  spektaklio aptarimų dalyvių priekaištai, esą tokių teigiamų herojų, kaip  našlaitis Petras Keraitis ir jo draugas Jasius Šiaučiukas  nebebūna. Kad šiuolaikiniai gimnazistai esą  keikiasi ir niekuo nebetiki. Betgi ir dramoje yra keikūnai rūkaliai chuliganai. Tačiau jie destuktyviai neiškelti kaip  dominantės, kaip nugalėtojai .  "Atžalynas" - tai amžinas mitas, klasikinis archetipinis siužetas apie lietuvių, kaip tautos, vyksmą, išlikimą  istorijoje. Dramos veikėjai - IDĖJOS, ne charakteriai.
Petras Keraitis -  lyderis, kuris pasiaukoja, kad sukiršinta, provokuojama išdavystėms bendruomenė  nesusikiltų, nepasiduotų destrukcijai, neprarastų tikėjimo vienybe ir svajonėmis. Jasius Šiaučiukas - ryškiausia žvaigždė, talentas, kuriam iškilti  ir uždegti kitų ambicijas,  reikalinga aplinkos parama.  Jų draugystė - irgi idėja, liudijanti, kad tautos  augimas buvo ir bus grindžiamas  pasiaukojamų lyderių  lygiavimu į gabiausius.

Keraičiai-  lietuvių visuomenės universali idėja. Mūsyse oficiali adamkinė  geradarystė visada  plėtojasi labdariams patogiame formate, tenkina jų savimylą (Mildažytės "bėdų turgus"). Pakanka vienos globotinių ar apdovanotųjų klaidos-abejonės , nepaklusnumo ar netrafaretinio įgeidžio, kad juos kaip benamius kačiukus iššveistų  su panieka ir triukšmų iš elito , išbrauktų iš olimpiadininkų, stipendiatų ir  Paramos koncertų sąrašų.

Art: A Tamašauskas

Tik paprastų žmonių įgimta pagarba siekiantiems mokslų, gabiems pirmūnams duoda šansą prasimušti tiems, kas prasisieks ir ves etnosą ateityje. Laikmečio žiaurumas ,kurio nenumatė K.Binkis, -  jaunus lyderius medžioja, pakerta melagingais kompromatais jų pirmuosiuose žingsniuose, ištiesia nematomas vielutes jų aerodromuose, nustumia nuo oro balionų ( H.Grušnys, V. Daunys,D. Išganaitis). Tačiau jie vis vien kyla ir iškyla, kad išvestų  savo kartą į miškus, pasipriešinimu ar emigracijos sutelktimi  įrodytų neišsenkamas tautos galias BŪTI ,IŠLIKTI, ATSITIESTI, ATGIMTI.

Mintys į šoną. Štai tipinis, archainis lietuvių motinos-Eglės vaikų nukreipimas.Prosenelė iš 7 vaikų vieną sūnų leido į mokslus, kitą - į aviaciją. Per karą spėjo pabėgti,  į Australiją emigravo  būrys lietuvių aviatorių, susitelkė į  aktyvią bendruomenę, gaivino tautinę tapatybę tradicijomis.Aviatorius, dėdė Izidorius Jonaitis, paskiepytas ateitininkų idealais, persikvalifikavo į architektus, irgi paliko žmogiškos siektinybės pavyzdį palikuonims - kaip nepalūžti istorijos mėsmalėse.      
                

Aviatoriai, mokslininkai, programuotojai   - iškiliausias žiedas. Neišvengiama, kad istorijos spiralėse kas 20-30 metų  mokytojų paskiepytą  lietuviukų laisvės kartą išblaško, iššžudo išorinės intervencijos (19 a sukilimai, 20 a. karai, okupacija, 21 a. ekonominis genocidas), bet tąsa išlieka, estafetės perduodamos kaip "Atžalyno" mite: visuomenės abuojumas, mokytojų sterilizuota moralė, draugų auka-parama,  paprastų žmonių sutelktis  iškeliant gabų vaiką.

Art: V.Butanavičius

MIntys į šoną: lėktuvo kaimynė, audinių technologė, skrido į UK aplankyti anūkų, abi dukros  įleido šaknis Albione.Mudvi suartino tema - kaip padėti gabiam jos giminaičiui, teatro režisieriui, sugrįžo po pirmo kurso namo, nes išsiskyrusi mama nepajėgė paremti jo studijų. Dalinomės žinojimais, kiek kas kainuoja, kiek jos giminė turėtų susimesti, kad paremtų gabiausią saviškį  grįžti prie svajonių. Nagi "Atžalyno" tema - pabuvome  siuvėjų Žiogų vaidmenyse, kaip ir daugelis paprastų bendraamžių, kol elito poničkos viešai rypuoja apie jaunimo sugedimą ir paleistuvystę. 
Žinau jaunus verslininkus, kurie partizaniškai ( vengdami medijos patyčių) tyliai, nuosekliai remia neturtingus gabuolius apmokėdami jų neformalų ugdymą ir sportą , padeda jų tėvams pakelti į dangų jauniklius,kurių talentai ir prasisiekimai kels tautas. Daugybė jaunų gabuolių, kaip Petras Žiogo dirbtuvėje,  lygiai taip pat plėšosi tarp  alinančio darbo ir svajonės studijuoti, taupo, nedavalgo, tempia ir stumia vieni kitus, ypač našlaičius,   į pasiekimų viršūnes, priima gyventi nemokamai,suranda paskolų galimybes ne sau, o tiems, kam labiau reikia.      

