Kaimo studija'13 :delfinai, lėlės ir žirgai - prieš vaikiškas baimes

Kas: tema : lėlių kokonai + ekskursija į žirgyną

Kada : 2014/10/09

Brangiausios rudens gėlės, nes dovanotos  mylimų vaikų

Jie parengė siurprizą. Vos tik prisiparkavau, būriu  kaip indėnai iššoko iš slėptuvės, su  gėlių puokštėmis ir - pakibo ant kaklo.  Netekau žado: kokia proga?  Pasirodo - Mokytojų diena.Sustojau kaip įbesta netikėtame statuse. Mokytoja? Maniausi -  draugė, meno gidė. Ką gi,  vaikams geriau iš šalies matyti. Jau atskirai, po vieną, po du teikė ir širdutines dovanėles.Susijaudinau, trumpam atsijungiau nuo realybės  pamačiusi piešinėlyje ant medžio 2  žydrus delfinus, mažiausios mergaitės pasirašė šypsenėlėmis.  Apie  didžiąją meilę delfinams niekam nepasakojau. Tačiau  mažųjų draugų  meilė  buvo tiek stipri, kad įžvelgė mano talismanus.

MIntys į šoną 1: Gyvus delfinus pamačiau pirmąsyk Graikijoje, vienos iš inkarnacijų (antikinės)  žemėje. Katerio kapitonas riktelėjo lyg  Šiluvos stebuklą išvydęs: žmonės, mus lydi delfinai! Nenusakomas jausmas,  transas -lyg amžini draugai   palaikė, pamojo  - iš amžių glūdumos,  ryškiausia emocine gaida nuspalvino   ir įprasmino laimę - atostogas su šeima Kasandros pusiasalio ramybėje, mėtomis iškvėpintame   antikiniame Mendyje, kur  gimė Peonijus, Nikės  skulptūros autorius. 
Krištolinę  neckę su dviem delfinais gavau kaip palaiminimą iš kolegos draugo, kai atsisveikinau galutinai su žurnalistės -redaktorės karjera, nėriau į gyvenimo nežinią , praradau socialinį  ramų,tvirta, sotų kasmėnesinio atlyginimo krantą. 
Žiedus su delfinais  laikau kūrybos dopingais ir  tikrų draugų filtrais. Pažiūri  į jų sidabrinius kūnus-pusmėnulius- ir dingsta dvejonės , su kuo pakeliui.

Delfinai MOkytojų dienos proga 

Vaikų dovanoti delfinai patvirtino - su studija man pakeliui. Pradėjome gaminti lėlės. Turint  daugiau laiko, teisingiau  būtų susirankioti plastmasinius butelius iš pamiškių, sudalyvauti eko-meno kūrime. Šįsyk  turėjome 10 buteliukų su coca-colos skonio limonadu. Pusę išgėrė iškart, pusę atsipylė pamokos pabaigai, kaip atlygį už sunkų darbą. Naujokui Andrėjui nuo saldaus vandens sugėlė dantį. Palaukėm, kol vyresnėlis brolis jį nuves namo, sugirdys vaistų. Lėlių kūnui  ir vaikų darbeliams labiausiai tiko minkštas Respublikos popierius. Lryto popierius - per kietas, per slidus,  menui visiškai netinka, o katilo pakuroms sueina nebent ilgiau padrėkęs.  Utilizavimui  lenkų krašte eina tik lietuviakalbiai spaudiniai, rusiški -  saugomi, nes yra daug skaitytojų .

Berniukai pradžioje išsiginė lėlių, pasišovė sulipdyti automobilių  muliažus. Ok,  lai patys ir sugalvoja - kaip prilipdyti 4 ratus? Nesumąstė, pasufleravau, kad vyriška lėlė gali būti - klounas, burtininkas, filmuko herojus, nebūtinai barbė ilgakasė. Vis vien jiems greitai trūko kantrybė lipdyti  laikraštines skiautes ant butelio plastmasės. Išsilakstė, bet sugrįžo pabaigti, nes irgi norėjo su savo lėlėmis sudalyvauti Kalėdų spektaklyje. Spektaklio idėja sklandė ore. Visi rengėmės  sekmadieniui į Agnės Dilytės teatrą, mažylės vis  perklausdavo: tai kiek ten liko kartų pamiegoti ( kiek parų )iki vaidinimo? Bibliotekininkė Božena irgi užklausė: ką  darysime Naujiems metams? Jei lėles turime, galime daryti spektaklį ir karnavalą. Sutarta ir vieningai prabalsuota.

"Saule, duok man binto, man irgi to - plataus. " Binto, binto, binto! , -  perrėkinėjo vienas kitą mažieji Peonijai. Lipalo skiediniai liejosi nuo stalų, chirurginis talkas pudravo drabužius ir veidus. Bibliotekos didysis kambarys virto operacine, kuriame mažieji chirurgai lipdė galvas prie kūnų ir stipriai bintavo lėlių kūnus.

Laikraščiai panaudojami pagal geriausią paskirtį - gimsta naujos lėlės 

Su mažąja Dominyka išmokome garsiai  kažko paprašyti. JI vis kukliai paskutinė nebyli  laukė , kol Lipalas pereis per rankas, kol atkeliaus ir pas ją bintas. "Dominyka, garsiai  ir tvirtai  paprašyk  - MAN REIKIA! JUk tu gali, turi gražų balsą."  Joje gimė drąsa. Kai mergaitės  pribėgo padėti  jai, vėluojančiai ,prilipdyti galvą,ryžtingai jas atstūmė: AŠ PATI, tai - mano lėlė.   

Kšysius pateikė iššūkį. Nesistengė, tik gadino medžiagas, kurias dozavau ir sergėjau, juk labdaros dovanas tenka  branginti.  Žeidė išlepinto vaiko atsainumas, kai žinai, kad vis vien gausi  bet kada ko panorėjęs. Jis gavo  vieną iš 10-ies buteliukų, palikęs už  lėlių gamybos  durų dar kelis norinčius naujokus. Kaip taip nesiskaityti su bendra gerove ir interesais !??? Griežtokai įvertinau: sugadinai lėlę,ant jos niekas nebesipieš, nuvylei,  maniau, kad  irgi kursi su mumis kalėdinį spektaklį.      

 Tai buvo pedagoginė klaida. Eda,kritiškiausia mokytojos elgesio vertintoja, pamokos gale paklausė:
-  KOdėl  užpykai ant Kšysiaus? 
JIems pasirodė, kad užpykau? Taip priėmė griežtumą? Teko aiškintis, išbalinti sąžinę:
- JIs nuskriaudė kitus vaikus, kurie galėjo irgi su mumis kurti, pasidaryti savo lėlę.Negaliu to nepastebėti ,  net geriausiam žmogui  toks elgesys negali patikti. Tiesiog parodžiau atvirai nepasitenkinimą,  neslėpiau ,ką galvoju apie tyčinį priemonių gadinimą.

Lelių mumijas  suguldėmė ant knygų lentynos laukti sekančios jų įveidinimo pamokos . Užduotis - per savaitę sukurti vaizduotėje personažo veidą ir  rūbus. Tik tie, kurie pristatys aiškų eskizą (projektą), gaus tikslinius audinius ir perukus, kurių atsiuntė geradarė Inga iš Kauno.

O. Mašidlausko lėlės Trakų Vokės parke

MIntys į šoną 2: Trakų Vokės parke  anadien  ne juokais išgąsdino senos , išniekintos lėlės, kurias  menininkas prikaišiojo vudu instaliacijose.Vežiau į parką giminaitę merginą, kad ypatingai dermingai suprojektuotame E. Andre parke susistyguotų, atstatytų dvasinę pusiausvyrą. Ir pati Bobų Vasaros rudeninį grožį kasmet švenčiu būtent Trakų Vokės rūmų  kilmingose nostalgiškose promenadose. Deja, ir jas palietė piktoji  lietuvių menininkų mūza Destrukcija. Natūralią , sukultūrintą parko dermę sužeidė siaubiakiniais inkliūzais Ojaro Mašidlausko vudu  lėlės. 
Viena - apžiūrinėti provokatyvius  meno kūrinius uždarose galerijų salėse. Kas kita, jų okultinėmis asociacijomis gąsdintis  meniškų kraštovaizdžių meditacijose. Beveik Kšysiaus vertas poelgis.

 

Sakaluose jau šeimininkavo apibintuotos  žąsys

Ekskursija į žirgyną .Užsivėlinome,jau temo. Tačiau liko pažadas -nuvažiuoti pažiūrėti žirgų. Sakalų kaime vietoj  žirgų pasitiko baltakaklių žąsų būrys. Keleiviai prapliupo juoku: jos irgi baltos, kaip apvyniotos chirurginiu bintu .


 Svarstydama, ką gi  rasti  netoliese įdomaus, prisiminiau roko festivalį Aukštupio sodybos slėnyje. Nuo tenykščių Merkio kalvynų - gražiausi kraštovaizdžiai apylinkėse. Ieškojome  ryškių  vaizdų būsimiems plenerams, o aptikome  pakeliui , ant tų pačių kalvų .. kitą,  dar nežinomą  žirgyną. Pasirodo,  žirgų sporto klubas "Mustangas"  Kačėnų kaime. Jo direktorius, žirgų sporto čempionas  Gražvydas Dzindzileta - naujai sutiktas  kaimynas,  prie Jašiūnų gyvena ir dirba  jau 20-us metus. Sutiko parodyti žirgyną iš vidaus.

