Ko gi reikia klasei?

Art:L. Freud. Reflection with two children 

Kas: filmas "Klasės priešas"
Rež.: Rok Biček
Kada :2004/04/02
Vertinimai:
Menas: 0
Siužetas(scenarijus) : 4 iš 10.
Socialinė aktualija :100 iš 100
http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1389110370


 Įdomiam scenarijui reikalinga drama. Šiuolaikinėje mokykloje  aštriausios dramos vyksta kas minutę. Tragedijos - šiek tiek rečiau. Galbūt dėl to pasaulio kinematografas telkia vis didesnį dėmesį į mokyklą. Galbūt jauni  scenaristai ir režisieriai  per mokyklinės tematikos filmus gydosi, iškalba atviras  šviežias žaizdas, apmalšina  sunkiai užgyjančius sielos randus, kuriuos. paliko privalomas atsėdėjimas eižėjančioje mokyklos sistemoje.
 Po meniško, jaudinamo  "Pavaduojančio mokytojo" ( Detachment) su A Broudžiu , po įžvalgaus, išmintingo kanadiečių  "Pono Lazaro"  (Monsieur Lazhar) slovėnų mokyklos drama žiūrisi it  neišvaizdus, neįstabus,  paviršutiniškas, lokalus  seniai iškeltų temų aidas. Sakyčiau,  "Gimnazistų" laidos ( buvo tokia puiki, šiuo metu ypatingai reikalinga LRT diskusijų laida) kino versija.  Nepalyginamai  ryškesnis, revoliucingas, įsimintinas, įkvepiantis  13-mečio Martino ir autoritarinio direktoriaus mirtinas, antisisteminis  mokyklinis konfliktas  buvo įtaigiai parodytas  danų filme " Mes nugalėsime" ( "We shall overcome").
http://www.imdb.com/title/tt0425235/?ref_=nm_flmg_dr_9 

Art:Genevive Zacconni (Italia) 

 Neseniai per radiją išgirdau, kad Niujorke per mėnesį nusižudo 8 moksleiviai. Pasirodo, ir  amerikiečiai  neranda receptų, kaip reformuoti vaikus gniuždančią sistemą, kaip apginti jų trapias sielas nuo aplinkos spaudimo ir smurto. Kiek nusižudo Lietuvoje -  nežinom,  statistika aptarnauja tarybukus valdančius ( įskaitant ir tarybinių propagandistų įsikūnijimus konservatorius). Guodžia, jog čia ne  melancholiško lietuvių charakterio, ne  vien mūsų žiaurėjančios visuomenės kaltė, o globalūs procesai. Juose reikia vienyti jėgas visiems, kuriant vaikams kūrybinę augimo terpę,  įleidžiant  į mokyklas asmenybiškus, nekonvencialius, herojizuotus mokytojus.

Slovėnų papasakotoje savižudybės istorijoje paguodė iki smulkmenų  atpažįstamos realijos. Ir pas juos lygiai tas pats! Susvetimėję  bendraklasiai nenutuokia,  kur gyvena jų geriausi drauga, kuo jie domisi už mokyklos ribų. Dalykiška mokyklos direktorė gina profesinį  interesą - mokyklos prestižą ir reputaciją.  Per susirinkimus besikapojantys tarpusavyje tėvai buožiškai gina vien savo vaiko pažangumo skaistumą,  kaip stručiai atsiriboja nuo bendrų reikalų.  Teoretizuojanti psichologė  kaip aštuonkojis  dusina, užknisa visus dirbtinėmis schemomis ir  šablonais. Paaugliai  nežino ir nenori žinoti,  ko jie nori  ir ko siekia  gyvenime.

 Jų vienintelis bandymas  tragedijos akivaizdoje susivienyti  ir protestuoti prieš  fašistinės pakraipos mokytoją ir apginti  teisę  į savo jausmus, surasti  kaltus - yra  drastiškai sužlugdomas.Nagi visai kaip pas mus!  Kur jūs, gerasis direktoriau, Rimantai Remeika??!  Jūsų  kaip oro trūksta  ne supuvusioje politikoje, o švietimo sistemoje... kaip unikalaus  pozityvaus pavyzdžio. Štai tokie, kaip jūs, turi būti šiuolaikiniai direktoriai -  kad mokykloje  dingtų patyčios  ir visi vaikai, be išimčių,  skubėtų rytais į įdomius, demokratiškus  mokslo  namus.Juk jūs tai padarėte kažkada..
    

Art: Kalan (Slovenia)

 Scenaristas į filmo herojų lūpas iškaišiojo  degančias, kraujuojančias nūdienos mokyklos problemas. Sena sistema - nepajudinama, joje negera, nesikvėpuoja visiems. Tačiau  niekas nenumano, nežino, kuo ją pakeisti, kokia turi  būti  ta  naujoji geroji mokykla.  Na tikrai ne  A.Landsbergienės  susapnuotoa fantazijų   pasaka. Filmas  asmeniškai buvo įdomus tik tuo, jog  atskleidė: mokytojai priešybės vienodai nepriimtini  klasei, jie abu jos priešai. Ir  liberali, kūrybinga, išradinga,emocionali  auklėtoja Zdenka. Jos modernumo  ir pedagoginio talento nepakako atsidurti greta auklėtinių sunkiausių jų pasirinkimo momentu,  neišduoti jų pasitikėjimo. Dar labiau  nepriimtinas kietuolis kirvis, griežtos  gestapinės disciplinos šalininkas  Robertas, pagrindinis herojus.
2 priešingi poliai visose mokyklose šiandien  tampa nesutaikomais oponentais, kariauja dėl  vaikų auklėjimo pasirinkimų. Zdenkos  - kaunasi   už jų kūrybinę laisvę. Robertai - už tvirtą žinių įsisavinimą ir stuburo formavimą, kareivišką paklusnumą .

Art:Dare Birsa (Slovenia)

Mintys į šoną:  pasisekė mokytis legendinėje Vilniaus 23-ioje vidurinėje ( Ąžuolo). Direktorius ( vėliau nuimtas dėl trispalvės  iškėlimo tualete per vasario 16-tą) subūrė draugėn  spalvingiausius, talentingiausius sostinės pedagogus .  Daugumos jų pamokas prisimenu kaip  nuotaikingus, šposinius  mini spektaklius. Buvo ir nuožmūs, disciplinos manjakai. Jų spaudimo ir kontrolės dėka  iškaliau anglų kalbos pagrindus, algebrą, istoriją. Bet iki šiol smaugia kaltės jausmas, kad  negynėm savų, kad privalėjom  paklusniai tylėti, kai kirviai  viešai ūdė ir terorizavo maištingus, nepaklusniuosius. 
Buvo  psichoterorisčių, sadisčių, charakterio  laužytojų. Tip top kaip mylimos anglų romanistės Miurielės Spark romane apie mokytoją fantomasę, apie diktatorinės pedagogikos neišdildomą  žalą   " The Prime of Miss Jean Brodie". Joms  -aktyvesni ir drąsesni  -  mėginome priešintis: bėgdavome iš pamokų, rengdavome viešas nepaklusnumo akcijas, rizikavome charakteristikomis. 

Buvo ir  - familiarūs, meilūs kaip katinai, gerindavosi ir pataikaudavo neva  savi bičai, bėgdavo  už kampo kartu parūkyti, švelniai apkabindavo per juosmenį ir pakšteldavo į skruostą koridoriaus tamsoje. Tada atrodė - štai , kokie jie simpatiški, kap mus supranta ir palaiko, geresni už tėvus . Dabar  britkinuosi - ko per arti lindo ir įsiteikinėjo, o nieko neišmokė, ko atlaidžiai leido  gerti, narkotizuotis, stūmė į pagundas ? 