Art: P.A. Augustinavičius

Net pats  dramos siužetas, turinys  nė kiek nepaseno. Lygiai taip pat žiauriai išmetamai iš mokyklų klaidingai apkaltinti, neturintys įtakingų tėvų užnugario abiturientai, o visuomenė , kaip ir K.Binkio mite-siužete,  mūru stoja gerbiamų mokytojų pusėn. Šviežiausias pavyzdys, kai Vilniaus licėjaus direktorius vienašališkai išmetė du moksliukus šmaikštuolius dėl savo paties e-neraštingumo. Jų juodas juokelis atverstame e-dienyne   taip ir pasiliktų draugo neišsiųstų laiškų folderiuose,  nepasiektų jo mamos, tačiau pedagogų  atžalyniško parodomoj "principingumo" dėka  jų, jų bendramokslių ir jų tėvų  atminty pasiliks neteisybė,  uolaus pareigūno įsiutis, kertant vaikams per sparnus. Draugystė liko, išmesti gabuoliai  iškils, o mokytojai, kaip ir Atžalyne,  liks aiškintis nesibaigiančiuose debatuose , kuris jų geresnis ir moralesnis. 


Naujas pjesės pastatymas kelia opesnį klausimą. Kokiais idealais dabartinės mokyklos pedagogai Tijūnai paskiepys petrus-jasius? Katekizmas nėra idealus teigiantis tekstas, artimas etnoso mentalui. Lietuviai - nuolankūs, tolerantiški, bet nusižeminimas nėra užkoduotas jų išlikimo genetikoje. Ją nuo mutacijų apsaugo narsa ir herojiškumas. Knygnešiai, ateitininkai jį teigė. Dabarties Petro ir Jasiaus prototipų idealus uždega Mikutavičius su Selu. Pavyzdiniai pedagogai , kaip S.Jurkevičius, nuolankiai priima apdovanojimus iš personų, kurios griauna naktimis jaunimo baseinus, apdovanojami viešai pasižada "prisitaikyti prie bet kokio laikmečio", t.y. deklaruoja kaip idealą prisitaikėliškumą. Ačiū Dievui, ne miesto mokyklose, toli  nuo politikos avanscenų,  stoiškai pluša P. Budrio įkūnyti  pedagogai auklėtojai , kurie nepaisydami  medijos trukdžių suvokia - šią, kaip ir bet kokią ateities kartą išugdo  gėris,amžinos vertybės,pasitikėjimas vieni kitais, pasiaukojimas bendram labui.
   
 J. Vaitkaus spektaklis neabejotinai modernus. Mat  drąsiai, prieš bendrą opiniją atveria naujus  trendus vienaląsčiai destruktyviame  lietuviškame teatre. Įrodo, kad galima rasti atsakymus į  opiausius skaudulius klasikoje, tereikia ją perskaityti atviru protu, be išankstinės paniekos. Kad paprastoje formoje  ir kanoninėje aktorių vaidyboje galima sutalpinti daugiau vertybinio turinio, nei 5 valandų trukmės trankiuose eksperimentuose.Vaidinime atsiranda  žmogiško poelgio  taurinanti šviesa - esminė šiuolaikinio meno ( ir teatro!) žymė.

Menas turėtų tiesti tiltus tarp kartų, įkvėpti augimui, atgiavinti humanizmą,  o ne pritrėkšti žmogaus nuopolio, sugyvulėjimo analizais ir verdiktais. Gyvulėliai ekranuose ( L. von Triero Nimfomanė) ir performansuose (O.Kulikas) jau tapo banaliais, įgrįsusiais vimdančiais  stereotipais. Kaip  tyro vandens reikia veikalų apie žmogaus prakilnumą,jo horizontus ir idealus.Pornoviduriai nebejaudina,žymi dvesiantį, degraduojantį teatrą, kur prikli veiksmo kulminacija - vaginos anatomija ar nuogas falas žiūrovams į kaktą (Londono pop-spektakliai) - nebesukelia net vėmimo reflekso, vien anatominį žiovulį. Adrenalininio, brutalaus ir skandalingo  teatro gerbėjams J. Vaitkaus spektaklis pasirodys seklus ir primityvus. 

 It juokingiausią komiksą perskaičiau spektaklio programėlę. Spektaklio kūrėjai, tarsi apsidrausdami nuo kolegų patyčių, teisinosi: " veikalas- naivus, senamadiškas, bet , patikėkite, ten yra  pakankamai destruktyvo". Tuo pačiu išsidavė, kad LNDT credo , vizitine kortele tapo "DESTRUKCIJA" (griovimas),  kad  moderniems  nedestruktyvios pakraipos kūrėjams šio teatro scena nesvetinga.
 Gal irgi pasenau, žaviuosi senamadiškumu? Šalia sėdėjo jaunimas  - jie , kaip ir aš, įtemptai sekė įdomią intrigą. Niekas nenaršė. Salės susidomėjimą liudijo visiška tyla ir ovacijos po finalo. Gimnazistų klasę apgaubia, pasiglemžia atslenkanti karo  Neganda, juoda istorijos skraistė -mirtis. Ne pirma ir ne paskutinė. K Binkis  kartu su J.Vaitkumi užtikrino - išgyvensim,atgimsim, kol puoselėsim amžinas vertybes: draugystę, pasiaukojimą,  ištikimybę,  tikėjimą, drąsą ir herojizmą.     

KFC furunkulas ant Vilniaus veido

Kas: KFC greito maisto punktas miesto širdyje


Prieš pirmas  Makdonaldso užkandines Vilniaus senamiestyje - stoties   aikštėje ir Gedimino prospekte - pamėginau kovoti "Respublikoje" . Tada jaudino ne negatyvaus amerikonizmo invazija į Europos sostinę, o kertami medžiai ir naikinamas paveldas. Gavom informaciją, kad bus iškirstas stoties parkelis. Jį  redakcija stojo ginti. Savo ruožtu, kaip tikra vilnietė (be plūgo kišenėje) stojau ginti  "Svajonės" - legendomis apipintos dviejų aukštų  kavinės, tapusios saldžiuoju miesto simboliu.  Kiek kartų vilniečių  stovėjo eilėse prie Svajonės tortų, kiek kartŲ mažylių persismelkė Svajonės saldainių kvapais, o inteligentų skyrė ten pasimatmus prie kavos puodelio. Šiandien ją    ginčiau dar aršiau  - kaip kulinarinio nacionalinio paveldo tvirtovę, pristatančią  miesto svečiams  tautos  šlovingas saldžiąsias tradicijas.