 Visi bijojome išlipti  dėl didžiausių  palaidų šunų. Jarekui net isterija prasidėjo, kai , atidaręs automobilio duris, bakstelėjo koja į  kumeliuko dydžio  šuns nosį. Prisilenkė prie salono grindų ir užsidengęs galvą klykė.- Bijau, labai bijau šunų!   
Irgi  paniškai bijau didelių nepažįstamų šunų. Varžo įgyta baimė po kelių įvykių, kai pikti šeimininkai siundė kovinius ant  praeivių,  taip pat po namų augintinio takso operacijų, kai jo nepavyko iškart išplėšti iš užpuolusių šunų nasrų.

Art> E. Munch. The girls on  the bridge

Gražvydo kelissyk perklausiau:  -ar tikrai mes galime išlipti? ar garantuojate, jog vaikams nieko neatsitiks? esu už juos atsakinga, negaliu rizikuoti.

Direktorius nuvedė didžiausią šunį į šalį .Verkiantį Jareką  delfiniškai tempte ištempiau iš mašinos: nagi esu su tavimi, mums  tikrai nieko neatsitiks, nebijok, šeimininkas - geras,vadinasi ir šuo - nekąs. 


 

Art. E. Munch. Horse team.

Puolėm  fotografuotis prie obuolmušo, prie gražiausio  iš 50 ies žirgų

Tačiau žirgyne kilo naujos panikos bangos . Mergaitės  šaukė, kad bijo didelių arklių. To jau buvo per daug. Sužaibavo mintyse, kad vaikai įgarsina, atliepia mano pačios baimes. Niekada, net draugės raginama Ašchabado garsiajame  veislyne, nedrįsdavau prisiartinti,  paglostyti žirgo. Iš močiutės autorinių pasakų įsidėmėjau ir ilgam įsibauginau, jog  pasibaidęs  arklys  mirtinai spardosi į galvą, reikia laikytis per atstumą. Mokytojo vaikystėje pasėtos baimės persiduoda ir  mokiniams. Tačiau stipriausias baimes nugali, ištirpdo meilė.


 Mylėjau mokinukus,  troškau, kad iš arčiau pasigėrėtų žirgo grožiu, jį paliestų. Negalėjau leisti, kad mano baimės  nuskriaustų grupę, atimtų pažinimo džiaugsmą:

- Laikykimės visi būriu drauge, kaip delfinai. Ir niekas mums neatsitiks, nei šunys puls, nei arkliai suspardys. Vienybėje - jėga. 

Art: E. Munch . The scream.

Mintys  į šoną 3:  Ryte svarsčiau, ar eiti  į brangų  atvykėlės meno terapijos profesorės seminarą, skirtą baimių klasifikacijai ir mažinimui per dailę. Abejojau, ar sužinosiu kažką daugiau,  nei iš ilgametės vaikų konsultavimo patirties? Ar už savo pinigus ir vėl neįsivelsiu į karštą oponavimą  sklandžioms, bet negyvenimiškoms, dirbtinoms teorijoms? Juk įgimtos baimės - tai ir savisaugos refleksai, nevalia jų slopinti. Su įgimtomis baimėmis gimstame ir mirštame. JOs apmalšinamos, suvaldomos taikos sąlygomis kai nestresuojame ir nekovojame už būvį. 

Tačiau atsidūrus ekstremaliose aplinkybėse, pervargus ir paliegus - jos ir vėl  virpina kinkas,  raižo pilvus, eina pagaugais per nugarą, rasoja delnuose ir pakerta kojas. Tik tada , kai ištikimas draugas šalia, kai yra gretimais  kažkas, kam  tu rūpi, kas pasirūpins ir paglobos,  tik tada, kai jauti tvirtą mylinčiojo užnugarį - baimės atsitraukia.  Užtat,  kai  gyvų atramų ir gyvos meilės nėra -kai nelydi  gerieji delfinai, belieka sugalvoti  mitinį Dievą ir  vaikiškai  šauktis  jo pagalbos - susilipdyti lėlę ir jai peradresuoti savo baimes. 

    

     

Kaimo studija'12: medžiai ant kartono lopo, kaimynystėje,vienuolyne

Kas: tema "Medis iš vielos"+ nesuplanuota ekskursija į vienuolyną

Art: A. Wyeth

Kada: 2014/10/02

Į pamoką pavėlavau dėl žūtbūtinės priežasties. Prieš tai užvežiau šunų kaulų kaimynei, našlei  Marijai. Jai pirmai parodau šviežias didelio formato akvareles, kurių nedrįstu rodyti niekam.Dar  vis  esu nėščia nesurastu stiliumi,jis dar pakeliui į gimimą ,  niekaip neįšoka į  beprotišką dienotvarkę. Marija švytėjo - dailiai  pasikirpusi, pirmąsyk nusimetusi firminį kaimo dress-kodą :  vilnonę skarą, vatinę siūlinę  ir amžinai mėšlinus guminius lietbačius. Šiandien -  išskirtinis įvykis,  ŽVALGYTUVĖS. Kiti kaimynai atveš rimtą našlį iš Jašiūnų su pavyzdiniu barkodu : savas namas, negeria, nerūko, liūdi vienas. Marija smarkiai jaudinosi, prašė palaikymo.

Art: A. Wyeth

- Tik nekalbėk  daug pirmam kartui. Žmonės pykstasi, jaučia antipatijas dėl nesusikalbėjimo, dėl skirtingų reikšmių, kurias įvelka į vienodus žodžius. Tylėk kuo ilgiau be žodžių,  įdėmiai klausykis ir mandagiai šypsokis, arbatos įpilk, paklausk apie sveikatą. Ir žinok savo vertę! Neakla, nekurčia, nesilikoninė, nebotoksinė,neperkarusi,  kaip iš pieno plaukusi, krūtinė - XXXL, ir kojos nesukanopėjo, darbšti ir nekvaila, nerūkai, negeri, nepasileidusi, žinai  geriausias grybavietes, konservuoji ir su šiltnamiu tvarkaisi .  Kur dar jis tokią gerą žmoną ras? Man iki tavęs - kaip iki Mėnulio.               

Art: Andrew Wyeth ( USA)

Mariją  glumino štai kas : - Visai nenaudoju kosmetikos, ar patiksiu? 
Peržvelgiau patyrusiu ex-žurnaliūgės žvilgsniu: - Atrodai nuostabiai, kaip iš pieno plaukusi, akys spindi sveikata. Tkri vyrai mato ne makijažą , o tavo  rausvą neraukšlėtą veidelį,  stotą, energiją, krūtis, kojas. JUk viską turi, kam tos pudros? Karvės nuo pudrų  formaldehidų  užtrūks. 

Art: A.Wyeth

Šaunu , kaime neišnykę piršliavimo papročiai. Aplinkiniai supranta, kaip sunku galuotis  pavieniui su ūkiu, su gyvuliais, o sunkiausias - su savo siela, draskoma vienatvės. Deja, mieste ji ir jos būsimas draugas taptų  psichologų mėsa, zulintųsi seminaruose  "Rask moteriškumą ten, kur jo nepametei ."  Ir pačiai ramu  tapo, gal ir man , ar mano antrai pusei, jei mirtis išskirs, žmonės ras čia
šiltą glaustinuką  po senjorų kaldra ???:)))"
  
..........................................................

 Užtat studijoje nuotaikos buvo liūdnesnės dėl vėjaraupių.Mamos neleido dalies  nedasirgusių vaikų, kad neužkrėstų kitų. Valerija atėjo savavališkai, partizanavo: " Mama neleido, bet juk man labai labai reikia!". Geoparalelės: Liepojos  jugendo stiiaus viloje irgi kas rytą rugsėjo gale  sutikdavau bendranuomininkę žaliai ištapytą mergaitę, ir pas brolius latvius vėjaraupiai.  Žalieji žmogeliukai, kurių nereikia bijoti:))     

 Pirma užduotis -  susiskaičiuoti, kas kitą sekmadienį  važiuos į teatrą, į vaikų spektaklį "Negalima" , gavome nemokamų pakvietimų . Teatrą pažinojo kol kas dviese. Bibliotekininkė Božena susiraukė: "  nuobodyyyyyybė, knapsai tamsoje ir skaičiuoji minutes iki pabaigos." Vyriausioji  10 metė Agata pritarė ir net suvaidino pantomimiškai teatro siaubiaką : "baisu, ten aktoriai  kaip girti laksto ir išverstomis akimis kažką  nesuprantamo rėkauja."

Viktorija pasitikslino: "bus   - chokėjus? kaip Akropolyje?"
Teatras - nėra ta tema, dėl kurios šventas melas vaikams pateisinamas. MIntyse pritariau Viktorijai: aha, beveik ledo ritulys, gal - nerangesnis. Nežinojau, ką jiems atsakyti, nes pati į teatrą retai benueinu, laiko "chokėjui" gaila. Tačiau gal šis kartas bus geroji išimtis?