Su didžiausia, amžina  pagarba prisimenu  tuos, kurie fanatiškai degė  meile savo dalykui, jį išmanė labiau, nei pažangumo skaičiukus.  Prisimenu linksmą biologę Amebą.  Išmokė genetikos lygčių , nes  jai pačiai buvo jos  įdomios, žaidė ir su mumis. Biologija jai buvo kaip fantastinė lobių sala, net pamokos neužtekdavo - kiek daug su ja apkeliaudavome pažinime.   Neužmiršiu tylenės drovuolės lituanistės. Vietoj  privalomų J.Avyžiaus sovietinių opusų  ir  orfotaisyklių kalimo paskutinėje klasėje "Garla"(Garalevičiūtė)  dėstė neprograminius  ...  "Mažajį princą"  ir M.K.Čiurlionį . Atremdavo   "Žiemos simfonijos" reprodukciją prie juodos lentos  ir liepdavo rašyti rašinėlį  į tai, ką matome, kokias asociacijas  gimdo snieguotų žvakių dailės muzika . Tai buvo jos disidentinis protestas ir  nuoširdi atsakomybė už mus. Ak, mokytoja Irena, kiek daug sutikčiau atiduoti, kad  tik būtumėt gyva ir leistumėt daug daug daug  paklausti apie Mikalojų,kokį jį sau atradote,  perskaityti visą medžiagą, kurią surinkote  meno disertacijai apie jį ....     

"Klasės prieše"  neužčiuoptas mokyklos didžiųjų problemų nervas. Tuo eilinis filmas nedaro jokio didesnio įspūdžio. Per plakatinius veikėjus  yra  karingai  įgarsintos , ištėkštos, išrėktos  savižudiškos švietimo sistemos opos.  Paaugliams patiks, išleis gazą ir užgniaužtą protestą.  Užaštrinta aktuali socialinė problematika. Reikalinga istorija, žiūrimas filmas, ir tiek.    

Vaizdamenio sapnas apie Taipėjaus benamius

Kas:  filmas Benamiai šunys
Rež:  Caj Minliagnas (Tsai Ming-liang),Taivanis
Kada:  20140326

http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1391707908
Vertinimai:
 andegraundo menas - 10/10
avangardas: 100/100
žiūrimumas, komercija: 0

Aprašas LT žurnalistikos absolventų stiliumi: vargolių  pavidolių šeima neturi namų. Brandaus  amžiaus tėvas laiko plakatą ir miega vienoje lovoje su vaikais. Jie teršia  visuomeninės  paskirties sanitarinius mazgus, juose nusikalstamai vagiliauja  ir šlapinasi draustinoje vietoje. Jie randa požemiuose grafičius, bet juos nuslepia, nepraneša apie tai policijos komisariatui. Prekybos centro vadybininkė išplauna mergaitei galvą be  biotėvų sutikimo.Tėvas turi psichologinių problemų, yra emociškai pažeidžiamas/ Dėl to dažnai rauda. Greitu laiku už jį parašys lryto "žurnalistės"  pagraudenką į skyrelį "bendraukime" (Psichol pagalbos tel.): ) Vaikai ne pagal paskirtį panaudoja kopūstą. Tėvas jį panaudoja pagal paskirtį,  teisingai, pagal dietologo rekomendacijas,sukramsnoja. Filmo pabaigoje  plauna vonią ir myli  vaikus nenustatytos kilmės, jaunesnė nei vidutinio amžiaus moteris.  

 Recenzavimą  sąmoningai atidėjau. Palaukiau, kada atslūgs pirmo  neapibrėžiamo  įspūdžio emocijos, kol  atminty susikristalizuos  kūrinio visuma. Žinoma, tai - menas.Tačiau - šaltas, kaip rudens  nyki lijundra į  pliką  pakelės akmenį.  Pavyzdys: tarkime, yra 2 pelės dvynės. Vieną pasiima tyrimams proto bokštas, smegenų  vingių gigantas mokslininkas į laboratoriją. Su ja  įdėmiai eksperimentuoja - kiša į rūsio tamsą, kemša  jai iki apsiputojimo vienokį maistą,po to - kitokį. Komponuoja ją  į įvarių fonų imitacijas- pajūrio, prekybcentrio, sankryžos, požemių .

Art: Tou Yun -Fei. Memento Mori, Taiwan

Rež.: Tsai Minliangas

Eksperimentuodamas, įsižaidžia, konstruoja jai vis sudėtingesnes užduotis. Pelė kapstosi, ieško išeičių iš labirintų  tiek, kiek yra alkana. Žiūrovui jos visiškai negaila, nes ji laboratorinė mėsa,  žaisliukas Minliango kino eksperimentuose. Kai jo herojus rauda vienatvėje apsikabinęs kopūstą ( tuščiagalvės moters simbolinę imitaciją?), benamio  negaila, netgi  ima smalsus, arogantiškas juokas : čia tai bent, pelė ir kopūstas - nagi išgriaušk atmata, vargoli pavydoli . Ir pelė - vyras raudodamas graužia lėlę-kopūstą.

Altenantyva: štai yra pilka  graudi mažytė pelytė, kurią laiko namuose,tarkime, S.Spilbergas ar meksikietis A.G.Inaritu  Jie myli, priglobia pelę, gina ją nuo kaimyno katino, su begaline meile maitina, dėl jos išgyvena, jos mažytei daliai neabejingi . Jie pultų pagrįstai  bet ką, kas drįstu su pilkąja numylėtine eksperimentuoti ir ją šaltakraujiškai tyrinėti JIe išmano, jog viskas, kas gyva, turi jausmus, jaučia kančią ir laimę. O su jausmais nevalia, nehumaniška žaisti ir juos tyrinėti pro filmavino kameros mikroskopą statisto ar  niekinančio žaidėjo žvilgsniu. Kas beatsitiktų jų pelei , net menkas įdrėskimas  - tai sukeltų užuojautos ašaras, suminkštintų širdį. Jų menas atitiktų aukščiausią savo paskirtį - sužmoginti, pažadinti jausmus, prikelti tikėjimui ir grožiui. Pasirašau  tik už aukštuosius, humanistinius  meno imperatyvus. 

O MInliangas tegu žaidžia. Žaidžia dėl savęs, žaidžia ir eksperimentuoja tokiems pat bejausmiams, intelektualizuotiems žmonių-pelių tyrinėtojams. JIe pritvinkę abuojumo žemiausio laiptelio vartotojui, neturinčiam galių pakilti į aukštesnį sociumo lapitelį, ištrūkti iš didmiesčio sansaros rato links svajonių.JIems nepažįstamas gailestis, tas didysis meno alibis, bilietas į žmonių širdis.          
 
Tai pirmasis matytas Caj Minliango filmas. Pasirodo, jis  galbūt vainikuoja  garsaus taivaniečio kūrybą. Mat  festivalių numylėtas režisierius skundžiasi pavargęs nuo kino, ketinąs jį suviskam  palikti. Antrąsyk jo benamių šunų ant savęs  nė už ką nekarčiau. Nepramušė, bet suintrigavo nustebino,  buvo savotiškai įdomus kaip kinematografijos eksperimentas. Tarkovskio Veidrodis ir Stalkeris savo laiku sukrėtė, o Caj Minliango  vaizdamenį ( video art'ą) šaltu, abejingu protu narsčiau kaip priblūdamai ( nuo - "blūdas") ir magiškai užmazgiotą, sukonstruotą , intelektualizuotą purvinoką schemą. 