Rusų, vokiečių ir baltarusų paliekamą  pelną  už šakočius, Napoleonus, imbierinius namelius, Šiaulių Rūtos  fantastinio skonio saldainius susižeria prekybcentriai , kuriuose jau rado nišas  pamilti konditerijos cechai (Mažoji Ragainė) . O galėjo pelną susižerti Svajonių tinklu  meras,jei būtų pagalvojęs  bent kiek į ateitį ir išmanęs urbanistinės  kultūros apraiškų įvairovę ir būtinybę..

 Anuomet ieškodama kaltininko, koks barbaras atlapnojo niokoti miesto  žalią zoną ir  saldųjį epicentrą, pirmąsyk susipažinau su charizmatišku  jaunu verslininku A.Zuoku. Jis mikliai pagavo žurnalistinio nepasitenkinimo esmę ir apkalė medžius stoties statybvietėje apsauginėmis lentomis, įrodė, kad iškirstos liepos - suderintos su gamtosauga. 1990-ųjų vidury,  Nepriklausomybės aušroje net minties nebuvo, kad  miesto tarnybos gali tupėti prismaugtos  verslo kišenėje, jomis visi pasitikėjo,  atkovotos nepriklausomybės valdžia dar turėjo autoritetą.

 Verslininkas žaibiškai reagavo į priekaištus, jog iš pensininkų atimama  istorija, kad Vilniaus žilstelėjusios damos praras vietą, kur gali tradiciškai susitikti, su draugėmis prisiminti jaunystę ir gyvai pabendrauti, kad iš miesto drobės dings jo emocinės žmogiškosios spalvos. Nespėjo straipsnis  apie "Paskutinę  senjorės svajonę" pasiekti skaitytojų, jau buvo viešai paskelbta  akcija, jog miesto pensininkai savaitgaliais gaus kavos puodelį Svajonėje nemokamai. Geniali viešų ryšų akcija. Tąsyk pamaniau, kad  Makdonaldso atėjimo frontmenas jaučia kaltę, tokiu būdu ją  dorai išpirko.Vaišinami kava senjorai  tapo gražia nauja miesto tradicija.  Galėjo ir Svajonę palikti, būtų daugiau nuopelnų kultūrai.


Gaila, kad niekas neparašys apie Gedimino 1 namą. Apie jo istorines ir kultūrines vertes. Tiek to. Nesu sentimentali, nostalgija  nekamavo ir nekamuos. Gyvenimas juda į priekį.  Palaikyti pažangą - prasmingiau, bet tik ant tvirtų, kaip mūras, istorinių ir kultūros pamatų.    Literatų   svetainę prisimenu kaip tylią ( blausiai apšviestą) vietą su baltomis staltiesėmis, vakarais ten buvo tylu kaip dykumoje. Kad saugumiečiai informatoriai , kurie ten trindavosi, galėtų girdėti, ką šneka literatai ir bohema. Ten pirmąsyk pamačiau gėjus. Jie rinkdavosi prie paskutinio staliuko, baleto artistai ir pionierių vadovai. Bet irgi šnekučiavosi tyliai, nemojavo vaivorykštinėmis vėliavomis.
 
Tai buvo ideali vieta aiškintis santykius - be muzikos, be Gorkynės (Didžiosios g-vės) kabakų šurmulio. Ateini - patyli dviese, susidėlioji  tet-a -tet taškus  ir gauni nebylų patvirtinimą  iš  baltų Katedros apaštalų  už lango - ar teisingi abiejų pasirinkimai.
 Triukšmingai šurmuliavo baras - ten įvirsdavo  menininkai išlenkti taurelės  ir pasisieloti bufetavai dėl  pragerto gyvenimo.
Pirmąsyk nuėjau specialiai patyrinėti namo  pradinukė.  Pasirodo, prieš karą, antrame aukšte  ten gyveno giminaitė, karininkienė, tituluota miesto gražuolė ponia Masiulienė su kasa iki žemės. Ji jos niekada taip ir nenukirpo. Giminės baliuose Žvėryne jai buvo skirta garbingiausia vieta,  seneliui  iš dešinės. Už ją keldavo visi ir pirmą tostą.    

Art: S. Kuzma"Miesto vartų sargybinis"

Tiesa, pirmą naujųjų metų dieną į Literatus  eidavome vyresnėse klasėse  ramiai pasėdėti,  aptarti naujamečio nuotykių ir įspūdžių, prablaivėti. Šito gailėtis?  Jokiu būdu! Tikri literatų suokalbiai ir sambūriai vyko Vagos redaktorių, literatų namuose , soduose. Viešose erdvėse kyšojo KGB gyvos ausys. Lyginčiau su žeme tuos akylai stebėtus sovietinių intelektualų narvus. Jei Literatų svetainės negina viešai Rašytojų sąjunga ir jos pirmininkas, anokia jos ir vertė . Arba priešingai - anokia rašytojų sąjungos vertė, kuriai nerūpi jos istorinis paveldas. Jei neprieštaravo  ,kai  V. Mykolaičio-Putino  sodybą (MA turtą)  sulygino su žemėmis net ne dėl pelno, o dėl vejos Valakampiuose, ką jau ten prieštaraus dėl kavinės.