-Gera pažįstama režisavo. Panaši į mane, linksma,  tikrai nesigailėsite,kažkuo mus nustebins, - užtikrinau.            

Antra užduotis: iš vielos išlankstyti medį. Panašus metalinis  išlankstytas, skambantis įvairiomis melodijomis  įkvėpė  andai Liepojos Jaunimo parke. Peržiūrėjome meninės skulptūros nuotrauką išmaniajame.

Medžio skulptūra Jaunimo parke, Liepojoje 

Prisipažinau, jog nemoku tokio išlankstyti,  neįsivaizduoju, nuo ko pradėti . Tikiu, jog patys gabiausi Šalčininkų rajono jaunieji menininkai sukurs  originalius metalinius medžius, kurie papuoš Boženos  darbovietę.
       
Vielutės   - auksinės, kaip ir AUKSINIS RUDUO už lango. Medžio griaučiai - šaknys, kamienas, šakos. Kartono lopas - žemės plotas, ant kurio jie užaugins  medį. Plonytės vėrinių vielutės nepritiko pradinukų rankoms. Išgraibstė dantų krapštukus ir iš jų rentė  artimus konstruktoriams statinius.
Puošybos lapų, kurių  glėbį prinešiau iš lauko, niekas nepažinojo. Ąžuolo, klevo, beržo, riešuto lapus  pradinukai ( ne darželinukai!) išmoko pirmąsyk. Šermukšnio - aukštoji matematika, net pavadinimą pirmąsyk rusiškai-lenkiškai-lietuviškai išgirdo, slebizavojo.

Kam reikalingi medžiai? 

Agata: Kad orą gamintų.
Jarekas: Kad paukštukai  lizdus susisuktų.Ten jų namai.      
Dominyka:  Kad gėlės po jais augtų.


- Taip, taip, taip. Ir visi pasaulio gerieji žmonės vienijasi, kovoja su blogiečiais , kad medžių  nekirstų, kad paukščiai  turėtų namus, o visi mes- švarų orą. 

Pailsėjusi, ramiais nervais priėmiau, kad durys nuolatos varstėsi, vaikiai it paukščiai migravo į kambarį-lauką, nubėgdavo vis namo  kažką mamai parodyti. Ir pati, jei prireikdavo,  išbėgdavau  strimgalviais lapų pasirinkti. rasdavau visus tyloje, sodino medžius. Atšokusių  mokytojų gestapas, kirtis per  jaunų smegenų neuronus - susodinti pradinukus nejudriai suoluose ilgiau nei 10 minučių.  Vaikai pagaulesni užduotims - stovėdami, neįmūryti gyvais kūnais  į kėdes

Trečia užduotis: išrinkti geriausią medį ,  o prizas - bus parinktos geriausios vietos teatre. Egzaminatorė - Božena. Prieš jos konkursinį nuosprendį  praploviau smegenis didaktikos intarpu:

Art:Kšystof, 2 vieta

 - Božena turi  kažkokį savo skonį, mes jo nežinome. Ji pabandys mums paaiškinti. Nenustebkite, jei ji išsirinks medį, kuris jums nepatinka.  Tai -  jos skonis, ne - jūsų.Visada visada žinokite, kad  jūsų ASMENINIS kūrinys, kuris jums pats mieliausias, kuriuo tikite -  toks ir yra, juo šventai tikėkite. Nors įvairios  komisijos jo gali nepastebėti ir netgi jį piktai suniekinti. Komisija ir egzaminai  - kaip gaidžiai: vieni rėkaus dėl vieno, kiti dėl kito dalyko. Šiandien apdovanos vieną , rytoj - kitą, poryt -  dar kažką, pagal madą.Jums svarbiausia - daryti tai, kas eina iš širdies, ir kas jums gražiausia. Didieji menininkai konkursų nelaimėdavo, jų amžina  komisija - pomirtinė šlovė.       

Božena sąžiningai pasiaiškino, kad  1-ą vietą skiria Dominykai (6m) už originalų komponavimą ir gražiausią gėlę prie medžio. 2- a vieta- Kšysiui (10m) už   plastelino spalvų kontrastingumą. 3-ia vieta - Agatai, už stilingumą ir užbaigtumą. NIekas neprieštaravo. Gal kad prizai - įtartini? 

Art : Agata, 3 vieta 

Ekskursija. Valeriją  vyresnė sesė tempte ištempė iš automobilio  - mama neleido kažkodėl kartu su vėjaraupiais  kaime įsisaiutė ir  "Negalima!"virusas . Spektaklis prasidėjo realybėje, o tęsis Vilniaus kameriniame teatre.


Tęsdami MEDŽIŲ TEMĄ nuvažiavome į Mikniškių vienuolyną ( 7 km). Pažiūrėti iš arti  didžiulių daugiaaukščių  gandrų lizdų ir unikalios liepų alėjos. Liepos tenykštėje  dvarininkų Koreckių sodyboje sodintos dar prieš Napoleono karą, 19 a pradžioje. Pabalusios ištįsusios, bet lapoja ir yra lopomos, prižiūrimos,  liudija unikalios, nepriklausomos, savanoriškos  vienuolyno bendrijos istoriją.            

 Santykį su vienuolynu pakeitė  šiųmetinė viešnagė Austrijos Melko vienuolyne. JO didžiulėje  teritorijoje yra vietos ir  gabiausių  vaikų meno mokyklai,  bene 900 vaikų gyvena ir mokosi. švytintys mūrai skamba jų vokalinėmis  pratybomis,  vienuolyno koridoriuose iškabinti ekranai, rodomi filmai apie auklėtinių  choreografinius  projektus. Nagi vaikai,  tyri Dievų avinėliai turi teisę viską  atvirai pamatyti ir žinoti.   

Įvadas į ekskursiją: netriukšmaukite. Čia vienuolės tyliai meldžiasi dievams, kad visiems mums būtų lengviau gyventi, mažiau pyktumėmės ir sirgtumėm. Elkitės kaip ligoninėje - nekelkite balso , nesujaukite jų ramybės,  bet smalsiai tyrinėkite jų gyvenimo būdą. 
 

Mano sodo klevai

Apžiūrėjome  išpuoselėtą gėlyną.Kaip ir Melke - angliškos rožės, bet ir vietinių gėlių darželių atkartojimai . Kšysių nustebino nematytas pravoslavų  kryžius - su perbrauktu skersiniu. Paaiškinau kryžių skirtumus tarp katalikų ir pravoslavų. Diana pasitikslino:  - Esu nekrikštyta,  man nieko neatsitiks?  Ir Agata  ne juokais persigando:
- Vaikštau į Turgelių bažnyčią, ar man galima kitur rodytis?.
 - Ar  tos moterys, kurios  tykiai šluoja kiemą, melžia tvarte karves, mums iš tolo šypsosi , atrodo piktos? Kodėl reikėtų jų bijoti? Dangus mūsų vienas, ir Dievas jame - vienas. Tik  skirtingai žmonės jį vadina, skirtingai į jį kreipiasi. Juk  ne čia melsiesi, o Turgelių bažnyčioje, liksi jai ištikima. Rusės  pravoslavės - mūsų KAIMYNĖS. Su jomis irgi reikia gražiai sugyventi, nesipykti, draugauti , pažinti ir gerbti jų gyvenimo būdą. 
     
 Pasiprašėme sesers Jelenos  į medinės cerkvės vidų. Ji mielai sutiko pabūti gide. Pasidžiaugė, kad vaikystėje NOvgorode  irgi lankė meno būrelį, o jos draugė iš Kėdainių, vaikų meno būrelio vadovė, ištapė  Mikniškėse dvi naujausias ikonas. Kaip meno parodoje apžiūrėjome įdomesnius šventus paveikslus. Pasirodo,   dvi italų mozaikos ikonos buvo atvežtos iš Vilniaus koplyčios Savivaldybės aikštėje, kur puošė jos išorinį fasadą.  Prieškarinė lenkų valdžia, prieš susprogdindama koplyčią, leido pravoslavams išsigabenti šventenybes į vienuolynus. 

Sesuo Jelena aprodo vaikams altorių

 Nieko vaikams neaiškinau, dar per maži pažinti giliau religijotyrą. Leidau  patiems smalsauti tuščios cerkvės  viduje, iš arti pažinti  nežinomo, bet kaimyniško pravoslavų  tikėjimo atributus. Kšysius, prisižiūrėjęs kriminalų,  baksnojo pagarbiai  į kaukoles ant Nukryžiuotojo atvaizdų. Jelena paaiškino, kad tai, pasirodo, Adomo kaukolės. Smalsumas juos  stūmė pažvelgti, kas yra už altoriaus? Pati  irgi pirmąsyk pravėriau duris į pravoslavų šventenybių užkulisius.
 Agatai labai patiko vienos šventosios ikona: - Kaip gražu !Irgi norėčiau tokią turėti namuose.
 Sesuo Jelena nuoširdžiai atsisveikindama palinkėjo: - Stropiai mokykis menų, ir pati dar gražesnę nutapysi.   
Jiems dar užkliuvo, kodėl  dauguma šventoriaus palaidojimų yra su vienodais kryžiais, o keli - ženkliai didesni, su puošyba: - Ar  ten palaidoti vadai? Geresni už kitus? 
 - Ne, jų giminės turėjo  daugiau pinigų.  Matyt, vienuolyną  irgi parėmė.Žemiškas pasaulis taip sutvarkytas,kad kas turi daugiau pinigų, tas gauna prabangesnes, didesnes, blizgesnes pakuotes, dėžutes.     