Vis tik  aukštojo  meno kūrinys, lyg šventas paveikslas,  turėtų būti vientisesnės  faktūros, braižo, tempo, išbaigtumo, su nepastebimais perėjimais,  subalansuotomis kadruotėmis. Benamiai šunys  artimesni - tapybiškam gotikiniam transformeriui, ne meno drobei  

 Kai ką nors kapstai  patamsyje vis giliau ir prikliau su  slapta mintimi  rasti aukso lobį, dažniausiai prisikasi iki sliekų ar  poetiškai myžančio bomžo  lyriškose nendrėse už sankryžos ( scena iš filmo). Negi  iš konteinerio ištraukta dvokianti šiukšlė - didžioji poezija? Jei kas įrodytų , kad Kariotiškių aromatų puokštė  verta sonetų, tuomet sutinku :  galbūt MInliangas - didysis požemių ir purvo poetas.

Art: Chen-i Chun. Beautiful life, Taiwan

Pagarbos verta bekompromisė meninė  taivaniečio KINO KALBA. JI  nenuolaidžiauja  kariapusrutuliniam žiūrovui, dar neišsivadavusiam iš literatūrinės, siužetinės pasaulėvokos. Filmo žodžiai -  savistoviai iškalbingi vaizdai. Filmas kalba vaizdų seka-montažu,  be knisančių protą  (o ne vaizduotę!) dialogų. Nekinematografiškuose filmuose vaizdingumo stygius   paprastai užtušuojamas  dinaminiu siužetu arba su vaizdu nesusietais  žodžių srautais. Minliangas kuria kiną, ne teatro  skaitmeną. Radikaliai  laužo  šiuolaikinio kino kanonus: kryžmina jį su vaizdameniu (video artu), performansu, instaliacijomis, daile.Benamis, pagrindinis herojus,  13 minučių stambiu planu  apsiseilėdamas kemša vištą. Vaikai palaikiame guolyje iš kopūsto susilipdo užgavėnių karnavalinę lėlę, sau mamą. Gyvas reklamos skydas gieda patriotinę giesmę "Visa upė tapo raudona" . Formaliai, žanro požiūriu  tai - performansai.

 Filosofijos požiūriu MInliangas  artimas V.Pelevino kūrybos leitmotyvams. Abu teigia, jog šiuolaikinis pasaulis tampa IŠMISLU,kurį sukuria piaras, reklama, (ne)iššsipildę lūkesčiai, neiššifruoti motyvai. O tikroji realybė vis labiau tolsta nuo žmogaus. Jam vis sunkiau tampa prisikasti iki TIKRŲ jausmų, santykių, poreikių, Vis kebliau susigaudyti, kur sapnas,kur tikrovė,  kur jis pats su neišskaidyta tapatybe, o kur  jo miražas statistikoje . Tiek turtuoliai, tiek vargšai dirbtinės draiskalinės fiktyvios tikrovės sapne vis labiau primena benamius šunis,  išvarytus iš savo namų, iš didžiojo Gamtos lopšio. Jie inkščia ir depresuoja, vienatvės iškankinti, tikrojo gyvenimo požemiuose ir paraštėse, ne jo pilnatvėje.      

  Filme  visiškai išnykusi riba tarp tikrovės ir sapno.Ar  milijonierius  iš modernaus prabangaus buto aukštybių sapnuoja  vargetų  vegetavimą  Azijos didmiesčio užribyje? Ar nuskurdęs reklamos skydininkas kartais susapnuoja  pasiturimos šeimos technologinę prabangą?  Taip ir lieka mįslė...Kaip profesionali vizionierė ir sapnuotoja jau  seniai išaugau iš  esminio klausimo, kurį savo filmais kelia Minlianas:kuri tikrovė tikresnė- ar  sąmoningai matoma  plačiai atmerktomis akimis, ar - dvasinė, įžvelgta  aiškiaregiškuose sapnuose, kuriuose  dingsta laikas, o  erdvės kontūrai išplaukia, išsiskaido daugianariais, besikryžiuojančiais epizodais. Žinoma, kad ta, kurioje lytėdami girdime ir užuodžiame, skanaujame  daiktiškus dalykus.

Art: Hua tatoo, Taiwan

Mintys į šoną: Pirmas įspūdis iš pirmos kelionės po Aziją - jie intravertiškai refleksyvūs. Ašchabade, Turkmėnijos sostinėje, prieš 20 metų nebuvo autobusų stotelių. Jų nereikėjo, mat apšepę vyrai vienodais,  mokyklinės abitūros išaugtiniais kostiumais, iš aulo ( kaimo) įpročio sutūpdavo sustojimo vietose kaip juodų, tylenių  kovarnių pulkas. Traukdami žolę, valandų valandas stebeilydavosi  budistiškai, gryn azijietiškai -   arba į vieną tašką arba į tolius.

 Lygiai taip pat  rytietiškai režisierius įsispokso į savo herojų veiksmus, tarsi transe pamiršęs duoti komandą  filmavimo grupei : stop! Manregis, rytiečiai  Minliango filmus-sapnus priima, žiūri visiškai kitaip, nei europiečiai, aktyviai protaujantys net išvietėje. Per įšalusias ilgam scenas iš Vingio kino teatro salės vis išsprukdavo būrys Vilniaus žiūrovų. Sunku būti aktyviu  Rytai-Vakarai dialogų dalyviu, kai nebyli  filmo scena tęsiasi net 24 minutes.Stebėti 24 min jų  nejudrius veidus - kančia, visomis prasmėmis.Minliangas čia žaidžia  psichotriukais, bommbina  žiūrovo sąmonę prasmės  ir prikišamų provokacijų sporgmenimis - žiūrėkite, pelės, kokios jūs nykios  pasyviame  nežinia ko laukime.    

Art: Saulė Jonaitytė. Purvinas žvirblis iš filmo "Benamiai šunys"

Erzino simbolika su  per giliai užslėptomis potekstėmis . Šiuolakiniame mene simbolika - it žibalinė lempa  vidudienio saulės spinduliuose,   rudimentinis kliuvinys.Poetinis filmo simbolis -  stovintis sankryžoje  karys su vėliava,jis kaunasi už šeimos išgyvenimą, kaip kadaise tikrieji kariai kovėsi  už imperatoriaus garbę. Kopūsto galva - irgi daugiareikšmis  teatrališkas simbolis. Kaip ir  nežinia iš kur atsiradusi apgriuvusiuose požemiuose neapgadinta, švarutėlė freska, simbolizuojanti šeimos  vilčių  horizontus ir svajones.

Nesimbolinis vaizdinys - tai  meniškai įtaigus mirksnis iš realus gyvenimo. JIs įkomponuojamas  į siužetą taip, kad  pagaulus žiūrovas  savaime atidengia slėpiningas įvykių prasmes. Šiuolaikinis menas ir simboliai - nesuderinami dalykai . Kūrėjas, kvėpuojantis nūdienos oru, jau nešifruoja tikrovės simboliais, nes liks nesuprastas 21 a  žiūrovų. Jie  godžiai priima įvairiausias realybės, metaforas,  bet  lieka kurti perkeltinėms prasmėms, kurias neša simboliai.  

 Pateikiu laisvą filmo interpretaciją, kaip jauką žiūrovui, kad iškentėtų iki ilgos trukmės  nebylių kadruočių vėrinio pabaigos. Tai vienos šeimos santykių istorija, perteikta  pagrindinio herojaus sapno kalba. Kai esame pasiekimų viršūnėse, sapnuojame save  dangoraižio menių prabangoje. Kai santykiai eižėja - sapne ir namo sienos lyg po karo apgriuvusios. Kai atitlostame no šeimos - prilygstame benamiams šunims. Kai šeimos laukai apsijungia bendruose tiksluose ir supratime - švenčiame kartu gimtadienius net sapnuose, juose ima skambėti mylimos žmonos  švelnus balsas.  Ir  į vilties -ateities paveikslą jau žiūrime dviese.        