Beje, intelektualiems miesto svečiams labiausiai rūpi ne Užkalnio sugromuliotas maistas kad ir geriausiose  sostinės virtuvėse, o  legendinės vietos, kur rinkosi miesto menininkai, įžymybės. Jų ieško naujieji piligrimai su GPRS  ir žinynais ipaduose. Vietoj P. Širvio  pamėgtos mekos  jau ras kraugeriškai sudorotus viščiukus. Ką gi, miesto niekas negina, tik  nuo rusų  antpuolių isteriškai-piariškai  ginasi konservatoriai, nors savi  niokoja Vilnių šimteriopai smarkiau, taip kuria verslui parsidavusio Miesto įvaizdį. Verslas , kuris nori išlikti, turi būti socialiai atsakingas . MIESTO VALDYMAS  NĖRA VERSLAS.

Praėjus  keliems dešimtmečiams vertinu, jog  Makdonaldso užkandinė prie stoties  buvo geras reikalas. Kaip aistringa keliautoja šį tinklą vertinu dėl švarių  nemokamų tualetų. Lyg išganymą prisimenu Kantono Makdonaldsą, kaip lekiau  gerti švarų vandenį iš  krano, praustis po keturių parų prakaitavimo  dulkėtuose kalnų autobusuose .Budapešto MCD - sausio pirmą  tai buvo vienintelė  veikianti vieta su karšta arbata. Net kojas ten išsimazgojau po Budapešto naujamečio karnavalo siautulio. Fabų MCD prie degalinės kažkada buvo  vienintelė  pasiekiama  mažų vaikų laisvalaikio vieta, kitų apskritai nebuvo, kur šeima galėtų pasižmonėti sėdint. Manau, Vilniaus priestočio MCD irgi daug kam tapo sanitarinio gerbūvio eipcentru ir palaima. Tą paliudijo viename interviu pigiausios  stoties prostitutės, kurios laukia klientų  ant MCD kampo. Ir pasišildo, ir pasidažo, ir arbatos puodą išmaukia. Visada teigiau, kad  mano miesto meras - pavyzdinis, gailestingas krikščionis. Matyt, ir KFC įleido į Vilniaus Elziejaus laukus tam, kad benamiai ubagautojai galėtų ten pasirankioti kaulų nuo apšnerkštų stalų (įprastas KFC vaizdas Europos miestuose), neatakuotų kaip skėriai prabangesnių kavinių lankytojų prospekte.Vien už  Likimo išduotų , parsiduodančių kaimo mergaičių švarą  merui reikėtų samariečio ordino. Tik ne už  miesto kultūros puoselėjimą.

Italo Paolo Sorentino įstabaus grožio filme-portrete  apie Romą "Didis grožis" ( atrinktame Oskarų '2013 nominacijoms) yra išmintinga scena.Stebukladarė  šventuolė senolė minta šaknimis. Ji  paprotina Romos elitą, ištroškusį dvasinių  gairių : "Valgykite šaknis.  Visa stiprybė - iš šaknų." Be šaknų nėra kultūros, tik - diktatorių fantazijos ar verslo antpuolių  sudarkyti miestų kraštovaizdžiai ir kultūrinės erdvės,  DINGĘS  arba Išniekintas urbanistinis  didingų sostinių veidas. Deja, kol kas miesto paveldosaugininkai  analfabetiškai miesto kultūrą  apriboja architektūros saugojimu.

KFC restoranas Vilniaus širdyje, ŠVENTARAGIO SLĖNYJE  - tai  gėdingas furunkulas ant Vilniaus valdžios kaktos. Sąmoningi turistai, kurių sparčiai daugėja, ieško AUTENTIKOS, nacionalinio paveldo žymių, kurios atskirtų Vilnių nuo Rygos, Taliną nuo Stokholmo.  Išlipę Vilniaus centrinėje aikštėje jie   pamatys KFC ir  iš pirmo žvilgsnio supras, kad didingą istorinį  miestą valdo  gal  mafija, gal  antiekologinis meras be kiaušų ir politinio išprusimo ( o KFC  brendas - jau didžioji  antipolitika) , gal amerikonai. Sunkoka ĮSIVAIZDUOTI  KFC Vatikano centrinėje aikštėje. Smagu - užkąsti Bebro blyninėje ( vietos virtuvė !) Kalėdų miestelyje Katedros aikštėje , užtat runkeliška - ieškoti ten KFC.  Mat globalius ėdyklų  tinklus įsileisti į miesto reprezentacines erdves - GĖDA, ŽEMA   ir PROSTITUTIŠKA.

Suprantama, miestas skendi skolose. Tačiau   garbingiau  tą vietą parduoti NATO būstinei, Sultininei, Čiliakams, nei restoranui KFC, kuris tapo  pagrindinių  pasaulio žaliųjų taikiniu. Matyt, miesto valdžia VISIŠKAI  NESIGAUDO PASAULIO REALIJOSE , kiek  tai  pavojingas, antivisuomeniškas brendas.Jį įleisti į miesto šerdį   - tai pakišti bombą sau po  karjeros kėdė. Ateities kartos - ŽALIOS, jos nepamirš , kad  2013 Miesto taryba leido Gedimino prospekto vartuose įsikurti  gangsteriškiems viščiukų augintojams.