Art: A. Wyeth

Pravažiavome atgal pro Turgelių kapines. Vaikai iščiauškėjo, kieno kokia bobutė  ar diedukas kur palaidoti. Paklausiau, o kur jie norėtų būti palaidoti? Žinoma, prie giminių kapaviečių. Žinoma, taip - teisingiausia.
Prisipažinau, kad norėčiau būti palaidota Turgelių kapinaitėse - žavios, artimiausios skersai išilgai dviračiu-kojomis-slidėmis išmatuotoms  Pavlavos  respublikos apylinkėms.
Cenzūriškai nutylėjau, kad labiausiai norėčiau atgulti savo sode, po sena sulaukėjusia kriauše, kur dažnai medituoju. Štai S.Dali pasilaidojo  Fuengirolos  automuziejuje, po slenksčiu, jo "kapas" yra mindomas ir pagerbiamas  kasmet milijonų piligrimų. Mano  rankomis, prakaitu, meilės žvilgsniais išpuoselėti  sodo medžiai  ir kaimo kaimynai , žinoma,  artimesni už  gimines. 

Lyro radijas, isterijos dažniai, šablonų laida

Kas: V. Šekspyro "Karalius Lyras"

Režisierius: J Vaitkus
Kur:Vilniaus Rusų dramos teatras
Kada: 2014/09/21, premjera  

Vertinimas: 2/10

Iš spektaklio pabėgau. Strimgalviais ištrūkau kaip iš partinio posėdžio ar bambekliškos paskaitos. Dezertyravau po valandos kamavimosi stebint nuobodžiausią kalbančių galvų kakarynę. Jei turėčiau  bent kiek  pagarbos ordinams ir kryžiams, gal iškentėčiau  iki pertraukos. Vis tik  režisavo mėgiamas režisierius, vaidina V. Anužis - Auksinio kryžiaus  laureatas. Tačiau  muistydamasi  parterio kėdėje  nesumąsčiau , ką įdomaus  nuveikti, kol statiški vaidintojai  scenoje taškėsi seilių purslais, isteriškai  ir desperatiškai spygavo amžinos, neblėstančios V. Šekspyro tragedijos  tekstais. Tekstai byrėjo  kaip žirniai į niekieno sieną. Geso  garsą sugeriančiose statulose  -   pasyviai stovinčių aktorių figūrose. Figūros  statiškai,   nuobodžiaudamos laukė savo eilės  išsižviegti avanscenoje. Deja, naršyti neleido kaimynai,barė dėl šviečiančių tamsoje ekranų.

Veiksmo dinamika  - nesuvaldyta, pakrikusi.Išeina į priekį vienas artistas pasideklaruoti, kiti stypso  pakraščiuose tuščiai ,braido nemotyvuotais žvilgsniais po žiūrovų salę, atitraukia dėmesį nuo monologų sakytojų. Tiesa, scenos gilumoje kaip glitus gniutulas ar koks  dvesiantis aštuonkojis knibždėjo-muistėsi statistų amorfinė, beveidė masė. Tarkime, daugiabriaunė metafora, artima šiuolaikinės valdižios įvaizdžiams. Puikiai žiūrėtųsi kaip atskiras performansas per Kovo 11-tą. Nagi iš gyvatynų sankibų ir lizdų ( partinių struktūrų) išsirango konkurencingiausi, pajėgiausi  valdžios lyderiai, valstybių vadovai.  J.Vaitkaus kūryboje kryptingai plėtojamas valdžios ir visuomenės  tarpusavio santykis, vis užaštrinamas kertinis klausimas: Kas valdo? kas Bosas? kaip jis suka vairą ?  Šiuosyk vadovas  -skystalas,  taigi visuomenės pilietiškumo lygis nusileidžia, degraduoja  iki unitazinio humoro ir paprotinio seksualinio išnaudojimo, iki visuotinų orgijų?   

 Man regis,  spektaklio didžiausia nesėkmė - V. Anužis. Be kūrybinių pastangų  pernešė  į naują spektaklį reikšminius, prasminius  savo  senų vaidmenų krūvius, dėl to buvo nuobodžiai nuspėjamas. Kaip sena užgrota plokštelė. Mintyse sužaidžiau žaidimą  - "rask  3 skirtumus" . 3 skirtumus tarp  V. Anužio  suvaidinto Lyro ir  Išgyvenimo Bunkerio  ( J.Vaitkaus režisūra)  gėbisto  majoro, kuris lygiai taip pat   bukai plėšė gerklę paraudusiu  veidu. 3 skirtumus tarp Lyro ir miesto valdytojo Peterio Stokmano iš H. Ibseno "Visuomenės priešo" ( rež. J.Vaitkus , vaidina tas pats V. Anužis). Suprantama, aktoriaus išorinis panašumas į A. Kubilių prieš kelis metus turėjo stiprų antidiktatūrnį, veidrodžio efektą: žiūrėkite, koks hitleriukas  užvaldė šalį.   
Kai A. Kubiliaus seniai nebe flagmanas , V.Anužis tampa tiesiog  eiliniu aktoriumi : imituoja  emociškai  diktatoriaus povyzą ,bet  negeba įsikūnyti, perteikti tirono,  savimylos, aplinkos liaupsių apakinto Valdovo  esmės, dėl kurio ydų sugriuvo karalystė. Neranda .šviežio požiūrio kampo į Šekspyro  mitinę personą.

V.Anužio kūno kalba -  nebyli JIs nekalba laisvai kūnu, kaip jo jauni kolegos. Jo kūnas sukaustytas vidinių dogmatų , nes smegenys dar  literatūrinės: galva pliurpia, o kūnas - medinis. Stumdosi po sceną nejudri pliauska  su galva-radijumi, iš kurio trykšta emocijos.  Jauni kolegos čia už jį  nepalyginamai pranašesni, užpildo kompozicinius vakuumus, kuria muzikinį-dinaminį  vizualumo  vyksmą.

Niekaip nesitiki,kad toks  minkštaskūris Karalius   gali juos SUVALDYTI. Nėra nei vizualaus, nei meninio,  tik -  tekstinis pagrindas patikėti, jog jis - Karalius, kuriam  paprastuoliai  paklūsta. Jis netapo  energetiniu centru, apie kurį skaičiau  režisieriaus  anonsiniuose interviu  prieš premjerą. Asociatyviai priminė rūpužioką, šlykštuką tarną Kvaką iš A.Rou  kino pasakos  "Marija auksarankė".  Kai žiūrint vaidinimą kyla asociacijos su  kitais vaidmenimis,  - tai reiškia, kad esamas vaidmuo - neišmotyvuotas, neišgrynintas,  neišgyventas, neįkvėptas, o profesionaliai išpildytas.
 

G. Miliaras Kvako vaidmeny, k/f"Marija auksarankė"

Įspūdinga rugsėjo 21 dienos  Gonerilė ( J.Krutko ar J. Karpikova?). Moteris- plėšri katė,kurios  miaukime, įsiučiuose  ir kūno išraitymuose - daugiau valdžios galių , nei  Lyro tėviškuose užrikimuose ir meilikavimuose dėl pavaldinių pataikavimo. Net juokdarys ( akt. V. Dorondov) yra valdingesnis palyginus su  minkštakūniu, iškritusiu iš aplinkybių ir konteksto Karaliumi. Aktoriuje turi būti  bent krislas prigimtinio valdymo  potencialo, kad juo patikėtum. V. Anužis ne karalius, o  kaprizingas  varlys. Karaliumi  vaizduojasi. Ir tada griūna  tragedijos karkasas - kaip toks suvaldė karalystę? kariuomenę? Iš kur tuomet kyla praregėjimo tragizmas?  V. Anužiui labiau pritiktų  Liudviko XIV prabangių lėbavimų formatas .          