Tiksliai pagautos didžiasalinės SKURDO NUOTAIKOS ir spalvos. Kai esi dugne,- laikas sustoja, dienos laša vienodos ir nebylios  į begalybę.  Laime tampa geresnis ėdalas, giedresnė diena ir sušmėžavusi iliuzijos prošvaistė, jog  palaikės  kiauros priebėgos  kažkada pasibaigs, kad  pagaliau galima bus nusiprausti   savo namų vonioje su karštu vandeniu . Skurde lauki sustingęs kažko, kas atkreips dėmesį, suras lietaus naktyje, išgelbės, nupraus ir išves iš benamių šunų  būrio, iš slogių apsilaupėjusių labirintų.     

Dvasiniai Minliango muliažai

 Kas: filmas "Kelionė į Vakarus"  

Rež.:  Caj Minliangas (Tsai Ming-liang),Taivanis

Kada: 2014/03/29

Vertinimai: 00

http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1391709412

"Kelionė į Vakarus" nėra meninins filmas. Festivaliuose išgarsėjusio kino meistro Caj Minliango performansas, vaidybinės  vidutiniokiškos dokumentikos atmaina. Budisto vienuolio meditacinio ėjimo ritualas Marselio gatvėse. Pastatė kamerą trijose dislokacijose ir realiame laike filmavo gatvės reportažą. Ištęstas 56 minučių trukmės gatvės atrakcionas, tapatus gyvoms gatvės skulptūroms, pagyvinančioms Europos  didmiesčius..

Populiarus Romos gatvės atrakcionas

 Eksportinė  režisieriaus arogancija ir spekuliacija: nuskraidinti budistą vienuolį į Marselį ir numesi parašiutu į gatvę. Analogas būtų rodyti, kaip Prancūzjos vienuolis su rožančiumi ant kelių katalikiškai eina Kalvarijas kokiame Tibeto ašrame popietėje, kai visi vienuoliai ilsisi ar miega. Ką duoda, išreiškia  toks paviršinis  sakralios kultūros istorinio elemento perkėlimas į jam svetimą, egzotinę  terpę? Manau, duoda Vakarų finansinį rėmimą. Juk plūsta miniomis priekvaišiai vakariečiai ieškoti egzotinio dvasingumo  į Indijos  ašramus. Šie patenkinti vykdo sėkmingą rinkodarą: užverbuok bobausį  tranzitinį vakarų turistą . Taip ir  taivanietis režisierius, matyt, pajuto kino festivalių aukso gyslą, varo jiems rytų dvasingumo muliažus ir nerausta. 

Budizmo esmė - absoliuti pusiausvyra, balansas su aplinka. Deja,  šio filmo žiūrovai žiūrovai buvo  toli gražu   ne budistiškai erzinami, migdomi, žiovinami  formaliais, nekūrybingais, vuajeristiniais vaizdais . Tarytum filmavo ne gyvas operatorius, o  automatinė vaizdo kamera. Tiesa, dalis žiūrovų  - grimzdo apspangę  į statinių scenų "dvasingumą", kaip į Roršacho psichotestus. Žmonėms su nestabilia psichika, be nuodugnesnio  dvasinio išprusimo ir pažinimo pakanka  parodyti  iš arti kunigo, vyskupo, popiežiaus, vienuolio vympelą,  šventą paveikslą, ištrauktą iš vietos energetikos ir konteksto  - ir anie  jau praskysta, lydosi, kažką transcendentinio gilaus įžvelgia ir net  patys įpuola į transą. 

Art: Gregory Colbert

 Alternatyvus pavyzdys :Gregory Colbert'o  dokumentiniai  vizijiniai filmai ženkliai giliau ir meniškiau parodo Rytų ir Vakarų sąsajas, tiesia tiltus tarp dvasiškai  ( ir energetiškai!) oponuojančių pasaulių.

Filmą verta žiūrėti dėl pirmos dalies. Tradicinio kinų teatro šokis-performansas  iš Ganžou miesto. Simboliškai šoka Kaukė -  šamaniškas lėlininkas, šokdinantis  kitus magiška valia, bet bliūkštantis susidūrimuose su  aukštesnio rango  nematomais dvasių generolais.JIs sugretinamas su  antros  filmo dalies vienuoliu, lėtai pėdinančiu po prancūzių uosto šurmulingas gatves. Suprask -  abu savo  keistais ritualais, nematomau valdymu  mus  veikia, šokdina, tik to nenumanome.

 Romoje, prie Koliziejaus sėdi gyva skulptūra - popiežiaus Jonas Paulius 2-ojo antrininkas.  Pozuoja su vaikais, geranoriškai ir išmintingai  pakalba su praeiviais apie Jėzų, pacituoja Dekalogą. Per jo gyvą performansą kalba didinga, bet ir karnavalinė, feliniška, pompastiška Romos dvasia. Kiekvienas sąlytyje su gyvu Šventenybės atvaizdu susikalibruoja asmeninį idealų santykį  su tikruoju Popiežiumi. Su filmo vienuoliu neina  susibendrinti. JIs  tampa antikvariniu  suvenyriniu  Rytų kilmės inkliūzu  gyvame Europos šurmulyje. Eksportiniu, išsivadėjusiu ex-dvasingumo simboliu. 

  

Li Wei dressed as a Monk is lowered into position via a crane and some heavy duty cables. 

(Fontaine of Lyons at La Villette in Paris)

    Pamačiusi antrą garsaus režisieriaus filmą, susianalitinau,  kodėl jo braižas man  nepriimtinas, totaliai  antipatiškas.  Jis nėra kūrėjas. Viso labo žaidžia svetimų sukurtais  žaislais, ištrauktais iš svetimų smėlio dėžių. Prisisiurbia minčių ir idėjų iš kitų , -  ir apvirškintas jas  atrajoja kartotiniais vaizdiniais, sintezuoja į  ekstrymą. Gaunasi GMO menas.   Daug bendro su šaltakraujais, ideograminiais, plakatiniais, negyvais Tado Vidmanto filmais- memais. Vietomis vaizdai gražūs, vietomis veidas imponuoja,  stilingai nugludinta , bet   gyvo, pirmapradžio kūrybinio skonio nėra. Žiūrovo vaizduotė  Minliango  ištęstus iki begalybės nebylius kadrus užpildo asmeninėmis reikšmėmis, lyg į tuščią indą  į  filmą pripila savo  potyrių, savo pasaulių vandens. MInliano pasaulis  nėra savistovis, netrykšta iš vientisos kūrybinės versmės, o tik išplukdo į paviršių  susiurbtas reminescencijas iš kitų meistrų,nuplukdo jas režisieriaus pasirinktos idėjos pasroviui  .Net veidrodžio idėją  filme atkartojo iš  Makmalbafo  bahajiškos refleksijos.

Būtų sąžiningiau, jei autorius nespaustų  iš savęs per jėgą filmų, o , tarkime,  autoriniame bloge nužymėtų autorius tų performansų ir fotografijų, iš kurių mito, ėmė idėjas. "Jei neturi ką  reikšmingo pasakyti - tylėk, brandink savyje būsimus kūrybinius projektus, bet neknisk proto pasenusio galiojimo produktais  ", - tai - šiuolaikinio meno credo.

 Ilgokai kamavausi, ką norėta šiuo nuobožiu filmu apsakyti? Kad  dvasinio žmogaus basos pėdos - tegu ir lėtos, netgi labai per lėtos šiuolaikiniams greičiams,  - pasiliks amžinybėje. Kad dvasinis žmogus - dega ugnies liepsna, eina priešinga kryptimi, iriasi prieš minią, kyla sunkiai sąmoningėjimo ir askezės laiptais  į šviesą. Labai netgi gera, teisinga idėja. Tačiau parodyta - lėkštai, daiktiškai, kaip naujienų reportažas.