 Net paprasto, neišprususio, bet pasaulio mačiusio vartotojo akimis, KFC centre - miesto darkymas. JUk yra Tilto, Odminių., Didžiosios  gatvės, Kurija, kuri galėtų dalį patalpų išnuomoti miesto skolų padengimui tegu ir sveikuoliškų šeimų priešui - KFC. KOdėl reikia įžūliai, prieš miesto visuomenės valią, LIPTI  MIESTELĖNAMS ANT GALVOS SU  GLOBALIZMO KIČU???????   DIDYSIS CHAMAS VALDO....
Visi, kas lygina, žino, kad KFC maistas Europos sostinėse - vienas prastesnių, ten einama iš bėdos ar skurdumo, ten nėra saugu, nes renkasi benamiai, žemiausio sluoksnio juodaodžiai  ir  asocialai  Tai  - jau  beveik juodas tinklas.  Į jį net būdama alkaniausia, neužsuku Europoje, nes publika atgraso. Užtat   KFC restoranų akivaizdžiai  trūksta ir reikia  miegamuosiuose rajonuose , studentų   bendrabučio zonose. Ar lankėsi KFC frančyzai Justiniškėse, kokios minios ten vakarais  jaunimo, naujakurių karta užaugo. KFC apyvartos ten būtų neišsenkamos. Ar tie, kam atiteko Ūkio banko turtas, jaučia sadistinį malonumą kažką užgrobti - miesto gražias erdves, jo vietinį koloritą? Kaip kitaip paaiškinti šią globalaus obschepito nesąmonę?
Galbūt esu neteisi ir kažko nežinau. Gal ir vėl bus paskelbta akcija: "senjorams - po  KFC viščiuko krūtinėlę valstybinių švenčių proga". Tada - tyliu ir atsiimu  priekaištus. Vilniaus aristokratai, šąlantys ir badaujantys per brangiuose  inteligentų būstuose, nusipelnė sočios senatvės. Tebūnie niekingas KFC - bet su nemokamomis porcijoms senjorams, kurie  yra gyvieji sostinės  erdvių paveldo sergėtojai. Valdiškų  sąžiningų sergėtojų, riteriškų kovotojų už miesto veido stilistinę švarą  - nebeliko. Jei niekas  nedavė atkirčio už Gedimino kalno nuskutimą,  už surūdjusį art-vamzdį, sulauksime, kad Gedimino bokštas virs siloso bokštu arba striptizo naktiniu klubu su vėliavos strypu. KFC yra to paties stilistinio braižo urbanistinis  aktas.
  

Esė apie meno mecenatus

Kas: paroda Mindwalk (kūriniai iš privačių šiuolaikinio meno kolekcijų)
Kur : galerija Vartai
Kada: 2013/12/07 

Art:.H.Memling. Portraits of Willem Moreel and his Wife (portraits of  foundators),1482

Sužavėjo  Vartų idėja - pristatyti darbus iš  privačių , dar tik pildomų,  meno kolekcijų, palenktyniauti "on risk" su Laiku. Juk nežinia,kur bus paslėpti ,o gal net išgrobstyti meno raritetai po kolekcininkų mirties. Tikimybė, kad jie bus priimti kaip dovana nacijai Lietuvoje  traukiasi it šagrenės oda.  Tą liudija valdžios sužlugdytas  kolekcininkų Viktoro ir Danguolės Butkų  Modernaus meno centro projektas.

Sparčiai keičiantis realybės dekoracijoms,keičiasi ir mecenatystės formos, tipažai. Iš meno pasišventėlių, filantropų estafetę perima   investiciniai fondai, ekonomiškai stiprios ir finansiškai įžvalgios valstybės, kaupiančios kultūrinį paveldą kaip ateities kapitalą. Vokiečių  nacionaliniai bankai rengia prie Sači galerijos  talentingų vaikų konkursus su įspūdingais priziniais fondais,  apsiima juos remti, superka darbus.Taip daro neklystamas investicijas, superka žmonijos grynąjį auksą, kurio atsargos, ištekliai - baigtiniai, riboti, unikalūs. Gyvi talentai - kaip deimantai, šlifuojami nuo mažens. Užaugę be apdailos ir prasigėrę be darbų - beverčiai. Valstybinis kolekcijų stogas garantuoja, kad auksas bus  maksimaliai kryptingai panaudotas - parodytas vartotojams,  ištroškusiems dvasinio peno (o mene jo - daugiausia!).
 
Vienas paskutinių, didžiausių  italo Aligjero  Boečio (Alighiero e Boetti) mappų kabo kažin kokiame vokiečių banke, yra jo turtas, rodomas retsykiais tik laaaabai laaaabai apsaugotose ir prestižinėse galerijose, kaip antai Londono Teite ( TATE). Teitui anglų  valdžia  skyrė apie milijoną svarų supirkinėti neatrastus Rusijos  dailininkus.Anglai kaupia išliekamos vertės,beveik neįkainojamą turtą.

Art. A.Modigliani. Portrait of P. Guillaume

 Iš laiko perspektyvos kaip romantiški herojai, kilnieji donkichotai ir filantropai atrodo  XX amžiaus legendiniai kolekcininkai. Prancūzas Polis Giljomas (Paul Guillaume), apsėstas Afrikos aborigenų menu, dėl  draugo A.Modiljanio ėmėsi supirkinėti Paryžiaus impresionistų šedevrus. Neleido mirti badu Sutinui, išgyveno  triuškinamai negalestingą visuomenės kritiką pirmąsyk pristatęs dar nepripažintų genijų darbus Briuselyje. Jis rinko jų darbus ne iš manjakiško  kaupiko gobšumo ar dėl pomirtinės šlovės. Buvo nuoširdus jų draugas ir jais tikėjo. Sakyčiau  - įkvėpė tikėjimu neatlieptais talentais ir pačius badavusius dailininkus. Per meilę jiems įsiamžino Oranžeri galerijoje Paryžiaus Tiuilri soduose.  NIekur taip  intymiai, kamerinėse naminėse erdvėse  nepriartėjama prie Sezano, Pikaso ir Modiljanio kaip  Oranžeri salėse. Ten atkurtas ir Polio darbo kabinetas. Afrikos egzotikos pirklys buvo jų ir stogas, ir užnugaris, ir  maitintojas,  pripažinimo stūmoklis, ir -  kažkiek kūrybos variklis. http://www.musee-orangerie.fr/