 Drįsčiau teigti,jog pastatymo konceptas neišgrynintas iki galo. J. Vaitkus - vienas iš nedaugelio Lietuvos  režisierių, kuriančių konceptualų, taigi modernų  teatrą. Išgliaudžiau šįsyk pusfabrikatinės metaforas. Bendra visuma nepagavo, nors labai labai stengiausi interaktyvuotis į veiksmą.  Kostiumai - kaip seks šopo life-dolls ( žmogaus dydžio lėlės). Įdomus sprendimas.Mat  kautynės dėl valdžios neatsiejamos nuo seksualinės atributikos. Deja,  pasigedau, neaptikau paties valdžios energetinio užtaiso, jos atpažįstamo baugaus gąsdinančio kvapo, valią paralyžiuojančių garsų scenoje ( išskyrus Gonerilę ir juokdarį).  Štai V. Putino žvilgsnio poveikyje Dūma sustingsta, Merkel suskysta, o iš  V. Anužio Lyro  šiuolaikinės valdžios  tamsiuose terariumuose liktų šlapia vieta, vien nuo krokodiliškos vienas kito ėdimo atmosferos.Mat karaliai, pozuojantys diktatoriai  21 a. valdžios koridoriuose seniai, kaip V. Žirinovskis ar L.Graužinienė, išpildo juokdarių  ar marionečių vaidmenis. Gal J. Vaitkaus spektaklis apie tai - kad  pasipūtėliai karaliai mirė, tegyvuoja  žiaurūs Drakonai nedėkingų  dukterų pavidale?

Baisingai atstumianti pasirodė Kordelija ( akt.A.Bizunovič ar E. Gončarova?). Kaip pravoslavų  epileptinė klikuša, psichiškai liguisto veido išraiškų. Būtent dėl jos atgrasumo  ir nusprendžiau kuo greičiau dingti, nesulaukusi pabaigos.  Dingti tam, kad  finalas -  mylinčios dukters katarsinis duetas su aklu, bet pagaliau dvasiškai praregėjusiu tėvu - nesugriautų sąmonėje  aukštojo, šviesaus  Karaliaus Lyro ir Kordelijos meilės įvaizdžio.  Kilo grėsmių, kad  pagrindiniai vaidintojai tragedijos finale  sužalos, net suniokos manyje V. Šekspyro dovanotą  Lyro mitą ir nepakeis jį niekuo įspūdingesniu, spalvingesniu, neinprintins įdomesnio, šiuolaikiškesnio Lyro į vaizduotę ir pasąmonę.
Vertybine prasme pirmoji vaidinimo dalis , kurią spėjau pamatyti, buvo tradicinė "teatralščina", pataikavimas publikai lengvais sekso-valdžios-emocijų kokteiliais ir koncertiniais artistų numeriais.                
    

 

Kaimo studija'11: kuriame dantimenį

Kas: tema  "Kaip valomi vaikų dantukai" 

Su kuo: su Šalčininkų stomatologe Simona Žilionyte

Kada: 2014/09/18


Su Simona Žilionyte  susitikom "atstiktinai", Žalgirio klinikos vaistinėje. Nustebino, kam vaistininkė krauna  gydytojai  glėbius vienkartinių  dantų šepetukų? Pasirodo -   Šalčininkų rajono vaikų stomatologiniam švietimui.  Pabandėme apjungti maniškį meninį ir jos dentalinį švietimus, įgyvendinti ciklą  dailės pamokų , skirtų įskiepyti burnos  švaros pagrindus.

Akvarelė ypač tiko išryškinti dantų baltumą - sėkmingo ir laimingo šiuolaikinio gyvenimo privalomą  atributą. Susirinkusiems neužteko vietų, sunešėme papildomus stalus.Pirma užduotis - pasidaryti personalinį danties modelį.  Gydytoja pademonstravo, kaip nusilipdyti iš kramtomos gumos priekinių dantų muliažus. Juos vaikai pasidėjo  prieš akis, kol  liejo  kiekvienas savitą dantį- su šukuosena, akimis, karūnomis, net japoniškais ornamentais. Per vasarą  mažiukai primiršo akvarelės potėpio judesį,  teko gaivinti vandens liejimą. Jis vyresnėliams jau sunkiai gavosi, mat mokyklinis guašas įsitvirtino jų įgūdžiuose kaip tapymas.

Mintys  į šoną 1. Pastebėjimai iš jų ir asmeninės praktikos: kuo galva mąslesnė ir prikimšta žinių  bei problemų, tuo sunkiau ranka lieja vandenį. Akvarelė, kaip ir delfinų terapija - labiausiai tinka tiems, kas  net meditacijose neatsipalaiduoja nuo įkyrių minčių, kieno jausmus sužeidė  smurtas, mokytojų ar bendraamžių patyčios.
 
Simona surengė viktoriną. Kiekvienas kažką žinojo : kiek minučių valomi dantukai, kas jų turi daugiau - ryklys ar žmogus,  kiek laiko leidžiama  kramtyti kramtomą gumą. Už geriausius atsakymus buvo įteikiamas  apdovanojimas - vienkartinis dantų šepetukas, laureatai  palydimi  visuotinais aplodismentais .  Apdovanojimo ceremonijoje Jarekas dar gavo akrilinių dažų dėžutę nuo visų.  Šiandien  jo pirmasis jubiliejus -  10 metų.

Gydytoja turėjo su savimi didelį maišą. Štai kodėl į mano klausimą, kas užaugęs norėtų būti gydytoju pusė grupės aukštai  iškėlė rankas :  

 - MES norime būti stomatologais! 

Štai taip  ryškiausiai pasireiškia švietimo sistemos poveikis. Net pradinukai jau išdresiruoti veidmainiškai  pataikauti mokytojui už kažką -  už pažymį ar prizą, už tai, kad nebartų.  Dar pernai pusė  "būsimų stomatologų"  taip pat karštai troško būti dailininkais. Teko skubiai žadinti jų savigarbą:

- Jarekai, nejaugi  tu tikrai būsi  dantukų gydytojas?

  Berniukas: - Labai norėčiau gelbėti žmones, operuoti jų širdis.

Ir Eda pasitaisė: - O aš norėčiau būti chirurgė. 

 Galų gale išsiaiškinome, kad  apie stomatologiją svajoja vienintėlė  Valerija     

Sėkminga pamoka: su odontologe Simona (kairėje) ir bibliotekininke Božena.    

 GRAND PRIX  -    garbinga paveikslo vieta  Daktarės Simonos kabinete Šalčininkuose. Jai teko garbė  išsirinkti gražiausią piešinį .  Iki tol stengėmės su vaikais vertinti darbus  iš meninio taško : kokia kompozicija, kiek savitumo, kaip įdomiai suderintos spalvos, kiek įdomi forma .  Šįsyk dentalinio meno  vertinimą  perdavėme dantų  ekspertei. JI turėjo ne ką mažiau vertinimo teisių  , nei , tarkime, Valinskas TV  vokalo konkurse 

 Pamačiusi 10 spalvingų įspūdingų dantukų  Daktarė pasimetė. Tiesos akimirka -  išskirti vienintelio vaiko kūrybą  viešai, kai visi vienodai uoliai stengėsi. Smalsiai stebėjau , kokį saliamonišką sprendimą priims mūsų gerbiama viešnia .

 - Mano, mano geriausias, mano išrink!,  - sulipę ant stalų tiesė dantų auotoportretus  jaunieji akvarelistai. NAGI  TIKRA  DENTAL ART  MENO MUGĖ !Kiekvenas autorius  tarptautinėse meno mugėse lygiai taip prikišamai ir savireklamiškai (jei neturi  energingo agento),
įnirtingai peršasi  meno gavėjui-adresatui.

Simona padarė  elitinį, hyperhumanišką pasirinkimą, nežalojantį  jautrios  kuriančio vaiko  savimonės:

- Visi jūsų dantukai man  be galo gražūs. Visi patinka, ir visus pasiimsiu su savimi. Ačiū labai labai!

Kaip vaikų nuomonės mediatorė pasitikslinau:

 - Negi tikrai visus iškabinsite kabinete? 

Stomatologė:  Žinoma, vietos ten daug , visi tilps. 

 Vaikai su palengvėjimu  atsiduso ir apspito draugišką  gydytoją  glaudžiu rateliu, ėmė uoliai mokytis šveisti  dantis-sėkmingo Likimo  ir palengvinto ateities įsidarbinimo vizitines korteles. 

 Mintys į šoną 2:  98 proc. 6-mečių lietuvaičių dantų jau pažeisti karieso,. Mąsčiau , kokie jie laimingi , kad nežino, kiek kainuoja jų dantukų gydymas. Kad dar nepatyrė dantukų skausmo.  Kad dar vieni kitiems šypsosi  baltutėliais  tviskančiais. Kad dar niekas  jų nenužiūrėjo  kaip sveikų arklių moderniuose vergų  darbo  prekyvietėse ir viršelių atrankose: ar  pakankamai deimantinės jų šypsenos, ar tiks prezentacijai  kiauros ertmės  ir kreivos bangelės dantų? Juk  vaikystėje tėvai neištiesino jų ne todėl, kad nemylėjo vaikų, o todėl kad tam neturėjo lėšų ir todėl kad  valstybė nepasirūpino nemokama  pradinukų vaikų dantų profilaktika.
Žalgirio klinikos vedėjos  Aušros Šaikuvienės  sykį užklausiau, kodėl nevykdomas burnos  priežiūros švietimas mokyklose privaloma tvarka, kodėl jaunuolis priverstas susidurti su  negrįžtamomis pasekmėmis, kai šokiruojamos dantų implantų kainos užtveria jam kelius į asmeninė laimę ( kas nori bučiuotis su kiauradančiu?),  į atranką talentų konkurse? Vedėja susijaudino iki ašarų: mes stengėmės, reikalavome, mynėme ministerijos slenksčius , kad pradinukų dantys būtų nemokamai dengiami silantais, bet, dejadeja,  niekam tai nerūpi 
  
Choro skanduotėmis užsitvirtinome , jog gražiausia dantų spalva - BALTA, BALTA, BALTA. 