Netgi pažangiausia kino kalba nepritaikyta parodyti, ką daro, kokiais ginklais sergsti žmoniškumą  dvasiniai kariai. Astraliniai mūšiai ir maldų siuntėjai-adresatai neturi žemiškos, kūniškos plotmės. Vidinėje regoje jų neįmanoma įvaizdinti, jie juntami, na tarkime,  kaip kvantiniai energijos gūsiai. Juos pajėgi iliustruoti, atkartoti  muzika, lazerių šou. Šiuosyk Minliangas įbrido  į  nepažįstamus, neatsivėrusius jam   sakralumo vandenis, kuriuose paskendo.  Taigi susitapatino su folkloriniais kaimo klebonais, kurie  išdidžiai ir meniškai nešioja vympelus  bažnytinėse procesijose. 

 ------

Vakare Katedros aikštėje  jaunimas iš žalias.lt rengė akciją performansą Žemės valandai paminėti. Uždėgė 1000 žvakučių  kaip didelį Europos žemėlapį. Akcijos dalyviai meditavo, tykiai rymojo aikštėje lyg  pagonys prie apeiginio laužo.  Prie  Bokšto Varpinės jaunimo grupė  šoko santūriai improvizuotą breiką.20:30 miesto centre užgeso šviesos ir įsižiebė žvaigždės giedroje naktyje.  Dieviška, kosminė tyla apjungė  susirinkusius savaime,be  kokio nors vienuolio atėjimo ir meditacinio dirigavimo. Sakralūs ritualai  irgi keičia formas ir jų išpildytojus.  Bendru jausmu ir rūpesčiu, nerimo mintimis apglėbti Žemę - tai dovanoti  amžiną gyvenimą ateities kartoms. Sušokti miestui  improvizuotą, intuityvią ,kuo gražesnę  jaunystės mandalą - tai irgi už jį pasimelsti.   

       

     

Amen japonų soriukams

Kas: filmas "Forma (2013)
Rež:  Ajumi Sakamoto ( Ayumi Sakamoto), Japonija
Kada: 2014/04/22
Vertinimai: 6/10 (prastai sukaltas scenarijus,  prasta vaidyba, užtat  režisūra ir pati istorija - bomba japonų , ne pasaulio, kine)

http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1390393009

Detektyvų recenzija - nedėkingas dalykas. Draudžiama spoiler'iauti, nevalia atskleisti  nusikaltimo eigos tiems, kas  dar nematė filmo. Nevalia atimti iš jų malonumą pereiti  siužeto labirintais  Tačiau "Formos" atveju privalu įspėti - nenutraukite  žiūrėjimo anksčiau laiko, lavonas bus, tikrai,  garantuota. Pabaiga verta kamavimosi stebint web-stream'o tempu ištęstus epizodus.

 Filmas labai labai patiko.Skvarbus, modernus, meniškas,  revoliucingas, filosofinis, reprezentuoja aukštąją japonų kultūrą.  Kad jį  giliau suprastum, reikia bent kiek nuodugniau išmanyti. japonų kino istorijos kontekstą .Ajumi Sakamoto , kaip ir privalu sąžiningai menininkei,  veda dialogą, perima charakterių ir idėjų estafetę iš Japonijos  meno  stulpų-grandų.

 Pirmas reversas- į Akiros Kurosavos "Rasiomono"  nusikaltimo trikampio anatomiją. Rasiomone -  meilės-pavydo-keršto drama kerinčios gamtos fone. "Formoje" - pavydo-keršto-  pasaulėžiūrų antagonizmo kulminacija biuro sandėlyje , tarp tuščių prekių dėžių.
Antrasis reversas - į Kobo Abės romaną "Žmogus dėžė".  Filmo pradžios scenoje pagrindinė herojė Ajako  slampinėja  po tuščias savo biuro valdas užsimaukšlinusi dėžę, žiūri į pasaulį pro  mažytę dėžės skylutę. Į savo vidinės dėžės spraudžia ir aplinkinių poelgius -  nuolat priekaištaudama  reguliuoja dėl smulkmenų  tėvą, kontroliuoja mokyklos draugę Jukari, kad  ši griežtai laikytųsi pareigybinės subordinacijos, neperžengtų socialinių riboženklių. Karjeristės Ajako gyvenime viskas suplanuota, sustyguota, terminuota, paklūsta FORMOS KULTUI iki smulkmenų, iki laiško klientams milimetrinio sumaketavimo. Jos  suformatuotoje kartoninėje pasaulėžiūroje SMS  flirto laiškas - jau  nuodėminga vilionė, poros  romantinė vakarienė  - jau šeimos griovimas, o vyro dovanos moteriai -  be išlygų atlygis už lovą. Kitaip jos galvoje-pasaulyje-dėžėje negali būti, nes peržengia  siaurus suvokimo rėmus. JI - not open minded.  

Art: Kumi Mashida. Flower eater.

 Jukari - priešingai -  gyvena spontaniškai, nemotyvuotai, moteriškai, be atodairos į slogią praeitį.Įvykių, kurie  metų metais kankina, slegia Ajako, nerūpestinga atlaidi gražuolė Jukari net neprisimena. Jukari pasirinkimuose nesilaiko riboženklių, susitarimų, nepaiso sutartinių  archainių normatyvų: padoru-nepadoru. JI tiesiog plaukia gyvenimu pasroviui laisva, neišduodama savo jausmų. 

Analogiškų  moterų charakterių sankirta  - amžina. JOs susiduria  kaktomušoma ne tik japonų biosocialiniuose ryšiuose. Karjeristė ir plevėsa, Paklusnioji ir Laisva lyderė,  davatka ir palaidūnė, bjauriukė ir  meilės deivė, Ragana ir Milda.  Jų abipusė  biologinė, egzistencinė antipatija yra  socialiai kamufliuojama į konkurencinius žaidimus ir smulkius konfliktus. Tačiau po jais - struktūrinis , bazinis jų amžinas susidūrimas   kaip priešingų stichijų. Mat visada bus tos, kurios rimtai ir solidžiai konstruos atsakomybės dėžes ir  - bus tos, kurios dzeniškai, drugeliškai  mėgausis gyvenimu,  supsis ant   meilės ir vėjo sūpuoklių        .         

Filmo meniškumo įrodymas -  įtaigūs savistoviai  įvaizdžiai-mitai. Štai Juriko supasi ant sūpuoklių. Štai jos  bohemiškai sujauktame kambaryje  suklumpa prie jos lovos eilinis įsimylėjęs vyras. Štai ji vakare vis skubanti į pasimatymą su kažkuo.  Stereotipinės, amžinai besikartojančios  gražių, jausmingų, mylinčių moterų gyvenimo mizanscenos. Ir štai Ajako nuobodžiai , mechaniškai, sukandusi dantis kas vakarą atlieka dukrišką pareigą , gamina maistą  - ši scena tęsiasi net 24 min!  O kaip kitaip parodyti   pareigose surobotėjusios moters nykiai, be įspūdžių kaitos, ištęstą,  strateginiu  planavimu užmuštą laiką?. Juriko savo elgesiu, buvimu naikina FORMĄ,  į kurią  įsimūrijusi Ajako  konstruoja tikslingą pasiekimų vertikalę.