Art. G.  van de Woestyne

 Briuselyje gyvas paminklas nueinančiai į praeitį  mecenatystei - Dovydo ir Alisos van Biurenų namas -sodas-galerija. Ten gyveno ir kaupė belgų, olandų dailės šedevrus olandų bankininkas, turtuolis  drauge su meninių polinkių žmona. Ji liejo netgi labai neprastas akvareles. Pradėjo rinkti klasiką,Breigelius, igainiui kolekcininkų aistra  išsirutuliojo į kilnią mecenatystę. Įdomiausias , paslaptingiausias momentas, kai kolekcininkas virsta mecenatu, palaipsniui išauga privatininko kaupiko ribas, tampa kultūrinių erdvių šviesuliu, meno istorijos kūrėju, menininkų atrama.

 mecenatoriai, kolekcininkai D. ir A. van Biurenai

Biurenų namas-sodas Briuselyje

Biurenai rėmė, užsakinėjo darbus, priglobė šeimininko tėvynainį, siurealistą ( greičiau - maginio realizmo vieną iš pirmtakų)  Gustavą fon de Vojestainą ( Woestyne).  Jų įmantraus dizaino  namas-dvaras tapo Vojestaino darbų  muziejumi, jo tapyba nepasklido po uždaras kolekcijas, kaip daugumos 20 a. talentingų tapytojų, neturėjusių laimės patekti po stiprių, apsisprendusių mecenatų sparnu. Biurenų  autorinio dzen dizaino sodas-labirintas  tarsi pratęsia, plačiau  įrėmina Vojestaino dailės gamtinį pradą, sujungia jį su Briuselio  architektonika. Surinkta kolekcija apsaugo  meno oazę  brangiausios žemės rajone nuo  graudaus, dažno Vyšnių sodo likimo. Ilgai puoselėtas sodas neparduotas, neiškirsats dėl kokios maximos pelno užgaidų,  išliko, mat apsaugotas nac. muziejaus statusu. Dovydas  ir Alisa pasiliko ten gyventi meno dėka, jų dvasia juntama medituojant vynuogių pavėsinėje, galingo klevo paunksmėje. http://www.museumvanbuuren.be/en/histoire.php

Amsterdamas mena kito žymaus 20 a. kolekcininko  armėnų kilmės  Nikolajaus Chardžijevo dramą. JIs surinko bene didžiausią rusų avangardo kolekciją .Gaudavo iš jaunų, revoliucijos sūkurių vėtomų ir mėtomų   menininkų  darbus  dovanų, su autografais už... supratingumą. Nuoširdiai mylėjo meną ir  lengvai "skaitė"  rusų avangardo genijų "laiškus" amžinybei,  sprogusio laiko liudijimus, juos entuziastingai tyrinėjo, rašė  apie juos menotyrinius straipsnius.

N. Chardžijevas ir K.Malevičius

 Šį lapkritį Stedelike (Miesto muziejuje) atidaryta  didelė  rusų avangardo paroda iš Chardžijevo kolekcijos.  Pristatyta olandų, ilgamečių jos tyrinėtojų, įspūdinga ataskaita visuomenei. Buvo pateikta viskas, kas  liko išgrobsčius kolekciją, kai mecenatas  per dideles kliūtis, konspiraciniais pagrindais pervežinėjo archyvus ir meno kūrinius iš SSSR į Vakarus. Tai darė, kad  išsaugotų  apskritai revoliucinį avangardinį rusų meną nuo tarybinių liaudies meno prievaizdų. Tarpininkai ( D. Jakobsonas ir kiti) kėlė sąlygą - apsimokėti Malevičiaus darbais,  apmulkino sąžiningą Cardžijevą, iš panosės išbogino lagaminus su dešimtimis eskizų ir grafikos lakštų į Izraelį, užlaikė krovinį muitinėje. KOlekcionierius, negavęs  didžiausios siuntos, susirgo gelta, desperatiškai ligoninėje šaukė: "Kur mano popieriai???? ". Kuo ne  piratų nuotykiai apiplėšiant aukso pirklius? Auksui  pervežti per Robin Hudo girią pakako kapšelio, kolekcijai reikia konteinerių ir sustiprintos apsaugos.

Chardžijevo kultūrinis žygdarbis pranoko klasikines mecenato misijas. JO kolekcijos likučiai liudijo tai, ką visai įmanomais būdais stengėsi ištrinti Sovietų totalitarinis režimas - avangardo tarpsnį šalies, kultūros istorijoje. Sovietų propaganda persekiojo, kišo į kalėjimus  tuos, kas  bandė tyrinėti rusų avangardą, skleidusį absoliučios laisvės dvasią, teigusį  laisvos   kiekvieno žmogaus kūrybos būtinybę. 

Amsterdamo  kitame muziejuje - Ermitaže, šį rudenį lygiagrečiai yra pristatoma kito žymaus rusų mecenato Ivano Morozovo kolekcijos dalis, susijusi su prancūzų  simbolistų NABIS judėjimu.  JO kolekcijos, kuri nūnai įkainota virš 5 mrd dol. suma ,likimo vingiai pranoksta A.Diuma muškietininkų nuotykius. 20 amžiaus pradžioje I.Morozovas  supirko apie 600 prancūzų šedevrų iš Paryžiaus pirklių, kone pusdykiai - Sezaną, Pikasą, Matisą, Sislėjų. Be galo įdomu atsekti, kaip keitėsi , kristalizavosi  jo atrankos prioritetai. Pradėjo nuo rusų realistų  (K. Korovinas), o baigė  Gogenu, kurio nesuprato net artimiausi bendražygiai amžininkai, išskyrus Van Gogą.  Silpni, pseudoreligingi  Nabis grupės  darbai rodo, kaip prie turtingo meno mecenato šliejosi ir silpni dailininkai, skubėję  po  įmantriom idėjinėm  iškabom įsisavinti jo lėšas, atspėti jo norus,įtikti jo skoniui. 