Kad nedera šypsenoje : geltona, ruda, juoda, chaki,

 Išmokome naują meno terminą: AB- STRAK-CI- JA   
  
Kšysius meniškai primaliavojo rudai-mėlynai juodą meninę abstrakciją  vėlyvojo Miro stilumi. Pristatė kūrnį kaip rekviem mirusiam dančiui . Bendro pažinimo dėlei priderinau prie to   atsivežtas savo dantų panoramines nuotraukas . Kaip įrodymą, kas būna, kai dantys blogai prižiūrimi. Jarekas demonstratyviai atsisakė apžiūrėti iš arčiau rengteno šešėlinius siaubiakus. Jam buvo labai baisūs tie kaukolės vaiduokliški atvaizdai.
Diana dalykiškai patikslino:"  Neturi jau 2-jų galinių? KOkie ten 2 vinys gale sukalti?"

Aurelija užjautė: - Na matai, nevalei dantų mažytė ir prisidirbai.

 Oooo, koks palaimingas ir šventas vaikų tikėjimas! Nutylėjau, nors viduje tvirtai  žinojau, kad  dantys išsiklibino ne dėl nevalyvumo,  ne dėl  per pigių dantų pastų, o dėl  per mažų pajamų ir per abuojos  komercinės stomatologijos. 

Simona Žilionytė  suteikė vilties - yra ir kitokių, vertybinių ir dvasinių  gydytojų. Jie palieka prestižines estetines  sostinių balyklas tam, kad mažuose miesteliuose gydytų žmones, kryptingai, sistemiškai ir pasišventusiai šviestų jų vaikus, bombarduojamus TV pastų reklamomis, bet apleistus valstybinės higieninės priežiūros.   
 

Priimame dovanas nuo Ingos Petrulienės iš Kauno

Bilblioteką [asiekė dar vienas ŠVIESOS SPINDULYS - atėjo siuntinys nuo Ingos Petrulienės iš Kauno. JI irgi  veda   nemokamą meno būrelį vaikams. Didžiulė dėžė su dovanomis vaikų dailės studijai. Sukišę nosis vaikai  traukė iš jos keistenybes - gipsinio binto ritinėlius, medžiagų atraižas, maistinius dažus ir audinių klijus. Iš jų gaminsimės lėles.   
-------
 Ekskursinį važiavimą atidėjome kitam kartui. Juk daktarė užėmė priekyje net  3 vaikų vietas. Dalis vaikų jau buvo sudrausminti tėvų po šeštadieninio žygio, kai nesiklausę 3 km atkulniavo į mūsų sodybą. Sodyboje tądien vyko improvizuotas Bonifacijaus savaitgalis - ieškojom miške lapių olų, tyrinėjome jų architektūrą,  mokėmės pažinti grybus, pristačiau  tapybos kampą   - iščiupinėjome dažus, medinį etiudniką, stiklo padėklus.Jų nuostabai  paplaukiojau rudeniniame prūdo vandenyje, nebijodama varlių ir povandeninių lydekų. MOkytojas, kaip ir odontologas   - pašaukimas be išeiginių.

Kaimo studija'10: neišsiųsti paukščių SMS'ai

Art: Yuri Matsik

Kas: tema " Ko labiausiai trūksta kaime "

Kada: 2014/09/10


Bibliotekoje -  gerosios permainos, atėjo dirbti nauja nuolatinė vedėja, vietinė mama Božena.Ji išvadavo  patalpas ir mažojo kultūrinio centriuko dvasią nuo popierinio- plakatinio Kristaus kulto, dingo kultiniai vympelai, lozungai, statulėlių gausa. Po daugiau nei pusmečio nesimatymo puolėm glėbesčiuotis su vaikais  vidury kaimo, taip stipriai  buvom vieni kitų išsiilgę.

  Siauras akvarelės ribas nutariau išplėsti kitomis formomis. Anksčiau tai buvo neįmanoma, nes rėmėsi įsvaizdavimuose į pinigus: kitos dailės  priemonės brangios, o akvarelė - pigi, įperkama. Iš mąstymo užtvarų  išvadavo  žymi vaikų dailės mokytoja Loreta Zdanavičienė . Susipažinome  kelionėje po austrų Alpes.  Pakvietė užeiti į studiją Mokytojų namuose, pasisemti patirties. Patekusi į  beribės fantazijos  erdvę,  įgavau drąsos : nebūtina laikytis  klasikinių kanonų. Juk vaikams menas - tai laisvas žaidimas visomis įmanomomis parankinėmis  priemonėmis. Iš dovanotų  L.Zdanavičienės mokomųjų  knygelių "Atgiję daiktai" ir "Gamtos spalvos"  semsimės  šį sezoną dailės išraiškos būdų ir idėjų.

Dar stipresne, tiesiog kolosalia,atomine  paskata (inspiracija)  tapo   knyga "ATVIRA PAŽINIMO ERDVĖ"  apie J. Stauskaitės Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklą, jos augimo patirtis.
 Viena vertus, atradau kūrybinę bendramintę.Pasirodo, einu jos jau prieš 30 metų pramintais takais  Kita vertus, išgąsdino jų  studijos  augimo tempai, mastai, plėtra, kiek daug  pasiekė, visi profesionalūs dailininkai ! Palyginimui - aš  su gėdingai  kukliom, netgi menkom asmeninėm pajėgom.:(((


" Sveika atvykusi į mūsų klubą", -išsklaidė nerimą ir kompleksus Austėja, Kindermusik mokytoja, ugdanti ikimokyklinukus per muziką. Išklausiusi,  kaip ji  lygiai taip pat jaudinasi prieš kiekvieną pamoką, kaip  įveikinėja panašias kūrybinės vaikų saviraiškos baimes, apsiraminau. Kiekvienam  MOkytojui skirta eiti savo keliu, atradinėti savus dviračius, netinkamus kitų erdvių keliams. "Išlaisvink fantaziją , ir vaikai patys  rodys , ką daryti,"- šį Austėjos priesaką  priėmiau kaip estafetę ir kelrodę žvaigždę.  
   

Ant rankų vaikščioti  - irgi menas 

Žingsnis į šoną 1: Rugpjūtį pasiūlė savanoriauti Vilniaus užsieniečių adaptacijos centre, rengti dailės pamokėles imigrantų vaikams. "Mes - kosmopolitės" , - prisistatė centro vadovės.  O aš - ne, esu vietinė,  nekosmopolitiška aborigenė, išpažįstanti V. Domaševičiaus  idėją, jog  bendruomenės  pirmučiausiai turi ĮSIŠAKNYTI , natūraliai  išaugt iš tos  erdvės vietinių gyventojų, aborigenų papročių ir poreikių. Tik iš šaknų  auga kultūros stiprybė. Imigrantų vaikai gyvena Vilniuje. JIe  nėra  tie, su kuriais matome tuos pačius kaimo saulėlydžius ir rūkus. Sunkiai suprastumėm vienas kitą   ne dėl kalbos skirtumų, o dėl ištakų, vietovių, padangių atskirties . ES remiamuose projektuose iki šiol klaidingai neleidžiama įšaknyti emigrantų į vietinius papročius, t..y.  pamažėle virsti iš svečių  į šios žemės bendrapiliečius ir pilnateisius šeimininkus . Kosmopolitai  neturi žemės, jie - kultūriniai feikai, troliai, siūūrai.  Savanorystės  jaukiame centre be  šaknų atsisakiau

Žingsnis į šoną 2.Pirmai rudens pamokai prireikė spalvotų vielučių lankstymui. Neradau nei Senukuose, nei MOki-Veži. Internete išniro "veriu.lt" būtent tų spalvų, kurios idealiai tiko sumąstytam vasaros įspūdžių projektui. Pardavėjas Jonas net sutiko pakilti iš ligos patalo ir jas parduoti gyvai, nes skubu.  Tūlos dailininkės studijoje, užverstoje  drobėmis su aliejiniais baltasparniais angelais, susižaibavau su juo  vertybiškai. "Bet jis turi vielučių! NOrs... kaip galiu jas pirkti iš  piktų  rankų? "  Kol blaškiausi  vidinių principų susikirtimuose,  pardavėjas apsisprendė : "Jums neparduosiu" . Palengvėjo. Labdara turi būti tyra kaip vaiko ašara, be pikčiurnų ir atsitiktinių pašalaičių  prisilietimo. Pamoka: saugotis piliečių su  demonstratyviomis tautinėmis juostelėmis po kaklu  ir tų, kurie išsitatuiruoja trispalvius Gedimino  stulpus per visą ranką. Valstybė tokiuose asmenyse  yra tik  išoriškai nupaišyta,  už jų širdies ribų, ne  gyvas aukuras.     