Genialiai nufilmuota nusikaltimo scena. JUk nūdienos dauguma smurtinių kriminalų vyksta ne dėl aistrų ar   jausmų,  ne dėl įžeistos garbės, o dėl  susvetimėjusių individų NESUSIKALBĖJIMO, iš išskaičiavimo, dėl naudos, dėl mąstymų skirtumų-priešybių, dėl  ilgai kaupto pykčio proveržių. Paskutinis  draugių-priešių  ginčas - mirtinų konfliktų klasika. JOms nelemta susikalbėti, susitarti, susitaikyti, nes judviejų FORMOS - priešingos, nesusilydo. Jų mąstymai - skirtingos planetos.

Ajako įkūnija konservatyvias tradicijas, kur šeimos, korporacijos garbė - aukščiau visko, aukščiau asmeninių jausmų. Tradicijas, kur visi, kas  socialiai nesusiformatina ir  griauna  sutartines formas - priešai. Režisierė anatomiškai tyrinėja, iš arti parodo, negailestingai atskleidžia  biuro vadybininkės  būties pilką beprasmybę, susvetimėjusios visuomenės narelio desperatišką poreikį  laikytis įsikibus bendros formos.
Laisvo šiuolaikinio žmogaus pasirinkimai  grindžiami  natūraliais jausmais. Neįmanoma ilgai ištverti ten ,kur viskas  iki koktumo nemiela , neįmanoma prievartauti save  ir pamėgti kažką iš prisitaikymo, naudos, dėl komforto zonos, Anksčiau ar vėliau užsmaugti,  tamsiuose rūsiuose ar karjeros lentynose  sandėliuojami  jausmai prasiverš ir sugriaus  melo sau piramidę.          

Art: MIwa Janagi. Elevator girl 

Filme tradicinis parodomasis, reprezentacinis japonų mandagumas eižėja kaip marių ledas pavasarį. Dialoguose nuolat skamba  "ATSIPRAŠAU", kaip įkyrus, tuščias  refrenas. Juk  realiai nėra už ką atsiprašinėti,  teliko tuščia japoniškų  pagarbių reveransų  tradicinio etiketo forma-dėžė. Dramos įkarštyje nusikaltimo liudininkas iš korporatyvinės įdiegtos pagarbos poniai visa dar pagarbiai  jai lankstosi,  paslaugiai atsiprašinėja. Tačiau jo tolesnis poelgis jau padiktuotas jausmų , ne tradicinės paklusnumo  bendrai tvarkai  formos. Sorry-atsiprašau.  Formalūs  šypsningi  japoniški soriukai - atsiprašiukai nyksta, išeina sulig Meilės Laikmečio atėjimu . Net tradicinis charakiri aktas finale neįvyksta, nes vyras per stipriai  myli tą , dėl kurios poelgio turėtų  tradiciškai apginti garbę, viešai  nusidurti.

Arthausinis psichotrileris -   sunkiai žiūrisi, net kartkartėmis apima tuštumos pojūtis. Bet juk ir herojų būtis - tuščia forma, kurią užpildo darbas-kulinarijos kultas  TV . Filmas -  debiutas, režisierė iš nepatyrimo  dar nesuvaldė  kino kūrinio formos. Tačiau daug žada A.Sakamoto non-konformizmas, idėjinė drąsa, su  kuria išpreparuojami, nūdienos veidrodyje  devalvuojami klasikiniai  japoniški archetipai - moterų žūtbūtinės dvikovos, vyro mirtinai atsakinga meilė-tarnystė, dukters uoli pareiga vardan šeimos garbės.  

Kada išnyksta talentas?

Kas: filmas "Prasta šukuosena" (Pelo Malo / Bad Hair)

Rež:  Mariana Rondon ( Venesuela) 
Vertinimai: 10/10
http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1389212220

Ydingas mitas , jog "talentas pats prasimuša". Galbūt taip buvo kažkada, kai gyveno gerieji karaliai, kilmingi aristokratai dvarininkai ir bajorai su nenupirktais kilmės dokumentais,  rūpestingi mokytojai ir pasišventę mecenatai. Buvo ir pražuvo. Galbūt pramanas apie  sparnuoto paukščio prasimušimą skurdo narvelyje -  patogus pasiteisinimas plagiatoriams ir meno komersantams. Anie braunasi į  šlovės viršūnes pakeliui nučiulpdami,nutręšdami,  pamėgdžiodami  ( geriausiu atveju - įmantriai imituodami) tikruosius talentus, užimdami jų vietą gerųjų prodiuserių paunksmėje.

 Talentas tuo ir ypatingas, kad pats niekada neprasimuš.  Jį  reikia surasti, įžvelgti, suprasti,  išpuoselėti. Užtat jį užmušti, išravėti sulig pirmais pumpurais  - paprasta, kaip 2x2, kaip vandenį kur nors nuleist ar laiptinėje nusičiaudėti. Niekas net ir dėmesio neatkreips. Tiesiog vieną gražią dieną  talentingas vaikas liausis dainavęs, piešęs, šokęs. Jam daugiau nebesidainuos, nesipieš,nesišoks... Jis taps VIENODU bebalsiu statistiniu minios beveidžiu... runkeliu... Venesuelos bananu...

Art: Jesus Villareal. The boy of the gold mask ( Venezuela)

Chuniorui, 9-mečiam Karakaso varguolių berniukui (  lietuvių vertėja  kažkodėl vertė - Jauniui, chia-cha) , nulemtos 2 Likimo gijos. Užaugus su gyvenimo iškankinta  vieniša mama-  būti nušautam, kaip tėvas. Arba išsigelbėti po močiutės sparnu - išsiauklėti į gėjų. Jo aplinka nežino kitų alternatyvų, todėl nuoširdžiai, entuziastingai grūda meniškos sielos,artistišką  berniuką į skurdžiausių daugiabučių norminius rėmus. Neleidžia net pabandyti būti savimi, susivokti noruose, apginti išskirtinumą. Su  skustuvu iki šaknų išrauna jo pirmąją  mažą svajonę - dainuoti išsitiesinus garbanotus juodaodžio plaukus.

Pirmas žingsnis į  totalitarizmą, visuomenės degradavimą - neleisti vaikui išreikšt save, per jėgą jį standartizuoti,  draudžiant bet kokią iniciatyvą ir kitoniškumą, išraunant pirmuosius savimonės, laisvos valios daigus. Venesueloje tą  draudžiamąją, antihumanišką jėgą  įkūnija mama, profesionali apsauginė. Lietuvoje tą įkūnija visa visuomenė, pradedant "pseudoelitinio" valgymo normintojais užkalniais-jurkevičiais ir baigiant ultrapatriotinio mąstymo prievaizdais-cenzoriais juknevičienėmis-valatkomis-kęstučiaismasiuliais.      

Tai kas gi užmuša talentą? Paprastos, bulvinės kasdienybės rutina. Kai  namie net televizoriaus nėra, o, pasistaipius valiūkiškai  prieš veidrodį,  mama paklaiksta iš siaubo, kad sūnus - žydras. Kai niekas iš artimųjų nesupranta  ir nemyli tokio , koks esi ir koks gimei. Kai niekam nesi reikalingas toks, koks nori būti, ne kokiu būsi kitiems  parankus standartas. Talentą užmuša, suignoruoja  ir -  šaltos, valdingos, abejingos  mamos.  Chunioro mama -  tokia kaip visos tipinės paprastos venesuelietės, didžiasalietės, krasnuchietės (Vilniuje), naujaakmenietės. Kaip visos didmiesčių nutriušusių miegamųjų  vienišos supermamos - skubanti, išsekusi, nervinga,  ieškanti geresnio darbo,  pripuolamai seksuojanti,  pagaliau randanti darbą per lovą,   tempianti  dėl menkiausios  elgesio keistenybės sūnų  konsultuotis pas gydytoją .