Kiekvienas mecenatas privalomai užkimba ant  falsifikatų ir asmenų,  talentingai imituojančių menininkų įvaizdžius. Vilniaus Minkwalk parodoje nuostabą kėlė B. Symulevičiaus  kolekcijos eksponatas - Gintaro Didžiapetrio projektas "Namai". Viso labo prastos fotografijos iš įvairių rakursų namo, kurio aukštingumą buvo  prie sovietų liepta sumažinti, bet gyventojai to nežinojo. Apgavystės materialumas matyt kažkuo pasirodė artimas , sujaudino kolekcininką. Meno tame buvo  - viso labo  R.Milušausko talentingas,  užburiančiai vaizdingas lydimas popierinis tekstas. Nagi moka jis pinigus darytis iš lengvatikių, neatimsi. IR Nabis grupės antrasis  gudrių  amatininkų ešelonas mokėjo I. Morozovą laikinai užburti, aptarnavo greitomis jo žmogiškus norus.

Art: Matisse.I. Morozov

 MOrozovo kolekciją bolševikai 1918-ais  nacionalizavo.  Nacionalizacija- tai toks  valstybiškai įteisintas būdas  besąlygiškai,  be plėšikų kraujo skerdynių, vien parašais dokumentuose atimti  svetimą turtą. Panašiai kaip LB perėmė Ūkio ir Snoro bankus. Jų negaila, o I. MOrozovo kolekcijos  dalinio išparceliavimo  ir gelbėjimo istorijos - iki ašarų. Jau ilgam prarastas , nuplaukė į uždarus privatininkų seifus žmonijos turtas - parduotoji dalis I. Morozovo surinkto paveldo. Rusijoje nacionalizuoti prancūzų impresionistai  buvo užvardinti Vakarų modernaus meno muziejumi. JŲ valdiškas direktorius  iškart ėmėsi prekybos,  pusdykiai pardavinėjo Van Gogą ir  PIkasą anglams. Laimė, buvo  atleistas, pardavimai pristabdyti. 

Po1948 m  inkvizitoriško dekreto, kai modernus menas ( ir impresionizmas) buvo paskelbti  kaip kenkėjiški, už įstatymo ribų, muziejininkams buvo liepta sunaikinti MOrozovo kolekciją. Net plaukai iš siaubo šiaušiasi, jog Gogeno "Paslaptingą šaltinį" galėjo po karo  sovietai sunaikinti kaip imperializmo šiukšlę. Išsigandę stalinistinių represijų muziejininkai sumanė pasmerktus darbus paskirstyti po provincijos muziejus ir taip išgelbėti. Vaizduotė  neišneša, kas, koks tarybinis monstras galėjo priimti  sprendimą - sunaikinti tūkstančių vertės darbus, kurių autoriai jau tapo  Vakarų meno  kelrodėmis žvaigždėmis.. Galbūt kaltos - karo žaizdos,  masinė  keršto paranoja, kai naikinama viskas, kas priklausė priešo - "supuvusių Vakarų" stovyklai. Nors.. galbūt  kokia  iš FB tarpuvartės ištraukta  a la Monika  Šalčūtė, paskirta meno kuratore, nusprendė  pasireikšti ir ūkiškai apvalyti MOrozovo kolekciją  nuo jai nesuprantamų  išsidirbinėjimų. KOkių tik cirkų nebūna, kai valdo tamsiausios liaudies žvaigždės:)))

Neteko laimės pažinti gyvai iš arti nuovokių, įžvalgių kolekcininkų, perėjusių į mecenatų lygą. Daugėja liūdnokų istorijų, kurios sklinda iš dailės lūpų į lūpas. Apie tai, kaip talentas įkalinamas su šeima  gėjų pilyje kur nors Prancūzijoje ar Bavarijoje, pasirašo kelių metų  trukmės terminuotą sutartį. Pasirašo už  išlaikymą šeimai sukurti kolekciją. Ir išmetamas, pamirštamas  po sutarties pasirašymo kaip panaudota, iščiulpta lėlė.Meno rinka žiaurėja. Štai prižadamas didelis honoraras, jaunas neatrastas  menininkas  įsikvepia , prikuria kaip pašėlęs dėl astronominės sumos šedevrų ir yra sutartą apmokėjimo dieną užmušamas . Nes kolekcijos vertė  ženkliai pakyla po autoriaus mirties.. Neištiražuota, neklonuota  kūryba - ekskliuzyvas. Arba kolekcininkas suveža ir girdo kryptingai tapytojus pleneruose, išprovokuoja atiduoti  gerus darbus veltui ar net padovanoti reikalimgiems žmonėms.  Tikri menininkai - patiklūs kaip vaikai, juos lengviausia apgauti.

Įtariu, ateity daugės  juodos  pakraipos kolekcininkų kaip Dž.Džarmušo filme  "Kontroliuojamos ribos".Jų gobšumo  įrankiai - korumpuotų kultūros ministerijų klerkai ir parsidavę muziejininkai, menotyrininkai. Gi turint menotyroje antpečius nesunku užlaužti jauną studentą pusdykiai atiduoti sotbinius kūrinius  prirodytam pirkliui ir gauti judo procentą. Ši tema itin aktuali Lietuvai. Mat naujoje epochoje būtent lietuvių kurti vaizduojamieji menai  bus aukščiausiai kotiruojami,turės ateities vertę kaip anksčiau prancūzai, italai. Ir Valdovų rūmų vadams reikėtų ne milijonus leisti antikvarinių  kušečių medžioklėms , o supirkinėti , saugoti vienoje vietoje R. Sližio, K. Šimonio, K.Zimblytės, S.Kuzmos darbus.Dėl jų čia atvyks ateities meno turistų kartos, ne dėl   praeities amatininkų bereikšmių daiktų sandėlių.