 Vielučių radau  legendinėje Ševčenkos kanceliarinėje. Ten yra visko,kas telpa vaiko vaizduotėje. It  Maginė kūrybos skrynia.Radau ir pigių balionų . BŪtent jie ir išlaisvino tam kartui fantaziją.  Spirališkai atkartojo ir  jaunystės išgyvenimus.


 MIntys į šoną.  MInistrų Taryboje ( Vyriausybės analogas sovietuose), pirmojoje darbovietėje, gavau profsąjungos užduotį - pašefuoti Vaikų namus. Jų išmintinga vedėja įspėjo: "Tik nevežkite tortų ir žaislų, jie persisotinę, užversti virš galvų, nuo jų jau mums bloga. Atvežkite  spalvotų balionų, drauge pripūsime ir bus didžiausia šventė. Drauge su kolege pūtėm našlaičiams  balionus ir  -  Žolyno gatvės namai skardėjo vaikų laimės juoku. Už jį gavau iš  leniniečio  partorgo griežtą papeikimą. Buvo sušauktas komjaunimo specialus posėdis, kuriame  partinis mudvi su kolege išstatė prieš visus ir rėkdamas  tarkavo, jog padarėme didžiausią  gėdą Vyriausybės aparatui, mat vietoj brangių tortų ir žaislų dovanojome pigius balionėlius. Ir kad niekada daugiau nedrįsčiau atstovauti valstybinėms organizacijoms.Ant jo atlapo  blizgėjo Lenino ženkliukas . Dabar matyt puikuotųsi trispalvė tatuiruotė  ant rankos ar tautinė juostelė:)))

  -KO jums trūksta mūsų kaime? Nupieškite  norus ant balionų . Paleisime į dangų , gal paukščiai perskaitys ir jūsų svajonės išsipildys? Juk būna stebuklų .    

Art: Yuri Matsik

 Kšysiui (8m) trūko cirko, nuspalvino balioną kaip klouną vardu KLOUNIK. JO kaimynui Andžejkai( 3 m) trūko mūsų padangėje gero Karaliaus. Kšysius  mažiaus balioną pavadino KOROLIN ( Korolj+Neznajka) . Edai trūko žvaigždžių, kad kristų  iš dangaus  ir laimę neštų. Dianai - jūros ir paplūdimio. Aurelija (6m) susigėdusi įsikniaubė į pilvą : "O man, Saule, trūko tavęs, kur tu taip ilgai buvai?".  Ji buvo įskaudinta prailgusio laukimo. Kelis sykius pasislėpdavo su ožiukais, kad pasitikrintų, ar jos ieškosiu, ar paėmusi už rankos vėl ir vėl atvesiu į būrį. " Būk rami, čia gyvensiu, ir jūsų daugiau  niekada nepaliksiu. Juk balionų svajonės pildosi, kiekvieną ketvirtadienį susitiksim, tik nesirk kaip kiti." 

Balionai nepakilo

Jarekas išterliojo balioną juodais kringeliais - kad paukščiai  viršuje išsigąstų.  Oho kokia ryški kariūno dvasia!

  Lauke nebuvo vėjo. Balionai neskrido. Kšysius pasiūlė  įsibegėti , kad pagreitis juos pakeltų  į orą. Ne,  vaikų svajonės nesuplasnojo, nes nekrenta mūsų kaimelyje  žvaigždės, ir karaliai neužsuka. Nutarėm, kad  Božena  paslėps  atvirlaiškius paukščiams bibliotekoje iki pirmojo vėjo.  Eda pasisiūlė  visus suorganizuoti .kai bus vėjas , paleisti SMS'us  būriu aukštyn.

KIta pamokos dalis - pririnkti  pievose  įdomių žolynų koliažams. Misija - neįmanoma.  10 km spinduliu   rudavo Griaznovo  suartos plikos dirbamos žemės. Pievos, kaip ir reti paukščiai  (griežlė) prisiglaudė mūsų namų valdoje, savanoriškoje Nojaus arkoje. 21 amžius - važiavome į  reliktinę pievą  kaime kaip į pažintinę ekskursiją. Išsiaiškinau, kad  vaikai visiškai nežino ir  neskiria gėlių. Jurginai, medetkos, astros, kanai, vėlyviai,  melisos, viržiai, net mėtos buvo jiems nauji, negirdėti  žodžiai. Negi gramatikos kableliai  ar matematikos formulės pradinukams svarbiau už gėlę, kurią matai  ir su ja susigyveni kasdien? Ramia sąžine galima susprogdinti  esamą švietimo sistemą, kaip tą pigų balionėlį. Mūsų kaimo vaikai jos trūkumo net nepastebėtų.

Art: Yuri Matsik

Kšysius pasiūlė pasiimti po obuolį ir iš jo pasidaryti žmogeliuką  Šiandien jis lyderiavo fantazijose, su baltu pavydu  sekiau jo sumanymams iš paskos.  Jarekas karstėsi  šimtametėmis liepomis ir  mus mokė  daryti salto, kurį išmoko prie  to vienintelio kaimo skersinio , nemokamame  "open-air sporto klube". Per vasarą ten prisipumpavo rankų raumenis  ir pilvo preso kubelius. Raumenų jėgos pakylėtas, jautėsi visagalis, gaudė varles ir mėtė mums už  apykaklių,  ardė  pagaliu skruzdėlynus. Per vasarą  pasikeitė neatpažįstamai. IŠ drovuolio jautruolio tapo įžūliu chuliganu.  Davė  man naują užduotį - sukurti tokį projektą, kad  susivoktų, jog statyti, auginti, globoti yra nesulyginamai smagiau, nei griauti

5 kregždžiukai sodybos balkone

 Prisirinkę žolių lipom žiūrėti  į  balkoną  tuščio kregždžių  lizdo. Jų  gausi šeima  su 5-iomis atžalomis  dar neišskrido, laigė aplink sodybą. Važiuojant atgal  sustojome prie  naujakurių alyvų alėjos, jas parsivežiau gegužę  iš Dobelės alyvų festivalio. Sutarėme su vaikais , kad pavasarį atvažiuosime  įamžinti  jų kreminės spalvos. Pasirodo, jie net nežinojo, kas yra kreminė, dramblio kaulo, persikinė spalva. Mergaitėms labiausiai patinka - rožinė. Man - balta ir juoda. Visi nemėgstam burokavos..

O Jarekui  labiausiai patinka - RŪKO spalva.Gėda, bet  jos nežinojau. Birželio rūko ar bobų vasaros rūko spalva? Kšysius patikslino draugo estetiką :"kad jis galėtų į lauką išbėgti. Kai tik rūkas, Jarekas išbėga ir jį bučiuoja, kaip jam gražu." Štai kodėl  be žodžių susikalbame!Jie irgi poetai, kaip ir aš . Nepopieriniai, neleidykliniai-nekomerciniai-negarbėtroškiniai-nepremijiniai ,  o interaktyvūs, grynuoliai 

- Jarekai, ar gerves matei? 
 - Ne, o kas tai?  Žuvys ar vabalai? Jos irgi slepiasi rūke? 
 

Žuvintas 2014 rugsėjį

 Atvešiu jiems japonų  filmukus  apie gervių šokius sniege. Pirmam kartui susijaudinusi atpasakojau, ką patyriau prieš savaitę Žuvinto muziejaus apžvalgos bokštelyje. Virš jo suko ratus ir  raudojo  šimtiniai gervių būriai . Ten  virš 3 tūkstančių gervių iš visos Lietuvos susiburia , kad paskutinę rugsėjo savaitę  paliktų vasaros namus. Išgiedojau  įsimintas gervių giesmes.

 Aurelija: - Tai jos verkia? 

MOkytoja:  O kaip gi! Ar  žinai, kaip skaudu palikt namus net trumpam . Rugsėjo gale būtinai žiūrėkite vakare į dangų. Kai išgirsite raudą - tai gervės išskrenda, mūsų pilkieji flamingai.

Žuvinto biosferos rezervato muziejus

JIe pagavo sparnuotą, šventą   Žuvinto dvasią, kuri  dar vis nepaleido mano minčių ir jausmų. Pasakojo paeiliui apie balandžius, kuriuos jų tėvai atnešdavo iškritusius iš lizdo, su sulaužytais sparnais . Kšysiaus tėveliai net  skambino dėl sužeisto kėkšto į eko-tarnybą. Jarekas įsijautė: mačiau, kaip kregždė nešė kiaušinį ir jį išmetė,  sudužo  vargšas kregždukas.Apsimečiau, kad patikėjau.


Eda: - JIs  visada  meluoja, netikėkite juo.

MOkytoja: Ne, tai ne melas  jo fantazija graži. Jis kuria, o tai įdomu, ne kiekvienas sugeba įdomiai nudailinti, ką matė. 

Žolynai Lenino raštuose

Bibliotekoje  Božena jau paruošė nurašytus Lenino raštus. Į juos vaikai sudėjo žoles sudžiovinimui. Į priebutį ,kur kuitėmės prie mėlynųjų raštų, užsuko paštininkė su dukra Agata. Ji neatėjo į pamoką, nes visi renka grybus. Kažin ar į sekančią ateis,  nes grybų tvanas,reikia  visus  spėti surinkti.