Art: Jesus Villareal (Venezuela)_

Šaunus, sokratiškas gydytojo vaidmuo. Į motinos baimes: "Ar Chunioras  žydras?" , šis, kaip kunigas, išaiškina: " Tik jis vienas gali nuspręsti, kai užaugs." Chunioras nusprendžia anksčiau - nurėžti svajonę ir ... nebedainuoti. Kodėl?   Nes nėra kitos gijos, kurią žinotų, kurią norėtų jam įduoti mama.

Filmo tematinės intonacijos artimos A.Čechovo apsakymams.  Ryškūs charakteriai, kuriuos sulipdė beviltiška terpė. Esi mažas žmogus, ir mažai tu gali, kad ir koks įstabus tau rodosi pasaulis. Beveik dokumentali  tipinio  blokinio daugiabučio istorija, kur šeimos skruzdiškai kapanojasi  urbanistinėje-postindustrinėje  kovoje dėl būvio.   

Giesmė ateičiai prieš kostiumuotas varneles

Kas: iškilmingas vasario 16-osios minėjimo koncertas. 
Kur: LNF
Dirigentas: R. Šervenikas  
Solistai: Asta Krikščiūnaitė ir Tomas Girininkas
Kada:2014/02/16


  "Uždėti varnelę" - žavus ir tikslus posakis, apibūdinantis valdininkus ir šiaip karjeristus, kurie kažką daro ne iš įdomumo/meilės/noro/priklausomybės/ vidinio poreikio/ idėjos, o tik Formaliai, dėl to, kad taip viršininkas liepė, iš uolaus tarnybinio pareigingumo. Angliškai -   put a check mark next to, rusiškai -для галочки. поставить галочку.

 Į Filhamonijos salę sugužėjo  pulkas biurokratų atsižymėti dėl progos,  dėl varnelės, apsišviesti  prieš savo viršininkus.Klausytojai "dėl varnelės"  kenkia salės akustikai, jie sugeria, prislopina  muzikos garsus kaip rankų darbo kilimas.

Provalstybiniame proginiame performanse įdomiausi elementai buvo žymūs LRT politikos žurnalistai. Atžygiavio su šeimomis, pasipuošę, pilna krūtine  užsimerkę giedojo Tautinę giesmę.Po to primigę kankinosi  šalia abi koncerto dalis. Jų  atstiktinis atsiradimas  simfoninės muzikos koncerte ( gi šiaip nevaikšto)  tapo menine performanso  mįsle. Dėl karjeros, dėl išskaičiavimo apsilankė atbūti ? Ar iš nuoširdaus patriotizmo pagerbė Prezidentės renginį? Prezidentei sąžiningiau būtų  suvesti savo svitą kur nors arčiau jų  pomėgio - į Merūno ar VJuozapaičio  arijas Operos ir baleto teatre.  Kostiuminiai falsifikatai  ir koncertiniai feikai gadina  ilgam orą Muzikos šventovėje. Reanimuoja sovietinių   privalomų minėjimų dvasią su privalomu nomenklatūros atsiižymėjimu  ir privaloma koncertine dalimi.

Pirmoji koncerto dalis - šiupininė. Kūriniai parinkiti irgi šlovingi,  patetiški, skirtingų lietuvių autorių,  proginiai, be tarpusavio reikšminio muzikinio ryšio. Ryšys buvo popierinis, ataskaitinis  - per  stereotipinius lietuvybės brendus pavadinimus: Muzika-Gloria- Čiurlionis.      
Antroje dalyje nuskambėjo premjera, minėjimui užsakytas Vidmanto Bartulio kūrinys "Giesmė ateičiai" sopranui, bosui, chorams ir simfoniniam orkestrui.  Muzikinė kūrinio kalba įgarsino kitas, priešingas  autoriaus  mintis  ir idėjas, nei  jos buvo deklaruotos  tekstais ir world stiliaus paviršine struktūra.  Štai kaip! Eurobiurokratų  diktatūroje tik muzika valstybiniu lygiu pasiliko teisę kalbėti atvirai apie Laiko dvasią. Tik kompozitoriai tebeturi  Laisvo žodžio prabangą  Mat muzikos kalbos  ex-eurokomisarai ir valdžiažmogiai neįkerta. Už internacionalaus  strutkūrinio fasado, orientuoto į Briuselio  kosmopolitiškas sandraugas  ir sanglaudas, kompozitorius  išliejo beribę, karštą meilę mažytei Lietuvėlei, išpažino tikėjimą jos statybinėmis galiomis nepražūti didžiųjų kaimynų smagračiuoseir prievolėse.

Kūrinys - parašytas pagal valstybės užsakymą, specialiai šiai progai. Puikus precedentas! Kultūros topas - pagerbti  kasmet Nepriklausomybę nauju  autoriniu kūriniu.Už šią pavyzdinę iniciatyvą  J.E.Prezidentė verta garbės lentos ant Filharmonijos sienos.

 GENTIS ADOMO - kūnas vienas.
 Iš vieno molio yra sutvertas 

Ši sufijaus poeto SAADI mintis persipynė, susiliejo į daugiaspalvį  polifoninį world'ą  persų, prancūzų, anglų, vokiečių, rusų, lietuvių kalbomis. KOmpozitoriaus subtili  dvasios klausa atspindėjo kosmopolitnius  globalizmo  įtakų skersvėjus,  kurie pūstelėjo į mažą Karalių Pasakos lopinėlį, vardu Lietuva. It senoviškose sutartinėse  į  daugiabalsę naująją prokalbę  susipynė ir musulmonų-krikščionių-budistų  šventgarsių kanonai. Tapati Babelio polifonija  skamba jautriai europiečio klausai tarpmiestiniuose oro uostuose, kur  laikinai susiplaka, susikryžmina  daugiataučiai žmonių srautai. Lygiai taip jų  sumiksuoti kultūriniai laukai  kitomis spalvomis-garsais-mandalomis  ima gaubti ligi tol monochromines, vienalytes tautas.

D. JOkubaitienė. Vaikystės uostas 

Astos Krikščiūnaitės vokalas, jos  jautrus ir emocionalus  rečitatyvas  - vedė  globalių samplaikų chore lietuvybės gaidą. Vedė tvirtai , motiniškai, raiškiai, su pagarbia atjauta  svetimgarsių melodijų intarpams.V. Bartulis jos arijų melodingu  motyvu tarsi prisiekinėjo, užkeikinėjo (gerąja prasme)  lietuviškąjį ."Giesmės  ateičiai" leitmotyvą neprapulti, neišnykti didžiųjų kalbų ir garsinių paveldų  almesyje, alase.

Struktūriškai kūrinys jau - iš naujųjų, meninių ir tematinių. Skirtas ne galvai,  ne smegenims pajudinti, o pajautoms sustiprinti, , vaizduotei sužadinti, įkvėpti ir atgaivinti tikėjimą, svajones. Nelygu  kinas, kuriantis įsimintinus vaizdinius, kurie ataidi  pajautose ir  žymiai vėliau, po perklausos. Giesmės melodijos - itin raiškios, paprastos, iškalbingos, be antraeilių temų ir  intelektualių saviraiškos monologų. Tikrų tikriausia širdies giesmė, gimusi iš stipraus tikėjimo ateitimi. 