I.Morozovas, N.Chardžijevas, R.Mikutavičius - ryškūs, filantropiniai  mecenatai, kuriems labiau rūpėjo ne pinigai, o menas, - pasilieka kaip praeities humanizmo žvaigždės. Ateities privatų mecenatą ( ne kolekcinnką!) matau kaip solidų, apsisprendusį žmogų su  užtarnautu autoritetu, su savo galerija ir patalpomis eksponavimui, kad nereikėtų kaulyti iš valstybės  brangių gugenhaimų.. Galbūt Biurenas yra iš tų naujųjų, pozityvių.Jis neverčia menininkų prievartauti talentų, t.y. daryti tai, kas mieliau jam. Jis  pats turi uoslę menui, išliekamybei, pasižymi ateities kartų skonio nuojautomis.Jis gina kolekciją autorinių  teisių išmanymu, garantuoja jos apsaugą nuo godžių ir verslių palikuonių pretenzijų, jo nejaudina dirbtinė, vienadienė aukcionų konjunktūra, jis nepasiduota masinio skonio įtkoms. Kaip uola. Ak, pasvajokim apie meno mesijų gimimą....
 .........................................................

Art: Ž.Kempinas

Kolekcininkas R.Valiūnas

Mindwalk parodoje teisininkas Rolandas Valiūnas parodė iš savo kolekcijos  Žilvino Kempino kinetinę instaliaciją "Lėta eiga" .Pirmąsyk turėjau progą susipažinti su lietuvių šiuolaikinio meno žvaigždės
darbu iš arti, gyvai, ne iš albumų. Kiek jame užkoduota universalių, daugiabriaunių prasmių! Ant  3 metrų ilgio plieno lakšto  išbarstytos magnetinės laikrodžio rodyklės.Kiekviena sukasi savo ritmu, rodo vienintėlį laiką, kurį subendrina viena erdvė.Tarsi pratęsiama S. Dali mintis apie išnykusį laiką, išskydusį laikrodį, pasibaigusį Majų kalendorių. Kaip daugybė paskirų žmonių-vektorių susijungia į  bendra Laiko tėkmę  ? Ar tai mūsų laikmečio pabirų  technogreičių atspindys, kur kiekvienas sukame atskirai vis greičiau savo rodiklytes  plieno rėmuose - įsigręžę į kompus, ipadus, dviračius, lėktuvus, automobilius, erdvėlaivius ir kitokius plieno lakštus ir lankstinius. 
   
Tiksli ir išraiškinga dabarties pakrikusio ir susvetimėjusio plieninio laiko metafora. Jos prototipus realybėje mačiau Čikagoje -  rytais prieš 9-ias - minia lekiančių į ofisus samdinių nervingai žvilgčioja į plieninius laikrodžių ar mobilių  korpusus. Minios Amsterdamo  individualistų dviratininkų įnirtingai suka plieninių žirgų ratus pirmyn,neturi jokio tarpusavio ryšio, bet iš jų besisukančių ratų susidaro Amstredamo garsinis ir vaizdinis  piešinys.Puikus,modernus kūrinys, keičia mąstymo kampą ir atveria akis į tikrovę. Ačiū mecenatui R. Valiūnui už Kalėdinę dovaną  surefleksuoti " Lėtą eigą."


Kitą Ž.Kempino darbą  "Lemniscate", 2008,  pristatė Lewben Art Foundation. Gaudžia 2 lygiagretūs ventiliatoriai, jų oro srovės  išrango magnetinę juostelę į lemniskatę, matematinės kreivės figūrą, virpančią aštuoniukę ant balto sienos paviršiaus. Panašaus principo orinių instaliacijų - su išpūstu kamuoliu daug Damjeno Hersto kūryboje. Tačiau Ž.Kempino  lakoniškas minimalizmas sukėlė žymiai  stipresnių sensorinių potyrių. Tarsi adata kas bestų į smegenų centrus  kur užkoduotos pamatinės mifologemos ir kolektyviniai archetipai,  žmonijos dėsningumų pradmenys. Plazdanti aštuoniukė - ir begalybės, amžinybės įvaizdis. Į ją veda tai, kas atsiranda iš skirtingų  objektų-subjektų  samplaikos, sąšaukos.... Ritmingas prietaisų gaudesys atgamina lėktuvų motorų ūžesį. Pojūčiais tarsi pakyli, patiri sensorinę euforiją, jauti karmos vėjų dvelksmą, kyla kaip vaikystėje daugybė gyvybiškai svarbių klausimų : o jei nebūtų galerijos sienos, juk magnetinė juostelė dingtų iš vėjapučių lauko... ir jie pūstų tuščiai.. Tam kad gimtų, išliktų bendra figūra  juk reikalinga siena? ir t.t. ir t.t. Taip reta, kai menas dovanoja  idėjų labirintą, kuriuo vaikščiosiu  mintyse kada panorėjusi.... 

 Beveik stebuklas, galima medituoti į šią instaliaciją vienumoje, sėdint ant Vartų palangės, stebint  vėtros judesius Moniuškos skverelio medžių viršūnėse. Na kur dar  pasaulio galerijose gausi  prabangą mylėtis su  geru kūriniu be  liudininkų - be minių  reklaminių žioplių ir akylų apsaugininkų kontrolės?!

Drįstu  asociatyviaiu prilyginti šiuolaikinio mecenato ir menininko duetą Ž. Kempino ventiliatoriams. Jie turi  būti ir šalia, ir atskirai, bet pūsti meno vėją viena kryptimi. Kitais atvejais niekaip jų sanglaudoje neatsiras amžinybės lemniskatė.