 Paštininkė pakraipė galvą: - Ar  ne per anksti  raštų  atsikratom? Kas žino, gal  dar prireiks? 
Jos su Božena klausiamai sužiuro į mane: gal aš žinau? Po kelionės į  bolševikinį Matvijenkos  Peterburgą praradau tikrumą,  kad Lenino  niekada neprireiks. Ir kas gins sulenkėjusį  Šalčios kraštą? Lenkai? Baltarusai?Jarekas su Kšysiu, jei spėtų  užaugti ir nespėtų emigruoti, - galiu prisiekti!-  gins mūsų kaimo vaikus, moteris, paukščius, balionus ir rūkus.             
 
             
               

Bacho mechaninės niveliacijos

Kas : 4-tasis piano.lt  vasaros festivalis
Festivalio atidarymo koncertas

XXII A. (???????? nenenenene) pianistas ALEKSANDR LUBIANCEV

Kur: piano.lt  koncertų salė   
Kada:2014/08/21
http://www.piano.lt/lt/repertuaras/4-asis-piano-lt-vasaros-festivalis

Vertinimai: zero zero.  Spėju, jog organizatoriai pakišo vietoj  modernios žvaigždės pigiai nuperkamą  silpną  rusų konservatorijos studenčiuką.

 Koncertui pasirengiau rimtai ir atsakingai: iš anksto perklausiau Bacho Angliškas siuitas, pasigilinau į programos prasmes, sąsajas su Vilniaus kultūra ir istorija. Išankstinį pasirengimą  įtakojo švieži  austrų muzikinės kultūros įspūdžiai. Juos parsivežiau  iš pasivaikščiojimų po  G. Maleriu  persmelktą Vieną ir MOcarto genijaus užkerėtą Zalcburgą. Juos  naktimis siurbte siurbiu  iš Claudio Magri'o "Dunojaus"  Austrų kultūrai būdinga - viskame kame siekti aukščiausios kokybės, ypač klasikinėje muzikoje. Jei nėra kokybės, koncertas bent jau  turėtų prilygti bilieto kainai.

Už nemokamus pietus Aleksandro Lubiancevo koncerte pusvalandį mielai parymočiau, pavirškinčiau  ramiai gardžius pietus. Mielas, žavus, miniatiūrinis  žmogelis,  kaip paslaptingas  trolis iš  norvegų sakmių, , dvasingo ir originalaus veido. Dar nesuradęs savęs, todėl be išskirtinio braižo (stiliaus),  pilkas kaip išmuštruoto kareivio milinė. Galbūt su malonumu eskizuočiau jo  veido profilius ir anfasus. Tik tegu, SUSIMILDAMAS, negroja Bacho ir Listo, nekiša apskritai  mažų dailių rankelių su siauru diapazonu  prie klasikų.





Jis nėra scenos artistas . Atlikimo lygis - paskutinė muzikos koledžo klasė, vidutiniokų grandis.Viso labo uolus atlikėjas,  net nesuvaldė sudėtingesnių kūrinio vietų. Išrišo pasažus padrikai, paviršutiniškai,  pliūrino paknopstom  per klavišus, apgraibom kaip kino taperis - bliam-bliaaaaam, su užraitymais . Bachas jam gal atleistų  už pradžiamokslio pastangas. Jo atliekami Bachas, ir Listas skamba  pagal vieną šabloną(kurpalių),  nykiai vienodai. Muzikinės frazės kalamos kaip vinys į sieną, su paskutiniu  kietesniu, užtvirtinančiu, chronometriniu  TAUKŠT . Ir vėl Taukšt.. Ekspresyvesni pasažai suveliami į nerišlų greitaeigį garsų jovalą, kad pabaigoje salė, kaip jo tėvai,  su palengvėjimu atsidustų - nesuklupo, jam pavyko, pirštai nesusipynė:)))).
 Suklupimų, nepataikymų,  baltų siūlų buvo apstu. Pareigingo moksliuko atbambinti dėl pažymio  ( dėl festivalinio koncerto) tekstai. Įspūdis -  jie užgroti,  nuzulinti  iki koktumo, net   pačiam atlikėjui jau nuo atsibodusių gabalų nervai nelaikė, skubėjo mechaniškai, abuojai jų kuo greičiau atsikratyti.

A.Lubiancevą  turėtų kritikuoti mokyklos pedagogai- egzaminatoriai. Kaip pripažintas atlikėjas recenzijos net nevertas. Kritikavau, gaišau laiką  tik tam, kad prikišamai bakstelėčiau Kultūros ministrui -  Gerbiamas pone, Šarūnai Biruti, pasidomėkite, ką remia jūsų kontora iš mokesčių mokėtojų pinigų !!! Atsakomybė už broką- tenka asmeninė, ministrui. Klubinis nereikšmingas įvykis negali būti siejamas niekaip  viešai su aukštaja  Vilniaus kultūra. Apskritai  tai nebuvo kultūros įvykis. Juk nevadinsime visų, kurie laisvalaikiu groja pianinu,  sostinės kultūros išskirtiniais artefaktais. 


 Šopeno Ispaniškos rapsodijos  nebeklausiau. Per pertraukėlę  įpykusi koncerto kaimynė, absoliučios klausos savininkė,  jėga , niršiai ištempė laukan: " Fiziškai skauda, negaliu klausyti  prastų studentiškų veblenimų " . Nepavyko  pasiryžėlės , klasikos muzikos žinovės,  perkalbėti: "Atbūnam ramiai, bilietas - 50 lt,  gaila pinigų,  panaršom išmaniais,, pasijuokiam  skaniai iš jo ir  įtartinos, neišprususios publikos, nesuprantančios, kad  tapo organizatorių  lengvo pelno aukomis."    

 MIntys į šoną:  Gimti pareigingam vaikui muzikantų šeimoje  dažnai  būna prakeiksmas. Aplinka, tėvų ambicijos  primeta  svetimą Likimą, nuo vystyklų įspraudžia į svetimus rėmus .Akivaizdžiai juntama, kad  talentingasis Aleksandras  ( jo  dar neatsiskleidusiu , giliai užslėptu muziko talentu nė kiek neabejoju) sėdi ne savo kėdėje ir kankinasi prie pianino.Užšalęs mirtinai, kaip mechaninė  Hofmano lėlė arba technorobotas iš japonų anime.


 O galėtų būti žvaigždė  klubinėse džiazo improvizacijose, kurti  ir atlikti ryškias sudėtingas kompozicijas su  kokia  intelektualaus roko grupe. Išgarsėti pasaulyje kaip Yiruma.Kurti  eksperimentines romantines fortepijono kompozicijas. JO neatslkeistas potencialas prasiveržia neurotiškais  veido trūkčiojimais, skausmingu įspęsto narva  paukščio  žvilgsniu, atsiribojimu nuo vietos, kurioje priverstas  tempti ant silpnos kupros  neįkandamą Bachą. 
 
Akivaizdu, kad jis atsiveria, atgyja, mėgaujasi atlikdamas savos kūrybos muziką . Deja, jo kūrybos Sonata tebuvo Šopeno fragmentų atrajojimas. Suprantama-    dar nesudygusio  jaunučio kompozitoriaus vaizduotę stelbia  stipresnis  Šopeno genijus.  

 Jaunasis Aleksandras gimė ir gyvena su tėvais viename bute Sankt Peterburge , klasikinio meno gilių tradicijų mieste.Jame moderniems menininkams  nėra vietos ir pagarbos, beveik neįmanoma prasimušti, pelnyti  aplinkos pripažinimą. Intuityviai A.Lubiancevas jau mėgino iš  konservatyvaus Piterio dezertyruoti paskui mokytoją, persivedė visų nuostabai į Petrozavodsko ( kaip mūsų Alytus)  konservatoriją. Liko nesuprastas .  Jį puikiai suprantu - priešintis aplinkos lūkesčiams sunku, ypač, kai neturi lėšų  savai pastogei, kai neįmanoma atsiskirti nuo klasikų giminių, tenka su jais dalintis net vienu instrumentu .
 

Art: R. Magritte

 Tikiu,kad jam pavyks išsilaisvinti, nusimesti klaidingą, primestą klasikinės muzikos atlikėjo formatą ir kryptį , kažkuo nustebinti  pasaulio muzikos erdves savitu. Tikiu, kad jis turi  potencijos tapti   bent jau 21 amžiaus kompozitoriumi ir atlikėju, kažką sukurti inovatyvaus, išgarsėti  kaip antrasis S. Rachmaninovas.  Tereikia išdrįsti būti savimi ,  išreikšti  tapatybę , pasipriešinti aplinkos spaudimui, apsiginti nuo neatrasto, dar  miegančio muzikos talento komercinio išnaudojimo. Konjunktūra - Vakaruose anšlagai , brangiausi bilietai į rusų jaunos kartos pianistus. Kažkas iš  Lietuvos muzikos organizatorių iš atsiradusios didelės  paklausos skuba greitai pelnytis - veža net ir trečiarūšius atlikėjus.



Žemiau - Yirumos  autorinė fortepijono  klasika, kerinti milijonus, reikalinga kaip sielos balzamas.