"Statom, statom,statom" - nualma, iškužda chorai po striprių dominuojančių  rytietiškų  ir pravoslaviškų motyvų. Be abejo, statom  kuo tvariau ir greičiau Lietuvą, kol Briueslis duoda, o Maskva   dar neatėme, kol Irakas dar nesusprogdino:)))

D. Jokubaitienė. Šventė 

Kūrinio pabaigoje į salę išbėga  ATEITIS  - būrys liepaičių-ąžuoliukų. Laisvi ir margaspalviai, neakademiniai, nesurikiuoti  -  jie stryksėjo scenos papėdėje ir  tęsė  muzikines ( ir dvasines !)  Lietuvos statybas globalių melodijų fone skardžiu, viltingu Tėvynės pašlovinimu. Gal pirmąsyk mačiau-išgirdau vaikų temą  oficiozuose  ne pompastišką, ne pionierišką, ne spekuliacinę ( kai  vadai-bonzos  įsiteikinėja masėms įsiamžindami šalia vaikų). Juk visi - dori ir neiškrypę - suprantam , kad ginam-statom šį mažulytį žemės lopinėlį  ne sau, o Vaikams, jų šviesiai ateičiai.
 


Kompozitorius Vidmantas Bartulis:,„Tikras patriotas – ne tas, kuris garsiai rėkia mitinguose, o tas, kuris nuoširdžiai ir sąžiningai dirba Tėvynės labui – tokiu žmogumi norėčiau laikyti ir save.Visą gyvenimą kuriu Lietuvoje ir apie emigraciją niekuomet negalvojau. Manau, kad visus kylančius sunkumus geriausia išgyventi Tėvynėje, drauge su artimaisiais."

Hirosima, lįsk,po velnių, iš vonios!!!

Kas: spektaklis "Hiroshima, mon amour" 
Kada: 2014/02/05
Kur:  Vilnius, Latako 1, R. Abukevičiaus teatras- ateljė
Režisierius – Ramūnas Abukevičius.
Vaidina: Edita Niciūtė, Antanas Kišūnas.
Vertinimai: komercinių produktų nevertinu, kainą teatro trupė atiidirbo, jai be pretenzijų :))) 

http://www.ramuno-atelje.lt/index.php/apie-spektaklius/83-hiroshima-mon-amour

 Pažiūrėjus spektaklio nuotraukas, kilo  įtarimų kad bus "soft-porno" su Margaritos Diuras meilužių tekstais. Ne, net  iki Amsterdamo  viešų porno teatrų reklamos  komiksų netraukė. Raudonųjų žibintų  kvartalo  centrinėje alėjoje   parsiduodančios studentės pozuoja gatvės žiopliams   erotiškiau, žaismingiau  ir  teatrališkiau. Vilniuje patekau į  klojimo teatro ir  pirties bičiulių draugijos prezentacijų sintezuotą teatrą.  Kaip  kaimo klojimo teatre - isteriški bobos klyksmai iš vonios ir  įniršusio  pusplikio diedo riaumojimai iš babuiniško pavydo.Kaip Pirties Bičiulių  Draugijoje -  laužytos porinės pozos ant tatamio ir taškiniai masažai, o aplink - stebintys vanojimo ritualą  pirties (teatro) bičiuliai  Tik vietoj vantų Aktorė vanojo kompleksų  įraudintą meilužį nuostabiais, išpuoselėtais  geltonaisiais plaukais.

Nebuvo net užuominos į M.Diuras meilužių dramatiškus jausmus, įsiplieskusius ant Hirosimos pelenų

Intonaciškai ir stilistiškai prancūzės scenarijus pavirto į tipinę, atpažįstamą ilgametę lietuvių adjulterinę porą. Jis ateina sekso ir biologiškai siunta, kad Ją  turi  dar kiti konkurentai. Ji.,it valdinga įnoringa fifa,  išdidžiai demonstruoja investicijas į lakų-dažų-kosmetikos-kirpimo-peniuarų-erotinių apatinių  industriją ir vaidina sau pačiai romantines iliuzijas.
Aktorių vaidyba - pasibaisėtina, nekomentuotina. Bet ir neturiu jokių pretenzijų, nes ne už mokesčių mokėtojų lėšas ten patekau, savo noru, be klaidinamos reklamos,  įlipau į.... Esu tikra, jog  korporatyvuose, užsakytose  gastrolėse jie - populiarūs, paklausūs. Man pasisekė:  pralindau į tolimiausią kampą  jaukiame kambaryje, kuriame ankštai susėdo  20 žiūrovų. Inteligentai, mylintys teatrą ir garsius  užsienio autorius. Kai porelė kaimietiškai  sustaugdavo vienas ant kito vilkų balsais - susigūždavau  ir  slėpdavausi nuo tvinksinčios erdvėje  juodai bordinės agresijos už plačios kaimyno nugaros. Kai Mylimoji užsikirsdama, nelygu mokyklos skaitovų konkurse, iš atminties, patetiškai deklamavotekstą,  -  už tos pačios nugaros naršiau išmaniuoju , kad  neterščiau vaizduotės niekalais ir  neprapultų laikas.

Nauda: grįžusi  namo puoliau  reanimuoti pridobtus estetinius pojūčius Aleno Rene (Alain Resnais) kino  šedevru  "Hirosima, mano meile".          

Pirmąsyk  lankiausi R. Abukevičiaus teatre- ateljė. Puiki idėja ir vieta. Ir spektaklio idėja -  nepėsčia. Tereikėjo parinkti  talentingų, derančių tarpusavyje aktorių porą, kurie žiūrovui parodytų MEILĘ ANT LAIKO AŠMENŲ, ANT TRAGEDIJOS SMAIGALIO. Gavosi chalatinis-treninginis ( aktorių apranga), lėkštas,  ŠAIŽUS vyro-žmonos namų  skandaliukas ant tatamio su romantizuotomis pretenzijomis į kamerinį  intymą. Ar galima pavadinti režisūra emocinį zoologijos sodą :  štai  suvedami 2 žmonės  liestis ir aistrintis ir žiūrima it pro rakto skylutę, kaip jiems gaunasi glostytis. Režisierius nepakrovė ju vaizduotės konceptais,  motyvacijomis ir legendomis.  Jie suvaidino, kaip sugebėjo, tekstą. Ir žiūrovų vaizduotė liko nebyli į emocinius 2-jų vaidintojų turškalus.

 Jei trupė būtų drąsesnė, galėtų tapti  stilingo erotinio teatro pradininkais, diegti  masėms aukštesnę  eroso estetiką, taip priešintis  naminiam smurtui prieš moteris. Beje, ir pats spektaklis - gryniausia  namudinio smurto forma. Niekada nedalyvauju šeimyniniuose skandaluose. Čia pataikiau į epicentrą. vaidinimas  prasideda   koridoriuje. Žiūrovai stovi susiglaudę. Aktorė isteriškai klykia vonioje, o jos vyrelis  plėšia lietuvišku  liaudies papročiu duris.Žiūrovams tenka, nuleidus akis,  namudines "razborkes" stebėti rankos atstumu.        

Kadras iš filmo "Hirosima, mano meile"

Mintys į šoną: su drauge vakar gvildenome jos meilės reikalus. Bendra išvada:  dabartinis jos kadras  - trauminis, nes  neišmokytas mylėti, neišmano kaip kurti santykius su moterimi, nes neturėjo gražių pavyzdžių  -  tėvų jausminės sanglaudos, filmų apie  romantišką meilę, knygų apie vyro meilės vaidmenis. Jam niekas nedavė orientyrų, kaip daugmaž nekiauliškai elgtis, kad moteris nesifrustruotų ir būtų laiminga. O mokytis iš asmeninių  klaidų, kai tave palieka, - per skausminga, ir gyvenimo neužteks pasidžiaugti  natūraliais, jaudinamais  susikalbėjimais.  

 R Abukevičiaus pastatymas, deja, nemoko mylėti, neatveda į  šviesius meilės rūmus. Galbūt sugrąžina į "Žmonių" žurnalo meilužių  falšyvas fotosesijas, atgaivina senobiškų Klojimo teatrų dvasią .